LENKTIS DIEVUI, KAD NEVERGAUTUM VELNIUI
K. Tylenis [kun. Lionginas Kunevičius]
Prieiti prie klausyklos ir atsiklaupus nusižeminusiai šnabždėti kunigui, kad meldi Dievo malonės, kad niekini save? Argi tai ne žmogiškojo orumo įžeidimas? (Tiesa.1979 02 25). Nors cituoti žodžiai baigiasi klaustukais, aišku, kad autorius jais išreiškia ne abejonę tuo, ką sako, ir ne teisingo atsakymo iš mūsų laukia. Nusižeminimą prie klausyklos jis paniekina ir atmeta kaip įžeidžiantį žmogaus orumą.
Bet ar iš tikrųjų sakramentinės atgailos-išpažinties principai ir dvasia jau atgyveno savo dienas? Ką byloja protas ir gyvenimo patirtis? Taigi panagrinėkime Atgailos sakramento pagrindinius principus.
Eidamas išpažinties žmogus turi progą pažvelgti į save, „susipažinti su savimi“. Pažink save! - tai niekada nesenstantis reikalavimas. Jį pripažįsta tiek antikos išminčiai, tiek mūsų laikų pedagogai. Bet eidamas išpažinties tikintysis žvelgia į save turėdamas galvoje ypatingą idealą. Tyrinėti save jis stoja savo Kūrėjo akivaizdoje. Akivaizdoje To, kuris sukūrė jo prigimtį ir nustatė jos veikimo dėsnius. Kadangi Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, todėl žmogus, tyrinėdamas save, žvelgia į Dievą, kaip savo Pirmavaizdį, Aukščiausiąjį Idealą.
Kadangi Dievas yra pati Meilė, Tiesa, Gėris ir Gėrio Kūrėjas, todėl žmogus į save žiūri atsižvelgdamas į dieviškąją Kūrėjo Meilę, Tiesą, Gėrį. Be to, žmogus atsiduria visa žinančio, visa reginčio Dievo akivaizdoje, todėl ir jo žvilgsnis į save negali būti paviršutiniškas, dalinis ir juo labiau nesąžiningas. Jo žvilgsnis turi apimti ne tik veiksmus, žodžius, apsileidimus, bet ir minčių, jausmų, troškimų, svajonių ir net vaizduotės sritis, taigi - būties gelmes.
Kas gali duoti žmogui aukštesnį idealą už tą, kurį nurodo Kristus: Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas (Mt 5, 48)? Kas tyrinėjantį žvilgsnį gali apšviesti galingesne šviesa?
