AUKA ANT NEPRIKLAUSOMYBĖS AUKURO

ANTANINA GARMUTĖ

Gyvendami tariamo socializmo sąlygomis, beviltiškoje tamsoje privalėjome įžiūrėti akinamą šviesą, o tai, kas balta — be atodairos trypti ir juodinti. Kurgi ne: vergija — tai palaima, o nepriklausomybės troškimas — ne kas kita, kaip liguistas kliedesys! Laisvės galėjo trokšti tik banditai arba psichiniai ligoniai. Sistema demaskavo pati save.

Mažutė mūsų tauta. Bet dideli jos sūnūs, iki paskutinio kraujo lašo kovoję su okupantais.

Atminties šviesoje regiu save valstietiškame vežime, kuris darda Pakuonio apylinkių keliais į mamos tėviškę. Sekmadienis. Išlauže atlaidai. Skambina varpais. Lyg pro miglas išplaukia ūsuotas senelio veidas. O gimnazistės pusseserės nesulaukia šokių: „Lukšai atvažiuos, visi keturi! Ot bus linksma! Mat teta Petrutė, našlė, neseniai ištekėjo už Antano Vilko, ir tie jo sesers sūnūs nuo Veiverių dabar čia dažni svečiai. Kieme klega jaunimas, tačiau šokių nėra. Vyrai politikuoja. Eina kalbos apie tai, kad rudąjį marą netrukus pakeis raudonas, ir vargu ar bus geriau. Tada aš nesupratau tų žodžių prasmės. Dar nežinojau, kad tas tvirtai suręstas, tiesaus ir atviro žvilgsnio jaunuolis, Juozas Lukša, jau turi kelerių metų pogrindžio veiklos patirtį, kad garbanotasis jo brolis Jurgis neseniai pabėgo iš vokiečių kalėjimo, kad jaunėlis nedrąsus Stasiukas puoselėja viltį tapti menininku (o taps partizanų kulkosvaidininku), kad rimtas ir santūrus mokytojas Antanas vėliau išliks iš jų vienintelis gyvas.

Karo dūmams nuslinkus į vakarus, sudegė tetos Vilkienės sodyba. Prisimenu, kaip nustebome, išvydę naujutėlaitę gryčią. Laiminga teta pasakojo: „Per savaitę broliai Lukšos pastatė! Vyrai auksines rankas turi!" Ir girdėjosi, kad reta talka apsieina be brolių, kad jie visokius — ir vyriškus, ir moteriškus darbus moka. Nesigėdija, grįžę atostogų, nei skalbti, motiną ir tarnaitę pavaduoti. Lukšų šeimoje nebuvo darbų pasiskirstymo: dirbo visi vienodai. Tarnų nuo šeimininkų niekas neskyrė. Vilkaitės-Lukšienės, kaip ir mano tetos vyro Antano Vilko, didžiausias kraitis buvo lietuviškas darbštumas. Ar realūs šių žmonių gyvenimai — ne antipodas iš lubų išpaišytai „klasių kovai", tam turto goduliui, tobulai parodytam mūsų rašytojų knygose, sakysime, „Pikčiurnienėje" arba „Puodžiūnkiemyje"? Bet palikime „socialistinį realizmą" literatūrai, — „pažangiausios" santvarkos malūnas mala mūsų dienas. Rieda ešelonai į Rytus!

...Mes — Lietuvos vaikai, moterys, seneliai, dūstame gyvuliniuose vagonuose. Tuo pat metu tūkstančiai Lietuvos vyrų, nepanorėję paklusti atėjūnų valiai, su ginklu rankose stoja ginti Tėvynės. Juodbūdyje, senoje seklyčioje, Ona Lukšienė suklupdo visus keturis savo sūnus. Motina prisaikdina juos: „Mirti, bet nepasiduoti gyviems!" Kodėl — nepasiduoti? Ar tik ne gailestis prabyla jos širdyje? Ar ne tas paskutinis Motinos troškimas padėti savo vaikams: kad neluptų gyviems odos, kad nekankintų! Juk visi žino atėjūnų metodus...

Pirmasis žūsta Jurgis. Užkluptas namuose. Motina susemia sūnaus kraujus į baltą drobulę. Palaidoja tą drobulę Veiverių kapinėse. Pati slapstosi Prienuose. Sodyboje, pririštas prie lovos, mirtimi vaduojasi vyras. („Dokumentininkas" rašo: neprižiūrėtas, visų apleistas.) Kai miršta, jį paskubomis palaidoja greta sūnaus drobulės, ten pat, Veiveriuose. Jurgio lavonas, niekintas aikštėje kartu su kitų 36 vyrų, atsiduria senuose apkasuose — Skausmo kalnelyje. Motina visą laiką slapstosi: saugumas įnirtingai ieško partizanų vado Juozo Lukšos gimdytojos.

