DISKUSINĖS PASTABOS APIE VISUOMENĖS DIFERENCIACIJOS KAITĄ LIETUVOJE IR IŠEIVIJOJE
DANGUOLĖ NAVICKIENĖ
Nagrinėti Lietuvos ir jos išeivijos visuomenių diferenciaciją neįmanoma galvojant, kad ir viena, ir kita yra kažkoks homogeniškas, vienspalvis mišinys, sustingęs laike ir vakuume be jokių svetimų įtakų. Juk, pavyzdžiui, visi matome, kaip pasikeitimai Lietuvoje, pakeitė ir keičia ir išeivijos galvoseną. Sakysime, solisto Vaclovo Daunoro pirmasis koncertas prieš 19 metų Los Angeles buvo didžiausiu triukšmu boikotuotas ir piktai piketuotas, o solistas, rengėjai ir net dalyviai buvo pavadinti komunistais. O praeitą savaite čia pat vėl įvykusiame solisto Daunoro koncerte jo ranką paspausti grūdosi su entuziazmu tiek ir pirmojo koncerto rengėjai, tiek ir jo smerkėjai.
Kaip tai suprasti ir išaiškinti? Ar vien tik pasikeitimai Lietuvoje yra priežastis, kad mes jau kelinti metai nuoširdžiai ir be baimės priimame menininkus, mokslininkus iš Lietuvos. Kas pasikeitė, jie ar mes? Po II Pasaulinio karo didelė lietuvių dalis buvo išmėtyta po visus pasaulio kontinentus, o pasilikusieji užšaldyti uždarytame laiko ir vietos vakuume. Kaip bendrais žodžiais būtų galima apibūdinti skirtumus, kokie mes visi buvome prieš tą didįjį suskaldymą ir kokie mes esame dabar?
Žiūrint iš istorinės ir psichologinės perspektyvos, lietuvis yra išdidus, darbštus, lojalus, užsispyręs, stiprių įsitikinimų bei tikėjimo, organizuotas ir organizuojamas, bet, deja, gan nelankstus, netolerantiškas ir nevieningas, šie bendri tautiniai bruožai nėra pasikeitę nei Lietuvoje, nei išeivijoje. Didžiausia ironija, kad išeivijos visuomenė, gyvendama laisvame pasaulyje ir gaudama visokių progų vystytis, yra dabar gal net šiek tiek atsilikusi nuo tos dalies tautos, kuri buvo kietai uždaryta vakuume. Tie, kurie buvo taip ilgai politiškai, fiziškai ir psichologiškai užguiti, mus stebina savo stiprumu, žvalumu ir pasiekimais.
Gal mus, išeivius, skirtingai formavo mūsų pokariniai pergyvenimai. Buvo baisūs laikai vieniems ir kitiems, bet mūsų pergyvenimai buvo tik laikini. Bėgome nuo okupantų į laisvus kraštus, kuriuose, sunkiai dirbdami įsikuriant, tapome patogiai gyvenantys piliečiai. Didžiausia nelaimė buvo netekimas tėvynės ir šeimų, bet gyvenimo lygiu negalėjome skųstis. Siek tiek įsikūrę, pradėjome darbuotis tėvynės labui. Ruošėme demonstracijas, rašėme valdžios pareigūnams laiškus, neleidome niekam pamiršti Lietuvos padėties. Tragedija tik, kad, braukdami ašaras ir keikdami pavergėjus per nepriklausomybės ir trėmimų minėjimus, užtrenkėme duris ir savo kenčiantiems broliams. Ant jų visų uždėjome tą patį antspaudą. Visi buvo įtartini, išskyrus gal mūsų gimines. Tik mažos grupelės užsispyrusiai santykiavo su visais lankytojais iš Lietuvos. Tokią mūsų visuomenę rado Daunoras ir kiti, atsilankę čia prieš 19 metų.
