ŠVENTASIS KETVIRTADIENIS IR DIDYSIS PENKTADIENIS
KŪRYBOS PUSLAPIAI
Orinta[kun. Juozas Vaicekauskas]
Šventasis ketvirtadienis
Iškilmingos Šventojo ketvirtadienio pamaldos pasibaigė. Žmonės, tylūs ir susikaupę, vienas po kito ėjo iš bažnyčios.
Rimantė neskubėjo... Juk kunigas pamokslo metu kalbėjo: Pabūkite valandėlę su Kristumi, pamąstykite.
Ant altoriaus ramiai pleveno žvakių liepsnelės, dar neišsisklaidė smilkalų kvapas. Gėlės. Klūpančios mergaitės - lengvi velionėliai dengia Rimantės draugių veidelius. Po pusvalandžio ir Rimantė ten klūpės, pakeis mergaites. Ką jos šiuo metu mąsto? Mokykloje mokytoja ragina savarankiškai mąstyti nagrinėjant literatūros kūrinius, bet Rimantė ir jos klasės draugės dažniausiai pakartoja tik kitų mintis. Nėra ko sukti galvą, kaip mąstyti bažnyčioje: tai melstis savo mintimis... Rimantė savo užrašų knygutėje turi daug gražių maldų. Daug jų atmintinai moka. Tačiau šį vakarą nesinorėtų jų kartoti. Norisi kažko daugiau... Viešpatie, padėk man!
Kunigas kalbėjo apie Paskutinę vakarienę. Rimantė bandė įsivaizduoti: gal Paskutinės vakarienės kambarys - Vakarienbutis - buvo panašus į šią bažnyčią? Prie stalo Jėzus ir 12 mokinių. Retkarčiais ištaria vieną kitą malonų žodį... Jėzus praleidžia paskutinį vakarą su savo artimaisiais bičiuliais. Viešpatie, rytoj Tu jau būsi ant kryžiaus, Tu žinai, kad turėsi mirti...
Ką išgyvena pasmerktieji? Rimantė prisiminė skaičiusi apie lenkaitę Kristiną Vituską, 1944 m. nužudytą viename Berlyno kalėjime. Kokius gražius laiškus rašė Kristina mamai, tėveliui, draugėms. Ji žinojo, kad tikrai bus įvykdyta mirties bausmė. Kalėjimo kameroje drauge su kitomis merginomis giedodavo Švč. Marijos litaniją, giesmes. Kristina paaukojo gyvybę už tėvynės laisvę...
Ar galima lyginti Kristinos išgyvenimus su Kristaus meile ir kančia?! Tai tik menkutis šešėlis Tavo, Viešpatie, meilės ir kančios! Liko Kristinos laiškai iš kalėjimo, tik laiškai. Tu, Viešpatie, palikai mums nuostabią dovaną. Virpančiu balsu Tu ištarei žodžius, kurie visais amžiais jaudina sielas: Trokšte troškau valgyti su jumis šią vakarienę! Kad palikčiau jums ne jausmingą laišką, suvilgytą dieviškomis ašaromis, bet patį Save, -savo Širdį, paslėptą po duonos ir vyno pavidalais.
Staiga Jėzaus žvilgsnis pasidaro šviesus. Savo liūdnus žvilgsnius apaštalai nukreipia į Viešpatį: Jis padarys kažką nuostabaus! Iš tiesų Jėzus paima duoną, laimina ją, pakelia akis į dangų, dėkoja, laužo ir kiekvienam mokiniui duoda po gabalėlį sakydamas: Imkite ir valgykite, tai yra mano kūnas. Paskui paima taurę, sukalba padėkos maldą ir duoda jiems tardamas: Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, kuris už daugelį išlietas nuodėmėms atleisti. Tai darykite mano atminimui.
Rimantė šį vakarą girdėjo šiuos žodžius iš kunigo lūpų, bet tik dabar jie palietė jos sielos gelmes: Jėzus pasiliko su mumis! Nuostabi dovana! Mergaitė pajuto, kad ši bažnyčia - tai Paskutinės vakarienės kambarys. Čia Tave, Jėzau, supa išrinktųjų būrelis. Kasdien čia dalini Paskutinės vakarienės dovanas. Čia Tu parodai savo meilę kaip ir per Paskutinę vakarienę.
