VIENO POGRINDŽIO KRONIKA
KOVOSE DĖL LAISVĖS (6)
BRONIUS SAKALAS, Chicago
Vokiečių okupacijoje 1941 Lietuvos laikinajai vyriausybei savo veikimą sustabdžius, pasipriešinimui perėjus į pogrindį, ir provincijos sąjūdžiai tuo pasekė...
Tauragės priemiesty p. Mo. namuose 1941 spalio pirmą sekmadienį įvyko pirmas posėdis. Vieningai buvo sutarta organizuoti pogrindžio veikėjus, spaudos platintojus, o netikėtumams išvengti būtinai turėti nuolatinius savo slaptus ryšininkus apskrities viršininko įstaigoje ir policijoje. Tai pasiekti nebuvo sunku, nes pačiame posėdyje iš apskrities viršininko įstaigos dalyvavo R., o iš policijos J. Ir B. Jiems ir buvo patikėti ryšininkų uždaviniai.
Ryšininkai savo tinklą išplėtė visoje apskrityje. Jų energinga veikla išgelbėjo visą eilę asmenų nuo suėmimo. Tarp kitų, ryšininko B. įspėtas suspėjo nakties metu pasišalinti ir suėmimo išvengti paties viršininko sekretorius leit. G. Tas pats ryšininkas išgelbėjo nuo panašaus likimo ir lietuvių saugumo viršininką Ge.
Pogrindžio veikėjų posėdžiai buvo daromi kas dvi savaitės, vis kitoje vietoje, kad nekiltų įtarimo. Vieną sykį tokis posėdis buvo net paties viršininko įstaigoje, nors buvo žinoma, kad viršininkas tokiam veikimui nebuvo palankus. Tos įstaigos valgyklos vedėjas G. M. sugebėjo suorganizuoti pačioje viršininko įstaigos valgykloje dar ir vaišes, kad niekas nieko neįtartų. Tame posėdyje buvo sutarta paruošti karinį kovos dalinį, kuriame pirmiausia būtų paruošti jaunieji kovotojai partizaninei veiklai. Nutarimą vykdyti buvo pavesta šių eilučių autoriui.
Tauragės mieste nesant tinkamų sąlygų, darbą pradėjau viename bažnytkaimyje. Vietos girininkui ir klebonui nuoširdžiai padedant, atsirado daug pritariančių. Per du mėnesius buvo suorganizuoti du skyriai ir kiek vėliau trečias. Skyrininkai Z. R. ir E. savo pareigas suprato ir parodė didelio atsidėjimo ir ryžtingumo... Pamokos dažniausiai vykdavo skyrininkų butuose. Iki 1944 pradžios jaunieji kovotojai pakankamai buvo apmokyti vartoti ginklą, vykdyti puolimus ir atsitraukimus, įruošti slėptuves, vartoti džiu-džitsu ir kitus veiksmus, naudingus partizaninei veiklai.
1944 rusams pusę Lietuvos vėl užėmus, keletas pogrindžio veikėjų, palikę savas sodybas, prisijungė prie mūsų karinio dalinio, o nuo Panevėžio atvyko ir prisijungė du ištisi skyriai su ginklais. Tokio skaičiaus ginkluotų vyrų nebuvo įmanoma nuslėpti nuo viešumos. Nė nesistengėm nuslėpti. Policijos vado sekretorius V. M. parūpino pagelbinės policijos blankų, kuriuose įsirašę savo pavardes nebijojom ir su ginklu viešai pasirodyti. O per geras asmenines pažintis buvo gautas iš vokiečių antrojo skyriaus karininko W. specialus pažymėjimas būrio vadui.
Rugpiūčio mėn. lietuvių savisaugos daliniai rinkosi į Tauragę. Jie buvo nuginkluojami ir išsiunčiami į Vokietiją. Stengėmės įsigyti iš jų ginklų. Deja, turėjom mokėti dideles kainas, ir greitai mūsų piniginės buvo tuščios.
