HEROJIŠKAS IR TRAGIŠKAS MŪSŲ TAUTOS ISTORIJOS PUSLAPIS

LIUDAS TRUSKA

Antrojo pasaulinio karo pabaiga, padariusi galą nacių priespaudai Europoje ir pagreitinusi Azijos bei Afrikos išsivadavimą, neatnešė laisvės tik Baltijos tautoms. 1944 m. vasarą Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vieną okupaciją — rudąją, pakeitė kita — raudonoji.

Jau pirmaisiais „laisvės" metais pasitvirtino pati blogiausia Lietuvos žmonių nuojauta. Kalėjimai buvo ne tik pripildyti, bet ir perpildyti. Anot J. Lukšos, Kauno kalėjimo kamerose (vienoje jų 1941 m. pabuvojo jis pats, o 1945 m. — jo brolis), kur A. Smetonos laikais sėdėdavo po kelis žmones, po karo būdavo nuo 50 iki 60 kalinių („Rytais pro atdarus ar išdaužytus langelius garuodavo iš kamerų tvaikas ir prakaitas, tarsi iš pirčių... Kamerose dėl vietos stokos nakties metu negalima buvo nė išsitiesti ant grindų"). Tuoj pat pradėta formuoti ir ešelonus į Rytus (kai kuriuos, pasak J. Lukšos, iš amerikoniškų, pagal lendlizą gautų, vagonų). Kiek buvo J. Stalino valdymo Lietuvoje metų, tiek kartų buvo tremiami žmonės: 1944, 1945, 1946, 1947, 1948, 1949 (net du kartus)...

Nors po karo duonos labiau trūko miestuose, tačiau sunkiausieji tie metai buvo kaimui. Tiesa, kolektyvizacija, kurios mūsų tėvai bijojo labiau negu paties velnio, prasidėjo Lietuvoje tiktai 1948, tačiau jos šešėlis tvyrojo ore nuo pat pirmųjų sovietinės santvarkos dienų. Visiems buvo aišku: jei ne šiandien, tai rytoj kolchozai bus ir Lietuvoje.

Dar nebuvo nupjauti kareivių išbraidžioti javai, o naujoji valdžia jau reikalavo pyliavų. Kiekvienais metais didinami mokesčiai virto tikromis rekvizicijomis, o kareivių, „liaudies gynėjų" ir sovietinių aktyvistų „pasižmonėjimai" — tiesioginiu kaimiečių apiplėšimu. „Pasisvečiavimą" J. Lukša taip aprašo: „Suvarius senius ir moteris į kampą, vienas darydavo kratą kambaryje, kitas kraustydavo spintas, komodas ir skrynias, trečias kraudavo viską į maišą, o ketvirtas ieškodavo degtinės..."

Lietuvoje prieš keletą savaičių jau išėjo nauja, ketvirtoji Daumanto „Partizanų" laida. Išleido „Vagos" leidykla, kurios vyriausias redaktorius yra Aleksandras Krasnovas. Praeitų metų pabaigoje p. Krasnovas kreipėsi į „Į Laisvę Fondo" vadovybę, prašydamas leidimo persispausdinti „Partizanus" iš mūsų 1984 išleistos III laidos, tik pridedant dar du straipsnius: Liudo Truskos ir Antaninos Garmutės. Sutikimas buvo duotas. Knyga jau išleista, tik iki šio Į laisvę numerio paruošimo ji dar nespėjo redaktoriaus pasiekti.

Mūsų skaitytojus norime supažindinti su tais dviem papildomais „Partizanų" IV laidos straipsniais ir juos šiame numeryje spausdiname. Jų autoriai:

LIUDAS TRUSKA, jaunesnės kartos istorikas, buvo vienas iš pirmųjų, puoselėjęs Lietuvos atgimimo minti ir aktyviai įsijungęs į Sąjūdžio veiklą. Daug rašęs spaudoje apie lietuvių trėmimus į Sibirą, polemizavęs su komunistiniais istorikais ir autoriais.

ANTANINA GARMUTĖ, vos 13 metų būdama, 1948 buvo viena pati, be tėvų, išvežta i tolimąjį Sibirą. Savo kančias ir pergyvenimus ji jautriai aprašė straipsnyje „Ešelonai", kuris buvo išspausdintas knygoje „Amžino įšalo žemėje".

