STEIGIAMOJO SEIMO 60-METIS
ISTORIJOS PUSLAPIAI
Jz.[kun. Juozas Šalčius]
Priešo jėgų gausumas dar nėra įrodymas, kad jis stiprus.
Ne skaičius yra kovos sėkmės paslaptis!..
Laimi tas, kuris pasiryžęs mirti ar laimėti.
(Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas)
Lietuvos istoriją galima pavadinti kovos dėl laisvės istorija. Kovota karo žygiuose (ar neatsilaikė Lietuva prieš kryžiuočius?!), bet dar daugiau kovota tylomis, ginant savo kalbą, žmogaus orumą bei teises, taigi ir savo tautos dvasinę nepriklausomybę.
120 metų Lietuva kentė caro Rusijos jungą, nematytą priespaudą. Carai per savo patikėtinius generalgubernatorius darė visa, kad katalikiška Lietuva būtų sustačiatikinta ir surusinta. Caras Aleksandras 1 netgi panaikino Lietuvos vardą, Lietuvos ir Baltarusijos teritoriją pavadindamas Šiaurės vakarų kraštu. Nuolat buvo tikinama, kad Lietuvos iš viso nėra buvę, jog tai pirmykštė senoji Rusija, rusų valstybės ir stačiatikybės lopšys. Uždrausta leisti lietuvišką spaudą ir netgi lietuviškai kalbėtis mokyklose ar kitose viešose vietose. Lietuviai inteligentai negalėjo savo tėvynėje gauti darbo: jie turėjo dirbti Rusijoje arba Lenkijoje.
Bet ir tokioje priespaudoje lietuvių tauta augo, brendo jos sąmoningumas. Ji išaugino būrį inteligentų, daugiausia kunigų ir gydytojų (nes tik šių profesijų žmonės galėjo dirbti Lietuvoje). Pabudę patys, jie ėmė žadinti liaudį, iš kurios buvo kilę.
Nuolat augančiam lietuvių laisvės troškimui, kultūrinio ir politinio gyvenimo poreikiui, ne kartą išsiliejusiam gaivališku sprogimu - ginkluotu sukilimu, talkino ir amžiaus pradžios įvykiai: Didysis Vilniaus Seimas 1905 m. ir Pirmasis pasaulinis karas 1914 m. Dar prieš karą Paryžiuje įkurtas Lietuvos informacijos biuras (įkūrėjas - emigrantas J. Gabrys), po 4-erių metų buvo perkeltas į Ženevą, o vėliau - į Lozaną. Biuro uždavinys buvo informuoti pasaulį apie Lietuvos padėtį. Kitas susibūrimas buvo Lietuvių studentų draugija, kuri iš pradžių vadinosi Rūta, o vėliau - Lithuania.
Prie Lietuvos vardo garsinimo pasaulyje nemažai prisidėjo ir popiežiaus Benedikto XV leistoji Lietuvos diena (1917 m., sekmadienis po Kristaus Dangun žengimo šventės). Leidime, gautame vysk. Pranciškaus Karevičiaus vardu, buvo rašoma, kad dėl liūdno lietuvių tautos likimo Šventasis Tėvas išgyvena didelį sielvartą ir supranta, jog karo sunaikintos Lietuvos kraštas negali kitaip atsikelti, kaip tik viso pasaulio padedamas. Tą dieną visame pasaulyje turėjo vykti pamaldos už Lietuvą ir daroma rinkliava.
Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, Rusijoje kilo revoliucija. Vokietijai grėsė neišvengiamas karo pralaimėjimas. Tų dviejų valstybių okupacijoje duso mažosios tautos. Ypač sunki buvo padėtis Lietuvos, kuri dėl savo geografinės padėties tarsi stovėjo skersai kelio milžinams. Europa pasidarė panaši j kunkuliuojantį katilą. Lietuvos padėtį ypač sunkino revoliucinė anarchija Rusijoje ir Vokietijos pastangos net pralaimint neatiduoti savo grobio. Po didžiulių diplomatinių pastangų ir derybų su Vokietija lietuviams pavyko 1917 m. rugsėjo 17-22 d. sušaukti Vilniuje Lietuvių konferenciją. Į Konferenciją buvo pakviesta 264, atvyko - 214 įvairių pažiūrų ir luomų atstovų. Konferencijai pirmininkavo dr. Jonas Basanavičius. Buvo priimtos dvi rezoliucijos.
Pirmoji:
Kad Lietuva galėtų laisvai plėtotis, turi būti sukurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, demokratiniais principais sutvarkyta, prisilaikant etnografinių sienų, su ekonomikos reikalaujamais korektyvais. Mažumoms garantuojamos kultūros teisės. Vilniuje sušauktas Konstituanto [Steigiamasis Seimas] turi nustatyti valstybės pamatus ir santykius su kitomis valstybėmis.
