KŪRYBINES MINTIES ATROFIJA -SOVIETIZACIJOS VAISIUS

SAULIUS GALADAUSKAS

Bet kokia ekonominė pažanga netrunka duoti vaisių. Kur kas ilgiau laukiame dvasios prasiskleidimo. Gal todėl žmonija ilgainiui ir sutapatino individo dvasinę brandą su jo amžiumi, nors istorija čia nestokoja išimčių. Tikėjimas, kad laikas teikia išmintį, dar ne pats didžiausias paklydimas. Bet tikrai neišmintinga, užuot pasikliovus mums skirtu laiku, sukrauti atsakomybę ateinančioms kartoms. Retai susimąstome, kiek teisingas tėra dažnai kartojamas šūkis „jaunimas — mūsų ateitis". O gal mes patys esame mūsų ateitis, o kas jaunimo — jaunimui. Kartais atrodo, kad šį šūkį pagimdė bendras žmonijos polinkis auklėti, mokyti, tobulinti ir gelbėti artimą, žmoniją, pasaulį ir ką tik nori, bet tik ne save.

Lietuvos Respublikos AT posėdis. Iš kairės: pirm. pavaduotojai Kazimieras Motieka ir Bronius Kuzmickas, pirm. Vytautas Landsbergis, pirm. pavaduotojas Česlovas Stankevičius, mandatų kom. pirm. prof. Aloyzas Sakalas ir AT sekretorius Liudvikas Sabutis. Nuotr. L. Pučinsko.

Jeigu mes tas auklėjimo, tobulinimo ir gelbėjimo pajėgas nukreiptume į save pačius, tai tikrai daug nuveiktume žmonijos tobulinimo srityje, nemažiau prisidėtume ir prie pasaulio išgelbėjimo, jeigu jį, žinoma, įmanoma išgelbėti. Pagaliau tai padėtų atsikratyti to prieštaravimo patiems sau, kada mes kaltiname jaunimą palaidumu, neatsakingumu ir abejingumu, o tuo pačiu sudedame į jį savo viltis kaip į mūsų neįgyvendintų svajonių įkūnytoją, žodžiu, įveiktume „šviesios ateities" sindromą. Kartų antagonizmas ne mūsų dienų „išradimas". Jis egzistuoja nuo tada, kai žmonija susiskirstė į jaunus ir senus, į blogus ir gerus, į priešus ir draugus ir t.t. Antra vertus, kaltindami dabartinį Lietuvos jaunimą įvairiausiomis nuodėmėmis, o ypač jas vainikuojančiu abejingumu, lyg ir neprašauname pro šalį. Taip, agresyvumas, ištižimas, veidmainystė, ištvirkimas ir abuojumas — tai kur kas dažniau sutinkamos mūsų jaunimo savybės, negu kad susitvarkymas, dora bei visuomeninis aktyvumas. Bet užtenka šūkį „jaunimas — mūsų ateitis" pakeisti šūkiu „jaunimas — mūsų veidrodis"...

Kiek gili ir visuotinė buvo sovietizacija, kartais buka ir nuožmi, kartais iki plonybių klastinga — tiek gilus ir visuotinis yra dviejų (o gal net ir trijų) pastarųjų kartų moralinis nuosmukis, kartais labai akivaizdus, o kartais besireiškiantis taip keistai ir komplikuotai, kad laisvojo pasaulio vertintojams belieka tik gūžčioti pečiais ir įvardinti vieninteliu išsireiškimu — homo sovietinis. Homo sovietais yra bendra komunistinio lagerio liga, lyg radiacija, apsaugoti nuo kurios tegali patikima slėptuvė. O įsitikinimas, kad nesi sovietizuotas vien dėl to, kad nekenti sovietų valdžios, tolygus įsitikinimui, kad neapykanta radiacijai gali apsaugoti nuo jos poveikio. Kas gi ta patikima slėptuvė? Tai šeima ir tikėjimas. Ir prieš vieną, ir prieš antrą tamsos vykdytojai taip uoliai kovojo, kad tiek šeimos, tiek tikėjimo likučiais dar galime džaugtis tik dėka tų kovotojų tamsumo ir apsileidimo, o ne įniršio stokos. Taip pat turime dėkoti tai nepriklausomybės laikų šviesuomenei, kurios dvidešimties metų pasiaukojamo triūso vaisių barbarai nesugebėjo sunaikinti nė per pusę amžiaus. Vienok nenorėčiau, kad skaitytojai susidarytų nuomonę, jog dabartinį Lietuvos jaunimą nurašau į nuostolius, aklai garbindamas laisvojo pasaulio kultūrą arba vien tik praeitį. Juolab, kad atgimimą ir neprikausomybę (rašau tai avansu) iškovojo patys dabartinės Lietuvos žmonės, tame tarpe ir jaunimas, žinoma, atsispirdamas į garbingą praeitį ir pasiremdamas išeivija.

