Partizanai: Istorija ir dabartis

LAISVASIS PASAULIS "TAIKIOSIOS KOEGZISTENCIJOS'' PERIJODE IR EGZILŲ JAUNIMAS

RIČARDAS BAČKIS, Paryžius

Daug kalbėta apie tai, ką laisvasis pasaulis turėtų daryti “taikiosios koegzistencijos” perijode. Tą patį klausimą susiaurinsime: ką mes, kaip studentai egziliečiai, turėtume daryti? Atsakyme tebus tik dalinis atspalvis nuomonių, kurios vyrauja jaunoje egziliečių kartoje, t. y. to jaunimo, kuris atsirado svetimame krašte ne sava valia, svetur turėjo mokslą eiti ir svetimą auklėjimą prisiimti, o apie tėvynę težino tik iš knygų ir pasakojimų.

GRAŽIEJI PRINCIPAI IR TIKROVĖ

Pasikalbėjimuose, spaudoje kasdieną girdime apie LAISVĘ, TEISĘ k^:ekvienai tautai, kiekvienam žmogui tvarkytis pagal savo norus ir pažiūras... Atlanto charta, J. T. O. charta, Žmogaus Teisių deklaracija, įvairių kraštų (kaip JAV, Prancūzijos ir net Sov. Sąjungos...) konstitucijų principai ir dėsniai atrodo gražūs. Praktikoje, kiekviena valstybė, kaip lygiai kiekvienas žmogus, pirmiausia galvoja apie save, o jei parodo intereso kitiems — tai dažniausiai tik juos panaudojant saviems tikslams. Tai vadinama “apskaičiuotos rizikos” laikysena, arba pragmatine politika. Šis reiškinys prilygsta būsenai žmogaus, kuris turi pakankamai oro ir neįsivaizduoja, ką reiškia jo pritrūkti... Tik prisiminkime Belgijos kasyklų Marcinelle katastrofą... Po įvykusios nelaimės visi rodė solidarumą, gailėjo, aukojo, o kuo jie buvo prieš tai susirūpinę, ar nematė, kad kasyklų darbo saugumo reikalai blogi?... Tas pats ir su laisvės principu bei jo spinduliavimu. Už laisvę kovoja tik tie, kurie jos netekę arba kurie jaučia pavojų jos netekti. Kada laisvasis pasaulis pradėjo jungtis? Kada atsirado Atlanto sutartis? — Tai įvyko po to, kai Čekoslovakija laisvę prarado, kai Korėjos karas kilo etc. Bet vos tik grėsmė praėjo, vėl viskas ėmė atsileisti; tautinės ambicijos, tautiniai interesai susikryžiavo ir nusvėrė. Tai ypač buvo ryšku turint prieš akis Eur. Bendr-nės Gynybos sutarties atmetimą Prancūzijos parlamente.

Neilgai reikėjo laukti, kad anglai ir prancūzai vėl pamatytų jiems bendrą pavojų Art. Rytuose ar Suezo kanalo klausimu. Tada tuoj pat jie susiartino. Dabar Europos solidarumo klausimai iš naujo aktualūs; tikimasi, kad Anglija labiau įsijungs į Europos institucijas.

Sovietų Sąjunga po Stalino mirties pakeitė šiek tiek savo politiką. Iš čia kilo Ženevos konferencijos šypsenos, oficialūs parlamentarų, vyriausybių galvų, užs. reikalų ministerių, mokslinių - universitetinių misijų vizitai ir t.t.... Taip įsigalėjo taikiosos koegzistencijos perijodas. Kaip jame atrodo laisvasis pasaulis?

LAISVOJO PASAULIO KAI KURIE BRUOŽAI

1. Taikos norai.Žmonija visą laiką buvo susirūpinusi taika, bet šiame koegzistencijos perijode taikos idėja ypatingai įsivyravo. JAV respublikonai, norėdami valdžios, skelbė “išlaisvinimo” politiką, o ne vien Sovietų “sulaikymą” (containment). Kas buvo padaryta? Korėjos karas baigtas, bet jo pasėkoje — dvi Korėjos; po kelių mėnesių nacionalistams kiniečiams buvo uždrausta provokuoti Kiniją — Formoza neutralizuota; žadėta buvo paremti Prancūzus Indokinijoje, bet tai nebuvo padaryta. Paskutinis respublikonų rinkiminis šūkis — “Peace and Prosperity”.