Tuo tarpu Lietuvos visuomenė, kuri nebuvo stalinistų išžudyta ar ištremta, turėjo prisitaikyti prie gyvenimo su pačiu šėtonu. Savo nuostabiu užsispyrimu lietuviai išlaikė savo tikėjimą, principus, tautiškumą, aukštos kokybės kultūrą ir laisvės troškimą. Katalikų Bažnyčios Kronika, patekusi į Vakarus, leido mums suprasti rezistencijos stiprumą Lietuvoje. Sadūnaitė, Skuodis, Gajauskas, Svarinskas ir kiti tapo mūsų pažįstamais, naujais herojais. Laukdama žinių iš Lietuvos ir klausydama drąsiau kalbančių svečių, išeivija beveik nejučiomis pradėjo prarasti senus nepasitikėjimus. Lietuvos Laisvės Lygos pastangas papildė naujai susiorganizavęs politinio pasipriešinimo organas — Sąjūdis. Buvo įdomu pastebėti, kad Sąjūdžio gretose stovi ne vienas tų mūsų „pažangiųjų" pažįstamų. Per nuostabiai trumpą laiką pradėjo matytis rezultatai. Su nepaprastu politiniu susigaudymu, mikroskopiškai nagrinėdami sovietinę konstituciją, jie išsireikalavo joje garantuotų teisių. Pats Gorbačiovas, nežinodamas ką daryti, važiavo su dalimi Politbiuro į Lietuvą spausti rankas, bučiuoti kūdikius ir maldauti lietuvių pritarimo.
Įvykiai Lietuvoje atgaivino išeivijos sielą, mus sujungė, davė mūsų veiklai aiškias gaires, apčiuopiamus tikslus. Organizacijos, kurios anksčiau pešėsi, pradėjo rasti bendrą kalbą. Jau nesiginčijame, kurie iš mūsų efektingiau laisvina Lietuvą. Pagaliau supratome, kad ne mes juos laisvinsime, bet jie patys. Mūsų funkcija tik juos finansiškai remti, juos atstovauti laisvojo pasaulio politikoje ir jiems ploti. Tad jau dirbtinai pradeda skambėti tie žodžiai — „jie" ir „mes". Teko pastebėti per praeitą Lietuvių Bendruomenės Tarybos sesiją su kokiu susižavėjimu publika klausėsi sąjūdiečių Juozaičio ir Antanaičio. Man asmeniškai iki tol neregėtas įvykis. „Jų" vadai tapo „mūsų" vadais. Susieiname kaip žmonės su tais pačiais siekimais ir viltimis. Mus skiria tik geografija.
Deja, tas nevieningumas, kaip pikta dvasia, yra užkerėjęs mūsų tautą. Gerokai slegia ir net gąsdina iškylanti nesantaika tarp grupių pačioje Lietuvoje, siekiančių to paties tikslo. Tenka girdėti, kaip viena grupė negerbia ar net nepasitiki kita. Pradeda atsirasti begalės visokių partijų, kurias tikrai galėtų atstovauti vienas stiprus vienetas. Juk priešas visų tas pats, ir jo pašalinimas yra svarbiausias tikslas. Nevieningumas gali sugriauti viską, kas iki šiol buvo laimėta.
ANDRIUS TUČKUS
Santykis su Lietuvos nepriklausomybės idėja yra pagrindinis požymis, kuris skiria Lietuvos visuomenę. 1988 m. susikūrus Sąjūdžiui, visuomenėje išsiryškino dvi pagrindinės grupės: nepriklausomybininkai ir, švelniai išsireiškus, okupanto talkininkai. Pastarieji darė viską, kad išsaugotų komunistinj režimą, kuris juos apdovanoja palyginamai geru materialiniu gyvenimu. Nepriklausomybininkų tarpe irgi yra skirtingumų: vieni tiesiai ir šviesiai, nekeisdami savo viešų deklaracijų ir pozicijų, reikalauja Lietuvai nepriklausomybės; kiti nepriklausomybininkai eina į tą pati tikslą, tik kiek vingiuotais keliais, iš karto pilnai neatidengdami savo siekių.
