PALAIMINTI, KURIE PERSEKIOJAMI DĖL TEISYBĖS
(Iš kalinio laiško)
<...> Jūs prašėte, kad daugiau parašyčiau apie save, apie savo darbą, veiklą, kūrybą.
Apie save... Be Jo manęs visai nėra. Aš esu be vardo, be pavardės, be praeities, dėl kurios dažnai sielvartauju ir džiaugiuosi, be ateities, apie kurią slaptai svajoju. <...> Ne priešų, tik Jo paties gailestingumo aš buvau padarytas tik skeveldra, tik vergu, kviečiančiu į Jo Amžinybę, neturinčiu savojo gyvenimo, kuris Dievo vaikų dalia džiaugiasi.
Mano darbas... Pusantrų metų išrinkinėjau akmenis iš anglių. Tai buvo vienodi metai, kaip Rožančiaus malda. Kilnodamas lengvesnius ir sunkesnius akmenis, lyg maldos karolėlius, išgyvenau visas Rožančiaus paslaptis - nuo Apreiškimo, kai įsižiūrėjęs į Mariją, lyg ekstazėje laukiau Mesijo ir Jo karalystės atėjimo; kai Jis pagaliau atėjo su kryžiumi, labai kentėdamas ir pasaulio parblokštas, sustojo mano brolių sielose; kai jos ramino Jį ir troško Jo žaizdas pasiimti sau.
Apie Jo karalystės pergalę kalbėjau per šiuos pusantrų metų bendro vargo broliams - lietuviškai, rusiškai ir net japoniškai. Dabar kelintas mėnuo guliu žemės nasruose. Iš viršaus ir iš apačios verkiantys žemės gelmių upeliai trykšta aplinkui, lyg katakombų žvakės mirksi dirbančių brolių žiburiai. Kiek čia daug nežinomų kapų, kiek kraujo, prakaito čia pralieta! Ir, deja, čia niekas nesimeldžia, kaip melsdavosi Romos požemiuose Išganytojo išvaduotieji vergai. Čia prakeikimo karalystė, žiaurumo triumfas, pasmerktųjų amžina naktis... Čia aš tyliu, kaip nusigandęs vaikas, glaudžiuosi prie savo Vado, einančio ramiai su kryžiumi.
Dabartinė mano darbovietė kaip veidrodis, atspindintis žmogų visame jo nuogume. Dieve, koks skurdus yra žmogus ir visos jo pastangos, kai jis nusigręžia nuo Tavęs!
<...> Jėzau, pasigailėk manęs ir mano brolių šiame skurde.
<...> Klausiate, ar aš galiu aukoti šv. Mišias, gal čia visada Didysis penktadienis? - Taip, galiu. Ir tai yra didžiausias mano džiaugsmas. Be šv. Mišių nepakelčiau savo pančių ir nukunigėčiau, kaip čia yra nužmoginta ir visa aplinka, visa ta dvasiškai apleista minia. Todėl, ieškodamas gyvybės Davėjo, statau altorių naktimis ir rytais, kai užmiega didysis vargas. Mano gerieji broliai ruošia altorėlį. Kartą iki ašarų sujaudino, kai per Žolinę du geri jaunuoliai išlakstė visą purviną stovyklą, ieškodami gėlių. Jie rado keletą mažyčių ramunėlių ir mėlynų rugiagėlių, kurios mums priminė Lietuvą. Kupini džiaugsmo jie padėjo jas ant altoriaus. Visi obelų ir vyšnių žiedai, neužmirštuolės ir našlaitėlės, rečiau dobiliukai, iš Tėvynės atsiųsti tėvams, broliams, sužadėtiniams, puošė mano altorėlį. Nedrąsu klauptis prie jo kalinio-vergo skarmaluose.
O kas papuoš, kas aprengs mane, katorgininką-elgetą, į Avinėlio puotą pakviestą?! Tada, prisiminęs jus, apsisiaučiu jūsų pasišventimo rožančiumi, jūsų nekaltumu ir jūsų, nuteistieji mano broliai, ilgos kantrybės juosta susijuosiu, klaupiu, iškeliu rankas ir nebe savo, bet visų čia kankinamų žmonių mišias, visą šitą testamentinj skausmą prie Kryžiaus nešu.