Prancūzijoje užs. reik. ministeris taikos vardu norėjo kuo greičiausia neramumus baigti Alžyre. Tuo tikslu jis važiavo į Artim. Rytus, lenkėsi Nasserui, Nehru, pataikavo rusams. Galop, po vieno kito politinio smūgio pajuto pasirinkto kelio netikrumą.

Su Vokietija negeriau. Rimtos politinės problemos ją verčia apsiginkluoti, bet jaunimas nenori karinės prievolės, ir gana didelė vokiečių dalis yra prieš apsiginklavimą. Nekeliant daugiau faktų, tenka pabrėžti, kad Sovietai taikos mitą išnaudoja ir karo baime spekuliuoja... O vakariečiai, bijodami ginklų karo, net nepajėgia visų galimumų panaudoti politiniam karui vesti.

2. Ekonominiai duomenys. Laisvasis pasaulis ekonominėje srityje neturi griežtos kontrolės. Daug žmonių gali elgtis pagal savo individualinius interesus, net mažai kreipdami dėmesio į bendruosius bei savo valstybės interesus. Beveik visi laisvojo pasaulio kraštai palaiko santykius su satelitais, ir strateginių produktų blokada buvo seniai apeita. Sov. Sąjunga pasirašė gan didelį skaičių prekybos sutarčių su Azijos kraštais ir labai palankiomis tiems kraštams sąlygomis. Ekonominių ryšių priedanga Sov. Sąjunga nori prisivilioti laisvojo pasaulio kraštus ir juose savo politinę įtaką sustiprinti. Egiptas yra ryškiausias pavyzdys. Rusai pradėjo prekybą medvilnės užpirkimu, o paskui ten ėmė eksportuoti ginklus, siųsti technikus ir pilotus... Šis reiškinys parodo, kaip Sovietai įkėlė koją į artim. rytus, kur anksčiau daugiausia vakariečiai šeimininkavo. Nereikia išleisti iš akių taip pat Vak. Vokietijos, kur, apsiginklavus. ekonominis pajėgumas sumažės.

3. Sov. Sąjungos infiltracija. Sovietų Sąjunga koegzistencijos laikotarpy infiltruoiasi į Vak. pasaulį visomis priemonėmis, kai tuo tarpu vakariečiai tos akcijos tinkamai negali panaudoti. Rusai braunasi į visas tarptautines vyriausybines institucijas ir taip pat privačias organizacijas. Prisiminkime jų įėjimą į U. N. E. S. C. O., į Tarpt. Perlament. Sąjungą, į profesines tarptautines sąjungas etc... Be to, kiekviename krašte komunistai, kur gali, eina viešai kišdami savo atstovus į fabrikus, įmonių administracijas, veržiasi į visuomenines organizacijas. Italija ir Prancūzija gali būti pavyzdžiais. Pastarajame krašte, nežiūrint vidaus reik. ministerio opozicijos, vienas komunistas neseniai buvo priimtas, net teismo keliu, į Ecole Nationale d’Administration, t. y. į augšt. mokyklą, kuri specialiai ruošia augštuosius valdininkus. Kituose kraštuose, kur komunistų partijos uždraustos, kaip Vokietijoje ir daugumoje pietų Amerikos kraštų, komunistai organizuojasi pogrindyje. JAV taip pat nėra išimtis — ten komunistinė dvasia yra insifiltravusi į intelektualinius sluoksnius. Vienaip, ar kitaip, komunistai griauna laisvojo pasaulio pagrindus, mėgindami kuo daugiausia sukurti nesantaiką nacionaliniais, ar klasių kovos motyvais, ar net kovos prieš kolonializmą šūkiais. Tai ypačiai juntama juodosios Afrikos dalyse, iš kur gaunami gubernatorių raportai apie juodųjų dvasią yra gana pesimistiški...