Sauvalė ir smurtas — kas žingsnis, o žmogaus gyvybė tuomet mažai tereiškė. Visą Lietuvą užvaldė baimė. Vieni labiau bijojo nakties, kiti — dienos, o daugelį tos kartos žmonių košmarai persekioja iki gyvenimo galo. Niekas nebuvo tikras dėl rytdienos.

Paskui kariuomene į Lietuvą patraukė gausūs „internacionalistai", troške vesti į „šviesią ateitį” vietos gyventojus. Vien pirmaisiais pokario metais (1944-1946), atseit, prašant LTSR vadovybei (beje, ne išrinktai vietos žmonių, o paskirtai Maskvos), organizuotai buvo atsiųsta 10,000 „specialistų”. Dar daugiau privažiavo nekviestų, ieškojusių ne tik nualintoje karo, bet dar ir socializmo statybos nuteriotoje Lietuvoje, duonos kąsnio. Naujųjų piliečių statusas nebuvo vienodas. Vieni jų kartu su vietos žmonėmis atstatinėjo sugriautus miestus ir gamyklas, o kiti užpildė Valstybės saugumą ir Vidaus reikalų ministeriją (pirmojoje lietuviai sudarė 10%, o antrojoje — apie 25% visų darbuotojų), įvairias sostinės valdybas bei žinybas, apskričių ir net valsčių įstaigas. 1946 m. pradžioje respublikos valdžios įstaigose lietuviai sudarė 35%, miestų ir apskričių įstaigose — 61%, valsčių — 72% visų vadovaujančių darbuotojų. Vėlesniais metais, gausiai plaukiant „specialistams" iš „broliškųjų respublikų" ir „valant" vietinius kadrus, šis santykis dar sumažėjo. Raseinių partkomo antrasis sekretorius Britov'as LKP Centro Komiteto 1946 m. lapkričio plenume pareiškė, kad iš visų aukštesniųjų apskrities viršininkų tiktai vienas pirmasis sekretorius T. Mončiunskas „galįs kalbėti su žmonėmis": tik jis mokėjo lietuviškai.

1944 m. lapkričio 11 d. nutarimu buvo sudarytas VKP (b) Centro Komiteto Lietuvos biuras — aukščiausia LTSR valdžia, kuriai iki 1946 m. pavasario vadovavo M. Suslov'as, o po jo (iki biuro panaikinimo 1947 m. pavasarį) — V. Ščerbakov'as. Taip pat įsigalėjo tradicinis iš „Centro" atsiunčiamo II sekretoriaus postas, kuriame iki 1946 m. pabaigos buvo A. Isačenko, o vėliau — A. Trofimov'as, V. Aronov'as ir kt.* Kompartijoje, pagal konstituciją, vadovaujančioje jėgoje, lietuviai 1948 m. pradžioje sudarė tiktai 18,5% visų narių.

„Importiniai" kadrai nepatikliai ir net priešiškai žiūrėjo į „čiabuvius", įžvelgdami nacionalizmą, klerikalizmą ir buožiškumą visame, kas lietuviška. Būtent jų iniciatyva buvo pradėta deginti „buržuazines" knygas, uždarinėti bažnyčias ir griauti Nepriklausomybės kovų paminklus.

* Išsamiau apie kadrų politiką Lietuvoje pokario metais žr.: Tininis V. — „Internacionalistų" antplūdis 1944-1952 m. Gimtasis kraštas,1989, Nr. 50.