<...> Mano parapija. Ji turi apie tūkstantį sielų ir šiame vynuogyne yra 12 Kristaus pakviestųjų darbininkų: 5 lietuviai, 1 italas, 1 latvis, 5 ukrainiečiai, Rytų apeigų kunigai.
Kunigas P. Jis iš Romos senųjų katakombų čia atnešė kunigystės džiaugsmą ir sėja nieko nežinančiai ir nieko nemačiusiai vergų miniai. Už savo apaštališką uolumą jis ne kartą buvo muštas, laikė jo rankas surakintas grandinėmis. Buvo alkinamas, kankinamas nemiga, varginamas sunkiausiu darbu su didžiausiais piktadariais. Jo ilgametė kantrybė, jo vis augantis pasišventimas ir drąsa yra pavyzdys kiekvienam kunigui bei tikinčiajam ir pamokymas klystančiam. Jis toks liesas ir didelėmis akimis, tarsi neregintis pasaulio. Jis meldžiasi ir už mūsų Tėvynę.
Štai kitas brolis A. Jaunuolis, jis bėga iš triukšmo, kad galėtų melstis. Jam pasaulis visai išnyko - ir žmonės, ir daiktai, visa, kas nebuvo ir nėra Jėzus. Jis niekam nekliuvo, nieko neužgavo. Jis - įsikūnijusi malda. Jis, nors kuklutis, nori dar kartą Tėvynėje išvysti Marijos paveikslą ir sukalbėti nors vieną Sveika, Marija, ir mirti, kad regėtų Ją amžinai. Tu nunešk jo pasveikinimą Marijai.
Mažasis brolis P. Jis visada giedros nuotaikos ir sveikos minties, nebijantis tiesos ir ją mylintis. Darbe visada pasirenka sunkesnę naštą iš meilės artimui. Nepalaužiamas ir nepakreipiamas iš tiesos kelio, kuriuo jis seka paskui Kristų. Besižavintis visu tuo, kas gražu, mylintis poeziją ir muziką. Iškilmingu veidu ir iškilmingai kalbantis, lyg būtų su stula prie altoriaus, lyg nugalėtojas. Jo akys kalba: Aš kasdien švenčiu Prisikėlimo šventę; tačiau jau treji metai, kai jis dirba šachtose pačius sunkiuosius darbus, visuomet mirties pavojuje. To akmeninio vargo jis neša daugiau už kiekvieną mūsų, - tai yra jo šventė, tarsi jo Magnificat. Jis laukia Išganytojo pažado išsipildymo - Sekminių Ugnies Tėvynei.
St... jis čia atvažiavo 18-os metų, toks malonus, tyras tyrutėlis vaikas. Tai Evangelijos mažutėlis. Kiekvienas jį pamatęs pamilsta. Ir šiurkščiausi cinikai, visus purvus išbraidę, jo žvilgsnio neišlaiko, tyliai prisipažindami tik nusišypso ir sako: Ach ty, naša devka...
O senasis Rašto aiškintojų ir fariziejų netikėjime, kuris buvai aklas Mesijui ir Jį nukryžiavai, kuris ieškojai Mesijo pastogės sau ir savo netikėjimui! Žiūrėk ir matyk: štai atmestasis, išjuoktasis ir kankinamas Kristus gyvena nekaltųjų brolių sielose. Jis gyvena savo mylimuosiuose, gyvas Sibire ir Lietuvoje...
O tikrasis, realusis, gyvasis Jėzau, padėk man būti tikru krikščionimi, antruoju Kristumi, kaip esi padėjęs mano mažiesiems broliams ir sesutėms, pasitikėjusiems ne savo jėgomis, bet tik Tavo Gailestingumu...
Tikrasis žmogus yra žmogus, kuris meldžiasi.
Drįskime norėti pergalės, ir ji ateis. Drįskime jos norėti, ir ji bus reali.
