Partizanai: Istorija ir dabartis

GĖRIS PLINTA SKLEIDŽIAMAS

Alfonsas Grauslys

     Šitaip įvardydami šį straipsnį, turime galvoje krikščionišką tiesą ir jos ugdomą vaisių - šventumą, taigi tą gėrį, kuris sklinda, kai mes apaštalaujame. Apaštalavimas -tai du klausimai, kuriuos toliau svarstysime.

Kas tai yra apaštalauti?

     Apaštalauti - tai pirmiausia visokeriopą gėrį įvairiais galimais būdais ir priemonėmis visomis kryptimis sėti ir skleisti. Kadangi gamtoje didžiausia gėrio skleidėja yra saulė, kuri šviečia, šildo, ligų bakterijas naikina, gyvybę ugdo, tai čia pasinaudosime jos pavyzdžiu apaštalavimo sąvokai plačiau atskleisti.

     Saulė šviečia. Apaštalauti - tai tiesą skleisti: nurodymais bei pamokymais prietarus sklaidyti, gerais raštais klaidos tamsą naikinti ir tiesos šviesą įžiebti.

     Saulė šildo. Apaštalauti - tai kurti savyje krikščioniškos meilės kupiną, simpatingą, patrauklią asmenybę, kurią žmonės vienąkart sutikę vėl susitikti norėtų, kuri savo meilės šiluma visiems krikščionybę rekomenduotų ir j ją trauktų.

     Saulė ligų bakterijas naikina. Apaštalauti - tai kovoti su nuodėme, jos progas, t.y. pagundas žmonėms šalinti; budėti, kad savo neatsargiu elgesiu kitų nepapiktintume, į nuodėmę nepastūmėtume.

Skaityti daugiau: GĖRIS PLINTA SKLEIDŽIAMAS

JAUNOJI KATALIKŲ INTELIGENTIJA KURIA NEPRIKLAUSOMĄ LIETUVOS VALSTYBĘ

ISTORIJOS PUSLAPIAI

Ign.[Kazimieras Šapalas]

      (Str. „Sąjūdis, pastojęs kelią ateizmui Lietuvoje", išsp. Nr. 7, tęsinys)

     Ateitininkų sąjūdis, prasidėjęs 1910 m., per 10 metų išaugino naują katalikų inteligentijos kartą, kuri, po Pirmojo pasaulinio karo išėjusi į viešojo gyvenimo areną, parodė didelį veiklumą, iniciatyvą ir nemažus organizacinius gebėjimus. Ji tuojau stojo katalikiškų organizacijų priešakyje, įgijo pasitikėjimą visuomenėje ir ėmėsi vadovauti besikuriančiai Lietuvos valstybei.

     Pirmojo pasaulinio karo pabaigą lydėjo dideli ir staigūs pasikeitimai. Revoliucijos banga, kilusi Rusijoje, palietė ir Vakarų Europą. Suiro senosios imperijos ir jų griuvėsiuose ėmė kurtis naujos nepriklausomos valstybės. Svetimųjų priespauda baigėsi ir Lietuvoje. Atsivėrė kelias į savarankišką gyvenimą. Tumo-Vaižganto žodžiais tariant, po ilgos ir kietos žiemos Lietuvoje prasidėjo pavasaris (1, p. 16). Viltis sukurti savą nepriklausomą valstybę išjudino ir uždegė tautą, sužadino jos tokią energiją, kokios ji galbūt nebuvo parodžiusi per visą savo istoriją. 1918 11 11 buvo sudaryta Lietuvos vyriausybė. Prasidėjo valstybės kūrimo darbas, į kurį drauge su visa tauta su dideliu užsidegimu ir jaunatviška energija įsitraukė visa ateitininkija: moksleiviai, studentai ir vyresnieji.

     Laisvė tautai dovanai neduodama. Ją reikia krauju iškovoti. Ne kitoks kelias į nepriklausomybę buvo ir lietuvių tautai. Dar nesuspėjus iš okupacinės valdžios perimti krašto valdymą, į Lietuvą jau veržėsi nauji okupantai. Paskui besitraukiančių vokiečių kariuomenę iš rytų į Lietuvą slinko raudonieji daliniai, iš pietų tykojo pulti lenkų legionieriai, o šiaurėje telkėsi senosios Rusijos ir Vokietijos armijų likučiai, vadovaujami P Bermonto-Avalovo.

Skaityti daugiau: JAUNOJI KATALIKŲ INTELIGENTIJA KURIA NEPRIKLAUSOMĄ LIETUVOS VALSTYBĘ

EUCHARISTIJOS BIČIULIAI

KRIKŠČIONYBĖ ŠIANDIEN

Gema[ses. Jadvyga Stanelytė SJE]

     Ateistinė valdžia Įvairiais būdais stengiasi palaužti lietuvio dvasią, jį nukrikščioninti ir nutautinti. Tačiau lietuvis myli laisvę labiau negu gyvenimą. Ši laisvės meilė verčia ieškoti tokios atramos, kuri atlaikytų ateizmo pinkles, melą ir veidmainystę. Lietuvis įsitikino, kad toji nepalaužiama atrama yra Kristus, kuris aiškiai pasakė: Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas (jn 14, 6).

     Religinis ir tautinis atgimimas Lietuvoje akivaizdus. Viena tokių atgimimo atmainų ir yra Eucharistijos bičiulių sąjūdis. Šiais, 1979-aisiais, metais Eucharistijos bičiuliai mini savo dešimtmetį. Pravartu šia proga pasakyti, kas jie tokie ir ko siekia. Eucharistijos bičiulių vardas daug kam žinomas, tačiau iš esmės jie nedaugeliui pažįstami. Kukli Eucharistijos bičiulių šeima gimė 1969-aisiais. Tai buvo tik nedidelis būrelis atsiliepusiųjų į tylų Šventosios Dvasios paraginimą asmens atgimimą pagrįsti pamaldumu Eucharistijai - dažna šv. Komunija, permaldavimu, padėka, adoracija, meile Dievui ir pasiaukojimu žmonėms.

     Mūsų amžiaus žmogus tarsi pasiekė savo galybės viršūnę - technika, mokslas, išradimai, parapsichologija skverbiasi net į slapčiausias žmogaus gelmes, tačiau niekada žmogus nesijautė toks silpnas ir bejėgis - ne tik prieš gamtos stichiją, bet ir prieš save patį. Moralinis pakrikimas, bevališkumas, baimė būti pačiu savimi, pataikavimas ir kitos blogybės -tai mūsų dienų epidemija, kuri negali nejaudinti mąstančio žmogaus. Tuo labiau kad ši visuotinė tragedija ypač skaudžiai paliečia ir mūsų tautą, nes visos tos blogybės, pavergėjų sąmoningai sėjamos ir savaime išdygusios, visu uolumu panaudojamos tautos pražūčiai.

Skaityti daugiau: EUCHARISTIJOS BIČIULIAI