Lietuvos žmogus kiekviename žingsnyje susidurdavo su svetima valdžia, svetima kalba ir svetima dvasia. Rašytojas V. Dautartas pasakoja, kad jo gimtajame Raudondvaryje „valsčiaus galva kalbėjo rusiškai, enkavedistai, vadovaujami ypač žiauraus ir klastingo padaro, žmonių praminto „Barsuku" — rusiškai, kariškiai — rusiškai, nežinia kokios tautybės, nuolat įsikandęs Stalino stiliaus pypkę, partorgas — taip pat rusiškai... Ne kartą mačiau, kaip, į miestelį atėjęs ir atsidūręs tarp kitataučių, Lietuvos ūkininkas suglumdavo, pasimesdavo. (...) [Partorgas] nemokėdamas nė vieno žodžio lietuviškai, visų pirma uoliai griebėsi naikinti visas Nepriklausomybės metais išleistas lietuviškai knygas, o vienoje šeimoje užtikęs Vaižganto portretą, įtraukė jį į liaudies priešų sąrašą... „Barsukas" atvirai plėšikavo valsčiuje, mušdavo, jo nuomone, įtartinus žmones (tam tikslui buvo įsirengęs baudžiavinio pavyzdžio kankinimo ožius), jis pats vienas buvo įstatymas, teismas, aukščiausias tribunolas..."* Ir taip buvo ne tik Raudondvaryje. Alytuje siautėjo NKVD viršininkas kpt. Rogožin'as, Telšiuose — papulkininkis Ovčinikov'as, Kupiškio krašte — kažkoks Sadko, Veisiejuose — Motkė.

*Literatūra ir menas,1989 m. vasario 18, psl. 2.

Nuskriausta istorijos, užmiršta Dievo ir išduota Vakarų valstybių, lietuvių tauta gynėsi kaip galėdama. Tai nebuvo kieno nors sukurstyta, organizuota, iš vieno centro vadovaujama kova, o gaivališkas visaliaudinis pasipriešinimas. Jo formos buvo pačios įvairiausios. Jauni vyrai boikotavo karinės tarnybos prievole, o visi gyventojai — balsavimus (kas nors buvo „renkama" kasmet: TSRS, LTSR, vietinės tarybos teismai). Valstiečiai kiek įstengdami spyrėsi kolektyvizacijai, o mokiniai ir studentai nestojo į VLKJS. Bene reikšmingiausia buvo dvasios rezistencija. Tauta nesitaikstė su tikrove ir buvo kupina vilties, beprotiškos vilties, to didžiausio, anot serbų rašytojo I. Andričiaus, engiamųjų pranašumo. Ji daug metų nepavargdama laukė „permainų", anglų ir amerikonų, netgi karo... Taip, karo! Nebūkime per daug griežti savo tėvams. Jie tikrai nebuvo kraujo ištroškę militaristai. Tačiau gyvenimas buvo nepakeliamas, o iš savo patirties jie žinojo, jog karas neša permainas.

Aukščiausioji tautos rezistencijos forma buvo ginkluota kava. Pirmieji partizanų būriai Lietuvoje atsirado dar 1944 m. rudenį, o 1945 m. pavasarį jie jau veikė visose apskrityse ir turėjo apie 30,000 kovotojų. Partizanų būrių sudėtis nebuvo pastovi. Vieni iš miško išeidavo, kiti ateidavo. Legalizavusiųjų ir žuvusių (iš viso žuvo per 20,000 partizanų; vidutinė partizanavimo trukmė neviršijo 2 metų) vietą užimdavo nauji partizanai, kurių ypač padaugėdavo po eilinio žmonių vežimo į Sibirą. Pokario metais partizanavo arba slapstėsi apie 70-80 tūkst. Lietuvos vyrų.

Socialinė partizanų sudėtis buvo marga, kaip ir pati Lietuva: Ūkininkai ir darbininkai, tarnautojai ir Lietuvos armijos karininkai, studentai ir moksleiviai. Buvo jų būriuose ir dvasininkų, Nepriklausomybės kovų savanorių. J. Lukšos atsiminimuose minimos Kauno krašte veikusios Geležinio Vilko rinktinės vyriausioji ryšininkė Audronė — gimnazijos mokytoja. Mokytoja buvo ir garsioji Kalniškių (prie Lazdijų) mūšy žuvusi partizanų vado Lakūno žmona, būrio kulkosvaidininkė. Apskritai mokytojų įnašas į pokario rezistenciją buvo ypač svarus.

Geležinio Vilko rinktinės sanitarė Laimutė — M. miesto gailestingoji sesuo. Su ja iš ligoninės kartu išėjo dar penkios medicinos seserys, pasklidusios po Suvalkijos partizanų būrius. J. Lukšos knygoje minimas partizanas Speigas — buvęs Veiverių stribas.