Antrojoje rezoliucijoje (ją privertė daryti okupacinė vokiečių valdžia - kitaip ji nebūtų leidusi rinkti Tarybos) buvo padarytas labai atsargus kompromisas realiai politikai, būtent:
jeigu Vokietija sutiktų dar prieš Taikos konferenciją proklamuoti Lietuvos valstybę ir pačioje Konferencijoje paremti Lietuvos reikalus, tai Lietuvių konferencija, turėdama omenyje, kad Lietuvos interesai normaliose taikos sąlygose yra pasvirę ne tiek į Rytus, kiek į Vakarus, pripažįsta galimu sueiti būsimai Lietuvos valstybei, nepakenkiant savarankiškam jos plėtojimuisi, į tam tikrus dar nustatytinus santykius su Vokietija.
Po ilgų diskusijų rezoliucijos buvo priimtos vienbalsiai. Konferencija išrinko vykdomąjį organą - 20 asmenų Lietuvos Tarybą. Išrinkta: dr. Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, dr. Jurgis Šaulys, Donatas Malinauskas, Kazys Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Mykolas Biržiška, Petras Klimas, Jonas Smilgevičius, Saliamonas Banaitis, Jokūbas Šernas, Jonas Vailokaitis, Steponas Kairys, Aleksandras Stulginskis, Kazimieras Šaulys, Vladas Mironas, Alfonsas Petrulis, Justinas Staugaitis, Jonas Vileišis ir Stanislovas Narutavičius. Tarybos pirmininku išrinktas Antanas Smetona.
Konferencija pasiuntė vieninteliam pasaulyje Lietuvos bičiuliui Šventajam Tėvui Benediktui XV sveikinimą. Iš jo gautas tokio turinio atsakymas:
Iš Vatikano 1917 m. gruodžio 6 d. Jo Šventenybės sekretoriatas N. 49543. Prakilniam Vyrui dr. J. Basanavičiui,
Lietuvių Konferencijos pirmininkui Vilniuje.
Prakilnus Vyre,
Šv. Tėvas, kuris rūpinasi viso pasaulio katalikais ir savo tėviškąja meile taip pat apima ir gyvenančius Lietuvoje, maloniai priėmė Vilniaus Konferencijos atstovų kilnius žodžius, siųstus Tėvui, kaipo atsidavusiam nelaimingų paguodai ir visų tautų sutaikinimui, ir panorėjo per mane Tau savo dėkingumą išreikšti. Šv. Tėvas maloniai teikia prašytą apaštališką palaiminimą, velydamas geros kloties ir pažangos visiems Lietuvos piliečiams.
Pildydamas tą garbingą priedermę, trokštu Tau visos gerovės ir laimės ir palieku Tau, prakilnus Vyre, kuo palankiausias.
Pasirašė Kardinolas Gasparri (Lietuvos aidas, 1918 m. sausio 15 d., Nr. 7)
Tarybai teko nepaprastas uždavinys - diplomatine kova iškovoti Lietuvos nepriklausomybę. Ji darė įvairius diplomatinius žygius, kad išvengtų vokiečių „globos“. Netgi buvo numatyta kurti Lietuvą kaip konstitucinę monarchiją, karaliumi Mindaugu II kviečiant Viurtembergo grafą Vilhelmą Urachą. Vėliau, Vokietijai silpstant, to sumanymo atsisakyta. Lietuviai veržėsi į viešąjį kelią, vokiečiai stojo skersai kelio ir trukdė. Vis dėlto Taryba ryžosi paskelbti Lietuvą nepriklausoma valstybe. Tai ji padarė 1918 m. Vasario 16 d. aktu. 1918 m. pabaigoje sudaryta Laikinoji Lietuvos vyriausybė.
Pirmiausia reikėjo apginti Lietuvą nuo išorės priešų - bolševikų, bermontininkų, lenkų. Tėvynės ginti ėjo būriai savanorių iš kaimų ir miestų. Laikinoji vyriausybė 1919 m. sausio 15 d. paskelbė karininkų ir puskarininkių mobilizaciją, o vasario 25 d. įsteigė 4 mėnesių karo mokyklą, kurią baigė 89 karininkai ir 7 puskarininkiai. Daugiau kaip 90% baigusiųjų buvo ateitininkai. Iš visų Lietuvos kampų į Vilnių skubėjo grįžę iš Rusijos kariškiai, buvę belaisviai. Lietuvių savanorių kasdien gausėjo, nors pradžia buvo labai sunki - nebuvo nei pinigų, nei ginklų, nei drabužių, nei būstinių. Lietuvės moterys ir mergaitės (ypač zanavykijoje) įsijungė į savo krašto gynimą: rengė savanorius - mezgė, audė šiltus drabužius. Greit susidarė savanorių pulkai ir divizijos. Lietuvis į savo žemę įaugęs. Ir žūtbūtinėse kovose jis kovėsi ne vien dėl pažadėto žemės sklypo, bet ir dėl laisvės, nepriklausomo savo buvimo šiame mažame pasaulio žemės lopinėlyje prie Baltijos krantų.