4. Naujojo bloko tarp Rytų ir Vakarų įsikūrimas.Paskutinis faktas, kuris reikia atžymėti, tai naujojo bloko įsikūrimas tarp Vakarų ir Rytų pasaulio, Bandoengo konferencijos proga. Tai bus paskutinė svarbesnė istorijos data šiuo metu. Kas atsitiko? Susijungė Azijos ir Afrikos tautos, anksčiau buvusios kolonijos, į kurias buvo žiūrima, kaip į atsilikusias ir necivilizuotas. Gavusios nepriklausomybę jos susijungė antikolonialistinės dvasios šūkiu. Tiesa, dar jos labai stipriai nepasireiškė, bet jau leido pajusti, kad jų balsai tarptautinėse organizacijose daug lems. Jų užimtoji kryptis neva neutrali, bet jos mėgina kiek galima daugiau iš kiekvieno bloko laimėti. Praktiškai, tie kraštai tapo politinio karo lauku tarp Rytų ir Vakarų pasaulio. Konstatuoti reikia, kad komunizmas juose yra gerokai pažengęs. Rusų pasiuntiniai moka vietines kalbas, gerai propagandą varo ir ypačiai groja antikolonializmo smuiku. Klausimas tik kyla, kaip ilgai tęsis sugyvenimas tarp Sov. Sąjungos ir Islamo. Jei Sovietams pavyktų laimėti, tai Vak. Europa atsidurtų didžiausiame pavojuje.

Iškėlus šiuos svarbesniuosius gyvenamojo momento reiškinius, reikia betgi pridurt, kad praktiškai koegzistencijos laikotarpis baigėsi. Iš vienos pusės destalinizacijos šūkiai stipriai komunistams pakenkė. Tas ypač ryšku Vakarų pasaulio komunistų partijų laikysenose bei satelitiniuose kraštuose. Poznanės sukilimas, bylos, kituose satelitiniuose kraštuose pasmerktųjų politikų išteisinimai — visa tai rodo rusų imperijoje vykstantį bruzdėjimą... Iš kitos pusės Artim. Rytų ir Afrikos įvykiai iš naujo davė Europai progos susivokti bendro priešo akivaizdoje. Žinoma, tas dar nereiškia, kad komunizmo pavojus yra praėjęs. Jis, kiek sušvelnėjęs ir tapęs daugiau nacionalinio pobūdžio, gali būti dar daugiau patrauklus ypačiai kai kurioms Afrikos ir Azijos tautoms. Titizmo formulė, nors ir su tam tikra nepriklausomybe, vistiek Maskvai lieka tokia komunistinio totalitarizmo lytis, kuri gali būti dar pavojingesnė tikrajai demokratijai, kaip Sovietų imperializmas.

JAUNIMAS IR JO VEIKLA DABARTINĖMIS SĄLYGOMIS

Tokioje tarptautinėje padėtyje, ką mes, jaunieji egzilai, galim ir turim daryti, nors ir siaurą akciją vesdami.

Destalinizacija atskleidė pasauliui tikrąjį komunizmo veidą. Slaptasis Chruščiovo raportas pripažino deportacijas, žudymus, koncentracijos stovyklas ir visišką policinę galią. Šia proga mes turėtumėm labai metodingai išnaudoti tuos pripažinimus ir juos skelbti svetimųjų rateliuose. Bet kartu patys egzilai turėtų susiprasti ir nutraukti antikomunistinę kovą vien negatyvine prasme. Nusibodo kitiems egzilų ašaros, aimanavimai, visokių teisių ir paramų prašymai. Visa, ką mes pasakojame apie mūsų kraštų vargus, laisvojo pasaulio žmonėms yra pavirtę istorijos įvykiais, kurie jiems nebelabai rūpi. Po dvylikos metų aimanų turime sudaryti naują kovos planą prieš Sov. Sąjungos imperializmą komunizmo priedangoje.