Tačiau svarbiausia partizanų sąjūdžio atrama, jo stuburas buvo valstiečiai, pokario metais dar sudarė 4/5 visų Lietuvos gyventojų. Jie — paprasti Dzūkijos ir Suvalkijos, Žemaitijos ir Aukštaitijos žmonės — ne tik davė daugiausia partizanų, bet ir rizikuodami viskuo, kas žmogui yra brangiausia — savo pačių ir savo vaikų ateitimi — partizanus rengė ir maitino, slapstė ir slaugė, o žuvus — apdainuodavo tragišką jų likimą. A. Ramanauskas — Vanagas, Dzūkijos, o vėliau ir visos Lietuvos partizanų vadas, savo atsimi-nimuose rašo, jog metai, praleisti tarp Dzūkijos kaimiečių, pakeitė jo nuomonę, kad tautos ramstis yra inteligentija. „Jie, — paprasti žmonės, — buvo pasiryžę ne žodžiais, bet darbais aukotis, kad tik mums sektųsi dirbti ir kovoti dėl Lietuvos laisvės. Kiekviena tokia šeima (slapstanti partizanus, —L.T.) — tai nesugriaunama laisvės tvirtovė mūsų tėvynėje. Ir su didžiausiu vidiniu pasitenkinimu galima pasakyti, kad tokių šeimų šiluose (nederlingose Dzūkijos žemėse, —L.T.) ir visoje Lietuvoje yra dar labai daug. Tokių lietuvių darbo ir pasiaukojimo savo tėvynei pavyzdžiai visuomet suteikdavo mums jėgų pergyventi sunkiausias valandas, pasitikėti lietuvių tautos nemarumu ir žinoti, kad anksčiau ar vėliau Lietuva sulauks šviesios ateities"*.

*Nemunas, 1989, Nr. 10, p. 54. 54

Jeigu ginkluota rezistencija būtų buvęs „buožių" sąjūdis, kaip tvirtino sovietiniai istorikai, tai partizanų kraštu būtų tapusi ne Dzūkija, o šiaurės vidurio Lietuva, kurioje buvo daug stiprių ūkininkų. Tačiau įvyko priešingai. Apskritai partizanų kovose dalyvavo visi valstiečių sluoksniai. Tai rodo šie duomenys: iš 4800 valstiečių šeimų, kurios 1944-1947 m. buvo ištremtos iš Lietuvos už tai, kad jų nariai išėjo į partizanus, 27% valdė mažiau kaip 10 ha, 30% — nuo 10 iki 20 ha, 19% — nuo 20 iki 30 ha, 16% nuo 30 iki 50 ha ir 8% — daugiau kaip 50 ha žemės.

Vanagas (A. Ramanausko slapyvardis) gana kritiškai atsiliepė apie inteligentijos vaidmenį pokario metais. Anot jo, „okupantas sugebėjo tarsi geležine uždanga atskirti kaimą nuo inteligentijos... Ji (inteligentija, L.T.) yra bolševizmo morališkai sugriauta ir tapusi mechaniniu bolševizmo įrankiu. Inteligentija prieš savo valią pučia bolševikinėn dū-don, nors tie garsai yra jai ir labai priklūs". A. Ramanauskas teisus tik iš dalies. Juk ir jis pats — buvęs Alytaus mokytojų seminarijos dėstytojas, ir J. Lukša — buvęs Kauno universiteto studentas architektas, ir daugelis kitų aktyvios rezistencijos dalyvių buvo iš inteligentijos. Antra vertus, tik nedidelė kūrybinės inteligentijos dalis dainomis ir muzika šlovino J. Staliną, idiliškus paveikslus apie kolektyvizaciją, falsifikavo istoriją. Dauguma pagal galimybes rūpinosi nacionalinės kultūros ugdymu, jaunimo švietimu, jo tautinės sąmonės išsaugojimu. Liaudies dainoje, sudėtoje apie Vanago būrio žygį į Merkinę (1945 m. gruodžio 15 d.) yra tokios eilutės:

Aplankėm gimnazijos rūmus,
Kur mokos broliai, sesės mūs,
Kur auga būsimi didvyriai,
Kurie už ateitį kovos.

