ŽIURKĖS, SLIEKAI IR LIETUVA
EDITA NAZARAITĖ
Tarptautiniame politiniame turguje, kur pardavinėjami, mainomi, nuomojami, perpardavinėjami ištisų tautų likimai, kur politinė demagogija konvertuojama kaip tvirta valiuta, maža, tačiau narsi lietuvių tauta sukėlė savo nepriklausomybės deklaravimu okupacijoje tikrą politinį skandalą. Nors mums, lietuviams, dar vis dingojasi, kad mūsų politinė drąsa sukėlė per mažą rezonansą pasaulyje, betgi iš tiesų tai gal perdėtas jausmingumas. Lietuva, būdama okupuota, sugebėjo pati okupuoti tarptautinį dėmesį, ir jos likimas visais požiūriais aptarinėjamas tikrai pačiose aukščiausiose politinėse sferose. Tai faktas, kuris turi mus džiuginti ir teikti tvirtybės.
Apmaudu, žinoma, kai JAV prezidentas elgiasi taip, lyg jam Lietuva rūpėtų ne daugiau kaip brokoliai, kurių anas sakosi nemėgstąs. Dažnai atrodo, kad prez. Bush iš paskutiniųjų stengiasi elgtis tarytum išmintinga žiurkė, papuolusi į pelėkautus. Nieko nuostabaus, nes ir „dekados žmogus" Miša neretai panašėja į slieką, besiraitantį ant kabliuko. Orveliška šneka kalbant, gyvulių ūkyje dėl visokeriopų nepriteklių kiaulės smarkai sulyso ir virto ant kabliukų besirangančiais sliekais. Evoliucija, taip sakant.
Gorbačiovo tiražuojami ultimatumai Lietuvai ir jos teisėtai valdžiai yra tiesiog nerimti. Nesunku nujausti, kad Gorbačiovas siekia kiek galima ilgiau užvilkinti laiką. Jo pradėtas dialogas bei derybos su Lietuvos respublikos vadovais reikštų nei mažiau, nei daugiau Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą. Teigimas, kad Lietuvos nepriklausomybės atstatymo deklaracija yra nelegali, sukelia greičiau juoką, nei pyktį, nes imperialistinės Rusijos karinės galios ir ekonominės negalios buvimas Baltiečių teritorijoje yra nelegalus štai jau pusę amžiaus. Tai žino pati Rusija ir visas kitas apsiskaitęs pasaulis. Liūdina tai, kad įvykių Lietuvoje komentavimas dažnai nukrypsta į nereikšmingas smulkmenas, per retai minimas Molotovo-Ribbentropo paktas, kuris kaip tik ir leidžia Lietuvai, Latvijai ir Estijai nesiskaityti su naujai kepamais gorbačiovinės teisės įstatymais dėl atsiskyrimo nuo TSRS. Sis paktas dažnuose politiniuose dialoguose užglušinamas nutylėjimo duslintuvu, idant politinis limuzinas tyliai riedėtų, netrikdydamas didžiųjų politikų klausos. Sis paktas taip pat pavirsta didžiule balta istorijos dėme p. Gerasimovo tiradose apie „vidinę problema su Lietuva”. Amerikiečių žurnalistų žvilgsnis neretai užkliūva už p. Gerasimovo šilkinio kaklaryšio, bet kodėl jie nepasidomi, kokiais marškiniais vilki V. Landsbergis?
Dalinis vakariečių fariziejiškumas laisvės siekiančių baltiečių neturėtų išmušti iš vėžių, nes Biznio Imperija, kaip ir Blogio Imperija, turi savo geležinę logiką. Labiau neraminantis yra pačios Rusijos žmonių požiūris į pavergtas Rusijos tautas. Jis nėra daug žadantis, nebent tokius pasisakymus parinko amerikiečių televizija. Bet imperialistinė Rusija stengiasi civilizuotis, mokosi politinės kultūros, ir šios aplinkybės yra palankios laisvės siekiančioms Baltijos tautoms. Rusija, skęstanti savo pačios sukurtų imperialistinių problemų liūne, visgi pateikia genialių idėjų: penkerių metų bėgyje radikaliausieji rusų protai irstančiai imperijai, kuri buvo pavadinta romantišku Tarybų Sąjungos vardu, pasiūlė veiksmingą sprendimą, kuris akimoju pašalintų visas taip vadinamas „nacionalistines" bėdas — tai pasiūlymas Rusijai išstoti iš TSRS sudėties. Iš tikrųjų, legendarinių pertvarkų ir atvirumų šurmulyje nieko protingesnio taip ir neteko išgirsti.
1990.IV.28