Prie altoriaus klūpo mergaitės. Tylu. Rimantė meldžiasi...
(Ar aš mąsčiau, ar meldžiausi Šventąjį ketvirtadienį taip, kaip ši mergaitė, kukli paprasta moksleivė?)
Didysis penktadienis
Algimantas ką tik išklausė visą Kristaus kančios istoriją. Susimąstė.
Kunigas prie altoriaus gieda graudžias lotyniškas giesmes, maldas. Gaila, nesuprantu lotyniškai, bet gerai suprantu Kristaus mokinius, taip bailiai išsilaksčiusius... Jų viltys neišsipildė, kaip ir mano. Jau geras pusmetis, kaip kartu su Viliumi dirbame žvyro karjere. Nepavyko įstoti į universitetą. Nejaučiu šiandien neapykantos tam žmogui, kuris įrašė į mano charakteristiką: „Tebėra religinių prietarų įtakoje“... Vilius juk aktyvus komjaunuolis, ir tai liko už durų. Abu šiandien kilnojame sunkius kastuvus žvyro. Abiem skauda rankas po darbo, nenutyla ausyse pragariškas žvyro sijojimo mašinos triukšmas. Ačiū Dievui, Vilius nebesišaipo taip šiurkščiai, kaip anksčiau, iš mano tikėjimo... Suprantu Kristaus mokinius: Didįjį penktadienį žuvo jų viltys, kaip ir mano. Vilius kartą man net prasitarė, kad dirbant prie tos pragaro mašinos atrodo, kad ji griežia laidotuvių maršą. Neišsipildžiusių siekių laidotuvės!
Pasigirdo giesmė: Kryžiau šventas... Prasidėjo kryžiaus pagarbinimo apeigos. Vis dėlto tame Didžiojo penktadienio liūdesyje slypi kažkokia išsigelbėjimo viltis.
Kristus ant kryžiaus ne vienas. Ant Kalvarijos kalno trys kryžiai! Iš dešinės ant kryžiaus pririštas aš, Algis... Iš kairės - Vilius! Viešpatie, aš žiūriu su viltimi į Tavo kančią! Vilius nuo Tavęs nusigręžęs, net piktžodžiauja, bet esu tikras, kad anksčiau ar vėliau ir jis pažvelgs į Tave, Kristau!
Šiandien mano Tėvynėje daug tokių kaip aš, ant kryžiaus dešinėje, ir daug tokių kaip Vilius - kairėje. Ar supranta mūsų bendraamžiai italai ar amerikiečiai, ką išgyvename mes? Juk jie ne ant kryžiaus, bet šalia, gal net abejingi stovi minioje... Esu arti Kristaus: šalia, ant kryžiaus. Na ir gerai! Vyriškai pasakė šv. Paulius: Jei su Juo kenčiame, su Juo būsime ir išaukštinti! Štai kokia šviesi viltis prasiveržia pro Didžiojo penktadienio kančios tamsą! Kryžiau šventas... Didžiojo penktadienio apeigos veikia daug labiau negu skambiausi žodžiai, skatina, verčia susimąstyti... Ar kunigas iš sakyklos gali pasakyti dar ką nors daugiau ir svarbiau?
Algis klausosi pamokslo, ir jam atrodo, kad kunigas skaito jo mintis... Jei esi tu kaip Simonas Kirenietis - imk kryžių ir sek paskui Kristų!
Jei ant kryžiaus - savo kryžiaus- šalia Kristaus kryžiaus esi prikaltas - Dievą išpažink, nes Jis už tavo nuodėmes kenčia, kad tu būtum išteisintas!
Jei esi kaip Juozapas Arimatietis- kartu su juo pamaldžiai nuimk nuo kryžiaus Jėzaus kūną.
Jei esi kaip Nikodemas- tik nakčia, slapčia pas Jį ateidavai, -šį vakarą viešai dalyvauk Jo laidotuvėse.
Jei esi kaip Marija, Salome ir Joana- kartu su jomis verk, kad kartu su jomis Velykų rytą matytum Kristų prisikėlusį!