Kaip tik ta inteligentų karta, kuri J. Lukšos ir A. Ramanausko partizanavimo metais lankė vidurines ir aukštąsias mokyklas, ateityje įkurs Sąjūdį, tęsiantį pokario rezistentų žygį naujomis sąlygomis ir kitais, parlamentiniais metodais.

Skaitant J. Lukšos, A. Ramanausko, kitų partizaninio sąjūdžio dalyvių bei amžininkų atsiminimus, prieš akis iškyla kelias, atvedęs tūkstančius Lietuvos vyrų ir moterų į aktyvių rezistentų gretas. Kaip prie vokiečių, taip ir prie naujos valdžios daugelis lietuvių nenorėjo tarnauti svetimoje kariuomenėje. Mobilizuojamieji vyrai slapstėsi kluonuose ir tvartuose, sulindę į šieną ir šiaudus, o kiti — ir miškuose. „Jeigu jau skirta mirti, tai geriau savo žemėje", — nusprendė ne vienas.

J. Lukša matė 1944/45 m. žiemą (V. Lenino gimimo dieną!), kaip iš Kauno geležinkelio stoties išvežami į Rusiją Lietuvos vyrai: „Prie kiekvieno jau pripildyto vagono atsistojo ginkluotas rusas — NKVD karininkas. Su ryšuliais lūkuriavę žmonės pradėjo veržtis pro tankias enkavedistų gretas ir, nepaisydami grasinimų, bėgiojo pagal vagonus, ieškodami artimųjų. Daugiausia tai įvairaus amžiaus moterys arba seniai. Balsu raudodamos motinos ieškojo savo sūnų, merginos brolių ar mylimųjų, trokšdamos paskutinį kartą pažvelgti jiems į akis ir įteikti nežinomai kelionei maisto. Rusiškos komandos rungtyniavo su moterų raudomis...

Padėkit, žmoneliai, perduoti jiems ir mano dalį... mano rankos per silpnos ir nuvargusios — nepataikysiu kaip reikiant... Galbūt iš jų tėvų ar giminių aš prisirinkau... Ir vėl prisirinksiu, jei tik Dievas sveikatėlės nepagailės. Dabar jie, vargšeliai, daugiau bado matys negu aš..." — ašaras braukdama kalbėjo senutė — vargana kaimo elgeta.

Ne. To jau per daug. Nenoromis turėjau suktis į šalį, kad nuslėpčiau savo susijaudinimą. Tenemato okupantas nė vienos vyriškos ašaros, kuri didintų jo laimėjimų džiaugsmą".

Šios ir kitos Lietuvos žmonių kančių ir pažeminimo scenos — tai vis J. Lukšos — busimojo Daumanto — žingsniai į partizanų sąjūdį.

A. Ramanauskas — būsimasis Dzūkijos partizanų vadas taip aprašė savo kelią į mišką: „Gyvenau Alytaus kurorto rajone — Vaižganto gatvėje. Kiekvieną dieną, einant Basanavičiaus prospektu į darbą ir iš darbo, mačiau vielomis aptvertus didžiulius rūsius, kuriuose masiniai sugrūsti buvo kalinami lietuviai. Visose miesto gatvėse privačių namų didesni rūsiai taip pat buvo paversti kalėjimais. Maisto kaliniams pridavimo dienomis nutįsusios moterų ir senių eilės liudydavo, koks maždaug kalinių skaičius rūsyje patalpintas. Naktimis vykdavo tardymai ir paslaptingas kažkur kalinių išgabenimas. Dienomis ir naktimis kaimuose šėlo MVD (A. Ramanauskui buvo žinomas įvykis Klepočių k., —L.T.), ir daug kartų mačiau, kaip būrio MVD ir istrebitelių apsupti, vielomis surištom rankom už pečių, vyrai gatve buvo varomi prie rūsių... Visa tai ir visa eilė panašių įvykių... mane nepaprastai paveikė... tapau mirtinu komunizmo... priešu..."

Kaip Tiliui Ulenšpygeliui beldėsi į krūtinę Klaso pelenai, taip būsimajam Vanagui ir kitiems patriotams nedavė ramybės didžiojo XIX a. pabaigos rezistento V. Kudirkos žodžiai:

„Mus iš tėviškės tremia, kalėjiman ima,
O jūs... kasžin, ar matot, mūs pasišventimą.
Arba jūs malšinkit sujaudintą protą, 
Užgesinkit iš naujo mūs širdį liepsnotą, 
Švieskit mus ir neduokit gest pradėtai kovai! 
Bet sykį sukurstę, vienų nepameskit... 
Žadėjote vadais būti, tad grįžkit ir veskit!"