Tiesiog vyko baisus vertybių naikinimas ir mūsų žmonių sielas užgulė didelis griuvėsių ir pelenų sluoksnis. Visa tai suprantama ir objektyviai pateisinama, bet tai dar nereiškia, kad galime pasitenkinti esama padėtimi. Kai kurie atgimimo veikėjai pastebėjo, kad jeigu ši sistema būtų Lietuvoje veikus dar bent dešimt metų, atgimimas būtų nebeįmanomas. Gal jie neįvertino tautos gajumo, bet, žvelgiant į tuos griuvėsius ir pelenus, optimizmo ne daugėja.

ŠEIMA IR ORGANIZACIJOS

Jeigu mums išties rūpi tautos ateitis, tai turime susirūpinti katalikiškos šeimos sugrąžinimu Lietuvai. Tik susirūpinti lengviau, nei sugrąžinti. Teko girdėti statistiką, kurioje skelbiama, kad Lietuvoje motina savo vaiko auklėjimui teišgali skirti 17 minučių per parą. Ir tai nereiškia, kad pas mus vaikus auklėja vieni vyrai. Turint mintyje mūsų ekonomines sąlygas ir tai, kaip sunku suaugusiam žmogui keisti savo pažiūras ir gyvenimo būdą — normalios šeimos Lietuvoje galima tikėtis ne greičiau kaip po 20 metų. Bet ir tai tik su sąlyga, kad dabartinė jaunoji karta bus auklėjama tikėjimo ir šeimiškumo dvasioje. Atsiduriame tarsi užburtame rate — šeimos žmogų reikia ugdyti šeimoje. Ir tada visos mūsų viltys nukrypsta į kitas jauno žmogaus ugdymo priemones — tai mokykla ir organizacija. Mokyklą turėjome sovietinę, o organizacijas tokias, kokių geriau būtų buvę neturėti. Kuriama naujos tautinės mokyklos koncepcija. Atgimsta ir kuriasi naujos organizacijos. Mąstančių mokytojų ir organizacijų vadovų nuomonės sutampa viename — kol bus atstatyta šventa šeimos institucija, didelė atsakomybė už jaunimo dvasinę sveikatą gula ant pastarųjų pečių. Apie mokyklos atstatymo problemas tinkamai gali pasamprotauti mokytojai, mokyklų vadovai ir pedagogai teoretikai, aktyviai dalyvaujantys mokyklos desovietizacijoje.

Aš norėčiau išsakyti keletą minčių apie atsikuriančių ir naujai besikuriančių organizacijų vaidmenį Lietuvos atgimimo procese, nes turėjau progos susipažinti su daugeliu šių organizacijų iš arčiau nuo pat jų susikūrimo ar atsikūrimo pradžios.

Lemiamą vaidmenį bet kurioje organizacijoje vaidina jų vadovai, globėjai ir ideologai.

Vos prasidėjus jaunuomenės sąjūdžiui, švietimo sistemos biurokratai užsipuolė atgimstančių organizacijų vadovus, įrodinėdami, kad patiems vaikams organizacijų įvairovės nereikia, užtat jie jų ir nekuria. Pastarųjų kūrimu, girdi, užsiima vien tik suaugusieji, norėdami įgyvendinti savo ,,nešvarius politinius kėslus nekaltų vaikučių rankomis”. Mums, dažniausiai visiškiems pedagogikos diletantams, tekdavo įrodinėti „profesionalams", kad vaikų ir jaunimo organizacijų tikslas yra padėti subręsti jaunam žmogui, t.y., sudaryti kuo palankesnes sąlygas asmenybės savikūrai ir saviraiškai. Na, o jeigu tas jaunas žmogus, t.y. ugdytinis yra tiek subrendęs, kad gali pats susikurti sąlygas savęs subrandinimui, tai ar čia nesuveikia tas pats dėsnis, kai baronas Miunhauzenas už savo šauniosios kasos iš pelkės ištraukė patį save su visu žirgu.

