TIKĖJIMAS IR ASMENYBĖ

ASMENYBĖS UGDYMAS

K.[Felicija Kasputytė]

     Tikėjimo poveikis asmenybės ugdymui yra neišmatuojamai didelis. Meilės ir pasiaukojimo aktai, didvyriškumo žygiai, gerumo proveržiai dažniausiai yra įkvėpti tikėjimo. Kai mes kalbame apie didelius meilės ir pasiaukojimo poelgius, turėtume nuodugniau žvelgti į tų poelgių priežastis. Kada giliau paieškosi gerumo ištakų, visada suprasi, kad tasai gerumas yra atneštas tikėjimo per keletą gentkarčių, - sako istorikas Sen Bevas. Už karžygiško gerumo poelgius mes visada esame skolingi tvirtam u nuoširdžiam tikėjimui. Didžiosios asmenybės atramą, stiprybę, viltį ir džiaugsmą dažniausiai rasdavo tikėjime.

     Religija - tai ne ekonominių jėgų produktas, o žmogaus gelmių šauksmas (F. J.), ją liudija ne tik krikščionių katedros, bet ir budistų šventyklos. Apie ją kalba ne tik Šventasis Raštas, bet ir tibetiečių Mirusiųjų knyga. Ja gyvena ne tik mūsų laikų vakarietis, bet ir ugnies amžiaus neandertalietis. Religija veržiasi iš žmogaus dvasios gelmių.

     Visos tautos, visa žmonių šeima anksčiau už visus kitus pažinimus turi Dievo pažinimą (Ciceronas).

     Istorikai teigia, kad nė viena iš didesnių žmonijos rasių nepriklausė ateizmui.

     Pasaulis be Dievo - tai nužmogintų žmonių pasaulis (F. J.).

     Kai žmogus atmeta Dievą, jam telieka tik nebūtis ir blogis (Nikolajus Berdiajevas).

     Kai tikėjimo šviesa užgęsta, tada tamsumos apgaubia pasaulį (Oskaras Milašius).

     Matome, jog mūsų gyvenime yra daug pikto, skriaudų, niekšybių, daug neteisybių ir melagysčių. Žmonės darosi vis brutalesni ir šiurkštesni. Vis labiau įžeidinėja vienas kitą, vis daugiau padaro pikto vienas kitam. Vis mažiau motiniškumo turi mūsų motinos, vis mažiau tėviškumo - tėvai. Vis mažiau namų...

     Ištiesę į priekį sustirusias rankas, mes einame pirmyn apgraibomis, netvirtu žingsniu. Susiduriame su tokiais pat neregiais, atsitrenkiame į daiktus, į sienas, klaidžiojame šaligatvių labirintuose, klaidinami apgaulingų balsų, klumpame ant akmenų, brendame per balas - drebėdami iš baimės ir šalčio, nesaugūs, liūdni ir nusiminę

(M. Malinskis).

     Mes žinome viso to tikrąją priežastį. Žodžiu mes noriu nusakyti tą daugumą, kuri pažįsta bei objektyvuoja tikėjimo galią ir koncentruojasi į dvasinę būtį. Tikėjimo poveikyje švelnėja papročiai, tobulėja meilės jausmai, gerumas tampa neatskiriama gyvenimo būtinybe.

     Istorikas Ipolitas Tenas rašė:

     Krikščionybė yra milijonų žmonių dvasinis pradas. Ji tarsi suteikia sparnus. Kai valstybės netenka tų sparnų, papročių moralė smunka.

     Norint išspręsti gyvenimo ir asmenybės problemas, reikia gyventi pagal dvasią. Dvasia yra vidinio gyvenimo pilnatvė. Gyventi pagal dvasią, reiškia gyventi pagal krikščionybės principus. Jie padeda koncentruotis į dvasinį gyvenimą, išsaugoti kilnią savo egzistencijos prasmę ir atliepia patį švenčiausią troškimą.

     Jeigu aš nebūčiau katalikas iš įsitikinimo, tai norėčiau juo tapti todėl, idant turėčiau platformą, ant kurios stovint galima aiškiai matyti, kokios beprasmiškos ir pražūtingos yra šių dienų idėjos (Polis Buržė).

