Kur link žengia Tolimieji Rytai?

Korėja geografiškai yra tolimas kraštas. Bet savo likimu artimas tam, kas seka rungtynes tarp Rytų ir Vakarų. Korėja mus domina kaip tų rungtynių arena ir dalyvis. Kiek ji pati pajėgia gyvuoti, kiek pajėgia pasinaudoti svetima pagalba.... ir panašius klausimus galėjo nušviesti autorius, padėtį patyręs savo akimis, praleisdamas ten savo karinės tarnybos metus.

*

Ar dirva (socialinė, kultūrinė, politinė) Korėjoj yra palanki komunizmui, ar atsparumas komunizmui didėja ?

Pietų Korėjos vyriausybė prieš komunizmą pasisako stipriausiais žodžiais. Tam pritaria ir pietų korėjiečių masės. Kova, kurią įžiebė komunistai ginkluotu užpuolimu ir kurią ne vieno vakariečio minty jau prigesino paliaubos, korėjiečiams dar vis gyvas reikalas. Paliauboms korėjiečiai nepritarė ir nuo šiaurinės dalies išvadavimo neatsisakė nė paliaubų metais.. Išvadavimo pastangas palaiko ne vien tautinis sentimentas, bet ir faktas, jog šiaurinė teritorija pietiečiams yra svarbi ir ekonominiu bei kultūriniu atžvilgiu — ten sutelkta Korėjos pramonė bei civilizacija. Dėl to kariuomenė nepaleidžiama; nauji kadrai apmokomi pilnu tempu.

Ar demokratinė dvasia tarp korėjiečių gyva? Ar demokratinio ryšio yra tarp masės ir valdžios?

Visai sutaria valdžia su pietinių korėjiečių masėmis tik laikysena prieš komunizmą. O pats prezidentas

Syngman Rhee, nors didžiai nusipelnęs kovose prieš japonus ir komunistus, bet yra praradęs didžia dalimi vardą tautiečiuose. Jį viešai kaltina, jog savo režimu siekiąs ne kraštui gerovės, o asmeninių interesų. O režimas stiprus: ir kariniai daliniai, ir valdžios organai, ir ginkluotos valstybinės policijos pajėgos yra jo rankose. Paskutiniai prezidentiniai rinkimai ryškiai parodė viešą juo nepasitenkinimą. Jei ne staigi ir paslaptinga opozicijos kandidato mirtis prieš pat rinkimus, Korėjos vadovybė iš Rhee rankų, galimas daiktas, būtų išslydus. Tai rodo ir opozicijos, tautinės demokratinės partijos, kandidato išrinkimas į viceprezidentus. Šis laimėjo prieš Rhee išstatytąjį kandidatą, nors ir nebūdamas taip populiarus tautiečiuose, kaip jo miręs bendramintis. Daugelio korėjiečių teigimu, tik pavojus iš šiaurės padeda išsilaikyti dabartinei vyriausybei.

Ar palankumas amerikiečiams bei kitiems vakariečiams tarp gyventojų jaučiamas, ar jie priešingi vakariečiams?

Korėja tai vienas iš tų kraštų, kurie įrodo, jog širdies pinigu nepirksi. Vakariečių paramą, porą šimtų tūkstančių dolerių vertės per metus, valdžia nuolankiai priima, dėkoja ir geradarius giria. O amerikiečiams pagalbą uždelsus, jos ima tiesiog reikalauti. Ir kaip nereikalaus: šiaurės komunistai paramos susilaukia iš Sovietų, komunistinės Kinijos, Mongolijos, anksčiau net iš Vengrijos ir kitur. Tačiau korėjiečių masės šią vakariečių paramą priima blogiau, negu išvietintieji asmenys Vokietijoj traktavo UNRRA ar IRO globą. Išvietintieji globą jautė tiesiogiai, o korėjiečiai apie tas sumas tik išgirsta. Vakariečių pastangos

Korėjoj želdinti platesnio masto tarptautinius santykius, atsidaužia į vietinių gyventojų, ypatingai senesnės kartos, apatiją, o dažnu atveju sunaikinamos pačių užsienio pareigūnų nevykusiu elgesiu. Tik jaunoji karta, turinti artimo ekonominio ryšio su amerikiečių įgulomis, gali efektingiau prisidėti prie tarptautinių santykių populiarinimo visuomenėj. Didžioji sąlyga teigiamai šių santykių raidai tai pašalinti pirmiausia vienas kito nuvertinimą.

Ar Amerikos pagalba prisideda prie pažangos tarp gyventojų?

Amerikos ir Jungtinių Tautų pareigūnai stengiasi Korėjos skurdą sumažinti, tačiau kibiru vandens dykumoj neaplaistysi. Pietų Korėjos ryžių bei javų laukams reikia trąšų, kurios anksčiau buvo gaunamos iš gamyklų anapus 38-tos paralelės. Negausiai pietinei pramonei reikia anglies, mašinų ir žaliavų, kurias anksčiau tiekdavo šiaurinės kasyklos ir fabrikai. Pasigendama manufaktūros produktų, įrankių bei kitų būtinybių, kurių tiekimas užkirstas demilitarizuotosios zonos, žodžiu, pietinei Korėjos daliai reikia šiaurinės gaminių, kaip kad ir šiaurinė pasigenda pietinės dalies žemės ūkio produktų. Užsieninė parama šių plačių reikalavimų neįmano net iš dalies patenkinti, nes jos žymioji dalis nubyra valdžios reikalams, gausiai kariuomenei išlaikyti bei apmokyti, pačios paramos administracijai ir kitoms išlaidoms. Paremia kraštą ir amerikiečių kariniai vienetai, statydami tiltus, mokykloms pastatus, globodami ar sušelpdami našlaičių prieglaudas. Visdėlto parama ribota. Tas purvinas vargas ir nepriteklius, kuriame korėjiečiai, regis, užsigrūdinę, yra lemiamas.