Ne tik studentui J. Lukšai, Prienų gimnazijos mokytojui Stravinskui (busimajam Kardui), bet ir tūkstančiams Lietuvos žmonių teko pasirinkti: Sibirą, „bendradarbiavimą" su NKGB ar mišką.

Esminis daugelio partizanų apsisprendimo veiksnys — tikėjimas, kad iš Vakarų ateis pagalba, „...mes niekad negalėjom prileisti, kad Vakarai leistų raudonajam Azijos siaubui sunaikinti rytų ir vidurio Europos tautas... Šventai tikėjom, kad laisvė ir žmogaus bei tautų teisės yra nedalomos, kaip tatai buvo deklaruota Atlanto chartoje... Netikėjom, kad bus atsisakyta tolimesnės kovos dėl laisvės ir žmogiškumo principų bei žmogaus teisių", — rašys vėliau J. Lukša.

„.. .mes visi netikėjome, kad taip ilgai užsitęs laisvės kova ir tiek daug aukų partizanams teks sudėti", — prisipažins A. Ramanauskas.

Ir vis dėlto nesuvoksime ginkluotos rezistencijos esmės, jeigu joje įžiūrėsime vien nenorą tarnauti svetimoje kariuomenėje, siekimą išvengti kalėjimo ar tremties, o nematysime svarbiausios partizaninio judėjimo varomosios jėgos — tėvynės meilės.Kas, jeigu ne šis galingas jausmas atvedė j partizanų būrius šimtus ir net tūkstančius dar nemačiusių gyvenimo jaunuolių, ištisas gimnazijų klases? Kas, jeigu ne jis, paskatino motiną dzūkę atvesti į partizanų būrį savo vienintelį sūnų, kas suteikė stiprybės ne vienam kovotojui, verčiau susisprogdinti granatomis, negu gyvam pakliūti į priešų rankas ir kankinamam išduoti savo draugus? Pasirinkti kovos kelią, nieko sau asmeniškai nesitikint, o rizikuojant viskuo — ne tik savo gyvybe, bet ir artimųjų likimu — galėjo tik dideli idealistai, savo tautos patriotai.

Prieš Lietuvos partizanus Maskva sutelkė nemažas jėgas: dvi NKVD divizijas (viena jų, gen. Vetrov'o, buvo dalyvavusi tremiant iš gimtųjų vietų čečėnus, ingušus ir Krymo totorius), atskirus kariuomenės pulkus. Esant reikalui, buvo naudojama pasienio kariuomenė, taip pat atsiunčiami daliniai iš Baltarusijos ir Kaliningrado srities. Iš viso antipartizaniniame kare dalyvavo apie 50,000 kareivių, neskaitant gausių Valstybės saugumo darbuotojų, vykdžiusių specialias operacijas.

Siekiant nacionaliniam išsivaduojamajam karui suteikti klasių kovos pobūdi, 1944 m. rudenį iš vietos gyventojų pradėta organizuoti istrebitelių (naikintojų) būrius. 1945 m. spalio 19 d. LKP Centro Komiteto ir LTSR Ministrų Tarybos nutarimu jie buvo pavadinti liaudies gynėjais. Tačiau žmonių jie ir toliau buvo vadinami stribais, skrebais, stribukais, istrebiteliais ir pan. Iš pradžių jie buvo NKVD, o nuo 1947 m. — Valstybės saugumo žinioje. Kadangi „Liaudies gynėjai" buvo atleidžiami nuo karo prievolės ir turėjo galimybių prisiplėšti „liaudies priešų" turto, tai norinčių (ypač iš miestelių varguomenės) tapti „liaudies gynėjais" netrūko. Stribų būriai buvo sudaryti visuose trijuose šimtuose valsčių. Kiekviename būryje buvo iki 30, o visoje Lietuvoje — apie 8-10 tūkst. „liaudies gynėjų". 1948 m. nuo jų rankos žuvo apie 20% visų tais metais nukautų partizanų. Apskritai „liaudies gynėjų" vaidmuo antipartizaniniame kare buvo antraeilis. Jeigu ne reguliari kariuomenė, sovietinė valdžia nebūtų išsilaikiusi ir savaitės.