Išsiskiria taip pat tikintieji ir netikintieji. Tačiau laisvoje, demokratinėje valstybėje, kurioje visi turi lygias teises, įstatymai garantuos tikėjimo ir netikėjimo laisvę pagal kiekvieno asmenišką apsisprendimą. Tokioje santvarkoje ryškesnio išsiskyrimo tarp tikinčių ir netikinčių nėra. Dabar įstatymų, reguliuojančių jų teises, nėra.
Noriu pakomentuoti p. Navickienės pasisakymus, lyginančius Lietuvos ir Amerikos lietuvių visuomenes, ir solisto Daunoro apsilankymą Amerikoje dabar ir prieš 19 metų. Aš, kaip svečias, gal neturėčiau kištis į Amerikos lietuvių reikalus, bet tai darau, nes šios svarstybos skirtos laisvam nuomonių pasikeitimui. Iš kitų šaltinių buvau girdėjęs, kad Daunoro atvykimas ir koncertas prieš 19 metų labai suskaldė Amerikos lietuvius. Kam tas suskaldymas naudingas? — vienas klausimas, kitas — kokie to solisto atvykimo motyvai?
Tuo metu atvykti su solistiniu koncertu iš Lietuvos į Ameriką nebuvo paprastas dalykas. Ar apie tai kas pagalvojo tada, ar pasvarsto dabar? Tai turėjo būti maždaug 1971 metais, vos trejiems metams praėjus po Prahos sutraiškymo. Ar galima tikėti, kad tie patys žmonės, kurie siuntė tankus į Prahą, galėjo siųsti taikos balandį į Kaliforniją, į Ameriką. Ir tankų, ir „taikos balandžio" siuntimas turėjo įeiti į tam tikrų organų planą. Tai mano asmeniška nuomonė, subjektyvi nuomonė. Ar išeivija tą planą suprato? Jaučiu, kad ir dabar po 19 metų, nuomonės neišsilygino. Iš šalies į tą reikalą žiūrint, reikia pasisakyti už vienybę. Už gerų žmonių vienybę, už vienybę visų tų, kurie siekia Lietuvai laisvės ir nepriklausomybės. Bet kaip būti vienybėje su tais, kurie kalė vagonus su gyvais žmonėmis, su tremtiniais, kuriuose uždusdavo kūdikiai. Ar galima būti su jais vienybėje, nors jie ir sakytų, kad kiti gal būtų pikčiau užkalę ar dvigubai žiauriau nagus lupę tardymų kamerose? Mums ir patriotiniam Lietuvos jaunimui nesuprantama, kaip lygiai vertinti visus lietuvius — tuos, kurie priešinosi okupacijai, — ir komunistus, kurie vykdė Maskvos pavestas funkcijas. Galima galvoti, kad kai kurie jų giliai širdyje linkėjo Lietuvai laisvės. Bet kas iš to, jei jie kalė tremtinių vagonus ir tardymo kamerose lupo nuo pirštų nagus.
VYTAUTAS VARDYS
Iš nepriklausomos Lietuvos palikimo mes visi, ir čia, ir ten, pasilaikėme bagažą, užpildytą ideologinių-pasaulėžiūrinių skirtumų. Lietuvos visuomenė antroje-trečioje šio šimtmečio dekadoje buvo labai sąlygota pasaulėžiūriniais nusistatymais. Sakysim, krikščionys demokratai ir valstiečiai liaudininkai ekonominiais, politiniais ir daugeliu kitų klausimų visai sutarė, bet negalėjo sutarti dėl tikybos dėstymo mokyklose. Sutarė dėl bendrųjų demokratijos principų, bet negalėjo susitarti, ar žodis Dievas galės būti vartojamas konstitucijos tekste. Negalint susitarti, 1922-jų metų konstitucija buvo priimta vienos grupės, teisingiau pasakius, vienos koalicijos (krikščionių demokratų ir žydų) balsais. Tuo metu buvo susiformavusi pasaulėžiūrinė visuomenės diferenciacija Lietuvoje.