Pirmiausia egzilinis jaunimas turėtų sunaikinti apie egzilus blogus atgarsius, kuriuos paskleidė komunistų propaganda ir kai kurių mūsų nevykusi laikysena. Paprastai oficialios įstaigos, parlamentiniai bei politiniai sluoksniai į egzilus žiūri gerai, bet viešoji opinija nėra mums palanki. Eilinis pilietis į egzilą žiūri, kaip į žmogų, kuris nori karo savo krašto laisvei atgauti. Su tuo mes turime kovoti ir stengtis įtikinti vakariečius, kad ir mes taikos norime, bet neatsisakome nuo politinio karo, kurį ir vakarai turėtų kariauti.

Antra, egzilai daugumoje yra laikomi feodalinės klasės atstovais, neo-liberališko režimo šalininkais. Reikėtų statistika parodyti, jog pabėgėlių tarpe yra įvairiausių klasių žmonių: darbininkų, amatininkų, ūkininkų etc... Rytų Berlyno, Poznanės sukilimai aiškiai įrodė, jog ir darbininkija priešinasi komunistinio režimo sistemai.

Be to, jaunieji patys turime įsitikinti ir kitiems pareikšti, jog prie senos tvarkos vargiai bus įmanoma grįžti, net laisvę atgavus. Turime studijuoti ir imti pagrindu padėtį tokią, koki ji dabar yra už “geležinės uždangos”, o ne tai, kas buvo prieš karą, ir turime galvoti apie radikaliausių reformų įgyvendinimą, atsižvelgiant į esamus socialinius principus. Jei Sovietų okupacija dar užtruktų keleris metus, tai jaunimas krašte bus paveiktas kolektyvinės sistemos dvasia, ir vargiai kapitalistinė santvarka kur nors beturės populiarumo.

Pagaliau paskutinis egzilui taikomas priekaištas tai, kad jis gyvenąs nerealiam pasaulyje, reikalaująs turėtų savam krašte privilegijų, svajojąs atgauti prarastus turtus, užimti ateityje atsakingus postus savo krašte savųjų, ar svetimųjų padedamas... Visi egzilai šiuo požiūriu tikrai turėtumėm suprasti ir kitiems pasakyti, jog grįžę į savo tėvynę rasime naujus žmones, kurie puikiausiai pažįsta savo krašto padėtį, problemas ir kurie vargo, kentėjo ir kovojo prieš okupantą. Grįžusieji iš Vakarų neturėtų tikėtis turėti pirmenybę bei atgauti daugiau negu tie, kurie Sibire mirė, ar žuvo miškuose...

Iš to, kas pasakyta, dar neseka, kad visų bendradarbiavimas būtų neįmanomas. Nualintam kraštui atstatyti kiekvienas geros valios lietuvis bus reikalingas, o ypačiai kompetentingi asmens atsakingiems postams. Svarbu tik, kad didžiausias susirūpinimas iš egzilų pusės būtų ne noras ponauti, kaip dabar jiems prikišama, bet įsisąmonimas, kaip būti geriausiu savo tėvynės tarnu. Gal kai kam atrodys šios mintys per radikalios, bet jos kyla prisiminus faktą, kada Pavergtų Europos Tautų seimo posėdžiuose buvo svarstomos įvairios rezoliucijos . . . augštųjų valdininkų pensijų reikalu ir kaip Centro ir Rytų Europos laisvojo jaunimo tarybos delegatai joms prieštaravo. Turint visa tai prieš akis, tenka mesti žvilgsnį —

KUO DABARTINIU MOMENTU TURĖTŲ SUSIRŪPINTI EGZILINIS JAUNIMAS

1. Pirmutinis reikalas— jaunimo jėgas apjungti. Mūsų jėgos ir taip nėra tvirtos, bet jei mes nesugebėsime visi išvien dirbti, tai jos visiškai sunyks... Ar nenuostabu, kad reikėjo dešimt metų, kol įsikūrė Centro ir Rytų Europos Laisvojo Jaunimo Taryba. Ar nenuostabu, kada tiek darbo ir kovos reikia prieš bendrą priešą, — eikvojama jėgos tuščioms diskusijoms. Jaunoji egzilų karta iš viso mažai besupranta mūsų žmonių vidaus ginčus, o laisvojo pasaulio žmonės jų visiškai nepateisina... Mes, studentai, turime tik džiaugtis, kad pavyko Vokietijoje ir Skandinavijoje įkurti sąjungas, apimančias visų tautybių egzilus studentus. Taip pat pagirtina, kad mes, lietuviai, Laisvosios Europos Kolegijos studentai, jieškome būdų, kaip galima būtų Europoje įkurti lietuvių studentų centrą.