     Krikščionybė išsiskiria iš kitų religijų tuo, kad ji duoda žmonijai naują gyvenimą. Ji nesuformuoja naujo žmogaus, bet jį sukuria. Kristus yra ne mitinis, o istorinis Prometėjas. Jis atnešė žmonijai ne žemės ugnį, kuri užgęsta, bet negęstančią dievišką Ugnį.

     Krikščioniškasis tikėjimas yra dinaminė jėga. Krikščionybė skelbia, kad visi žmonės yra Dievo vaikai, tuo patikindama, kad žmogus gali pakilti iki dieviškumo. Krikščionybė garantuoja amžiną gyvenimą, tuo paguosdama kiekvieną, kurio jėgos nyksta ir silpsta. Krikščionybė įveda žmogų į Kristaus šviesos spindesį. Ji suveda su tokiais žmonėmis, kaip Nikodemas, Petras, Magdalena, paklydėlis sūnus, gailestingasis Samarietis.

     Juo gilesnis tikėjimas, juo labiau išauga dvasinės galios. Juo giliau į žmogaus širdį įsiskverbia dieviškasis mokslas, juo žmogus darosi geresnis ir humaniškesnis. Radikalų pasikeitimą žmoguje įvykdo Dievas. Žmogus juo labiau sudieviškėja, juo labiau jis sužmogėja.

     Nužudydami žmoguje Dievą, mes kartu nužudome ir žmogų (Fiodoras Dostojevskis).

     Todėl visi tie, kurie nori sunaikinti tikėjimą, sąmoningai ar nesąmoningai siekia nužmogėjimo. Dievui mirus, naktis darosi tamsesnė, o Dievo kapas atsiveria nesibaigiančia praraja (Frydrichas Nyčė).

     Pasaulis be Dievo - tai niūrus ir tamsus pasaulis. Be Dievo tuščia ir nyku, - skundžiasi Vincas Mykolaitis-Putinas. Todėl būna stačiai juokinga, kai girdi kokį nors „oratorių“ su bravūrišku pasitikėjimu įrodinėjantį, jog tikėjimas esąs žmonių tamsumo ir vergiškumo žymė. Tiek daug pas mus „veikėjų“, kurie imasi kalbėti apie religiją, visiškai jos nepažindami, jie neturi nė mažiausios nuovokos, kas yra religinis jausmas ir kokia jo prigimtis. Jie nesupranta tikinčio žmogaus vidinio gyvenimo.

     Reikia būti menkapročiui, kad drįstum iškelti netikejimą virš tikėjimo, -sako rašytojas ir istorikas Šarlis Ogiustenas Sen Bevas. Jis teigia, kad tie, kurie niekina tikėjimą ir neigia Dievą, dažniausiai yra menko proto bei intelekto ir negilių jausmų. Tuos žodžius patvirtina mūsų ateistų „veikla“ ir kalbos. Jų žodžiuose nerasi nei gilios minties, nei mokslinės tiesos, juose niekada nepasigirsta širdies gaida. Jų žodžiai ir darbai liudija, kad jie yra pasirinkę laikinumą, paviršutiniškas linksmybes, beprasmybę ir nebūtį. Tuo tarpu tikintieji visada renkasi plačius dvasios horizontus, didžiąją prasmę.

     Be tikėjimo aš būčiau tik keleivis, paklydęs nakties tamsoje ir nežinąs kur eiti, - sako prancūzų rašytojas Į. M. Francis ir maldauja Visagalį, kad suteiktų gilų ir nepalaužiamą tikėjimą.

     Gal vertėtų įsiklausyti, ką sako žymiausi mokslininkai, rašytojai, filosofai ir psichologai:

     Žmogiškos prasmės problemą galima išspręsti tik atsigręžus į krikščioniškąjį humanizmą arba į krikščionybę, kuri yra viršžmogiška. Tokioje krikščionybėje kiekvienas žmogus pagaliau supras, kad visada ir visur galima ne tik tarnauti, bet ir mylėti Visatą, kupiną meilės savo evoliucijos kelyje (Tejaras de Šardenas).

     Yra daug religijų, kurios savo nuoširdumu patraukia milijonus tikinčiųjų. Tačiau visų jų priekyje krikščionybė. Jos istorija ir doktrinos surašytos nuostabioje knygoje, kurią vadiname Biblija. Toji knyga pasakoja, kad visos istorijos centras yra Dievas. Kur tik žvelgiu, visur matau Dievo didybę (Polis Klodelis).