Kurlink galima tautos evoliucija?

Giliausia pietų korėjiečių aspiracija tai visos Korėjos suvienijimas. Tai būtinybė, nes savarankiška egzistencija atskirtoms dalims nė vienai be paramos iš pašalies neįmanoma. Dabartinėj situacijoj tiek pietinei, tiek šiaurinei Korėjos daliai pažangos rodiklis sustojęs. Toks delsimas turi neigiamos įtakos ir socialinei bei kultūrinei tautos raidai. Karo ir nuolatinio vargo sąlygos išdaigino nuostabiai plataus masto blogybes, kaip vagišiavimą, sukčiavimą, girtavimą ir atleido senos kultūros diktuotus moralinius saitus. Medžiaginių dalykų siekimas jau nustelbia dvasines vertybes, švietimas, kuris Korėjoj ir seniau nebuvo pakankamas, dabarty pašlijęs: trūksta pastatų, įrengimų, mokytojų, o augštesniojo mokslo siekiantiesiems — lėšų. Taigi, ir geriausiu atveju, Korėją sujungus, normalaus valstybinio gyvenimo grąžinimas bus ilgametė problema. Senesnė generacija, suprantama, naujų ir svetimų įnašų vengia, bet jaunoji karta, tenka laukti, lenks tautą vakarinės civilizacijos link.

Koki skirtumai tais atvejais palyginti su Japonija?

Nors Korėją ir Japoniją geografiškai skiria tik siauras vandenyno ruožas, Japonijos jūra, šie kraštai ryškiai skiriasi. Oficiali Japonijos vyriausybės laikysena sovietams nėra palanki, bet komunistinės veiklos įtaka žmonėse jaučiama. Ne vienoj didmiesčio kavinėj girdėti sovietiška melodija, ir teatre paploja komunizmo žygiams, rodomiems sovietų filmų kronikose.

Visuomenės ryšiai su valdžia taip pat kitoki nei Korėjoj. Imperatorius nuo dievaičio sosto nukopęs, bet iš savo valdinių vis dar susilaukia didesnės pagarbos, negu europiniai karaliai. Ir faktinoji valdžia gerbiama. Ji turi kontaktą su masėmis. Piliečių žodis nevaržomas ir pageidavimai išgirstami tiek vidaus, tiek užsienio reikaluose. Užsieninės rinkos jieškojimas komunistiniuose kraštuose buvo didžia dalimi piliečių žodžio padaras.

Tuo tarpu, kai korėjiečiai stengiasi išlikti savo kiaute užsidarę, Japonijoj tarptautiniai ryšiai pasiekę augšto lygio. Augštas kultūrinis ir ekonominis lygis įgalina tampresnius ryšius. Ypatingai augštai vertinami europinės kultūros laimėjimai. Plačiai vartojama modernioji technika. Gal dėl to nuostabiai mažai girdėti priekaištų amerikiečiams. Jiems nepalankumas didžia dalimi tereiškiamas dėl jų karinių įgulų. Sunku, žinoma, pamiršti ir atominių bombų siaubą, apie kurį byloja Hirošima ir Nagasaki vietovės.

Kai Korėja paskendus purvinam skurde, Japonija jau ant savo kojų stovi, kai kuriose srityse pralenkus prieškarinį lygį. Valstybės ūkis savo ruožtu sparčiai auga, keldamas gyvenimo standartą. Turistų būriai gausėja, o ir amerikiečių kariai kasmet palieka žymų įnašą krašto ekonominei gerovei. Japonijai netenka, kaip Korėjai, nuolat verkšlenti užsieninės paramos.

Tautos evoliucijos atžvilgiu Japonija irgi priešingybė savo užjūrio kaimynui pietų vakaruose. Ji jau vėl tiesia sau kelią tarp prabangių ir galingų tautų. Tam ji turi palankias sąlygas ir sugebėjimo. Tai Tolimųjų Rytų Vokietija. Nors jos karinė pajėga ribota, civilizacija vejas vakarietinę. Tokyo miestas šiandien jungia dviejų kontinentų bruožus, pavyzdžiui, architektūroj: vienam kvartale jauti grynai rytietišką aplinką, o gretimoj alėjoj regi sustojusius New Yorko dangoraižius.

Korėjiečius nuo japonų skiria ne tik vandens ruožas, ne tik kraštų skirtumai. Juos nuo Japonijos atstumia vergijos prisiminimas. Ne kartą japonų santykių pasiūlymai buvo korėjiečių atmesti su pagieža. O šie santykiai būtų naudingesni pačiai Korėjai. Ji gautų ir savo trąšų, ir įrankių, ir mašinų, už tai pajėgtų netrukus atsimokėti žemės ūkio eksportu bei žaliavomis, kurių japonai pageidauja. Deja, tas galimybes nustelbia gili neapykanta, kurią tebejaučia korėjiečiai, savo buvusiam pavergėjui.

Kęstutis Kudžma

OPTIMISTAS IR PESIMISTAS

Izraely pasakojama, kad optimistas tai buvo tas alkanas naujakurys, kuris sakė; “Mes neturime pakankamai maisto; ką mes galime padaryti, tai tik pasiųsti keletą lėktuvų Wa-shingtono bombarduoti. Tada Amerika mus užpuls, okupuos, ir viskas bus tvarkoj, nes jie turės mus maitinti”. Tačiau buvo pesimistas jaunas pionierius, kuris atsakė: “Gal tamstos ir tiesa. Bet visa bėda, kad mes galime laimėti”.

Ben Gurion,

Izraelio min. pirmininkas.