Apie partizaninio karo mastą galima spręsti iš VKP (b) CK Lietuvos biuro pirmininko V. Ščerbakov'o pranešimo LKP (b) CK XI plenume. Pasak jo, 1946 m. sausio-spalio mėnesiais buvo susekta ir likviduota 339 partizanų būriai ir 436 antisovietinės organizacijos, nukauta ir suimta per 10,000 partizanų, pogrindžio dalyvių ir kitų „antisovietinių elementų". Iš valdžios pusės žuvo 2,360 asmenų (neaišku, ar tik kareivių, ar iš „liaudies gynėjų"). Pranešėjas konstatavo, jog nepaisant pasiektų laimėjimų, „akivaizdus pogrindžio ir jo ginkluotų gaujų kontrevoliucinės veiklos pagyvėjimas".

Skaitydami partizanų atsiminimus, nejaučiame jokio jų priešiškumo rusų tautai. Antai J. Lukša pripažįsta 1944 m. vasarą ties Rumšiškėmis į Užnemunę persikėlusių raudonarmiečių drąsą, savo knygos puslapiuose šiltai aprašo karo belaisvi Vasilijų, nuoširdžiai susirūpinusį Lukšų šeimos likimu prie naujosios valdžios, simpatingąjį Raudonosios Armijos leitenantą, suvokiantį, jog armija, kurioje jis tarnauja, neša Lietuvai ne tik išsivadavimą iš hitlerinių okupantų, bet ir naują — bolševikinę priespaudą. A. Ramanauskas pasakoja, kaip dzūkų partizanai mūšio metu į nelaisvę paimtam „ruseliui" ne tik dovanojo gyvybę, bet paleisdami dar ir pavaišino „krūmine" (deja, belaisvis atsimokėjo piktu: atvedė į partizanų stovyklą enkavedistus). Vanago rinktinėje partizanavo vienas rusas (nenurodyta nei pavardė, nei slapyvardis), kuris pakliuvęs į enkavedistų nagus, bevelijo kankinio mirtį, negu išduoti kovos draugus. Lietuvos partizanai kovojo su enkavedistais ne kaip su rusais, o kaip su okupantais. Lygiai taip pat jie kovojo ir su vietiniais stribais bei aktyvistais.

Daugiau kaip 40 metų Lietuvos partizanai oficialiojoje literatūroje buvo vadinami banditais ir priešpriešinami kilniesiems „liaudies gynėjams". Manyčiau, nereikėtu dabar mestis į kitą kraštutinumą. Vien tik kankiniai partizanai (nors tokių tikrai netrūko) ir niekšai stribai būtų tokia pati schema, tik išvirkščia. Neįmanoma, o, svarbiausia, nereikia nutylėti ir rezistencijos šešėlių. Pokario metus reikia rodyti tokius, kokie jie buvo, nieko nepagražinant ir nieko nenutylint. Tai tik išryškins mūsų tautos dramą.

Beje, ne taip jau svarbu, kurie kovotojai buvo tyresnės moralės. Gyvenime buvo visko: ir gerų stribų, ir blogų partizanų. Kur kas svarbiau, už ką jie kovojo: kas už Lietuvos valstybę, o kas už aneksinio režimo įtvirtinimą. O kas buvo kas, matėsi jau iš pirmo žvilgsnio. Partizanų emblema buvo Vytis, o „liaudies gynėjų" — raudonoji žvaigždė. Rezistencija paliko mums tūkstančius patriotinių dainų, o ar kas girdėjo stribų dainas? Ne, nes jie dainas ne kūrė, o, anot rašytojo R. Gudaičio, šaudė. O jei kada ir dainavo, tai ne lietuviškas.

Ar galima sutikti su J. Lukša, jog nuo partizanų rankos žūdavo tiktai NKVD agentai, aršūs komunistai, visokio plauko parsidavėliai ir plėšikai? Deja, ne. Buvo suvedinėjamos ir asmeninės sąskaitos, liejosi nekaltas kraujas. Neretai buvo žudomos ištisos šeimos, net mažamečiai vaikai, kurie tikrai nebuvo NKVD agentai.