Ką gi, mūsų minėtieji „profesionalai" jau urmu patraukė link istorijos šiukšlyno ir mums nebereikia įrodinėti, kad mes ne kupranugariai, kad jaunimą skaldo ne organizacijų įvairovė, o bendravimo kultūros ir panašių dalykų stoka. Bet kur galėdami jie dar bando įkasti. Pasitelkę ryškiausią dabartinio jaunimo savybę — abejingumą — piktdžiugiškai priekaištauja: suėdėt komjaunimą, išvaikėt pionierius, o kur tie skautai su ateitininkais. Na, pirmiausia tai komjaunimo ir pionierių niekas neskriaudė ir neskriaudžia. Priešingai, jie patys (tiksliau jų vadovybė) niekaip neatsikrato įpročio skriausti kitus. Visais įmanomais būdais (pavyzdžių galėčiau prirašyti tiek, kad išeitų dar vienas straipsnis) dirbtinai bandomas išlaikyti komjaunimo ir pionierių monopolis iki pat šių dienų.

Na, o kad skautai, ateitininkai, gediminaičiai, jaunalietuviai, kudirkaičiai, vytautaičiai ir kitokie dar nelabai gausūs, tai tik džiaugtis reikia. Nejaugi mes norime bolševikinių skautų ar tarybinių ateitininkų. Šios garbingos praeities organizacijos savo gretas turi didinti su ypatinga atsakomybe, nes kokybė čia yra esmė. Antra vertus, tos organizacijos tikrai nėra tiek mažos, kad neturėtų įtakos atgimimo procesui Lietuvoje. Kur kas lengviau tokioms naujoms organizacijoms kaip gediminaičiai ar kudirkaičiai, kurių neįpareigoja praeitis ir nesaisto tarptautiniai įsipareigojimai, jeigu, žinoma, toks atsakomybės sumažėjimas yra privilegija. Ypač svarbu, kad tiek vienų, tiek kitų vadovai būtų kūrybingos asmenybės.

KŪRYBINĖS MINTIES ATROFIJA

Karčiausias sovietizacijos vaisius — kūrybinės minties atrofija. Jau anksčiau minėjau, kad sovietizacija — tai ne vien teroras ir nuožmus bukinimas. Tragiškiausia yra tai, kad ilgalaikės prievartos, melo ir klastos veikiami žmonės atprato savarankiškai, atsakomingai galvoti, juo labiau kūrybiškai mąstyti, pasidavė inercijai, pradėjo naudoti priešo metodus net kovoje su juo. Todėl neretai tiek organizacijose, tiek pavienių asmenų veikloje vyrauja daugiau ko nors neigimas, negu konstruktyvi kuriamoji veikla. Pasitaiko ir gudravimo, neprincipingumo atvejų, naiviai tikint, kad kilnūs tikslai pateisins nekilnias priemones. Taip pat sunku atsikratyti stabmeldiško tikėjimo išoriniais efektais. Įspūdinga forma nėra pats savaime blogis, greičiau — priešingai. Tačiau šalia to norėtųsi nors kaip „garstyčios grūdo" tikėjimo nematomais ir nebūtinai dideliais dalykais, kad būtų labiau pasikliaujama malda ir skautiškuoju „kasdien po gerą darbą". Kūrybinės minties stoka tarsi homo sovietais ragučiai, dažnai kyšteli ir iš oratorių kalbų. Išsekus tamsios praeities įvardinėjimams ir gudriau užsimaskavus stagnacinei opozicijai, kalbėtojai ėmė vieni kitus raginti dirbti, o ne kalbėti. Daugelis ramia sąžine ir su dideliu entuziazmu dirbtų ir veiktu, jei tik žinotų ką dirbti ir ką veikti. Kūrėjų perteklium nesiskundžia nei viena tauta, o mes mielai pasitenkintume ir kūrybingais interpretatoriais, kad tik jų būtų į valias, juolab, kad tikrai turime ką interpretuoti iš praeities ir dabarties.

Jeigu reikėtų išskirti kurią nors organizaciją, tai didžiausią prasmę matau ateitininkiškoje veikloje. Jau minėjau, kad patikimiausia slėptuvė nuo sovietizacijos — tai tikėjimas ir normali šeima. Ateitininkams tikėjimas kaip žuviai vanduo — kertinis principas. Bet yra ir šeimiškumo principas. Prieš homo sovieticus kūrybini bejėgiškumą ateitininkai priešpastato inteligentiškumo principą — juk tai mokslą einančio katalikiško jaunimo organizacija.

Viena pavojingiausių sovietinės klastos apraiškų — tai krikščionybės priešpastatymas tautinei kultūrai.

Todėl dabar dalį gabaus jaunimo patraukia neopagonybės idėjos, dalis folklorinio sąjūdžio dalyvių taip pat šnairai žiūri į Bažnyčią. Tautiškumo principas, kuris, beje, prof. Šalkauskio nustatyta seka eina po katalikiškumo principo, padeda ateitininkams apaštalauti, suklaidintų brolių tarpe, įrodant, kad Kristaus dvasia nesikėsina į jokios tautos savastį, lygiai kaip subtilesnė materija — vanduo — nepaneigia žemės, ją pagirdydamas.

