Ko nepaskelbė Lietuvą lankę Urugvajaus lietuviai komunistai
Praėjusi rudenį sovietų atstovybė Urugvajuje ėmė organizuoti “P. Amerikoj lietuvių delegaciją į tarybinę tėvynę". Joje turėjo dalyvauti ne tik Urugvajaus, bet ir Argentinos bei Brazilijos patikimi lietuviai komunistai. Bet nei Argentinos, nei Brazilijos vyriausybė tokiems ekskursantams nedavė vizų, ir todėl visa ekskursija atiteko Urugvajaus liet. komunistams. Be užkietėjusių stalininkų Rasiko, Čapliko, Revucko ekskursijon pateko ir jaunesnių: Čaplikaitė, Diktaritė, Garbačiauskas, Revuckaitė, Šiugžda, Vėlyvytė ir kt. Kiekvienas ekskursantas gavo iš sovietų atstovybės lėktuvo bilietą ir 70 dol. kišenpinigių. Vieno asmens bilietas kaštuoja apie $1.500. Kadangi okupuotoje Lietuvoje ekskursantus globojo valdžia, tai jiems patiems tas visas pasivažinėjimas nieko nekaštavo. Suprantama, kad Maskvai ji buvo reikalinga. Tą reikalą išduoda ekskursantų laiškas "Tiesoje”: “Mes akivaizdžiai įsitikinome, kad lietuvių tauta, įstodama į TSRS tautų šeimą, pasirinko teisingą kelią, kad lietuvių kultūra — mokslas, menas, literatūra — tarybinės santvarkos sąlygomis suklestėjo kaip niekad jos istorijoje...” Tai liudija ir ekskursantų vieši pasisakymai Urugvajuje. "Į L.” skaitytojams, tikimės, bus įdomu, kaip kraštas ekskursantus priėmė ir nuteikė pagal informacijas, gautas kitu keliu.
*
Lapkričio mėnesį oro keliu per Paryžių — Prahą — Maskvą į okupuotą Lietuvą buvo atvykusi iš Urugvajaus 15 žmonių ekskursija. Jai vadovavo kažkoks, atrodo nelietuvis, Stasys Rasikas. (S. Rasikas yra Urugvajaus lietuvių komunistų galva, Lietuvos rusų kilmės. Red.). Ekskursantus globojo vadinamoji respublikinė profsąjungų taryba. Ekskursantai okupuotoje Lietuvoje išbuvo apie keturias savaites. Kelias dienas jie praleido Maskvoje. Okupuotosios Lietuvos “valdžia” ekskursantus labai globojo. Jiems pagerbti buvo specialus vadinamas LTSR augščiausios tarybos prezidiumo posėdis Vilniuje. Per tą posėdį Paleckis teisinosi dėl Lietuvą užplūdusių rusų. Esą, lietuvių paliktose sodybos ir įmonės tuščios negali būti. O lietuviai, “nepaisant raginimų, bausmių, kalėjimo ir net Sibiro... užsispyrę laukia grįžtant kapitalizmo laikų” ir nenori prisitaikyti prie esamos padėties. Todėl nereik stebėtis Lietuvoje įs:kūrusiais žmonėmis iš kitų respublikų Ta proga Paleckis užsiminė ekskursiniams apie numatomą repatriaciją į Lenkiją. Esą iš Lietuvos numatyta į Lenkiją repatrijuoti apie 100.000 “lenkų”, kurių vietas turėtų užimti iš Pietų Amerikos grįžusieji lietuviai.
“Velnias jus čia atnešė...”
Anot Paleckio, ekskursija “didelę dalį respublikos apvažiavo ir dideliais ir mažais keliais”. Tikrai, ekskursantai buvo vežiojami skersai ir išilgai Lietuvą. Tačiau būdinga, kad jų apsilankymai buvo staigūs, iš anksto neįspėti. Net ekskursantų giminės apie jų buvimą, okupuotoje Lietuvoje paprastai gavo patirti tik tada, kai jau giminaitis iš Urugvajaus netikėtai pasirodydavo duryse...
