KARO SUNAIKINIMŲ PRASMĖS BEIEŠKANT
MINTYS SUSIMĄSTYMUI
K. A. M.[kun. Aleksandras Markaitis SJ]
Nox illuminatio mea in deliciis meis.-
Naktis mano šviesybė tarp neapsakomų džiaugsmų.
(Iš Velykų liturgijos)
1943 m., karo metu, popiežius Pijus XII su palyda aplankė subombarduotą garbingo kankinio Šv. Lorenco katedrą. Stovi ten šventasis Senelis, vėjas draiko sidabrinius plaukus, akys pilnos ašarų - priešais jį krūva griuvėsių ir akmenų. Pro tuos griuvėsius jis mato daugybę kitų sunaikinimų Europoje ir visame pasaulyje: nuo griuvėsių mūro ir dvasios šventovių, griuvėsių sunaikintos krikščioniškos kultūros žemėlapy ir sielose iki tyrulių, dykumos mūsų laukuose, šeimose, širdyse. Šv. Lorenco katedros griuvėsiai Šventajam Tėvui yra tarsi visos Bažnyčios ir jos išugdytos Vakarų kultūros bei civilizacijos likimo simbolis.
Bet į kiekvieną žemės skausmą Kūrėjas yra įdėjęs paslėptos saldybės manos, o ta mana - tai prasmė. Kaip nieko sunkesnio nėra už darbą, vargą, skausmą, kurio prasmės nematome, taip neretai nieko lengvesnio nėra už tą patį skausmą, kurį įdvasina ir įkvepia aukšta ir kilni prasmė. Kas yra šiek tiek skaitęs klasikinės rusų literatūros veikalų (pavyzdžiui, Puškino, Lermontovo, Turgenevo, Tolstojaus ir kitų), turėjo pastebėti įtikinamai perteiktą inteligentijos, dvarininkų, ypač aristokratų, gyvenimo tuštumą tarp persisotinimo ir prabangos, vidinę kančią dėl apskritai gyvenimo prasmės stokos. Jie vis nerimsta, blaškosi, ilgisi nežinia ko, nuklysdami čia į dvasios skurdą (plg. Puškino apysakoje „Dubrovskis“ Trojekūrovo šunynas), čia į nihilizmą (Turgenevo romane „Tėvai ir vaikai“ Bazarovas) ar depresiją (Lermontovo poemoje „Mūsų laikų didvyris“). Tiems geriesiems žmonėms, šviesiesiems protams, kilniosioms širdims sukalkėjusi stačiatikių Cerkvė nesugebėjo duoti tos nežemiškos manos - prasmės, tiek artimo meilės karitatyvinėje veikloje, ypač fizinio ir dvasinio skausmo gydymui, tiek Dievo baimės ir meilės dvasios ir dvasinio-vidinio gyvenimo nepalyginamuose džiaugsmuose.
Šitas Cerkvės supasavimas yra skaudžiai įspėjanti pamoka taip pat ir Katalikų Bažnyčiai, bent regioniniu mastu, kur irgi šviesūs protai ir šviesios širdys veltui dairosi šviesos iš amžinųjų židinių. Kartais net ištisos tautos ir šalys, veltui laukusios įkvėpimo ar paskatinimo imtis platesnių, reikšmingų socialinių bei moralinių reformų, nusivylusios ir apkartusia širdimi masiškai nusigręžia nuo Bažnyčios, nors kaip tik vienas svarbiausių krikščionybės ir Bažnyčios uždavinių yra rodyti žmonijai darbo ir poilsio, kovos ir taikos, kančios ir džiaugsmo, gyvenimo ir mirties, žemiškos laimės ir nedalios aukštą ir aukščiausią prasmę.
Sunaikinimo prasmės ieškoti pirmiausia eikime į gamtą. Antai į mūsų žemę atkeliavo ruduo ir paskelbė mirtį viskam, kas gamtoje gyva. Nebėra jau ramunių ir rugiagėlių, nugelto panemunių klevai, gagendamos išskrido laukinės žąsys ir visi giesmininkai. Liko tik liūdesys ir rezignacija. Nurudusiose pievose, tyliuose miškuose, gailiose vėjo raudose - visur matai ir jauti tik rudenio liūdesį.
Tylusis, melancholiškas rudenio liūdesy, kai tu aplankai mūsų žemę ir papūti savo šaltą dvasią į žmones, gyvulius ir daiktus, tada leidi patirti žmogui gyvenimo menkystę ir pasaulio laimės trapumą. Rudens gamtos spalvomis tu kalbi žemės gyventojams tokius skaudžius žodžius:
Nieko manyje nėra amžino; aš viskam teduodu vieną realų ir didelį dalyką - mirtį. Tačiau manyje yra likę Kūrėjo rankų žymių ir dėl to aš leidžiu pajusti amžinų vertybių ilgesį ir begalinį tobulesnio gyvenimo lūkestį. Kiekviena sulyta pakelės žolelė, kiekvienas mirštantis klevo lapas, kiekvienas dainos posmas iš apleistų laukų ir pievų ar tau nieko nekalba apie tai?