     Visa gamta kalba apie Jį. Tik reikia atidžiai įsiklausyti:

     Mylėjau kalnus, jūras ir grūdelį gelsvo smėlio, tačiau visur, visur ilgėjausi Tavęs (Leonardas Andriekus).

     Dievo man nereikia tikėti, aš Jį visur matau (Žanas Anri Fabras).

     Tiktai tikėjimas Aukščiausia Būtybe duoda mums jėgos nagrinėti gyvenimo paslaptis (Guljelmas Markoms).

Pastaruoju metu daug kalbama apie Šardeną. Tasai mokslininkas į savo krikščionišką viziją įpynė evoliucijos idėją. Jis moksliškai įrodo, kad žmonija per kultūrą ir meilės galią tobulina pasaulį ir tobulėja pati.

     Mano vienintelis tikslas - gyventi logišką gyvenimą, būtent koncentruotis į didžiąją pasaulio viltį. Tos vilties pagrindą sudaro besivystančios žmonijos vienijimasis Kristuje (Tejaras de Šardenas).

     Širdies liepsna tik Jam įsižiebia (Raineris Marija Rilkė).

     Esu krikščionis tik dėl to, kad jaučiu, jog žmogaus gyvenimas negali remtis neviltim, tuščiais samprotavimais, lengvabūdišku nerūpestingumu. Aš jaučiu, kad gyvenimas turi remtis kuo kitu (G. Tibo).

     Tu, Viešpatie, sukūrei mane sau ir tol nenurims mano širdis, kol neatsilsės Tavyje (šv. Augustinas).

     Kaip tik dėl to, kad daug mąsčiau ir tyrinėjau - aš tvirtai tikiu (Lujis Pasteras).

     Tikėjimas stebuklus daro. Ir mes tikim didįjį stebuklą - Dievo žodį. Jis iš amžių eina į amžius. Didis, šventas! Ir gyvybę neša žmogui ir tautai, laisvę širdžiai; taiką ir teisybę - žemei (B. b.).

     Visos jautrios ir didelių polėkių sielos, trokštančios sukurti asmenybę ir gyventi vertingą gyvenimą, veržiasi į tiesą. Tikėjimas yra tvirčiausiai susijęs su Tiesa. Dievas yra Tiesa. Kas ieško tiesos, tas ieško Dievo. Kas atsisako Dievo, tas atsisako ir tiesos.

     Skaitydami didžiųjų mokslininkų biografijas, matome, kad jie visi ieškojo visiškos tiesos. Jie neapsiribojo sausais fizikos ar chemijos dėsniais. Aš ieškau to, kas tikrai pateisintų gyvenimą, kad gyvenimas nebūtų beprasmis ir žiaurus. Man reikia protinio džiaugsmo, man reikia tikrumo, šviesos, gyvenimo taisyklės, pagrįstos neabejotina tiesa (Raisa Mariten).

     Kas veržiasi prie tiesos, tas ją suranda. Jeigu darai visa, ką gali, Dievas suteikia savo malonę.

     Tiesa mūsų laikais taip aptemdyta ir melas taip įsigalėjęs, jog tik mylintis tiesą gali ją pažinti (Lujis Pasteras).

     Tau priklauso lėktuvai ir radijas, bet tu neturi tiesos. Todėl visi tie lėktuvai ir radijas neturi jokios reikšmės (Antuanas de sent Egziuperi).

     Norint sukurti iš savęs asmenybę, reikia visomis širdies galiomis veržtis prie tiesos. Tačiau nelengva siekti tiesos nūdien. Dabar peršamos tik vienadienės teisybės, į aukščiausią pakopą iškeliamas pragmatizmas, o visur viešpatauja melas. Nūdienis žmogus taip susirūpinęs savo gerove, tarnyba, patogia kėde, kad nedrįsta netgi pagalvoti apie tiesą. Kaipgi iš šiltų namų išeisi ieškoti tiesos į tamsią naktį, kur teks susidurti su dideliais nepatogumais, skausmu, o gal net ir su mirtimi!