Visuomeniškumas tarsi įprasmina visą ateitininkų organizuotą veiklą, tuo pačiu suteikdamas šiai sąvokai naują, sovietizuotam žmogui dar nepažįstamą prasmę. Bolševikinė visuomenės samprata asocijuojasi su minia ar net banda, kur individo vienintelis uždavinys būdavo susilieti su „plačiausiomis tarybinės liaudies masėmis".

Krikščionybė iškelia žmogų kaip nelygstamos vertės Dievo kūrinį, dar daugiau — žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. Tuo pačiu krikščioniškoji pasaulėžiūra niekad neneigė, kad žmogus yra visuomeninė būtybė. Pirmoji prigimtinė bendruomenė žmogui yra šeima, antroji — tauta, trečioji — pasaulis. Dėka to, kad visi penki ateitininkų veiklos principai yra glaudžiai persipynę tarpusavyje visus juos vienijančia evangelijos dvasia, šios organizacijos nariams yra žymiai lengviau orientuotis vertybių hierarchijoje.

Ateitininkų sąjūdis, jei tik nestokos kūrybingų vadų (neatsitiktinai LAF valdybos pirmininku buvo išrinktas dr. Arvydas Žygas — neso-vietizuotoje visuomenėje subrendęs, tikrąją ateitininkiją iš išeivijos į Lietuvą atvežęs), potencialiai gali tapti daug lemiančia ne tik dvasinio, bet ir tautinio atgimimo jėga. Nes kūrybingai interpretuojamas tautiškumo principas gali patenkinti net tą dalį jaunimo, kuris dabar renkasi gediminaičius ar kitokias etninės kultūros pagrindu susibūrusias organizacijas.

O štai ką rašė prof. Stasys Šalkauskis — puikus skautybės žinovas: „Kokie yra tie veiksmai, kurie gali būti suderinti su einančio mokslą jaunimo padėtimi ir kartu padėtų jam pasiruošti busimajam veikimui, privalomam ateitininkam kaip busimiem inteligentam veikėjam?.. Veiksmai, kurie padeda išvystyti tvirtą kūną, yra gimnastika su žaidimais, sportas, rankų darbas ir t.t., veiksmai, kurie stiprina ir lavina būdą, yra, pavyzdžiui, realus vykdymas viso to, ko reikalaujama iš skautų".

„Kas gali būti gražesnio kaip skautų pasiryžimas išlikti ištikimais savo principams; jų džentelmeniškas garbės supratimas; iniciatyvos, atsakomybės jausmo, visuomeninio solidarumo išvystymas savyje nuosavomis pajėgomis, stengimasis užgrūdyti blogiausiose veikimo aplinkybėse; pagaliau tas drausmingumas, kuris sykiu jungia dvi jėgas — klusnumą ir vadovavimą. Kaip tik viso to reikia ir ateitininkams, kad jie galėtų vykdyti savo platesnius, aukštesnius ir sudėtingesnius idealus. Skautai, kaip grynai praktinė drausmingo auklėjimosi organizacija, negali atstoti visos ateitininkų ideologijos ir visų jų siekiamų uždavinių; iš kitos pusės ateitininkai, neperėję skautizmo pareigų skautų būreliuose, negalės įsigyti pakankamame laipsnyje visų tų teigiamų savybių, kurias stengiasi išvystyti skautybė..."

Jokiu būdu neteigiu, kad buvusį vienintelį komjaunimą Lietuvoje turi pakeisti vieninteliai ateitininkai. Tai nereikalinga. Taip pat šiuo pavyzdžiu neketinau nuvertinti nei vienos kitos organizacijos. Norėjau tik parodyti, jog nepakankamai kūrybiškai interpretuodama savo ideologiją ar nekūrybingai veikdama bet kuri organizacija, gali prarasti dalį gabaus ir linkusio angažuotis jaunimo.

GERA VALIA IR DARBAS

Net ten kur tarybų valdžios niekada nebuvo, originalesni kūrėjai negalėjo pasidžiaugti didele visuomenės tolerancija. Mūsuose gi, chaoso viešpatijoje, kūrėjas dažnai buvo ir yra priverstas kovoti su biurokratija ir dirbti jai priklausantį darbą, tuo metu kai biurokratai skelbiasi esą kūrėjais. Kol kas nebuvo nei vienos jaunimo organizacijos, išskyrus pionierius ir komjaunimą, prieš kurią švietimo biurokratai nebūtų vienaip ar kitaip kovoję (jiems aktyviai talkino ir partokratija bei dalis susikompromitavusios vyriausybės).

