KOMUNISTINIS MENAS LIETUVOJE
JONAS GRINIUS, Vokietija
1. Reikalavimai menui
Dialektinio materializmo supratimu, kiekvienas menininkas yra vertinamas pagal jo priklausomybę klasei, o jo menas — kaip tos klasės visuomeninės pozicijos ir jos aspiracijų išraiška. Visi menininkai, supratę klasių kovos prasmę, turi dalyvauti dirbančiųjų klasės kovoje tiek savo gyvenimu, tiek savo kūryba. Menininkai turi vaizdžiai, gyvai atskleisti šitos klasių kovos prasmę, rodyti tos kovos atskirus lemiamuosius momentus ir jais uždegti eilinius kovotojus tolimesnei kovai.
Šitokio supratimo menas komunistų yra pavadintas socialistiniu realizmu. Jis yra oficiali doktrina, privaloma sovietuose visų sričių kūrėjams. Vienintelė doktrina, šalia kurios neleidžiama būti kitokiam meno supratimui kaip ir šalia komunistų partijos negali būti tokia pat lygiateisė kita partija.
Socialistinis realizmas pastatytas ir prieš estetinį, individualistinį, simbolinį, dekadentinį meną, kuris esąs kapitalistinio buržuazinio pasaulio produktas.
Socialistinis realizmas pastatytas ir prieš natūralizmą, kuris komunistams tesąs “šliaužiojimas tikrovės paviršiumi”. Jis atmeta natūralizmą, viena, dėl jo dažnai pasitaikančio pesimizmo. Pesimizmą smerkia, nes jis galįs silpninti proletariato kovingumą. Kita vertus, pesimizmas nėra suderinamas su marksistinės teorijos prielaidomis: pesimizmas galįs apnikti paskirus asmenis, bet ne kolektyvą, ne kovojančią ir žengiančią į laimėjimus klasę, kuriai vadovauja kompartija. Kūrėjų pesimizmas būtų tik kenksmingas subjektyvizmas, bet ne objektyvus istorijos dėsnis, kurio prasmingiems etapams vaizduoti komunistų partija kviečia rašytojus ir menininkus. “Socialistinio realizmo metodas reikalauja vadovautis meno kūryboje gyvos tikrovės faktais ir reiškiniais, o ne subjektyviais sumetimais ir tikslais”. Tuos “Komunist” žodžius kartoja ir Lietuvoje “Literatūra ir menas” (1956 Nr. 3).
Atmesdamas “subjektyvizmą” ir siūlydamas “objektyvumą”, socialistinis realizmas faktiškai reikalauja, kad kūrėjas gyvenimą vaizduotų ne tokį, kokį jis pats pažįsta ir pergyvena, bet tokį, kokį jį mato kompartija, kokį mato istorinio materializmo doktrina.
Atmesdamas natūralizmo “šliaužiojimą tikrovės paviršium”, socialistinis realizmas reikalauja atrinkti “esmingus” gyvenimo faktus. “Ne empyrinių faktų ir gyvenimo reiškinių aprašymas, o atranka to, kas esmingiausia, kas reiškia vystymąsi 1— su visais jo prieštaravimais — tendencija — štai kas leidžia menininkui parodyti gyvenimo tiesą”, tvirtina “Komu-nist” žurnalas ir skelbia, kad “tokią gyvenimo tiesą” meniškai tegali parodyti “tipizavimas”. “Kaip tik tipizuojant įgyvendinamas meninis, tai yra vaizdinis, tikrovės atspindėjimas” (Lit. ir menas 1956 Nr. 3).
Kovingas optimizmas, objektyvumas, tipizavimas . . . būdingi soc. realizmo dementai. . . Netenka čia svarstyti šitokio meno supratimo klaidų. Belieka tik pažymėti, kad jis susiaurina kūrybinių galimybių plotą; atima kūrėjui laisvę pasirinkti tematiką ir jos interpretaciją; kūrybą verčia būti ne gyvenimo reiškėją, bet gyvenimo formuotoja pagal vienos vienintelės pasaulėžiūros (marksistinės) supratimą.
