LIETUVOS IR KITŲ BALTŲ PRAEITIS SOVIETŲ AIŠKINIME
ZENONAS IVINSKIS, Roma
Sovietiniai okupantai nesitenkina išnaudodami okupuoto krašto ūkį. Jie siekia pagrobti gyventojų dvasines vertybes ir perkeisti jų pačių dvasią.
Viena iš žymiausių tautos dvasinių vertybių, šalia kalbos, folkloro, tautinio meno, yra jos istorija. Baltijos tautoms jų praeitis buvo turėjusi ypatingos reikšmės. Įsisąmonindamos savo praeitį, savo atskirą tautinį paskyrimą, estų, latvių ir lietuvių tautos atgimė, išaugo į sąmoningas Baltijos tautas-nacijas ir išsikovojo didelėmis aukomis valstybinę nepriklausomybę. Tame vyksme jų istorija buvo virtusi jų sąmoningumo šaltiniu. Tad ją sovietai užsimojo pakeisti, ir jau antras dešimtmetis eina trijų tautų istorijos klastojimas.
1. Klastojimo keliai, arba sovietiniai istorijos metodai
Su savo pažiūromis į istoriją ir metodus jai rašyti sovietai neseniai supažindino laisvąjį pasaulį tarptautiniame istorikų kongrese Romoje 1955 rugsėjo pradžioje. Sovietų delegacija pirmu kartu dalyvavo tokiame kongrese, vadovaujama istorikės Pankratovos. Delegacijos narys A. L. Sidorovas keturiomis kalbomis paskelbtame referate “Sovietinio istorijos mokslo svarbiausios problemos ir laimėjimai” kalbėjo: “Sovietiniai istorikai savo tyrinėjimuose remiasi istorinio materializmo metodu. Galima tikrai pasakyti, kad mūsų krašte materialistinė istorijos samprata laimėjo visišką pergalę ir yra pripažįstama bendrai tiek jaunesniosios, tiek ir senesniosios istorikų kartos”.
Tas istorinis materializmas temato du istorijos veiksnius, kurie suka įvykių ratą — gamybinius santykius ir klasių kovą. Nuo naujų gamybinių įrankių atsiradimo ar naujų gamybinių metodų įvedimo komunistams prasideda vis naujos istorijos epochos. O visa žmonijos praeitis suniveliuojama į įvairiomis formomis vykstančią klasių kovą, kovą tarp faraono ir vergų, tarp aristokratų ir demos, tarp patricijų ir plebėjų, tarp feodalų ir valstiečių, tarp “buržuazijos” ir “liaudies”. Žmogus tame vyksme tėra tik anonimiškas klasių kovos įrankis.
Estijos, Latvijos, Lietuvos istorijai šalia istorinio materializmo taikomas dar specialus metodas — rusų imperializmo interesai. Šioms tautoms teleidžiama savo praeitį matyti tik tokią, kokia yra naudinga raudonajam rusų imperializmui. Istorija turi virsti arsenalu argumentų, kurie pateisintų trijų Baltijos valstybių įjungimą į Sovietų Sąjungą.
2. Sovietinis priėjimas prie Rusijos istorijos
Pačioje Sovietų Sąjungoje anksčiau komunistai labai menkai tesidomėjo visu tuo, kas Rusijoje dėjosi iki 19 amžiaus galo. Ilgai jiems istorija teprasidėdavo tik nuo tos vietos, kada iš bendros Rusijos socialdemokratų partijos atsirado bolševikų gruupė. Dabar žymiai uoliau užgriebiama rytinių slavų ir Kijevo Rusijos istorija. Kasinėjami tokie miestai kaip Kijevas, Did. Naugardas, Černigovas, Riazanė, Maskva. Tokia pat tendencija pastebima Lenkijoje, kur kasinėjimais vis jieškoma medžiagos įrodyti, kad dar prieš vokiečių kolonizaciją vakariniuose slavuose, t. y. lenkuose, yra buvę žinomi miestai .. .