Istorija rodo, jog žiaurumai ir nekalto kraujo liejimas, deja, yra visų partizaninių karų dėsnis, ypač paaiškėjus, kad nebėra — vilties laimėti.

Lenkiame galvas prieš rezistenciją, tačiau negalime kiekvieną ano meto žmogų su šautuvu laikyti rezistentu. Partizanai tiktai tie, kurių nesuteptos rankos. Nekaltas kraujas, net jeigu jis pralietas vardan kilniausio tikslo, nenusiplauna. Atskirti banditą nuo rezistento galima tik individualiai. Beje, tokią atranką darė patys partizanai. A. Ramanausko sudarytame Merkinės kautynių dalyvių sąraše yra toks įrašas: „Studentas — eilinis kovotojas iš Vabalių kaimo. Partizanų Karo Lauko Teismo sprendimu nuteistas mirti už plėšikavimą ir nekaltų žmonių nužudymą. Mirties bausmė įvykdyta 1949 metais". Tokie pat nuosprendžiai buvo paskelbti ir Jurginui, Gegužei, Ūseliui. Teisiant pokario kovotojus, įsidėmėtina rašytojo J. Mikelinsko mintis, jog „nedera pamiršti, kad miškinių žiaurumas buvo priremtų prie sienos, suluošintų klaikių gyvenimo sąlygų ir neturinčių ateities žmonių žiaurumas. O jeigu prie to pridursime įvairiausias provokacijas, sąmoningai paruoštas ir inkriminuojamas miško broliams, vaizdas bus dar išsamesnis”.

VKP (b) Centro Komitetas dar 1945 m. rugpjūčio 15 d. įpareigojo Lietuvos TSR vadovybę nedelsiant likviduoti partizanų būrius. Tačiau nei šis, nei TSRS Vidaus reikalų ministro Kruglov'o įsakymas likviduoti pogrindį iki 1947 m. vasario, nei vėlesni Centro paliepimai nebuvo įvykdyti, nors vietos valdžia nėrėsi iš kailio. Lietuvos partizanų sąjūdis gyvavo tol, kol rezistavo tauta. Tiktai daug vėliau, kai Lietuvos žmonės pavargo belaukdami ir prarado „permainos" viltį, kai valstiečiai buvo suvaryti į kolūkius, o jaunimas tapo komjaunimu, užgeso ir partizanų kova. Tai buvo jau 6-ojo dešimtmečio pradžioje. J. Lukša išdaviko buvo įviliotas į spąstus ir nukautas jau „savųjų" — saugumiečių lietuvių 1951 m. rudenį. A. Ramanauskas slapstėsi iki 1956 m., o pavieniai partizanai dar ilgiau.

Ne tik partizanų, visos lietuvių tautos tragedija buvo tai, kad savo jėgomis laimėti kovą nebuvo nė mažiausios galimybės — per daug nelygios buvo jėgos. O Vakarai, į kuriuos tuomet tiek buvo dedama vilčių, apie Lietuvą ir negalvojo. F.

Ruzveltas atsižadėjo Pabaltijo J. Stalino naudai dar 1943 m. Teherane. Vakarų šalys per tiek metų po Antrojo pasaulinio karo taip ir neiškėlė Baltijos valstybių klausimo SNO.

Tačiau ar tai turėtų reikšti, jog Lietuvos partizanų kovos buvo beprasmės? Jeigu Lietuvos pokario rezistencija buvo klaida, tai tokia pati, kaip Spartako sukilimas senovės Romoje, Razino ir Pugačiovo — Rusijoje, 1831 ir 1863 m. — Lietuvoje, kaip ir bet kokia pavergtųjų ir engiamųjų kova.

Pokario rezistencija stiprino mūsų tautos dvasią juodosios stagnacijos dešimtmečiais ir padėjo mums atsitiesti 1988 m. vasarą. Partizanų kovos, kaip ir pokario dainos, bus gyvos tautos atmintyje, kol gyva bus pati tauta ir jos laisvės troškimas.

Juozas Lukša— Daumantas ,,Partizanų" rašymo metu.