Išeivijoje vyresniesiems pasaulėžiūra taip pat pasiliko visuomenės diferenciacijos pagrindu. Jaunesnieji keitėsi. Tie, kurie mokslus buvo pradėję Vokietijoje ar net dar Lietuvoje, Amerikoje jau sunkiai pritapo prie politinio vyresniųjų pasiskirstymo. Pradėjo fermentuotis naujas vynas, nes tradicinės pasaulėžiūrinės diferenciacijos jaunesnioji karta pradėjo nebepripažinti.
Okupuotoje Lietuvoje išsivystymas buvo skirtingas: jis buvo užgožtas vienos ideologijos ir prievartos priemonėmis brukamas komunistinės valdžios. Lietuvoje negalėjo normaliai vystytis ne tik pasaulėžiūrinė diferenciacija, bet aplamai jokia diferenciacija. Ta galimybė atsirado prieš porą metų, prasidėjus laisvėjimo periodui. Kas įdomu, kad pasirodė tendencija atstatyti tai, kas yra buvę — atsikuria krikščionys demokratai, socialdemokratai, tautininkai ir, žinoma, pasilieka komunistai. Bet jau randame ir kitokio pobūdžio reiškinių, pvz., pradeda veikti Demokratų partija, kurią jau sunkiau pasaulėžiūriškai kur nors įskirti. Yra taip pat LLL, labiau rezistencinė organizacija, ar rezistencinių organizacijų palikuonys, kurių kai kurie nariai susisiekia su antinacine rezistencija vokiečių okupacijoje 1941-44 metais. Rezistencinės organizacijos skiriasi nuo politinių partijų tuo, kad jos susikoncentruoja vienam tikslui — pasipriešinti okupacijai. Tokios organizacijos buvo Lietuvių frontas, Laisvės kovotojų sąjunga vokiečių okupacijos metais, taip pat dabar yra su LLL. Kai kovojama su okupantu, pasaulėžiūriniai skirtumai tampa nereikšmingi.
Lietuvoje, mano manymu, įvyko įdomus reiškinys — ateistų kova prieš Katalikų Bažnyčią ir aplamai prieš religiją kaip tik Bažnyčią padarė vienintele tautine institucija, apjungusia visus, kurie atmetė vienos partijos ir vienos ideologijos valdžią. Valdžios prievartos priemonėmis vedama kova prieš religiją padarė didelės žalos religijai ir visuomenei, tačiau ateizmo visuomeneje neįtvirtino nei jaunimo nepavertė ateistais ta prasme, kad jis kovingai neigtų Dievą ar kovotų prieš religiją. Didelė dalis tik nežino nieko apie Dievą ar nesidomi religija. Tačiau kaip būtų keista, nekalbant apie baisius komunistų nusikaltimus prieš lietuvių tautą praeityje, šiuo metu ta pati Katalikų Bažnyčia, prieš kurią komunistai kovojo, daro įtakos Komunistų partijai, kuri šiuo metu jau priima tam tikrus programinius nutarimus, rodančius pakantumą Bažnyčiai ir aplamai religijai. Ar tai esminiai pasikeitimai pažiūrose į religiją, ar tik laiko padiktuota nauja taktika, parodys artima ateitis. Tą patį būtų galima pasakyti ir dėl Lietuvos nepriklausomybės. Šiuo metu jau yra bendras sutarimas. Pradžioje už Lietuvos nepriklausomybę be svyravimų pasisakė LLL, vėliau ta pačia linkme susikristalizavo ir programinis Sąjūdžio nusistatymas, o taip pat pastaruoju metu už nepriklausomybę pasisako nuo Maskvos atsiskyrusi LKP. Tik dar nėra pilnai išryškėjęs tikrasis KP apsisprendimas: siekti pilnos nepriklausomybės, atsiskiriant nuo Sovietų Sąjungos, ar likti tam tikruose federaciniuose ryšiuose su naujai pertvarkyta Sovietų Sąjunga. (1990 kovo 11 tai išryškėjo. —Red.)