Krinta į akis, kad beveik visai ignoruojamas Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės buvimas, o jos praeitį rusų istorikai, pradedant nuo Motiejaus Liubavs-kio, prieš pirmąjį pasaulinį karą labiausiai buvo stengęsi ištirti. Už tat nuostabiai daug buvo prirašyta 300 metų jubilėjaus proga apie Ukrainos pasidavimą Maskvai 1654. Taip pat daug dėmesio skiriama 19 amžiaus ankstyviems revoliucionieriams demokratams kaip V. G. Bielinskis, A. J. Herzen, N. G. Černyševskis, N. D. Dobroliuvovas, taip pat kapitalizmo išaugimui, proletariato susidarymui, 1905 metų revoliucijai. Vis tai yra pačiame centre.
Tas pats metodas su specialiais uždaviniais buvo skiriamas Baltijos valstybių istorijas rašant. O nurodymai ir kritika Baltijos valstybių istorijas rašant ėjo iš Maskvos.
3. Baltijos valstybių istorijų rašymas
Nuo 1947 buvo užplanuota, kad visose trijose respublikose kolektyvinėmis jėgomis būtų parašytos apžvalginės istorijos po tris tomus; visose respublikose taip pat turėjo pasirodyti ir visa istorija vienu tomu. Tokių istorijų reikalavo kompartija.
Šitam nelengvam uždaviniui buvo ilgai ruoštasi. Įvyko eilė istorikų suvažiavimų Taline, Rygoje, Kaune, Minske. Ten vis dalyvaudavo iš maskvinės raudonosios akademijos atitinkami partijos specialistai, pasikviečiant kaimynų istorikus. Pirmiausia, komunistų žodžiais sakant, buvo paruošiami maketai, mūsiškai sakytume, modeliai — lyg kokią pilį atstatant iš anksto nulipdomas maketas. Toliau rašomi projektai, rusų istorikų peržiūrinėjami, taisomi, kol partijos reikalavimai buvo įvykdyti. Bet tik 1952 pasirodė pirmas Estijos istorijos tomas (Sovietinės Estijos istorija, 792 pusl., redaguotas G. Naan ir A. K. Vasar). Šis tomas siekia iki Pabaltijui nustatomos kapitalizmo pradžios, t. y. iki 1860. Dar du tomai turi pasirodyti. Tais metais šešių istorikų kolektyvas davė “Estijos TSR istoriją” vieno tomo, skirtą mokykloms ir visuomenei, gausiai iliustruotą ir su spalvotais žemėlapiais.
Latvijos istorikai pasirodė dar aktyvesni. Tais pat metais 1952 buvo išspausdintas “Latvijos TSR istorijos” pirmas tomas, parašytas keturių istorikų kolektyvo (atsakomasis redaktorius J. J. Zutis). Latviams yra pasisekę parašyti ir (latviškai bei rusiškai) antrąjį tomą.
Estijos ir Latvijos istorija parašytos pagal tą pačią schemą, net ir pabaiga nuostabiai sutampa — matyt, kad išėjo iš tos pačios kalvės. Estijos istorija baigiama: “Nėra didesnės laimės — sako estų tauta — kaip statyti komunizmą draugingoje Sovietų Sąjungos tautų šeimoje, vadovaujant genialiajam draugui Stalinui”. Latvijos istorijos pabaigoje: “Istorijos pamokos parodo, jog latvių tautos amžių svajonės tik tada išsipildė, kada rusų darbininkų klasė, sąjungoje su valstiečiais, laimėjo 1917 m. spalio mėn. pasaulinės istorinės reikšmės pergalę ir ištiesė brolišką pagalbą visoms pirma caristinės Rusijos spaudžiamoms tautoms”.
Lietuviai su savo respublikos istorija pasirodė labiausiai atsilikę. Ji dar neišleista ir neparašyta. 1955 gegužės 14 buvo konstatuota Vilniaus akademijoje, kad esą parašyti 8 skyriai, o tokių skyrių turi būti pora dešimčių.
