Dokumentai apie lenkų ultimatumą 1938 Lietuvai
Ryšium su St. Raštikio knyga “Kovose dėl Lietuvos” Jonas Augustaitis "Naujienose” 1957 sausio 9-10 kritikuoja tuos, kurie 1938 buvo pritarę priimti Lenkijos pateiktą Lietuvai ultimatumą, ir samprotauja, kas būtų buvę, jeigu ultimatumą Lietuva būtų atmetusi ir su Lenkija kariavusi. Dėmesį patraukia ne tiek vizija, kas būtų buvę, jei nebūtų ultimatumas priimtas, kiek autoriaus pateikiami argumentai, nes jie gali būti laikomi faktine medžiaga ano laiko istorijai. Tad prie to konflikto bei tų argumentų sustojame.
*
VIZIJA: KAS BŪTŲ, JEI NEBŪTŲ...
Jeigu su Lenkija būtų 1938 kariauta, tai J. Augustaitis sako:
“Lietuvos reikalai tuomet būtų vystęsi visai kitoniška linkme:
1) Būtų įvykęs Lietuvos su Lenkija karas. 2) Vokiečiai nebūtų likę neutralūs, — pasinaudodami tuo, vokiečiai būtų likvidavę savo sąskaitas su lenkais (būtų įvykęs ir lenkų-vokiečių karas), Lietuva būtų atgavusi Vilnių, 3) Lietuva jau 1938 m. būtų patekusi vokiečių politikos įtakon, 4) Lenkija būtų buvusi Lietuvos užpuolike, Lietuva — užpultoji, ištikima savo 18 metų politikai su Lenkija — reikalaujanti atitaisyti padarytą per smurtą ir melą skriaudą. Ir J. A. Valstybių ambasadorius Davis savo pranešime valstybės departamentui sako, kad: ‘Lietuva atsisakiusi užmegsti diplomatinius santykius ir priversta kariauti, susilauktų viso pasaulio visuomenės simpatijų’ ”...
“Iš to būtų sekę:
“Lietuva, būdama vokiečių politikos įtakoje, nebūtų turėjusi pirmos bolševikų okupacijos, nebūtų turėjusi bolševikų sudaryto‘liaudies seimo’, nebūtų buvę įsijungimo į Sovietų Sąjungą, nebūtų buvę pirmųjų išvežimų į Sibirą (ca. 35,000), žodžiu — viso to, kas buvo įvykdyta pirmos okupacijos metu. Neabejotina, tačiau, būtų turėjusi žmonių nuostolių dėl karo su lenkais".
Nesvarstome tos vizijos toliau ir nekeliame klausimo: ar visa tai būtų padarę dabartinę padėtį kitokią. Tai būtų teorinis diskutavimas. Sustojome tik prie argumentų, kodėl autorius mano, kad tokia perspektyva būtų buvusi, jei būtų kariauta su Lenkija.
TOS VIZIJOS ARGUMENTAI
Kad karas su Lenkija būtų vedęs į tokias augščiau minėtas perspektyvas, autorių įtikina tokie faktai:
1. Lenkijos ministeris Beckas “norėjo gauti iš vokiečių neutralumo pažadą —''nepadėti Lietuvai... Vokiečių vyriausybė pažadų Beckui jo siekimams nedavė, — tačiau vokiečių agentai kurstė lenkus pateikti ultimatumą”.
2. “Hitleris norėjo Lietuvos-Lenkijos konflikto”.
3. “Dr. Zechlinas, vokiečių atstovas Lietuvai, darė žygių, kad Lietuva lenkų ultimatumą atmestų”.
4. “Rytprūsiuose tuo metu stovėjusios tankų divizijos kai kurie priešakiniai tankai buvo paženklinti Gedimino stulpais”.Vadinas, perspektyva rodės naudinga Lietuvai ir Vokietijai, Lietuvai, pasinaudojant vokiečių pagalba atsiimti Vilnių, Vokietijai proga atsiimti koridorių.
Suminėjus tuos motyvus, kurie raginte ragino kariauti, tenka betgi patikrinti pirma, kiek tie motyvai yra pagrįsti. Ar nurodytieji faktai yra patikimi, realūs, imamės tikrinti juos pagal Vokietijos užsienių reikalų ministerijos slaptus dokumentus, kurie buvo paskelbti 1954. Naudojamės prancūziška laida “Les archives secrètes de la Wilhelmstrasse” V. (Paris 1954).
ARGUMENTŲ TIKRINIMAS IŠ DOKUMENTŲ
Mėginam atrinkti tik tuos dokumentus, kurie atsakytų į autoriaus pateiktus tvirtinimus ir išryškintų Vokietijos poziciją Lenkijos-Lietuvos konflikte.