     Būtų gera, kad tas šiuolaikinis bonvivanas išdrįstų prisipažinti bent sau, kad jis tėra paprasčiausia vidutinybė, nepajėgianti atsitraukti nuo savo ėdžių ir pakilti prie žmoniškumo, kad jis yra melagis, apgaudinėjantis save ir kitus.

     jeigu žmogus panaudoja kitus tam, kad apsaugotų save,
     jeigu trypia konkurentus, kad pagerintų savo paties sėkmę,
     jeigu visomis jėgomis ir didžiausiomis pastangomis kaupia daiktus, -tokiam bus sunku aukotis, atleisti, pasitikėti, mylėti, nes tokia meilė jam reikštų žingsnį į tamsą. Tai būtų rizika, kad jam gal reikės pažeminti save, sunaikinti save, priartėti prie mirties...

     Poetas Jevgenijus Jevtušenka pataria:

     Palik linksmybę tuščią -
     Palik ramybę, šilumą, namus.
     Tačiau kalbėk nors trejetą minučių
     vardan tiesos... Po to tegul užmuš!

     Tiesa visada laimi, nes teisingumas yra amžinas, jeigu tik mes neišduodame jo ir tarnaujame jam. Tikėjimas yra susijęs su meile, su tuo didžiuoju gerumu, kuris iškelia iki dieviškumo. Kristus kalbėjo meilės kalba. Jis guodė vargdienius, ramino kenčiančius, laimino geruosius ir gailestinguosius. Mylėkite vienas kitą - tai raginimas pakilti prie aukštesnės meilės, kuri apšviečia protą, ištyrina jausmus, atskleidžia tiesą. Tai tarsi kibirkštėlė šventos ugnies, kurią atneša į žemę angelai. Iš jos trykšta versmės, kurios užlieja vulgarų vidutiniškumą ir menkus kasdienius rūpesčius. Jeigu žmogus yra piktas, meilė jį padaro gerą; jeigu jis savimeilis, meilė daro jį pasiaukojantį; jeigu jis yra apsileidęs, meilė jį padaro stropų; jeigu jis yra liūdnas, meilė atneša jam džiaugsmą; jeigu jis yra susirūpinęs, meilė jam duoda suraminimą. Meilės poveikis išugdo tikrai humanišką žmogų. Kad ir kokiose aplinkybėse jį sutiktum, pažinsi iš elgesio ir kalbos, iš santūrumo ir rimties, iš meilės ir džiaugsmo, iš drąsos ir išdidumo, iš pasitikėjimo ir vilties. Tejaras de Šardenas teigia, kad tobulėjimas ir pažanga priklauso nuo meilės.

     Kristus pasakė, kad Jis yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Jeigu su meile ir pasitikėjimu įsiklausome į tuos dieviškus žodžius, surandame kelią, vedantį į dvasines aukštumas. Tas, kas savo gyvenimą formuoja pagal krikščionybės principus, tikrai tampa išskirtine asmenybe. Niekada nepaklysta kelionėje tas, kas savo žvilgsnį kreipia į didįjį Mokytoją, žinantį tiesiausią ir paprasčiausią kelią.

     Kristus moko, kaip reikia gyventi, kad teiktum laimę kitiems ir pats būtum laimingas. Jis padeda pasiekti žmogiškąją pilnatvę - išugdyti asmenybę. Šiame nevilties apimtame pasaulyje tik šis dieviškas mokslas 8ali padėti. Tik juo galime laimėti save. Tik jis gali padėti atlaikyti susvetimėjusio pasaulio svorį.

     Dangaus palaima yra pažadėta tiems, kurie trokšta ir siekia tiesos. Jiems taip pat pažadėta ir vidinės ramybės džiaugsmas. Būti Dievo vaikais, Jo dieviškos meilės kūriniais - tai tikroji palaima. Reikia tik atsiklaupti ir iš visos širdies paprašyti: Viešpatie, pasigailėk manęs. Suteik, kad praregėčiau! Tada Kristus tikrai atsakys: Tebūnie, kaip trokšti.

     Ir tada žmogus išvys pasaulį, nutviekstą Dievo šviesos. Tai gražus ir palaimingas pasaulis. Čia viskas matuojama dieviškumo mastu. Netgi mažiausias troškimas, praregėti formuoja tolesnę veiklą. Kiekvienas pasiryžimas siekti amžinosios tiesos yra tarsi nauja kolona asmenybės statyboje.