4. Kokios priežastys, kad Lietuvos istorija neparašyta?
Pirmiausia, Lietuvos istorijos medžiaga yra sunkiausiai sudorojama komunistiniu metodu. Estų ir latvių sąlyčiai su rusais per ilgus šimtmečius buvo tik atsitiktiniai, iki Jono Žiauriojo invazijos 1558 daugiausia tik pasienio susidūrimai. Lietuviai gi nuo pirmojo karaliaus Mindaugo laikų — ir net dar prieš jį — vis plėtė ir plėtė savo valstybę į slavų erdvę. Tris kartus rusų “lietopisių” keikiamas ir pravardžiuojamas Algirdas buvo pasiekęs Maskvos mūrus. Nuo 15-jo amžiaus galo Lietuva susitikdavo su Maskva vis atvirame kovos lauke, ir iki 17 amžiaus antros pusės vis buvo kovota su “carais-despotais”. Bet rusiškai galvojančiam maskvinės orientacijos kompartijos istorikui negali įtikti jokis projektas, kuriame bus atsižvelgta į šią faktinę padėtį. Lietuvos kom. partijos suvažiavime 1954. 2. 16-21 “ataskaitiniame” pranešime c. k. sekretorius A. Sniečkus įspėjo, kaip reikia rašyti: “Labai svarbu yra giliau nušviesti istorinę lietuvių tautos draugystę su didžiąja rusų tauta. Šios draugystės dėka — sako toliau Sniečkus — lietuvių tauta buvo išgelbėta nuo pavergimo ir pilnutinio išnaikinimo iš šunų-riterių pusės”.
Kas nors kiek prisimena rusų ir lietuvių santykių istoriją, žino, kaip Sniečkus tais žodžiais reikalauja faktus versti augštyn kojomis. O tai sunkiai duodasi Faktai nelinksta ant rusiškojo kurpaliaus... Tų faktų buvo dvi reikšmingos fazės. Iš pradžių lietuviai į rytų erdvę ėjo kaip nugalėtojai. Kaip čia išaiškinsi bičiulyste tarp Lietuvos ir Rusijos, kada artimiausioms suskilusioms rusų žemėms nebuvo kitokio pasirinkimo kaip tik — arba turėjo patekti po totorių jungu, arba pasiduoti Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžiai. Kaip išaiškinsi bičiulyste faktą, kad “lietopisiai” kaip Sofijskaja, Gustinskaja, Nikonovskaja, Voskresenskaja keiksminiais epitetais palydi Lietuvos kunigaikščius. Jie pravardžiuojami žiauriaisiais Senojo Testamento vardais, pradedant Senacheribu, Nabuchodonozoru ir išeinant iki Nerono. O tų rusų metraščių nenuslėpsi, nes geroka jų dalis pačių komunistų naujai išleisti.
Nuo 16 amžiaus pradžios Lietuva daros vis labiau pralaiminčioji pusė. Čia dar mažiau įžiūrėsi bendradarbiavimo tarp rusų ir lietuvių tautų. Maskva puolė Lietuvą. Vis daugiau plotų buvo atplėšiama nuo Lietuvos. Iki 17 amžiaus antros pusės ėjo nepaliaujami dviejų šimtų metų karai. Viskas baigėsi 1795 Lietuvos padalinimu, kurio sukaktis užpernai Lietuvoje buvo taip iškilmingai pabrėžta. Lietuvai, komunistų ir rusų akimis žiūrint, turėjo būti didelė laimė, kad ji buvo padalyta ir pateko 1795 Rusijos valdžion. A. Sniečkus taip įsakinėjo: “Reikia plačiai pažymėti Lietuvos prijungimo prie Rusijos 160-metį, kaip ypatingai svarbų istorinį įvykį lietuvių tautos gyvenime. Būtina plačiai išaiškinti darbo žmonėms didžiulę pažangiąją šio reikšmingo istorinio įvykio reikšmę tolesniam politiniam, ekonominiam ir kultūriniam lietuvių tautos išsivystymui, nepaisant to, kad Rusijos priešakyje stovėjo caras ir dvarininkai”.
Iš tos programines Lietuvos komunisto kalbos dar kartą paaiški, kad komunistų dažnai puolami Maskvos despotai-carai, jeigu tik jie grobė Lietuvos valdomas žemes, jiems yra geri.