Juo nykesnis laikas gamtoj, juo prasmingiau jis prašnekina mane. Rudens vaizdai ir scenos yra gilaus moralinio pobūdžio: tie lapai, kur krenta žemyn, - kaip mūsų metai; tos gėlės, kur vysta, - kaip mūsų valandos; tie debesys, kuriuos smarkiai gena tolyn vėjas, - kaip mūsų iliuzijos; ta šviesa, kuri silpsta ir blanksta, - kaip mūsų protas; ta saulė, kuri atvėsta, -kaip mūsų meilė; tos upės, kurios sustingsta, - kaip mūsų gyvybė. Visa tai paslaptingu ryšiu siejasi su mūsų slapčiausia dalia ir išreiškia laimės alkį bei jos nepatvarumą.
Su nenusakomu ilgesiu aš žiūrėjau į grįžtantį darganų ir audrų metą, į skrendančias virtines gervių ir žąsų, į pulkus varnų prie kūdros ar siūbuojančiose medžių viršūnėse vakare. O kai rytas kildavo tirštu šalnos rūku, jo prieblandoj surasdavau pats save.
Ir tu su rudenio gamta liūdi ir ilgiesi: ilgiesi prabėgusių laimės dienų, lauki dar nepatirtos mįslingos ateities, visa esybe trokšti gyvenimo, veržiesi į tavo vieno vos benuspėjamą grožį, kurio nežinai, kur ieškoti - čia, daikte, veiduose, širdyse, ar ten, anapus visko, kur nebevysta jazminai... Ttaip sunykusi gamta mus veda į vidų, prie mūsų pabirusios ir užmir-štos sielos, kad nebeviliojami žiedų susikauptume ties mokslo ir meno kūryba, sielos ir meilės vertybėmis. Taip ir pakrikęs pasaulis, karų dykuma pavirtęs, veda mus prie vidaus kultūros problemų, prie revizijos išorinės kultūros pagrindų, slypinčių sieloje.
Šiandieninė pasaulio konjunktūra dar kartą akivaizdžiai patvirtina krikščionių sociologijos dėsnį, kad viskas lemiamai priklauso ne nuo technikos ir ne nuo visuomeninės santvarkos, bet nuo žmogaus, jo moralinės kokybės, jo sąžinės, nuo jo pajėgumo mylėti ir pasiaukoti. Todėl pats Dievas šiandien daro didelę korektūrą - pataisų, vertybių reviziją, perkainojimą ir didelį valymą:
Šalin skaičių magija be dvasios ir širdies!
Šalin konvencinės formos be įsitikinimo ir turinio!
Šalin išorinis korektiškumas be vidinio teisingumo ir meilės!
Taip pražeriamos Bažnyčios amžinosios versmės, taip pažadinama gyvoji krikščionybė, kurioje, sugriovus ir uždarius bažnyčias, mes turime tapti garbintojais dvasia ir tiesa. Mes statėme puikius Pažangos rūmus ir įvairias Romuvas, bet pamiršome savo amžinas buveines amžinojoje Tėvynėje. Mes pasipuošėme elegantiškais savos tekstilės drabužiais, bet nematėme, kad esame be vestuvių rūbo - be pašvenčiamosios malonės, be Dievo įsūnystės. Apreiškime skaitome:
Tu gi sakai: „Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia", o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas. Aš tau patariu pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda (Apr 3, 17-18).
Mes išplėtojome komunikaciją ir ryšius, puikūs tiltai jungia mūsų upių krantus, tuo tarpu brolis su broliu, sesuo su seserimi nebesusišneka kitaip, kaip per teismą ir karą... Be ganytojų ir be paguodos žodžio - kaip avys be piemens, dėl kurių sielvartauja Viešpats Evangelijoje... Argi ne tam, kad šventųjų bendravimas pavirstų vėl tikrove ir gyvenimu, kad Kristuje būtume vėl viena, kad mistiniame Jo Kūne Bažnyčioje visi visus pasiektume dvasinės gyvybės - malonės pertekliumi ir gydomąja šiluma, kad nariai nenuodytume vienas kito būdami morališkai pūliuojantys ir gangrenuojantys dėl užmigusios ir iškrypusios sąžinės be gėdos ir be garbės? Dėl jų aš pašventinu save - tai mūsų slapčiausi ir giliausi ryšiai, kad galėtume pasiekti ir paguosti, pagydyti ir pašventinti kitus. Ir tik dėl to, kad šiuos tikruosius ryšius pamiršome, Dievas leido subyrėti visiems išoriniams ryšiams.
Nebėra titulų, dignitorių, prelatų, kad vietoj pirmenybių ginčų imtume lenktyniauti dorybėmis, darbais ir jų tikriausiu vainiku - nusižeminimu. Štai ko reikia mums ir ko Viešpats siekia visais savo leidimais ir siuntimais: daugiau vidinio gyvenimo, daugiau sielos, įdvasinti viską, duoti viskam prasmę ir išraišką; išsivaduoti iš žudančios raidės, iš profanacijos ir banalumo, iš vidaus veidmainystės ir išorės melo, gal net iš pabaltintų grabų, pilnų mirusiųjų kaulų ir visokio supuvimo.
