BAŽNYČIA PASAULYJE
[Edvardas Šiugžda]
Mūsų popiežius yra socialistinės šalies atstovas. O socialistinėse šalyse, kaip žinome iš savo praktikos ir patyrimo, religija yra beveik „uždraustas vaisius“, kurį laisvai mąstantis žmogus gali pasiekti tik nugalėjęs daug tiek psichologinių, tiek fizinių barjerų. Tikintysis tampa antraeiliu socialistinės valstybės piliečiu, nes skleisti ir ginti savo religines pažiūras nei spaudoje, nei per radiją ir televiziją, nei darbovietėje jis negali. Tiesa, tikėjimo laisvės Lenkijoje yra daugiau negu Lietuvoje. Bet apie tai kalbėsime vėliau.
Užsienio spauda pradėjo spėlioti, kuria kryptimi pasuks gana nenormalūs Bažnyčios ir valstybės santykiai socialistinėse šalyse. Vienas laikraštis tuoj parašė, kad Lenkijos vyskupai, tarp jų ir kardinolas Vojtyla, savo kalbomis ir darbais įrodė, jog jie yra gerai susipažinę su tokiais reiškiniais Vakarų Europoje, kaip „eurokomunizmas“ ir „eurosocializmas“. Laikraštis pacitavo vieno Vatikano pareigūno žodžius, kad
naujasis popiežius galėtų pasiekti pozityvių rezultatų santykiuose su Rytų Europos šalimis. Tėvynėje jis buvo Lenkijos katalikų disidentų idėjinis vadas ir tuo pačiu metu nenutraukė dialogo su Lenkijos vyriausybe. Taigi dialogas, kurį prie Pauliaus VI pradėjo kardinolas Kazarolis, nebus nutrauktas.
Skaityti daugiau: BAŽNYČIOS PADĖTIS SOCIALISTINĖSE ŠALYSE
„Tiesos kelias“ Nr. 12 paskelbė platoką informaciją apie Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą (TTCKK). Norėtume apie tai bent trumpai informuoti ir „Rūpintojėlio“ skaitytojus.
1978 m. lapkričio 13 d. buvo įkurtas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas, kurio nariai 5 kunigai - Jonas Kauneckas (Telšiai), Alfonsas Svarinskas (Viduklė), Sigitas Tamkevičius (Kybartai), Vincas Vė/avičius (Skaudvilė) ir Juozas Zdebskis (Šlavantai) - Maskvoje surengtoje spaudos konferencijoje pristatė šį Komitetą užsienio žurnalistams.
Komitetas savo pareiškime sakė, jog jis sieks katalikams lygių teisių su ateistais. Siekdamas šio tikslo, Komitetas pasiryžęs:
1) atkreipti tarybinės vyriausybės dėmesį į Bažnyčios ir paskirų asmenų diskriminavimo faktus;
2) informuoti Bažnyčios vadovybę, o reikalui esant ir visuomenę apie tikinčiųjų padėtį Lietuvoje bei kitose tarybinėse respublikose;
3) siekti, kad tarybiniai įstatymai ir jų praktinis taikymas, susijęs su Bažnyčios ir tikinčiųjų reikalais, neprieštarautų tarptautiniams Tarybų Sąjungos susitarimams;
4) aiškinti kunigams ir tikintiesiems jų teises ir padėti jas apginti.
Skaityti daugiau: TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KATALIKŲ KOMITETAS
AKTUALIJOS
J. M-tas[Kazimieras Šapalas]
Plačiai paminėtos Vilniaus universiteto 400 metų sukaktuvės. Joms rengtis Universitetas pradėjo prieš 10 metų ir atliko didelės reikšmės darbus: periodinėje spaudoje skelbiamais straipsniais išpopuliarino Universitetą ir jo sukaktuvių minėjimą; surinko nemažai medžiagos, nušviečiančios Universiteto kelią, atliktus darbus mokslo srityje ir jo reikšmę lietuvių bei kaimyninių tautų kultūrai; išleido trijų tomų Vilniaus universiteto istoriją. Tiesa, veikalas parengtas vadovaujantis marksistine-leninine metodologija, kuri reikalauja laikytis partiškumo. Todėl kritiškas skaitytojas pasiges jame akademiniam leidiniui reikiamo objektyvumo, pajus daugelio teiginių menką mokslinį pagrindimą ir ne su visais jo pateiktais praeities įvykių ir mokslininkų darbų įvertinimais sutiks. Bet, nepaisant to, „Vilniaus universiteto istorija“ padės geriau pažinti senojo Universiteto praeitį ir susidaryti vaizdą apie plačiai išaugusį ir savo moksliniais darbais garsėjantį dabartinį Universitetą. Veikale iškelti faktai rodo, jog vysk. Valerijono Protasevičiaus rūpesčiu įsteigtas ir jėzuitų vadovaujamas Universitetas daug patarnavo mokslui bei kultūrai Lietuvoje, ir kartu paneigia tame pačiame veikale išreikštą teigimą, jog Universiteto organizatoriams rūpėjo ne pats aukštasis mokslas, o tik mokyklinėmis priemonėmis nugalėti Lietuvoje protestantizmą (I kn., p. 49). Apie Vilniaus universitetą išleistas veikalas ir informaciniai leidiniai taip pat rusų, anglų ir vokiečių kalbomis.
Skaityti daugiau: VILNIAUS UNIVERSITETO 400 METŲ JUBILIEJUS
J. M-tis [Jonas Ambraziejus]
1939 m. spalio 10 d. vakare Kremliuje buvo pasirašyta Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos-TSRS savitarpio pagalbos sutartis. Ji buvo Tarybų Sąjungos-Vokietijos reicho tų pačių metų rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. sutarčių tiesioginė išdava. Tačiau kalbėsime ne apie šias valstybes - kalbėsime apie save.
Ar diktato priėmimas buvo vienintelis galimas kelias? Ar kapituliacijos formos priežasčių reikia ieškoti tik vyriausybėje, ar ir visoje Lietuvos valstybinėje ir visuomeninėje struktūroje? Apie šiuos klausimus ir suksis mūsų svarstymas.
Dabar daugelis, ypač jaunesnieji, yra tos nuomonės, jog reikėjo kautis. Tokias nuotaikas skatina įžūlūs, nacionalinius jausmus skaudžiai žeidžiantys straipsniai oficialioje spaudoje, taip pat ir suvokimas, jog tai vis tiek neišgelbėjo šimtų tūkstančių mūsų žmonių. Kaip sunku turėjo būti mirti Norilsko vergų lageriuose mūsų karininkams! Juk jie būtų galėję mirti mūšio lauke, atlikdami pareigą Tėvynei. Laimėti jie neturėjo galimybės, bet juk kario pašaukimo esmė ne pergalė, o nuolatinis pasirengimas išpirkti Tėvynę aukščiausia kaina - savo gyvybe.
Skaityti daugiau: PO 40 METŲ...
Loreta [Loreta Užemeckaitė]
IŠEINU,
ir mano kelias bėga vingių vingiais
vis tolyn, be galo vis tolyn.
Kartais grįžt norėtųs,
bet pritrūksta laiko
ir eini per amžius vis pirmyn -
kol sustoji kartą ir nutilęs,
aušron rankų jau nebetiesi.
Taip grįžti
į amžiną didžiulę tylą,
iš kurios ir atėjai,
ir tavęs kaip vaiko
laukia dosnios rankos,
jei pirmyn,
jei tiktai gerai savu keliu ėjai.