Šitokiu siauru socialistinio realizmo kevalu yra aptraukti ir Lietuvos kūrėjai. Kitokia jų mene pasireiškusi kūrybinė dvasia yra smerkiama.
Socialistinio realizmo dvasiai “įsisavinti” ir Lietuvoje vartojami tokie pat partijos kontrolės metodai kaip Sovietuose — sakysim, kolektyviniai pasitarimai, susitikimai su žiūrovais bei klausytojais, gabenimas į kolchozus ir vadinamosios “apžiūros”. Į tokias “apžiūras” dailininkai privalo pristatyti savo darbų projektus, eskizus ir jau baigiamus kūrinius, kur jie kolektyviai apsvarstomi. Partijos atstovai patikrina, kiek juose vykdomi yra partijos reikalavimai. Nuo to priklausyti gali ne tik palanki ar nepalanki kritika, bet ir valstybiniai užsakymai.
Tad kyla klausimas, kokių rezultatų pasiekta Lietuvos mene tokiose sąlygose. Išvadas tegalima daryti iš Lietuvoje rengiamų parodų, jas vertinančių sovietinės spaudos apžvalgų bei meninių leidinių.
2. Rinktinių dailininkų kadras
Dėmesio verta tuo atžvilgiu yra apžvalginė 1955 metų paroda. Iš daugelio joje dalyvavusių dailininkų J. Umbrasas (Pergalė 1956 Nr. 2) mini tik penkis kūrėjus, kuriuos jis laiko savitais: J. Mikėną, P. Aleksandravičių, B. Pundžių, V. Jurkūną, J. Vyšniauską. Kitas recenzentas, J. Mackonis, mini daugiau pavardžių, kurių savininkai turį kūrybinį savitumą, arba individualų bruožą. Tai — P. Sergejevičius, A. Gudaitis, A. Žmuidzinavičius, A. Savickas, L. Katinas, V. Karatajus, J. Šileika, A. Silinas, P. Aleksandravičius, J. Mikėnas, N. Petrulis, V. Galdikas, V. Jurkūnas, J. Kuzminskis, A. Kučas, A. Makūnaitė, J. Mozūriūtė, D. Tarabildienė.
Tarp šitų pavardžių vyrauja tos, kurios jau nepriklausomoje Lietuvoje buvo pasireiškusios (10 iš 18). Turint galvoje, kad jaunųjų (apie 30 su viršum metų) dailininkų, viešai besireiškiančių, Lietuvoje yra daugiau negu senesniųjų, tenka pasakyti, kad sovietinė gamyba pagal planą jaunų talentų mažai teišaugino.
Tarp tų jaunų dailininkų, kuriems teko bręsti komunistinėje dresūroje, vis dėlto reikia paminėti bent kelis asmenis, kurie talentais prasikišo pro kitus. Tai — skulptoriai E. Radauskaitė, L. Žuklys, B. Vyšniauskas, N. Gaigalaitė, tapytojai B. Jacevičiūtė, L. Surgaitis, J. Švažas, V. Karatajus, grafikai A. Makūnaitė ir V. Galdikas, keramikė A. Ličkūnaitė. Jų talentai betgi neatrodo tokie ryškūs kaip prieš 8-10 metų jau buvo ryškūs jų vyresniųjų kolegų Žoromskio, Kasiulio, Kašūbos.
Tiek senieji, tiek jaunieji dailininkai yra verčiami vykdyti socialistinio realizmo kritikų reikalavimus.
3. Jie socialistinio realizmo kritikų nepatenkino
J. Umbrasas apžvalginio vertinimo pradžioje apie 1955 parodą sako:
“Žiūrovas vis dar pasigenda visapusiškai išbaigtų, emocionaliai išraiškingų kūrinių, kuriuose visu ryškumu būtų atskleistas tarybinių žmonių charakteris ir veiklos turtingumai” (Pergalė 1956 Nr. 2). Kitas parodos recenzentas A. Savickas straipsny “Nesustokime pusiaukelėj” rašo: “Artimiausias mūsų dailininkų uždavinys — išplėtoti tematikos diapazoną ir atkreipti ypatingą dėmesį į kasdieninį tarybinių žmonių gyvenimą . . . Mūsų dailininkams reikia atidžiau žvelgti į dabartinį gyvenimą, į didingus įvykius” (Literatūra ir menas 1956 Nr. 8).