DĖL BECKO... Taip, Beckas kalbėjosi su Vokietijos atstovu Varšuvoje Moltke, ir tas telegramoje 1938 kovo 17 atreferavo Becko pareiškimus savo vyriausybei. Joje kalbama, kad Beckas painformavo Moltkę apie pasienio konfliktą su lietuviais ir apie jau seniau ėjusias derybas tarp Lietuvos ir Lenkijos dėl santykių sutvarkymo. Beckas turėjęs porą pasikalbėjimų tuo reikalu su Lozoraičiu. Vieną prieš dvejus metus, kitą pr;e3 pusantrų, bet jie nedavė jokių vaisių.
“Beckas man sakė griežtai konfidencialiai, kad nauji pasikalbėjimai su Lietuvos vyriausybe ėjo sausyje ir vasaryje ir kad buvo nutarta pradėti derybas santykiam sunormalizuoti. Derybininko vardas, susitikimo diena ir valanda, net įgaliojimų tekstas jau buvo sutarta; bet galų gale derybininkas nepasirodė sutartą dieną, ir Lietuvos vyriausybė tik pranešė, kad ji pakeitė savo nusistatymą, nenurodydama priežasčių” (474 p.).
Šitas pasienio incidentas paskatinęs Lenkijos vyriausybę veikti energingiau. Beckas pranešė apie numatytą ultimatumą ir pažadėjo informuoti Vokietijos vyriausybę apie savo žygius tuo reikalu.
Tą patį reikalą nušviečia Vokietijos užsienių reikalų ministerio Ribbentropo nota, rašyta 1938 kovo 18. Joje sakoma, kad tą dieną jį atlankęs Lenkijos atstovas Lipskis dėl Lietuvos-Lenkijos konflikto.
“Aš pasakiau Lenkijos ambasadoriui, kad aš patariau Lietuvos ministeriui priimti be sąlygų Lenkijos notą, kuri man rodėsi visai nuosaiki. Aš pridėjau, jog Lietuvos ministeris mane buvo prašęs intervenuoti, kad Lenkijos nota nebūtų ultimatyvinio pobūdžio.
“Aš pasakiau, kad atsisakiau imtis šios rūšies tarpininkavimo. Bet mano asmeninė nuomonė, kad Lietuva svarbiausia nori išlaikyti fasoną.
“Aš dar pasakiau ambasadoriui, kad aš prašau notuoti pareiškimą, jo padarytą general feldmaršalui Goeringui, jog Lenkija mus informuos apie šio reikalo eigą.
“Mes laikome reikalingu dalyku, kad būtume informuojami iš anksto, jei Lenkijos vyriausybė norėtų imtis kokios akcijos.
“Lenkijos ambasadorius man pažadėjo informuoti mane ir toliau, net ir nakties metu, jei patirs ką naujo” (478 p.).
Jei galima suabejoti tuo, ką Ribbentropas kalbėjo Lenkijos atstovui, tai jo pareiškimų turinį galima patikrinti iš pasikalbėjimo su Lietuvos atstovu J. Šauliu. Šitas pasikalbėjimas yra surašytas Ribbentropo 1938 kovo 18. Atsilankiusiam tą dieną pas jį Šauliui Vokietijos užsienių reikalų ministeris pasakęs:
"Jam pareiškiau, kad Vokietijos vyriausybė, atsižvelgdama į tai, jog Lenkijos nota yra labai santūri, nieko kito negalim patarti kaip tik priimti be sąlygų Lenkijos reikalavimus. Tai yra nuomonė Fuehrerio, su kuriuo tuo reikalu turėjau kontaktą.
"Mano asmeninė nuomonė, kad bet kuriuo atveju naudinga Lietuvai priimti dalykus, kurių negalima pakeisti. Atsisakymo pasekmės būtų nepramatomos.
"Ministeris Šaulys man pareiškė, kad Lietuvos vyriausybė yra nutarusi priimti diplomatinius santykius. Tačiau ji būtų labai dėkinga reicho vyriausybei, jei pastaroji galėtų įtikint Lenkijos vyriausybę, kad būdai, kuriais atstatomi diplomatiniai santykiai, ir forma, kuria šitas atstatymas vykdomas, būtų Lenkijos Lietuvos paskesnio pasitarimo reikalas...
"Aš atmečiau šią sugestiją, tardamas p. šauliui, kad Vokietija nemato pagrindo kištis į šį konfliktą” (476 p.).
DĖL HITLERIO...
