KOMUNIZMAS - TOTALITARINĖ SISTEMA
GINTARAS LAURINKUS
Nuo seno žmonėse susiformavo tokia nuomonė: jeigu gyvenimo sąlygos yra blogos, — bloga valdžia, jei bloga valdžia, — reikia ją pakeisti. Tačiau ar vien valdžia kalta, kad šiandieną Lietuvoje turime tokią blogą ekonominę situaciją, vis didėjantį nusikalstamumą, infliaciją, korupciją, žemą dorovės lygį? Kodėl taip įvyko, kas sąlygojo, kad po 70 su viršum metų „pergalingo žygiavimo" į komunizmo laimėjimus visoje Sovietų Sąjungoje, o tuo pačiu ir Lietuvoje po 1940 metų okupacijos, turime konstatuoti, jog esame lyderiai, tik iš kito galo, tarp labiausiai atsilikusių pasaulio šalių, kad šiandieną egzistuojanti sovietinė ekonominė sankloda yra ne kas kita kaip ikikapitalistinė formacija — feodalizmas. Juk sovietinio socializmo gamybos priemonių nuosavybės ekonominė esmė yra lygiai tokia pati, kaip buvo feodalinės santvarkos — nei valstiečiai, nei darbininkai, būdami tiesioginiai gamintojai, neturi pagrindinių gamybos priemonių, žemės darbo įrankių ir t.t. Feodalizme pelną, kurį pasisavindavo feodalas, padarydavo pono dvare, gi sovietinėje sistemoje tas pelnas padaromas kolūkyje, tarybiniame ūkyje arba bet kurioje valstybinėje įmonėje.
Pagrindinis sovietų visuomenės ekonominis dėsnis yra pridėtinio produkto gamyba, kurį pasisavina partinis feodalas, ir kurio dalį paskirsto darbo žmonėms tiek, kad jiems išliktų fizinė galimybė dirbti. Taip pat sovietai išsaugojo beveik visus tradicinius feodalizmo bruožus tiek ekonomikos, tiek politikos srityse: neišsivysčiusius prekinius ir piniginius santykius, bankų sistemą, rinką, valstybės iždo sistemą, lažą kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose; ir dar — vykdomosios, įstatymų leidimo ir teisminės valdžios sutelkimą vienose rankose, valstybės suabsoliutinimą, partinio imperatoriaus neklystamumą ir savivaliavimą.
Iš to reikia padaryti išvadą, kad sovietinė sistema yra ikikapitalistinė formacija, ypatinga feodalinės struktūros forma, kurios viršūnėje yra grupė partokratų, sutelkusių savo rankose turtus ir valdžią, — ir tai yra ne kas kita kaip totalitarinė sistema.
Jeigu tokioje sistemoje vienus aparato žmones pakeisime kitais, nors ir demokratišku būdu visuomenės išrinktais, padėtis nesikeis. Reikia keisti pačią sistemą, būtent, totalitarinį režimą, o tai galima padaryti tik atskyrus nuosavybę nuo valdžios, t.y., įvykdžius denacionalizaciją ir sugrąžinus privačią nuosavybę.
Ar šiuo metu yra nors viena partija ar judėjimas Lietuvoje, atvirai siekiantis panaikinti totalitarinį režimą? Manau, kad ne. Visos partijos dabar kovoja dėl valdžios, stengiasi laimėti rinkimus, įgauti realią valdžią, o po to galbūt pabandyti nukirsti šaką, ant kurios sėdi. Tai primena pasaką apie drakoną.
Iki naujųjų rinkimų liko nedaug laiko, kad būtų galima įvykdyti tokį sudėtingą procesą kaip denacionalizaciją. Todėl naujasis premjeras su savo kabinetu stos prie totalitarinės sistemos vairo. Jam teks didelė atsakomybė ir sunki našta. Lietuvos žmonės, prieš atiduodami rinkimuose savo balsus, turi gerai pagalvoti, ar renkamasis yra tas tas žmogus, kuris galės pateisinti į jį dedamas viltis. Ar jis išliks žmogumi?