Pasirodžius ekskursantams kuriame miestelyje, kolchoze ar įmonėje, vietiniai gyventojai pradžioie didžiai susidomėdavo “lietuviais iš Amerikos”. Tačiau, išgirdę svečių sveikinimus, tuoj atpažindavo, kas per paukščiai tie ekskursantai, ir savo nusistatymo jų atžvilgiu neslėpdavo. Krašto lietuvių nusistatymas ekskursantų atžvilgiu buvo gana įvairiai pareiškiamas. Mandagiausias to pareiškimo būdas — neklausyti ekskursantų prakalbų. Buvo atsitikimų, kad ekskursantas-prakalbininkas likdavo be klausytojų. Stipresnis pareiškimo būdas — į ekskursanto prakalbą įterpti kokį žodelį nuo savęs, pvz.: “Niekšai!”, “Išgamos”, “Šnipai!”, “Ar išlaisvinti mūsų atvažiavote? O gal palydėti į Sibirą?!”, "Velnias jus čia atnešė!”, “Tokiems tik geros lazdos reikia” ir pn. Vietos lietuvių nusistatymo ekskursantų atžvilgiu stipriausias pasireiškimas buvo grūmojimas kumštimis, apspjaudymas, na, ir apstumdymas. Pvz. Kaune ekskursantų grupę užkalbino kažkoks darbininkas. Žodis po žodžio, ir pokalbis virto kumščiavimusi, o ekskursantams priešiškai nusiteikusių kauniečių minia vis didėjo. Ekskursantai pajutę, kad reikalas gali nekaip pasibaigti, į pagalbą pasitelkė pro šalį ėjusį rusų karį. Tasai nepanoro į lietuvių tarpusavio pasiaiškinimą gilintis ir tik iškvietė milicininką. Kai ekskursantų vadovas milicininkui ėmė skųstis "chuliganiškų fašistų” užpuolimu, tai pareigūnas tik pastebėjęs; “Ką aš jiems padarysiu! Pažįstu juos gerai. Kai kurie jų jau antrąkart iš Sibiro yra grįžę. Nekreipkit į juos dėmesio, draugai”. Ogi kauniečiams milicininkas liepęs išsivaikščioti, "jei nemokat sutikt svečių iš Urugvajaus”.
Viename kolchoze ar įmonėje ekskursantams besilankant, vienai ekskursantei kažkuris neatsargus žodis išsprūdo darbininkų adresu. Nors žodis buvo ispaniškas, bet nelaimei tarp darbininkų buvo ir ispaniškai suprantančių. Tik ekskursantės ašaros išgelbėjo ją nuo stipresnės darbininkų reakcijos.
Susitikimas su artimaisiais
Su retomis išimtimis ekskursantų susitikimas su savo artimaisiais buvo skausmingas. Kaikurie ekskursantai savų artimųjų išvis negalėjo rasti, nes tie Sibire. Kaikurie, nors ir rado savo artimuosius, bet nerado jų kaimynų, nes iš buvusių kelių dešimčių kaimo ūkininkų rado tik keletą, o visi kiti nežinia kur. Vėlgi kaikurie savo artimuosius rado paliegusius, didžiausiame skurde, įkurdintus tvarte, nes gyvenamoj troboj įkurdintas koks kolchozo pareigūnas rusas. Vieno ekskursanto sesuo staiga jo apsilankymo užklupta ir manydama, kad jis, kaip kad kaikurie lietuviai anksčiau iš Pietų Amerikos grįžo gyventi į okupuotą Lietuvą, taip pat visam laikui parvykęs, ėmė raudoti dėl tokios brolio kvailystės ir kiek apsiraminus pirmu klausimu paklaususi: “Tai kaip dabar gyvensi?!!” Vėlgi vienam ekskursantui, apsilankius tėviškėje, brolis stačiai akysna tėškė: “Išgama”, ir daugiau kalbos nebuvę.
Šiaip dažniausiai ekskursantų sutikti žmonės vis prašė ir prašė pasakyti jų giminėms ar nors tik pažįstamiems Amerikoje, kad atsiųstų ką iš drabužių ir apavo. Ogi vienoje vietoje jau ekskursantus į traukinį palydėdamas jaunas lietuvis susijaudinęs kreipėsi į ekskursantus, prašydamas juos neklaidinti kitų žmonių. ‘‘Jūs nežinote, kas yra komunizmas praktikoje ir kas yra bolševikinė okupacija”, — sakė jis. “Jei norite, jūs galite matyti, koks čia pas mus gyvenimas sunkus...” Traukinys pajudėjo, ir pokalbis nutrūko.