Ką reiškia tas reikalavimas žvelgti į “dabartinį gyvenimą”,
A. Savickas nurodo konkrečiu priekaištu: “Nė vienas parodos tematinis paveikslas nevaizduoja kolūkiečių ir darbininkų būties, moksleivijos ir tarybinės inteligentijos gyvenimo. Peizažistai, išskyrus R. Kalpoką, užmiršo kolūkinius gamtos vaizdus, plačius epinius gamtos peizažus. Taip pat stinga apibendrinto filosofinio mūsų krašto vaizdo ir socialistinės statybos patoso” (Literatūra ir menas 195/5 Nr. 8).
Šitie priekaištai liudytų, kad dauguma lietuvių dailininkų nėra uolūs socalistinio realizmo praktikai.
4. Tačiau mėginimo ženklų randa
J. Mackonis ir A. Savickas, nors ir priekaištaudami, paskiausioj 1955 metų parodoj “pažangos” randa, palyginti su ankstesnėmis parodomis. Randa kūrinių, kuriuos vaizduojamas “naujas gyvenimas”, kuriuose vaizduojami praeities įvykiai, laikomi esminiais proletariato judėjime. Nėra lengva pasakyti, savomis akimis nemačius, ar tos “pažangos” tikrai yra daugiau, ar jos randa recenzentai, nes reikia demonstruoti pažangą ir neužkrėsti pesimizmu; ar dailininkai savo kūryboje išmoko maskuotis, kaip ir visas gyvenimas sovietiniame režime turi būti maskuotas.
Dailininkams lengviau nei rašytojams maskuotis ir rodytis įsijungus į kompartijos planus, nes dailės kalba yra daugiaprasmiškesnė už literatūros. Net tematinė žanrinė tapyba ir skulptūra tokiai daugiauprasmiškai interpretacijai pasiduoda. Pvz. J. Mikėnas su J. Kėdainių yra sukūrę skulptūrinę grupę vienam Vilniaus tiltui, vardu “Mokslo jaunimas”. Vardas skamba pagal “naujo gyvenimo” stilių. Bet skulptūra galėtų stovėti ant bet kurio tilto pasauly, ir nieko jai nebūtų galima prikišti, išskyrus senstelėjusį realistinį akademinį stilių. Tą pat būtų galima pasakyti apie N. Petrulio ir B. Vyšniausko, P. Vaivados ir B. Bučo grupes tam pačiam tiltui. K. Kisieliaus “Brigadininkas ir agronome”, matyt, taip pat duodasi dviprasmiškai interpretuojama, kad tik vienas 1955 parodos recenzentų ją tepagyrė už aktualumą ir prasmingumą.
Tapyba liudija tą pat. Antai, J. Švažo paveikslas “Kolūkio gyvulininkystės fermoje” netaptų nei atžagareiviškesnis nei pažangesnis, jei po juo būtų parašyta “Veršiukų šėrimas kieme”. A. Gudaičio “Žemės dalinimas Lietuvoje 1940 metais” netaptų reakcionieriškesnis, jei jį kas pavadintų “Kaimiečių pasitarimas dėl griovio kasimo”. Panašiai galima būtų interpretuoti V. Mackevičiaus “Partizanus” ir juo labiau A. Silino paveikslą “Žvejus”. . . Pastaruoju J. Umbrasas džiaugiasi, kaip vienu dviejų paveikslų, kurie visoj 1955 m. parodoj paliečia “šių dienų tikrovę”.