Kad Lietuva pasiliko vienintelė respublika, kurios istorija (nei lietuviškai nei rusiškai dar neparašyta), yra ir kitos priežastys. Latvių ir estų yra pasilikę žymiai daugiau intelektualinių ir specialiai istorikų jėgų krašte. Didelei daliai Lietuvos istorikų atsidūrus tremtyje ir Lietuvoje mirus dviem žymiausiems senosios kartos istorikams (prof. A. Janulaičiui ir prof. Ig. Jonynui), beliko tik labai nežymus pačios jauniausios kartos prieauglis, jeigu neminėsime iš seniau žinomo kultūros istoriko Konstantino Jablonskio. Lietuvos istorikų vardu tenka kalbėti Vilniaus mokslų akademijos viceprezidentui Juozui Žiugždai, kuris buvo žinomas, kaip lietuvių kalbos bei literatūros mokytojas ir lietuvių kalbos vadovėlių autorius, bet anksčiau nedavęs jokio dėmesio verto straipsnelio istorijos klausimais. Jis šiandien pasišovė būti istoriku ir tarp istorikų vaidinti žymiausią rolę. Maskvos ruporo rolę Lietuvos istorikams. Sakysim, jis ėmėsi rašyti žurnale “Istoričeskije zapiski” (1954 Nr. 46) straipsnį apie “Istorinę reikšmę Lietuvos prijungimo prie Rusijos 18 amžiaus gale ir 19 pradžioje” — straipsnis pilnas yra grubių istorinių klaidų.
J. Žiugždos kitos rūšies raštams — prieškatalikiškai linijai talkino istorikas Povilas Pakarklis (užpernai miręs) su eile darbų išėjęs kaltinti popiežių, rodęs katalikybės žalą Lietuvai. Jis taip pat daugiausia rašė apie lietuvių autochtoniškumą kairėje Nemuno pusėje.
Kiek iš spaudos matyti, jaunasis prieauglis dar nedrąsiai reiškiasi. Proistorės srityje dirba istorijos mokslų kandidatas P. Kulikauskas su žmona, istorijos mokslų kand. A. Tautavičius, materialinės kultūros srityje reiškiasi etnografas V. Milius.
Tuo pačiu metu Vakaruose yra atsidūrę 9 Lietuvos istorikai specialistai.
6. Temos ir jų aiškinime tendencijos
Universitetinių diplominių darbų ar disertacijų temos, o taip pat žurnaluose istoriniai straipsniai rodo du dalykus: į kurias temas lenkiamas istorikų prieauglis ir kurie istorijos punktai imami falsifikuoti. Štai A. Gaigalaitė rašė disertaciją “Darbininkų judėjimo pakilimas Lietuvoje 1929-1934 metais”, o A. Vyšniauskaitė istorijos mokslų kandidatės laipsniui gauti apgynė disertaciją “Lietuvių kolūkiečių šeimos buitis”. Neteko matyti pastarojo darbo, tačiau nelieka abejonės, kad jis negalėjo išsilenkti iš nustatytos tendencijos — parodyti, kaip buržuaziniais laikais lietuviai valstiečiai skurdę ir badavę ir kokia laimė yra atėjusi kolūkiuose. Apie tokią didelę laimę, pvz. skaitome minėtoje “Estijos TSR istorijoje”. Tokia pat tendencija matyti “Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbuose”, kur J. Pričinauskas darbe apie “Ekonominę darbo valstiečių padėtį Lietuvoje buržuazijos valdymo metais” stengiasi įrodyti, jog buržuazijos, girdi, reklamuotasis žemės ūkio klestėjimas reiškęs tik buožių ir dvarininkų ūkių ekonominį tvirtėjimą, nusmunkant darbo valstiečiams.
Įdomu, kad patys lietuviai nepajėgė ar nesiėmė rašyti tema, kuri dabar yra labai aktuali, būtent, kaip lietuvių tauta kovojusi 1918-1919 už sovietinę valdžią. Šia tema parašė rusas A. M. Andrejevas 1954. Lietuviui J. Žiugždai (su plačiau nepasireiškusių D. F. Fainhauzu) teko vaidmuo tik parašyti apie tą knygą panegyriką į tarptautinio istorikų kongreso dalyviams išdalytą žurnalą (Voprosi istoriji 1955 Nr. 8).
Istorikams temos yra pristatytos naujos. Atiduodami duoklę klasių kovos istorijai, jie turi rašyti apie valstiečių kovą prieš feodalų priespaudą, surasti duomenų apie proletariato augimą, jo sukilimus, iškelti “liaudies valią” nuo 1917-18 metų turėti sovietinę santvarką.