Ekskursantus visur lydėjo “angelai sargai”, čia kaip “vertėjai” rusų bei ispanų kalbų, čia kaip “vadovai”, čia kaip “šoferiai”, kurie nuolat būdavo ekskursantų pokalbiuose su žmonėmis, kurie ekskursantus nepaleisdavo iš akių ir šiems lankantis pas savo artimuosius. Apskritai ekskursantams pas artimuosius buvo labai trumpa galimybė — tik pora, trejetas valandų, šiaip vis kelionės, priėmimai, grupinis įmonių įstaigų, kolchozų, teatro, kino laikymas. Atskiriems ekskursantams privačiai išsikalbėti su žmonėmis, net su giminėmis stačiai nebuvo progos.
Suprantama, visi šiokie patyrimai ypač jaunesniesiems ekskursantams, kurių dvasios, jautrumo dar nespėjo komunistinis tvaikas galutinai užmušti, turėjo sujudinti sąžinę ir žmogiškąjį padorumą. Todėl nenuostabu, kad kaikurie ekskursantai savo giminėms atidavė atsivežtų drabužių ir skalbinių visas atsargas. O vienas ekskursantas pasakė: "Jei nebūt žiema ir grįžt galėčiau be marškinių, palikčiau jiems ir paskutinius savo marškinius...”
Sovietų propaganda reikalauja bučiuoti kanauninko žiedą
Vienas iš įdomesnių ekskursantų apsilankymų buvo jų vizitas pas Kauno arkivyskupijos valdytoją kan. dr. J. Stankevičių. Be abejojimo, ne sava iniciatyva ekskursantai tatai darė. Bet ekskursijos vykdytojų tikslams tatai buvo reikalinga, ir todėl Urugvajaus lietuvių atkaklieji bedievybės šaukliai, pasak velionies Jakšto, už durų palikę ne tik kaliošus ir lazdas, bet ir savo bolševikinį ateizmą, prisistatė ir pas kan. dr. J. Stankevičių, anot jų, “Lietuvos arkivyskupą”.
— Tai būsite katalikai? — pirmiausia pasiteiravo kan. Stankevičius dievobaimingai prieš jį išsirikiavusius Stalino garbintojus. Tyla. Lyg kas žadą ekskursantams būtų atėmęs. Tik dirsčiojasi viens į kitą ir į ekskursijos vadą Rasiką didžiai susirūpinę.
— Tai gal ir katalikai, — ėmė mikčioti iškaitęs Rasikas, tarytum ne kan. Stankevičius, o pats Stalinas jį egzaminuotų.
Pastebėjęs ekskursantų didį sumišimą, kan. Stankevičius savo klausimą patikslino:
— Klausiu, ar tarp jūsų visi katalikai, ar nėra kito tikėjimo žmonių?
— Nėra, — jau kiek tvirčiau atsiliepė Stalino išpažintojas Rasikas.
— Tai klaupkitės, palaiminsiu, — lyg iš giedro dangaus perkūnijos trenksmą išgirdo ekskursantai kan. Stankevičiaus žodžius. Pirmą akimirksnį buvo įspūdis, kad kanauninko priimamajame kambaryje pasikels baisus triukšmas, panašus į tą Evangelijos aprašymą, Kristui išvarant piktąsias dvasias. Ekskursijos vadas Rasikas pabalo kaip drobė. Bet jam dar nespėjus vienaip ar kitaip nusistatyti, kaikurios ekskursantės jau suklupę pravirko.
Po šio vizito bene ekskursijos vado padėjėjas Čaplikas ekskursantų laikysenai pateisinti saviškiams aiškino:
— Bobos, mat vis bobos. Kai viena klaupėsi, tai ir visos. Kai viena pradėjo žliumbti, tai ir kitos. O tada ir vyrams pasidarė nei šis, nei tas.
Tik per pietus pas kan. Stankevičių alus ir vynas atleido ekskursantamsnervus ir nuotaiką. Kanauninkui pasiteiravus apie Urugvajaus lietuvių gyvenimą, apie lietuvius katalikus, ekskursantai jau išsidrąsino ir ėmė kaltinti Urugvajaus lietuvius kunigus, kad jie neiną su “pažangiaisiais”, kad esą “fašistai”, karo nusikaltėliai, tarybinės tėvynės priešai, amerikoniško imperializmo talkininkai ir pn.
Ekskursantus atsisveikindamas, kanauninkas kiekvienam įteikė savo redaguotąją “Katalikų maldaknygę”, ražančių ir "Lietuvos TSR katalikų kalendorių 1956” ir palinkėjo:
"Grįždami Urugvajun, nusivežkite lietuviškas širdis ir neužmirškite Lietuvos”.
E. L. I.