Lietuviams dailininkams nėra lengva patenkinti ir komunistų reikalavimą vaizduoti istorinius revoliucinius momentus ir asmenis. Lietuvių tautos istorijoje tokių faktų, brangių komunistams, yra labai nedaug. Keletas dailininkų vis dėlto padarė paveikslus istorinėmis temomis: J. Mackonis “Valstiečių sukilimas”, P. Sergejevičius “K. Kalinauskas 1863 m. sukilėlių tarpe”, J. Švažas “V. Kapsukas LKP III-jo suvažiavimo dalyvių tarpe”, A. Gudaitis “Žemės dalinimas Lietuvoj 1940 metais”, B. Jacevičiūtė “P. Cvirka pas naujakurį”. Tačiau už tuos paveikslus dailininkai nenusipelnė pagyrimo. Net priešingai — J. Umbrasas rašė: “Dauguma parodoj esančių paveikslų vaizduoja istorines temas . . . Aišku priekaištauti dailininkams už jų susidomėjimą istorine praeitimi būtų neteisinga, ir juo labiau todėl, kad dažniausiai vaizduojamos reikšmingos, aktualiai skambančios temos. Vis dėlto dailininkai neturi pamirš ti, kad žiūrovai nori matyti jų kūryboj žymiai plačiau ir įvairiau atsispindimą šių dienų gyvenimo tikrovę” (Pergalė 1956 Nr. 2).
Gana laisvai dailininkai jaučiasi portreto srity. Nors jie yra padarę Lenino ir Stalino, vieno antro rusų generolo ar kario, vieno antro mirusio komunistų herojaus (K. Požėlos, M. Melninkaitės, P. Cvirkos, S. Neries) portretus, tačiau jie daugiausia dėmesio skiria sovietinei intelektualinei buržuazijai. Kalbėdamas apie 1955 parodą, J. Umbrasas liudija: “Peržvelgiant eksponuojamus biustus (o taip pat tapybinius portretus) lengva pastebėti, kad savo por-retinėje kūryboje mūsų dailininkai dažniausiai ribojasi meno ir mokslo veikėjų bei savo artimųjų portretais”. Todėl recenzentas siūlo išplėsti portretų kūrybą į visas profesijas (Pergalė 1956 Nr.' 2). Tačiau šitokia padėtis būdinga ne tik 1955 parodai, bet visai portretinei dailei sovietų okupacijoje: teužtinkame vieno antro “proletaro” portretą (pvz. J. Janulio tapytą “Motiną didvyrę Ža-lalienę”, L. Žuklio skaptuotą medy ir išraiškingą “Tekintoją Tarnauską”). Bet neteko pastebėti nei lietuviškų sovietinių “ministerių”, nei Lietuvos kompartijos bosų portretų. Meniniu atžvilgiu lietuviai portreto srity yra pasirodę gana neblogai. Tai daugiausia vyresniųjų skulptorių darbai.
Sritis, kur dailininkai gali lengviausiai išsiversti be komunistinės propagandos, yra peizažinė tapyba. Kaip praeity, taip dabar okupuotoje Lietuvoj peizažai mieliausiai ir kuriami. Tiesa, šios rūšies paveikslai komunistų ideologijai nelabai pritinka. Ji reikalauja ženklų, liudijančių gamtos apvaldymą ir keitimą. Dailininkams, kurie yra linkę į realizmą, tie tematiniai reikalavimai nesunkiai patenkinami — įkomponuojant peizaže fabriko dumtraukį ar kokios mašinos siluetą, dedant atitinkamą vardą.
Grafikos srity beveik nematyti nieko naujo. Dažniausiai iliustruojamos knygos. Ir čia geriausi darbai priklauso vyresniosios kartos grafikams, žinomiems iš nepriklausomybės laikų.