Kiekvienam savas laikas. Štai pagaliau turime naująjį parlamentą. Bet buvusi valdininkija visomis priemonėmis bando įrodyti, kad be jos neišsiversim, nes, girdi, reikalingi „patyrė" vadovai. Ta ju patirtis dažniausiai buvo tokia, kokios geriau neturėti. Nemanau, kad jie taip dažnai klydo, kad iš tų klaidų pasimokytų. Paprasčiausiai toks buvo jų darbo (jeigu tai galima pavadinti darbu) stilius.

Būdamas krikščioniu, niekada nedrįsčiau abejoti atsivertimo galimybe. Bet atsivertimo ir vien geros valios maža, reikia ir dirbti — naujai, kūrybiškai. O kaip gali kūrybiškai dirbti tie, kurie yra atsakingi už kone visuotine kūrybinės minties atrofiją. Todėl daugelio buvusių valdininkų geros valios įrodymas — garbingas atsistatydinimas.

Pašalinus susikompromitavusią valdininkiją, ne vienam naujosios bangos veikėjui taip pat teks konkretizuoti savo veiklą, nes sunkiau bus sudaryti tos veiklos regimybe, kritikuojant kitus, o ne pačiam kuriant. Žinoma, veltui nepraėjo kritikų ir net griovėjų pastangos, nes buvo tiek „našiai" padirbėta šėtono statybose, kad statymas naujo, nenugriovus seno, daugeliu atvejų jau neturėjo prasmės. Bet praeis buldozerių metas, ateis laikas artojams, nes sėjėjo darbas iškart po buldozerio dažniausiai bergždžias.

Kūrybingą pedagogą (mokytoją mokykloje ar jaunimo organizacijos globėją bei vadovą) norėčiau prilyginti evangelijos sėjėjui. Nes, kaip sėjėjo mestas grūdas turi nukritęs į dirvą apmirti, taip ir pedagogas ne iš karto pamato savo darbo rezultatą.

O kas tie artojai, ruošiantys dirvą sėjėjams? Tai bus tie, kurie sugebės įveikti tą abejingumo velėną, po kuria miega derlinga dirva — gražus ir patiklus, idealistinis ir ieškantis Lietuvos jaunimas.

Sveikindamas visus „Į laisvę" skaitytojus, šalia visų kitų Viešpaties malonių norėčiau palinkėti sėkmės kūryboje.

Į LAISVĘ FONDO INFORMACIJA

„Į laisvę fondas", prisitaikydamas prie besikeičiančių sąlygų, pradeda savo lėšomis remti kai kurių knygų leidimu pačioje Lietuvoje. Šiuo metu su „Vagos" leidykla yra susitarta ten išleisti Liudo Dambrausko prisiminimų knygą „Gyvenimo akimirkos". Knyga bus platinama ir išeivijoje. Daromi žygiai išleisti ir Adolfo Ramanausko-Vanago, Lietuvos partizanų vado, užrašus su dr. Kęstučio Girniaus įvadu. Kai kurios knygos leidžiamos ir Amerikoje.

Tad prašome, kaip ir iki šiol, remti ILF darbus. Čekius siųsti ir knygas užsisakyti šiuo adresu: Į laisvę fondas, Alfonsas Pargauskas, 8908 W. Butterfield Ln„ Orland Park, IL 60462. Aukas galima išrašyti ir „Center for Lithuanian Studies, Inc" vardu, norint už jas gauti JAV pajamų mokesčių atleidimą.

Žemaičio gerosios trobos vidaus fragmentas. Nuotr. B. Baltrušaičio. Atvirukas prisiųstas kartu su sveikinimu apačioj.

... Tegu ir niekados nebeatsisėsiu prie gimtosios trobos stalo, tegu jo jau seniai nebėra, bet man nuo jo prasideda Tėvynė, brangesnė už viską pasaulyje. Todėl tolydžio grįžtu prie šito palaimingo stalo, sėduosi tarp vienas po kito išėjusių artimųjų, žvelgiu į jų veidus, spindinčius meile, į karštas jų širdis, besiilsinčias po sava ir svetima žemele,— ir štai stebuklas: nuo Rytų iki Vakarų įsiūbuotas Varpas sudunda, nustebindamas visą pasaulį—

L i e t u v a ,   b ū k   l a i s v a !

Ir dabar— koks džiaugsmas!— jau visi, gyvi ir mirusieji, susėdame prie šito stalo.

Ilgų nelaisvės metų broliui.

1990 metų kovo 11 d. atminti.