Istoriškai, dar formuojantis Lietuvos valstybinei sąmonei, kairiųjų sparno dalis ir seniau yra pasisakė už autonomiją sąjungoje su Rusija. Pvz., 1917 Lietuvių seime Petrapilyje tuo klausimu buvo iškilę aštrių nuomonių skirtumų. Kairiųjų grupių atstovai, siekiantys autonomijos su Rusija, kurioje jau vyko revoliucija, su raudonomis vėliavomis apleido seimą. Šiuo metu tuo klausimu KP pasisako vienodai su Sąjūdžiu ir LLL, nors, sakyčiau, reiktų palaukti rinkimų ir jų rezultatų, kad iš tikrųjų paaiškėtų, ką reiškia KP pasisakymas už nepriklausomybe, už demokratiją ir už socializmą, kuris reiškiąs pirmiausiai žmogaus teises ir socialinį teisingumą. Šiuos visus principus komunizmas iki šiol labiausiai yra pažeidęs. Gali būti, kad tie dabartiniai pasisakymai yra KP pastangos išlaikyti populiarumą prasidėjusioje politinėje partijų kovoje ar net išgelbėti savo partijos gyvybe.
Atrodo, kad dabartinėje Lietuvos politinėje kultūroje pastebimas sutarimas tiek politinės krašto nepriklausomybės, tiek demokratiškumo, tiek rinkos ekonomijos, tiek ir valstybės-Bažnyčios santykių klausimais. Tai gera pradžia. Bet ko, mano nuomone, Lietuvoje nėra ir kas sėkmingai politinei diferenciacijai būtų reikalinga — tai kad ji (politinė diferenciacija) remtųsi interesuotumo pagrindu. Kad ji skirtųsi pažiūromis, pvz., į užsienio politiką, socialinę politiką ir pan. ir negrįžtų prie nepriklausomoje Lietuvoje buvusios diferenciacijos pasaulėžiūriniu pagrindu. Išjungiant pasaulėžiūrą iš politikos, žinoma, reikia turėti tam tikrą suderintą politinės sistemos nusistatymą religijos, tikėjimo, tam tikrų organizacijų atžvilgiu. Bet šiais klausimais, išviršiniai atrodo, nuomonės Lietuvoje gan išlygintos. Pasiekus tokios politinės diferenciacijos, susidarytų bazė kurti politinius, ne pasaulėžiūrinius junginius, koalicijas konkretiems uždaviniams nutarti. Demokratinėje santvarkoje rinkėjai balsavimo keliu nusprendžia, kuri partija ar partijų koalicija geriau pasirengusi vadovauti valstybės gyvenimui.
Mūsų tautinis charakteris kiek ir trukdo tokios bazės, tokios diferenciacijos susidarymui, todėl linkėtina, kad krašte būtų prigesintos kovų ugnys. Konkurencija turi vykti, nes ji demokratijos pagrindas, bet kitas principas, be kurio demokratija neįmanoma, — tai yra kompromisas. Nesiūlau ir nesakau, kad turi būti kompromisas su Maskva dėl Lietuvos nepriklausomybės. Ne tautinis kompromisas tautos valstybingumo atveju, bet kompromisai, kurie reikalingi viduje susitarti, kad būtų stipri visuomenė, kuri suteiktų kraštui ir demokratiją, ir kultūrinį bei ekonominį gerbūvį.