1918 m. pabaigoje vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, į jų vietą žengė raudonarmiečiai. Vilniuje organizavosi ir lenkų legionieriai. Lietuviams reikėjo kariauti su lenkais, raudonarmiečiais, vokiečių ir rusų kariuomenių likučiais - bermontininkais. Lietuviai savanoriai kovėsi narsiai. Kovose ties Giedraičiais ir Širvintomis lietuviai it liūtai kovėsi už savo žemę. Paėmus daug karo amunicijos - lėktuvų, patrankų ir kt., kovos laimikis labai praturtino Lietuvos kariuomenę.
1919 m. rugpjūčio 25 d. lietuviai išvarė raudonarmiečius iš paskutinio Lietuvos miesto - Zarasų. Rusijos užsienio reikalų komisaras Čičerinas paprašė Lietuvą sustabdyti ginkluotą kovą. Kadangi lietuvių tikslas buvo apginti savo kraštą, o ne veržtis į kitų žemes, jie taikos siūlymą priėmė. Pagal taikos sutartį į Lietuvos sritį įėjo Vilnius, Gardinas. Rusija duoda Lietuvai 3 milijonus aukso rublių karo išlaidoms padengti, 100 000 dešimtinių miško (bet šito punkto neištesėjo) ir kt.
Nepriklausomybės kovos pareikalavo daug narsuolių gyvybių. Pirmieji žuvusieji savanoriai: J. Kalasiūnas ir A. Zambacevičius (1919 01 11), Povilas Lukšys (1919 02 09 prie Kėdainių), karininkas Antanas Juozapavičius (1919 02 13 Alytuje), Pranas Eimutis (1919 03 18 Kaune). Daug žuvo ir gražiausių tautos žiedų - moksleivių. Tarp jų - ir ateitininkijos tėvo Prano Dovydaičio brolis gimnazistas. Pagal oficialius duomenis kovose žuvo 40 karininkų, 1292 kareiviai, 67 šauliai; dingo be žinios 16 karininkų, 813 kareivių; nuo užkrečiamų ligų mirė 297 kareiviai. Tas kovas šiandien mena daugelyje Lietuvos vietų išlikusios kapinaitės.
Laisvė buvo apginta, krauju iškovota. Reikėjo kurti valstybę. 1919 m. lapkričio 20 d. buvo paskelbtas Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas. Pirmasis jo straipsnis taip skambėjo:
Renka visuotiniu, tiesiu, lygiu ir slaptu balsavimu, saugojant proporcionalią sistemą.
Rinkimai į Steigiamąjį Seimą įvyko 1920 04 14-15, rinkimuose dalyvavo 30 grupuočių. Į Seimą išrinkta 112 atstovų: krikščionių demokratų bloko - 59, socialistų liaudininkų - 28, socialdemokratų - 12, žydų - 7, lenkų - 3, vokiečių - 1, nepartinių - 2.
1920 05 15 Steigiamasis Seimas pradėjo savo darbą. Jį atidarė Laikinosios Lietuvos vyriausybės prezidentas Antanas Smetona. Jis kalbėjo:
Ši diena Lietuvai yra visų prakilniausia: susilaukėm tos valandos, kada tautos valia, buvusi ilgus amžius prislėgta, suvaržyta, vėl iškilo aikštėn ir susidėjo į stiprų vienetą. Būdama nelaisvėje [1795-1915 - rusų ir 1915-1918 - vokiečių], tauta beveik buvo nustojusi savo gyvybės sąmonės, buvo apmirusi, kitiems rodėsi, kad jau palaidota. Radosi tačiau kilnių jos vaikų, kurie nenusiminė, kurie turėjo tiek drąsos ir ryžosi gaivinti apmirusią sąmonę, kelt ir plėtot, gydyt, budint, judint visuomenės valią, pažadint iš miego visą tautą ir visą šalį. Vieni gyvu žodžiu, kiti raštu, kiti gyvu darbu ir veiksmu skynė takus, taisė kelius tai Lietuvos ateičiai, kurią mes šiandien matome. <...> 1905 m. Vilniaus Seimas garsingai viešai pareiškė, jog niekam kitam neseka Lietuvos ir lietuvių tautos vardu kalbėti ir bet kas daryti kaip tik pačiai tautai, pačiai krašto visuomenei. Tad jau buvo išbudinta tautos sąmonė, tat jau buvo atgautas apmirusios tautos žadas, tat jau reiškimasis Lietuvos noro gyventi savarankišku savitos valstybės gyvenimu. Toks šalies supratimas buvo pasiektas aukomis tų prakilnių lietuvių, kurie vyko į laisvę ir kitus į jų vedė nesuklupdami, kurių vieni buvo rusų valdžios ištremti iš tėvynės ir turėjo mirt svetimoj šaly, kiti kalėjimuose kamuojami, kiti vėl varguos gyvendami turėjo baigt savo dienas, kad ir gimtajame krašte, bet išsižadėję asmens laimės.