Istorinis mums posėdis buvo sušauktas B. namuose Žolinės išvakarėse. Posėdis truko visą naktį. Saulutė rado ant stalo mūsų planus ir nutarimus, kas ką turi veikti ir kur rinktis pavojaus atveju, priartėjus bolševikams, pagausėjus desantininkams, o taip pat banditų ir vagių skaičiui miškuose. Pasirodė aktualu taip pat didesnis ryšys su kitais būriais. Padėtis kaito... Šiame posėdyje buvo išrinktas visos apskrities partizanų vyriausiu vadu leitenantas XV (kuris savo duotą pažadą ir priesaiką ištesėjo iki galo, likdamas krašte kovoti ir bolševikams užėjus). Taip pat visi džiaugėmės bažnytkaimio klebono sutikimu globoti ryšininkus, kurie į jo patalpas pristatydavo raštus ir spaudą ir iš ten paimdavo, kas reikia kitur perduoti.
Vieną dieną “Vanagų” štabo du jauni ryšininkai iš Telšių, atvykę su žiniomis, užsimanė pasirinkti senų ginklų. Tai pastebėjo rudmarškiniai ir juos suėmė. Laimė, klebonas suspėjo laiku mums pranešti. Būrio vado turimas vokiškas pažymėjimas sustiprino jo autoritetą bei patikimumą vokiečių pareigūnų akyse ir šiuo kartu pasisekė juos įtikinti, kad šie du jaunuoliai buvo pasiųsti į kaimus surinkti besimėtančius senus ginklus. Vaikinus paleido.
Frontui dar labiau priartėjus, mūsų vyrams teko budėti ir kovoti ne juokais prieš desantininkus ir plėšikus. Kur mūsų vyrai patruliuodavo naktimis, ten ūkininkai buvo ramūs nuo plėšimų. Kur mūsų nebuvo, buvo dedamos pastangos suorganizuoti kovų dalinius. Rugsėjo pradžioje su girininku A. G. išvykom tuo tikslu į Naumiestį ir Švėkšną. Ten sumezgus ryšius su vietiniais pogrindžio veikėjais, partizanas L. gražiame miškelyje sukvietė apylinkės pirmą susirinkimą. Atsilankė apie 20 asmenų — buvę kariai, studentai, ūkininkaičiai. Vyriausias amžium pulk. B. buvo paprašytas pirmininkauti susirinkimui ir vadovauti sambūriui. Po kelių pulkininko klausimų, paaiškėjo bendras pritarimas, ir nutarta kovos dalinį steigti. Man, ten buvusiam svečiui, teko ryšininko pareigos.
Tik baigus susirinkimą ir taikstantis nakvoti, atvyko dviračiu mūsų kuopos ryšininkas su pranešimu, kad rytojaus dieną įvyksta visos apygardos būrių vadų suvažiavimas Upyne. Suvažiavimą šaukia kap. P. Gužaitis (apie Gužaitį žr. Į Laisvę Nr. 8-45). Tokis suvažiavimas turėjo būti, mūsų žiniomis, pirmas. Nakties metu važiuoti dviračiu per miškus buvo rizikinga. Upyną pasiekiau jau vieną dieną per vėlai. Nieko nurodytoje vietoje neberadau. Pasukau į kitą punktą, kur radau prof. J. Ž. Profesorius buvo atnešęs iš kito vienkiemio pundą raštų, aplinkraščių, daugiausia liečiančių LLA (Lietuvos Laisvės Armija. Red.). Bet su jos organizavimu nesiskubinom.
Laukėm instrukcijų iš paties Lietuvių Fronto centro.
Rugsėjo mėn. banditams įsidrąsinus plėšikauti be paliovos Tenenių apylinkėje, gavau įsakymą vykti tenai su savo vyrais, kurie gali, ir atstatyti ten tvarką bei saugumą, nes kariuomenės arti nėra, o policija bejėgė. Nuvykom į miškų centrą. Talkon atvyko iš Naumiesčio kovose užgrūdintas puskarininkis X su kovotojais ir iš Švėkšnos keli policininkai. Tokiu būdu sudarėm tris skyrius, iš vietinių ūkininkaičių suorganizavom dar ketvirtą, kuris mums galėjo talkinti tik naktimis. Po kelių susikirtimų plėšikavimas dingo, ir ūkininkai vėl galėjo atgauti ramybę.