Tikra religija prasideda tada, kai reikėtų ją visai atmesti. Kai tau širdį taip suspaus, jog manysi žūvant savo laikiną ir amžiną laimę, kai pats sau kelsi amžinuosius klausimus ir tarsi tamsoje paklydęs vabzdelis pulsi prie Dievo šviesos - tada tu įžengsi į tikrąją religiją. Visa kita yra tik madingi blizgučiai ir vaikų žaislai.
Aiškiai matyti, kad tuos tikslus Dievas pasiekia - kokių įstabių jau yra pasirodę rezultatų! Gilus tikėjimas jau įleido neišraunamas šaknis tūkstančiuose širdžių ir tebeleidžia jas vis giliau ir plačiau iki karžygiškos tikėjimo dvasios - viskuo rizikuojant ir viską pakeliant su šypsniu.
Kaip žmonės šiandien meldžiasi bažnyčiose? Ar varnas šaudo, ar žvirblius gaudo? - O, ne. Kaip ekstazėje, kaip pagavoje, nutilę ir išnykę Dieve, kaip prie uolos priaugusios austrės jūros dugne viršuje audrai siaučiant; kaip samanėlės prie akmens ir saulės kaitrai deginant, ir darganotam lapkrity, - taip įsikibome į Dievą aiškiai jausdami neišvengiamą pražūtį, jei mus nuo tos Uolos atplėš.
Pasižiūrėkime, kiek tylių kankinių, mistikų ir šventųjų subrendo aplink mus ir bręsta toliau. Juo platesni atšalimo griuvėsiai, juo aukštesni bokštai iškyla vertikalia kryptimi. Tas pavienių asmenų tyrumas ir taurumas yra įstabus Dievo mintimi, - tai antgamtinėje atpirkimo ekonomijoje atsvara, kompensacija už prapuolusias Izraelio namų avis. XIII a. popiežius Inocentas III mato sapne du vyrus, kurie savo pečiais laiko griūvančią Laterano baziliką - visų bažnyčių motiną, tarp krikščionybės ir Bažnyčios visuotinės profanacijos, politikos, prabangos ir net ištvirkimo. Šie du vyrai - tai šv. Pranciškus Asyžietis ir šv. Domininkas, dviejų elgetaujančių ordinų steigėjai.
Šalia giliai subrendusio sąmoningumo, didelei vidinei Bažnyčios paguodai, turime vis dažnesnių pavyzdžių moterų ir vyrų, kurie yra pašaukti į mistinę laimę ir mistines malones už tūkstančius. Tai jie ir šiandien savo moralinio ūgio pečiais laiko Bažnyčią, kad nesugriūtų. Kas apsakys jų dvasios grožį ir nešamą palaimą!
Taip gera Dieve, - rašo viena mergaitė dienoraštyje. - Jo bangos mane iš visur užlieja, ir kaip laivas okeane skęstu aš Jame. O laimės ir kančios ašaros tyliai plaukia mano skruostais. Nebegirdžiu laikrodžio dūžių, nebejaučiu valandų - aš pradėjau ramią amžinybę ir amžiną ramybę neramiame laike.
Štai Bažnyčia! Nauja, gyva bažnyčia vietoj sugriautos ar uždarytos ir Profanuotos. Nepalyginsi jos grožio su mūro akmenimis ir jos dorybių ornamentikos su freskomis ir skulptūromis. Šv. evangelistas Jonas Apreiškimo knygoje aprašo tokią bažnyčią:
Aš, Jonas, išvydau naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui. <...> žėrinti Dievo šlove. Jos švytėjimas tarsi brangakmenio, tarsi jaspio akmens. <...> o pats miestas iš gryno aukso, panašaus į vaiskų stiklą. Miesto mūrų pamatai papuošti visokiais brangakmeniais. Pirmas pamatas yra jaspio, antras safyro, trečias chalcedono, ketvirtas smaragdo, penktas sardonikso, šeštas sardžio, septintas chrizolito, aštuntas berilio, devintas topazo, dešimtas chrizoprazo, vienuoliktas hiacinto, dvyliktas ametisto. Dvylika vartų - dvylika perlų, kiekvieni vartai iš vieno perlo. <...> Jį apšviečia tviskanti Dievo šlovė ir jo žiburys yra Avinėlis (Apr 21, 2. 10-11. 18-21. 23.)
Ar tai ne prasmė ir ne paguoda?
Todėl nusišluostyk ašaras, Šventasis Seneli, ties Šv. Lorenco katedros griuvėsiais, ties griuvėsiais Siono dukters nedalios visoje Europoje. Nusišluostyk ašaras ir ties mūsų išprofanuotomis akmens ir širdžių šventovėmis. Mes statome savo krūtinėse naujas šventoves, nepalyginamai gražesnes ir puošnesnes už sugriautąsias.