Tos rūšies temas plėtojant turi reikštis keleriopa tendencija:
* pasmerkti “buožės”, iškelta “darbo liaudis”;
* pasmerktas “buržuazinis nacionalizmas”, iškelta bičiulystė su rusų tauta ir pastarosios nuopelnai;
* pasmerktas vakarietiškumas.
Tai daroma dvejopu būdu: iš vienos pusės nutylima, kas šaltiniuose kalba pirmųjų naudai; o jei šaltiniai nieko nekalba antrųjų naudai, tai reikia šaltinius papildyti savo prasimanymu, kuris sutiktų su istorinio marksizmo reikalavimais; jei šaltiniai kalba priešingai, tai vargas šaltiniams . . .
Kaip tai praktiškai daroma, iliustruotina iš daugybės bent vienu pavyzdžiu — apie 1863 sukilimą Lietuvoje. Sovietų Didžioji Enciklopedija rašo, kad tai buvęs valstiečių sukilimas prieš dvarininkus... Faktai buvo priešingi: sukilimas ir Lenkijoje ir Lietuvoje turėjo tikslą pašalinti rusus. Sovietiškoji enciklopedija nuslepia, kad ir valstietis ir dvarininkas kovojo drauge prieš rusų priespaudą; nuslepia, kad už tą sukilimą ištisi valstiečių kaimai buvo iškelti į Sibirą ir į jų vietą atgabenti rusai “poselencai”.
Sovietiniai istorikai rašo, kad 1863 sukilimas buvęs numalšintas padedant dvarininkams, žemaičių vyskupui Valančiui ir katalikų dvasiškijai... Istorinė tiesa buvo kitokia: malšino rusų žandarų skrajojamieji būriai, buvo sukonfiskuoti 1794 dvarai, daug dvasininkų išsiųsta į Sibirą, tik žemaičių vyskupija neteko 66 kunigų; Vilniaus ir Seinų vyskupai ištremti iš Lietuvos, o Valančius atkeltas į Kauną. Vienas iš žymiausių sukilėlių vadų buvo irgi dvasininkas — kun. Mackevičius.
Rašyti, kaip sovietai apie tą sukilimą rašo, reiškia pasityčiojimą iš istorijos ir jos faktų.
O kaip ciniškai brukamas antivakarietiškumas, begalės pavyzdžių yra net ir “Dabartinės lietuvių kalbos žodyne”. Pvz. vakariečių sukurtas žodis “genocidas” sovietų vykdomai tautų eksterminacijai aptarti tame žodyne išvirkščiai nusakomas: “gyventojų atskirų grupių išnaikinimas rasiniais ir nacionaliniais (religiniais) motyvais — sunkiausias nusikaltimas žmonijai, kuri daro imperialistinė buržuazija”. Vadinas, sovietuose genocido nesą!
7. Išvados
* Sovietams istorija tėra priemonė jų imperialistiniams tikslams, ne istorinei tiesai.
* Klastodami Baltijos tautų istorijas, jie tikisi palaušią Baltijos tautų savarankiškumą, kurį ilgus metus žadino istorija, faktais paremta.
* Istorijos rašyti šiandien sovietų okupuotuose kraštuose neįmanoma. Istorijos tyrinėjimo ir rašymo darbas teįmanomas tik laisvose demokratinio gyvenimo sąlygose.
* Kol kelias į tėvyne ir ten esančius archyvus, bibliotekas, muzėjus yra užtvertas, reikia tenkintis tais šaltiniais, kurie laisvajame pasaulyje prieinami, bet tik jokiu būdu nesustabdyti istorijos tyrinėjimo darbų.
* Reikia laisvajame pasaulyje prieauglio, pasiruošusių intelektualinių darbininkų, kurie sugebėtų ne tik tiltus statyti, fizinę sveikatą taisyti, bet ir išlaisvinti dvasią iš žalingų istorinių falsifikatų.
* Prieinamais būdais reikia demaskuoti okupanto istorinius klastojimus, kad apie tai patirtų ir anapus uždangos tėvynėse palikę pabaltiečiai.
* Tikroji istorija nėra nustojusi savo gaivinančios prasmės baltų tautoms.
Tik ar bus, kas Vakaruose tuos uždavinius atliks organizuotai?