Pati sovietinė spauda daugiau dėmesio kreipia į jaunosios kartos menininkus, tikėdamasi iš jų susilaukti meno, kuris būtų artimesnis socialistinio realizmo reikalavimams. Juos labiau reklamuoja, juos angažuoja labiau ir įvairiais pareiškimais. Antai, per sausio ir vasario 1956 metų mėnesius iš 10 įsipareigojimų, kuriuos paskelbė rašytojai ir įvairių sričių menininkai ryšium su kompartijos suvažiavimu ar ryšium su būsima 1956 metais revoliucijos sukaktimi, 6 tenka asmenims, kurie iki antrosios sovietinės okupacijos nebuvo viešai žinomi. Ta proga P. Cvirkos “Žemės maitintojos” iliustratorius V. Galdikas įsipareigojimą baigia tokiais žodžiais: “Artėja 1957 metų jubiliejinė dailės paroda. Joje aš noriu pasirodyti su gyvais, jaudinančiais paveikslais, vaizduodamas naujųjų statybų užmojį, o svarbiausia žmones — naujus žmones, kurie su didele meile, su pasiryžimu ir užsidegimu vykdo partijos iškeltus uždavinius” (Literatūra ir menas 1956 Nr. 9).
Tai teorinė dekliaracija, rodanti kai kurių dailininkų pasiryžimą vykdyti mene partijos reikalavimus — tikrą pasiryžimą, ar tik tam tikrą užsimaskavimą. Tačiau Stalino mirtis ir įvykiai po jos sukrėtė ir Lietuvos intelektualinį sluogsnį — pristabdė spaudimą iš viršaus Lietuvos gyvenimą “maskvin-ti”, t. y. rusinti. Kalbos apie “įvairius kelius į socializmą” pakėlė ir Lietuvoje intelektualų pasipriešinimą rusifikacijai ir pažadino atviresnius balsus respektuoti lietuvių tautinio gyvenimo apraiškas. Dabartinis metas rodo tylią, bet atkaklią kovą tarp rusifikacijos pastangų ir tautinio išlikimo. Tai negali neatsiliepti ir menui.
5. Nutylimieji dailininkai
Būdinga sovietinė taktika, vartojama net moksle, — kas nekomunistiška, tą apeiti tylomis. Lietuvos sovietiniai moksliniai leidiniai, kai yra priversti cituoti Vakaruose esančių lietuvių mokslininkų mokslinius pasisakymus, cituoja tik jų žodžius, bet nutyli pavardes. Panašius reiškinius randam ir svarstymuose apie meną. Maskvos dekados proga išleistame 1954 veikale “Lietuvių dailė” duodama Lietuvos dailės trumpa istorija nuo 18 amžiaus pabaigos, ir didžioji knygos dalis skirta dailės darbų 96 nespalvotoms reprodukcijoms. Tačiau joje nė žodžio neminima apie dailininkus, kurie nuo sovietinės okupacijos yra pasitraukę į Vakarus. Taip pat nėra vardų nei iliustracijų kai kurių Lietuvoj mirusių ar tebegyvenančių dailininkų kaip V. Eidukevičius, A. Samuolis, S. Ušinskas, J. Steponavičius, V. Kairiūkštis, Antinis, Kazokas. Nė žodžiu neužsiminta apie eilę tapytojų, skulptorių ir grafikų, kurių kūriniai buvo Lietuvos muzėjuose ar puošė lietuvių knygas. Dar keisčiau pasielgta su žymiausiu lietuvių dailininku M. K. Čiurlioniu. Knygos tekste jis nepaminėtas nė vienu žodeliu, tačiau reprodukcijų daly yra duoti du jo paveikslai: “Žemaičių kryžiai” ir “Jūros sonatas” finalas. Matyt, dėl M. K. Čiurlionio komunistai buvo dezorientuoti, nes jo originali tapyba ir ten atsiskleidžianti pasaulėžiūra nesiduoda įspraudžiama į socialistinio realizmo rėmus, tad apie jį reikia tylėti; bet jis toks didelis savo menu, kad jo negali visai nepastebėti . . .
Kai palygini “Lietuvių dailės” rinkinį, kur parodomos 74 asmenų darbų reprodukcijos, su “Lithuanian Art in Exile” leidinio, atstovaujančiu 30 dailininkų, dar kartą turi progos pajusti, ką meno kūryboj reiškia laisvė.
