AR GALIMI KOMPROMISAI IR DERYBOS?

Politinės padėties komentarai

KĘSTUTIS GIRNIUS

Stengdamasi priversti Lietuvą atsisakyti nepriklausomybės atkūrimo akto, Maskva griebėsi griežtų ūkinių priemonių — naftos nutraukimo, dujų ir kitų žaliavų tiekimo. Maskva nepaisė Vakarų šalių raginimų vengti ūkinės blokados, tuo pabrėždama, kad ji laiko Lietuvos klausimą vidaus reikalu, kuri jį išspręs savo nuožiura. Ūkio žinovų nuomone, šių priemonių taikymas turės neigiamų poveikių ir tarybiniam ūkiui. Tai neturėtų sukelti piktdžiugišką paguodos jausmą, nes ką žino Lietuvos ekspertai, žino ir tarybinė vadovybė. Kremliaus ryžtas taikyti šias priemones, neatsižvelgiant į ekonomines pasekmes, rodo, kaip rimtai jis reaguoja į Lietuvos reikalą. Gorbačiovas taip aiškiai sieja savo prestižą su Lietuvos valios palaužimu, kad sunku įsivaizduoti aplinkybes, kuriomis jis teiktųsi pradėti pasitarimus.

Neseniai Aukščiausiosios tarybos sesijoje Egidijus Bičkauskas prabilo minorine, bet šiuo atveju realistine gaida, kai jis siūlė raginti Maskvą pradėti „konsultacijas dėl galimų derybų". Ne derybas, bet konsultacijas dėl jų, nes Maskvoje patyrė, kad derybų greit nebus. Todėl keistokai skamba Lietuvoje ir užsienio spaudoje girdimi raginimai tartis, ieškoti kompromisų. Keistokai ne dėl to, kad nepakankamai atsižvelgiama į tai, kad Lietuvos vyriausybė negali patenkinti Maskvos reikalavimo atsisakyti nepriklausomybės akto paskelbimo. Negali dėl įvairių priežasčių. Pirma, nepriklausomybės atkūrimo aktas perdėm rimtas reikalas, kad jį, kaip kokį nors pasimatymą su draugu, būtų galima vieną dieną paskelbti, kitą atšaukti. Antra, dėl akto reikšmės negalima jo atšaukimo laikyti sugrįžimu į ankstesnę padėtį. Aktas buvo paskelbtas, o paskelbimo fakto negalima nei paneigti, nei užmiršti. Jo paneigimas nebūtų koks nors nekaltas vos pastebimas sugrįžimas į kovo dešimtąją, bet kūrimas naujo labai svarbaus fakto, būtent, kad ekonominiu ir kitokiu spaudimu Lietuva buvo priversta atsisakyti nepriklausomybės. Tai žinotų visi — ir lietuviai, ir pasaulis, ir Kremlius, net jei mandagumo ar prestižo dėlei būtų aiškinama kitaip. Kovo 11-ji buvo tikras Rubikonas, kurį peržengus negalima sugrįžti į status quo ante.

Trečia, atsisakymas turėtų sunkiai apskaičiuojamą, bet tikrai neigiamą poveikį Lietuvos vidaus politikai. Dabartinė vyriausybė veikiausiai neišliktų valdžioje. Sąjūdis skiltų, politinės aistros padidėtų. Be to, politika kaip veikimo laukas būtų diskredituotas, jaunimas net labiau negu dabar skeptiškai vertintų politiką. Pagaliau, jei būtų atsisakoma kovo 11-tos akto ir nutariama siekti nepriklausomybės pagal TSRS atsiskyrimo įstatymą, tai netiesiog būtų pripažįstama, kad Lietuva nesiskiria nuo kitų Tarybų Sąjungos respublikų, kad jai galioja tarybiniai įstatymai, net kad jos įjungimas buvo teisėtas. Panašūs būkštavimai suvaidino nemažą vaidmenį Aukščiausiosios tarybos nutarime atsisakyti plano pasiūlyti Tarybų Sąjungai atnaujinti 39-jų metų sutartį.

Dabar neįsivaizduotinos aplinkybės, kuriomis būtų atsisakoma nepriklausomybės atkūrimo akto. Net LKP vadovai, vėl pasivadinę realizmo šaukliais ir raginę peržiūrėti AT priimtus nutarimus, primygtinai pabrėžia, kad istoriniai kovo 11-tos dienos aktai neatšauktini. Jau ir Maskva įsisąmonina Lietuvos tvirtą nuostatą šiuo klausimu ir pradėjo kalbėti ne apie akto atšaukimą, bet apie jo įgyvendinimo atidėjimą kuriam laikui, pavyzdžiui, dvejiems metams. Stengiamasi paveikti Vakarų viešąją nuomonę. Pirma BBC, tada dienraštis New York Times paskelbė žinią, kad Landsbergis pritariąs šitokiam moratoriumui, nors Landsbergis paneigė BBC pranešimą, o cituojami Landsbergio žodžiai jokiu būdu nepateisina korespondento išvados, kad esą nepriklausomybės įgyvendinimo atidėjimas galėtų tapti kompromiso dalimi.

Neabejotina, kad bus daugiau siūlymų siekti panašaus kompromiso, kuris kai kuriems, ypač užsienyje, atrodo racionalus sudėtingos problemos sprendimas. Tačiau lieka labai daug neaiškumų. Ką, pavyzdžiui, konkrečiai reikštų nepriklausomybės įgyvendinimo atidėjimas, kokios teisės liktų Lietuvos vyriausybei, kokius įstatymus galėtų ji priimti? Ar tik tuos, kuriems pritaria Maskva? Kremlius gal to norėtų, bet ar Lietuvai tai priimtina? Juk dar senoji AT priėmė suverenumo deklaraciją, pabrėžiančią Lietuvos įstatymų viršenybę prieš kai kuriuos tarybinius įstatymus, ir Maskvai tai buvo nepriimtina. Bet jų nebuvo atsisakyta, tad sunku tikėti, kad nepriklausomybę paskelbusi AT priimtų suvaržymus, kurių nepaisė senu būdu paskirtoji ir ilgą laiką Maskvai paklusni Aukščiausioji taryba. Negalima užmiršti, kad Maskva pabrėžia, jog tarybiniai įstatymai ir konstitucija turi galioti Lietuvos teritorijoje, ir kol kas šiai sąlygai teikia tiek pat reikšmės, kiek nepriklausomybės atsisakymui. Bet ši sąlyga Lietuvos vyriausybei visiškai nepriimtina, tad atsiranda kita kliūtis, kurią nebus lengva pašalinti, bet jos nepašalinus, nebus galima susitarti.

1990.V.7