2. Ryšius palaikyti su tarptautinėmis Vakarų jaunimo organizacijomis. Likdami užsidarę siaurame savo tautiniame ratelyje, mes toli nenueisime. Mums reikia eiti į Vakarų jaunimo tarptautines organizacijas. Ten dalyvaudami, mes geriau pažinsime jų galvoseną, jų charakterį, geriau mokėsime, reikalui esant, į juos prabilti, daugiau turėsime progų juos supažindinti su mūsų problemomis ir jų aktualumu. Jei galima kur įeiti į tarptautinius partijų sambūrius, tai neturėtume to bijoti (žinoma, nesikišant į jų vidaus ginčus). Turėdami draugų kiekvienoje partijoje, žymiai pasitarnausime ir savo tautiniams reikalams.

3.    Įsijungti į to krašto, kur gyvename, jaunimo organizacijas.Mūsų insifiltravimas į tautines jaunimo organizacijas bus lyg savo rūšies skiepai nuo “raudonųjų” mikrobų, kurie juos puola. Žinodami iš patyrimo ir studijų komunizmo ekspansiją ir metodus mūsų kraštuose, praktiškai galėsime jiems daug ką pasakyti — patarti. Taip pat vienas mūsų bendrųjų tikslų yra drauge su vakariečiais steigti kursus kadrams paruošti ir metodingai ideologinei žmonių formacijai kovai su komunizmu. Be to, šiame koegzistencijos laikotarpyje, kada vyksta įvairių įvairiausių delegacijų pasikeitimai su kraštais už “geležinės uždangos”, mes daug pasitarnautume mūsų tikslams, jei galėtume vakariečius įtikinti, kad tie pasikeitimai turi eiti griežtu reciprociteto principu.

4.    Kaip informacinę mintį tenka pažymėti, jog Afrikos ir Azijos žemynuose egzilai turi progų daug ką padaryti.Ten, kur kartais anglai, amerikiečiai ir prancūzai bei belgai sunkiau gali veikti — egzilai gali būti geri tarpininkai. Jie lengviau ir greičiau susikalbės su vietiniais gyventojais, į juos nebus žiūrima, kaip į imperialistus ir kolonialistus... Taip, pavyzdžiui, Indonezijoje ir Indokinijoje keletas jaunų egziliečių pateko į įdomias vietas, apie kurias joks vakarietis negalėjo nė svajoti. Tai yra tiesa ne tik Azijoje, bet ir Afrikoje bei Pietų Amerikoje, kur žmonės įtaria per didele galybe Šiaurės Amerikos “brolį”. . . Šioji privilegijuotoji padėtis ir objektyvumo savybė, siejama su egziliečių, jam leidžia atlikti svarbias ryšininko pareigas tarp tų visų kraštų, kurie yra stipriai jautrūs nacionalistiniais klausimais, ir vakariečių.

* * *

Čia iškeltos mintys yra pagrįstos kasdieninio gyvenimo faktais bei įvykiais. Jos tinka visiems egzilams. Bendrieji uždaviniai yra tie patys, tik reikia pabrėžti, jog tarptautiniai egzilų sąjūdžiai bus tiek pajėgūs, kiek bus stipri kiekvieno krašto paskirai tautinė veikla. Imant lietuvius specifiškai reikia precizuoti, kad mūsų visos veiklos pagrindas turi būti lietuvybė ir visa, kas su ja surišta. Tik teigiamai išsprendęs šią problemą, lietuviškas jaunimas galės tinkamai atlikti jam likimo skirtą tautinę misiją.