Spalio 5 bendradarbis “Vanagas” A. S. pranešė, kad netoli Stemplių kaimo įsikūrė banditų štabas. Apsupti ir sunaikinti būtų buvę nesunku. Bet tame name gyveno ir mažažemio ūkininko šeima, o eiti į vidų ir daryti kratą reiškė paaukoti keletą savų vyrų. Teko stebėti iš tolo ir rinkti žinias apie jų buvimą ir pajėgumą. Bet tai nutraukė nauji įvykiai. Spalio 6 vėlai vakare ryšininkas S. iš Kvėdarnos pranešė: vokiečiai suėmė majorą Mm. ir jo draugą, irgi lietuvį karininką; abudu buvo suimti pamiškėje, ginkluoti rusiškais automatiniais pistoletais.. Vokiečiai įtarią, kad suimtieji esą visų čia veikiančių banditų ar desantininkų vadai, ir tuoj jie būsią pakarti ar sušaudyti. Suimtųjų patsai nepažinau. Bet nebuvo galima tikėti, kad jie ką bendra turėtų su rusų desantininkais ar banditais. Greičiausia, jie yra tokie pat kovotojai kaip mes, ir juos reikia gelbėti. Tik kaip. Žinojau, kad Kvėdarnoj stovinčiame kariuomenės daliny buvo daug lietuvių, kurie kitados buvo savisaugos daliniuose, paskui kai kuriuos iš Vokietijos atgabeno į čia ir įjungė į dalinį, kuriam vadovavo klaipėdietis puskarininkis, šiek tiek mokėjęs lietuviškai, o visas kitas administracinis personalas yra vokiečiai. Nutariau kreiptis į juos. Bet kad lengviau galima būtų juos paveikti ir įtikinti, ryžomės dar tą pat naktį, spalio 7 ištirti sekamą banditų štabą. Pirmą valandą nakties su trimis skyriais iš miško išėjom ir apstojom trobas. Iškrėtėm visas patalpas. Visi buvo dingę. Tik šiene radom įsikasusį rusą, be jokių dokumentų, apie 19 metų amžiaus. Jį nusivežėm į Kvėdarną, su juo ir su pažymėjimu teko prisistatyti vokiečių puskarininkiui. Tas tuojau pasigyrė: “O mes vakar geresnius paukštelius suėmėm”. Leido man juos pamatyti. Kameroje, kurioje jie buvo laikomi, po bendrų klausimų tuojau išaiškėjo pažįstami slaptažodžiai. Tada užsimezgė nuoširdus pasikalbėjimas. Pasirodė, jų būta tame kap. Gužaičio šauktame suvažiavime, į kurį aš nespėjau nuvykti. . . Tačiau kita dalis — įtikinti puskarininkį, kad čia yra padorūs lietuviai, nebuvo lengva. Atėjo dar bendradarbis mokytojas Sn. Abudu prašėm, kad paleistų, nes jie norį prie mūsų liktis ir veikti. Desperacinėse pastangose teko telefonu šauktis pagalbos to karininko W, kurio vardas buvo mano pažymėjime. Jis pažadėjo pakalbėti su puskarininkiu, kad suimtuosius paleistų.
Vėliau tik patyriau, kad jie buvo paleisti ir su tuo daliniu pasitraukė į Vokietiją.
Sovietinės invazijos galutinė banga išblaškė mūsų kovos dalinį. Vienus atplovė į Vakarus, kiti liko savam krašte. Kronikos rašymas nutrūko...
Iš laiško, gauto iš Lietuvos:
... žinai, brangusis, aš senis labiausiai tau dėkoju už diržą britvai galąsti. Žinai, britvą dar šiokią tokią turiu, bet diržo niekur negalėjau gauti...