Ar Hitleris norėjo ar nenorėjo Lenkijos-Lietuvos karo, atsakymas buvo Ribbentropo notoje. Jį galima tik motyvuoti Ribbentropo instrukcija, kaip žiūrėti į Lenkijos-Lietuvos konfliktą ir kaip vokiečiai turi laikytis. 1938 kovo 17 notoje skaitome:
"1. Vokietija yra suinteresuota išlaikyti status quo tarp Lenkijos ir Lietuvos dėl šių sumetimų:
a) po Austrijos inkorporavimo Vokietija yra reikalinga tarptautinės padėties aprimimo;
b) Vokietija neturi jokio intereso, kad Lietuva būtų aneksuota Lenkijos, nes Lietuva nebus eventualus kuluaruose mainų objektas atlyginti Vokietijai;
2. Lenkijos-Lietuvos konflikto atveju laikau būtina okupuoti Klaipėdos teritoriją pat pirmomis valandomis. Pasiruošimai tam atlikti(leidinio redakcija prideda: Hitleris davė įsakymą wehrmachtui 1938 kovo 18 paruošti planus Klaipėdai okupuoti);
"3. Reikalui palankiai sutvarkyti aš siūlau:
a) painformuoti Lenkiją aiškiai, švelniai, kad Vokietija, jos artimiausias kaimynas, tariasi turįs būti informuojamas apie visas priemones, kurių imsis Lenkijos vyriausybė;
b) Lietuvoj vyriausybei padaryti
įtakos, kad sutiktų atnaujinti diplomatinius santykius su Lenkija. Tai implikuotų iš Lietuvos pusės galutinį lenkų okupuotos Vilniaus srities pripažinimą, ir tada Lenkijai sunku būtų sugalvoti naują motyvą intervencijai ir naujų teritorijų okupacijai;
“4. Konflikto atveju apie Klaipėdos užėmimą tinkamai painformuoti Lenkiją” (472 p.).
DĖL ZECHLINO...Jau aišku iš iš ministerio Ribbentropo direktyvos, kaip turėjo laikytis Zechlinas Kaune ir kaip jis laikėsi. Papildomai tik iš Zechlino pranešimų į Berlyną galima patirti, kaip laikėsi Lietuvos užsienių reikalų ministeris ir Lietuvos vyriausybė . .. Zechlino telegramoje iš Kauno 1938 kovo 15 sakoma, kad pas jį atsilankęs tą dieną iš vyriausybės posėdžio min. J. Urbšys ir pasakojo apie laukiamą Lenkijos ultimatumą. Zechlino klausiamas, ką Lietuvos vyriausybė darys, Urbšys negalėjo duoti aiškaus atsakymo. Nurodė tik galimybę kreiptis į arbitražo teismą (468 p.).
Zechlino telegramoj kovo 18 sakoma, kad Urbšys jį informavęs, jog Lietuvos vyriausybė per Lenkijos pasiuntinį Paryžiuje pasiūlė paskirti delegacijas deryboms dėl santykių sutvarkymo.“Urbšys mane prašė painformuoti, jei galima, apie Vokietijos vyriausybės nusistatymus ir duoti jam draugišką patarimą dėl Lenkijos notos” (475 p.).
DĖL VOKIETIJOS KARIUOMENĖS...
Ar Vokietijos kariuomenė buvo rengiama ir kam ji buvo skiriama, matyt iš kitų dokumentų.
Polit. departamento direktorius Bismarkas 1938 kovo 16 rašo, kad tą dieną pas jį atsilankęs pulkininkas Scheller ir kap. Frisius. Jie buvo painformuoti jau iš Varšuvos ir iš Kauno apie Lenkijos-Lietuvos konfliktą; jų karinė žvalgyba pranešusi, kad pasieniuose nėra dar nei Lietuvos nei Lenkijos kariuomenės judėjimo. Tačiau visi tame pasikalbėjime sutarė, kad konflikto atveju pirmiausia kyla Klaipėdos klausimas, nes Lenkija nedels pasiųsti į ją savo karinį laivyną. Scheller stojo už tai, kad pora naikintuvų būtų nieko nelaukiant pasiųsta į Pilau uostą, o į Rytprūsius tam tikri daliniai, kurie būtų parengtyje žygiuoti į Klaipėdą (470 p.).
To pasikalbėjimo vaisius jau buvo vyriausio ginkluotų pajėgų vado Keitelio telegrama užsienių reikalų ministeriui Ribbentropui kovo 18. Joje pridedamas planas, kurią teritoriją vokiečių kariuomenė turi užimti kilus konfliktui tarp Lietuvos ir Lenkijos. Kadangi tai teritorijai bus reikalinga mobilizacija, tai Keitelis prašo ministerį gauti Fuehrerio pritarimą. Tačiau visa svarba ne telegrama, o tas planas. Dokumentų leidėjai paties plano nepridėjo, tačiau pastaboje mini, kad Vokiečių kariuomen? nenumatė tenkintis tik Klaipėdos teritorija.Demarkacijos linija, kuri anot Keitelio telegramos, skirs Vokiečių okupuotą dalį nuo lenkų okupuotos, eis Nemunu iki Dubysos. Dubysa pasuks į šiaurę ir eis iki atitiks patį šiauriausią Klaipėdos krašto kampą (477 p.).
Tokia yra dokumentų kalba. Ji duoda daugiau šviesos, kokis buvo Vokietijos nusistatymas aname konflikte tarp Lenkijos ir Lietuvos ir kiek yra pagrįsti anie motyvai kurti vizijai, kas būtų, jeigu nebūtų . . . Juos čia primename tuo pačiu tikslu kaip ir Naujienose J. Augustaitis, — kad būtų aiškesni ir tikslesni faktai, anam Lietuvos istorijos gabalui tinkamai suprasti. ELI