Kazlų Rūdos miškuose, pridengdamas draugų atsitraukimą, didvyriškai žūsta jauniausias — Stasys Lukša. Sučiuptas gyvas, tarybinių tardymų pragarus eina Antanas Lukša. Plieninės valios vyras ištveria. Iš Komijos kalėjimų, Bratsko ir Magadano lagerių po daugelio metų stebuklu išlikęs gyvas, grįš į Lietuvą. Sveikindamas tautos atgimimą, po tėviškės obelim kels anūkus į saulę. Vienas iš keturių brolių...

Lietuviškosios rezistencijos mozaikoje bene ryškiausias Juozo Lukšos paveikslas. Dėl suprantamų priežasčių oficialioje spaudoje jis tapytas juodom spalvom.

Kokia gi Juozo Lukšos asmenybė?

įsitraukęs į tautinio pasipriešinimo judėjimą nuo pat 1940 metų, pokarį architektūros studijas jis pakeičia ginkluota kova. Būdamas šalto proto, ryžtingas ir veiklus, greitai taps vienu iš partizaninio sąjūdžio vadovų. Kaip partizanų įgaliotinis Vakarams, kelis kartus pereina sieną. Perduoda popiežiui Pijui XII Lietuvos katalikų laišką, kuriuo tauta šaukiasi pagalbos. Prancūzijoje baigia žvalgybos mokyklą. Dar tebevykstant aršiai partizaninei kovai, parašo knygą „Partizanai" ir, turėdamas ryškų poeto talentą, sukuria daug partizanų dainų. Nepraranda savitvardos ir humoro jausmo net sudėtingose situacijose. Negavęs Vakaruose didesnės praktinės paramos ginklo broliams, Juozas Lukša supranta, kad partizaniniam judėjimui Lietuvoje lemta išblėsti. Jis galėjo pasilikti užsienyje. Nepasiliko. Savo būsimai žmonai rašė, kad jo vieta esanti pavergtoje Tėvynėje, o jo kaulai turi būti tarp žūstančių brolių kaulų.

Juozas Lukša turėjo didelį autoritetą ir įtaką Lietuvos jaunimui. Buvo daug atvejų, kai motinos atvesdavo savo sūnus, prašydamos priimti į jo vadovaujamą rinktinę.

Kai aš grįžau iš Sibiro tremties, išgirdau, kad mano teta neseniai nulydėjo savo sūnų Praną priimti priesaikos pas Juozą Lukšą. Moteriškė bejėgiškai apsiverkė: „Vaikeliai, jūs gi visi žūsite!” Juozas atsakė: „Taip! Žūsime, bet Lietuva bus laisva! Kada nors, bet bus!” Patylėjęs pridūrė: „...Kai stovės Lietuvoje paminklas partizano motinai, tai bus jame ir Jūsų bruožų...”

Žiūrint iš šalies, jų kova atrodė beviltiška ir beprasmiška. Tarptautinėje arenoje jie buvo palikti vienų vieni — akis į akį su galinga svetimos šalies kariuomene. Tai, ko nepadarė nė vieno šūvio nepaleidusi Lietuvos kariuomenė, turėjo atlikti aviliai gyventojai. Tačiau aktyvi rezistencija, užsitęsusi Lietuvoje daugiau nei 8 metus, parodė pasauliui narsios mažos tautos nepalaužiamą laisvės troškimą. Todėl Lietuvos sūnų kraujas — prasminga auka ant tautos laisvės ir nepriklausomybės aukuro. Savo knygos tituliniame lape Juozas užrašė T. Džefersono sentenciją: „Laisvės medis turi būti kartkartėmis palaistytas patriotų ir tironų krauju”.

Partizanas Povilas Pečiulaitis — Lakštingala pastatė mažą kryželį Daumanto žuvimo vietoje.

Juozas Lukša žuvo klastingo išdaviko įviliotas į spąstus, tačiau ištęsėjęs motinai duotą priesaiką: gyvo jo priešas nepaėmė!

Dar neturime jo išpranašauto paminklo Partizano Motinai. Ir kol kas nežinome, koks žemės lopinėlis priglaudė jo kaulus. Nes tie, kurie vengia žiūrėti istorijai į akis, iki šiol bijojosi uždegančio Tėvynės pavyzdžio ateinančiom kartom!

Tautos didvyrio žuvimo vietoje Garliavos sąjūdininkai pastatė baltą metalinį kryžių. Pravažiavus Pažėrių-Kazlų Rūdos sankryžą, pasukus už liauno beržynėlio į dešinę, už poros kilometrų lauko keliukas atveda prie šakoto ąžuolo ties vieniša sodyba: kairėje, miško fone, iš tolo baltuoja kryžius. Priėję matome dar vieną kuklutį kryželį su išpjautu užrašu: „J. Lukša, 1951.09.04 d.” Norisi tikėti, kad artėjančių 39-ųjų didvyrio žuvimo metinių proga čia, aukštoje neišbraidytoje žolėje, Tautos vaikai išmins platų taką.