Ši valanda iškilminga: ji yra daugelio metų ruošos ir pasiaukojimo žygių vaisius. Ši diena yra garbinga mūsų Tėvynei. Kelis amžius klausiusi svetimųjų valdžios, nusilenkusi jų valiai, Lietuva nūdien įstengė apsisprendimo teisę pastatyti priešaky savo tautos, savo visuomenės valia. Buvusi nužeminta - ji per skausmus, kaip sako poetas, eina į garbę, ima garbingas vietas kitų nepriklausomų valstybių eilėj. <...> Lietuvos nepriklausomybės obalsis, pakilęs iš gilios visuomenės sielos, plėtojasi ligi pat didžiojo pasaulio sukreto, kada pagaliau, griuvus valstybėm vergejom, ant griuvėsių ėmė darytis naujas laisvų tautų gyvenimas. Tada ir Lietuva paskelbė savo esimą visam pasauliui. <...> Laikinosios valdžios uždavinys yra baigtas, Valstybės Taryba, Valstybės prezidentas, Ministerių kabinetas, Valstybės kontrolė, Vyriausias kariuomenės vadas, atvedę Lietuvą ligi Steigiamojo Seimo, šiandien visi pasitraukia ir atiduoda tam aukštam Susirinkimui krašto valdymą.
Steigiamąjį Seimą sveikino anglų ir kitų tautų įgalioti atstovai, rašytojas J. Tumas-Vaižgantas ir kiti. Steigiamojo Seimo pirmininku, o vėliau Respublikos prezidentu buvo išrinktas Aleksandras Stulginskis. Atidaryme jis kalbėjo:
1917 m. susirinkę Vilniuj lietuvių visuomenės darbuotojai pastatė priešaky lietuvių tautos rinktinius vyrus ir pavedė jiems valstybės kūrimo darbą. <...> Rinkimuose dalyvavo daugiau kaip 90% piliečių, tai yra toks didelis nuošimtis, koks retai kur atsitinka pasauly, paaiškėjo partijų ir srovių diferenciacija. Vadinasi, žmonėse esama išsivysčiusios politinės sąmonės. Rinkimų rezultatai rodo, kad lietuviai gavo 91,9% balsų, žydai - 5,3%, lenkai - 2,6%, vokiečiai -0,9%. Aiškiausiai tai rodo, kad Lietuva ne tautų mišinys, bet susikonsolidavusi vienos lietuvių tautos šalis.
Lietuvos ūkininkai, po savo šiaudų stogu išlaikę tautos kultūrą ir mūsų nepriklausomybės idėją, nepriklausomoj Lietuvoj susilauks tokių sąlygų, kuriose žemelė maitintoja duos jiems tiek, kiek tik gali duoti.
<...> Einant prie konkrečių Steigiamojo Seimo darbų turėtų būti Lietuvos nepriklausomybės skelbimas. Steigiamasis Seimas visu autoritetingumu turi pasauliui pareikšti, kad Lietuva yra nutraukusi visus valstybinius ryšius, kuriais ji buvo kadaise sujungta su kitom valstybėm. Steigiamasis Seimas taria Lietuvą esant atstatytą kaip nepriklausomą valstybę. Tos rūšies rezoliuciją siūlau Steigiamajam Seimui priimti atsistojimu:
LIETUVOS STEIGIAMASIS SEIMAS, REIKŠDAMAS LIETUVOS ŽMONIŲ VALIĄ, PROKLAMUOJA ESANT ATSTATYTĄ NEPRIKLAUSOMĄ LIETUVOS VALSTYBĘ, KAIPO DEMOKRATINĘ RESPUBLIKĄ ETNOLOGINĖM SIENOM IR LAISVĄ NUO VALSTYBINIŲ RYŠIŲ, KURIE YRA BUVĘ SU KITOM VALSTYBĖM.
Deklaracija buvo priimta vienbalsiai. Sugiedotas Tautos himnas. Taip pradėjo savo veiklą Steigiamasis Seimas, kurio darbai - visų Lietuvos kovų vainikas.
Seimas posėdžiavo dvejus metus. Tai buvo ne tik sunkus ir atsakingas valstybės kūrimo procesas, bet ir didelė valstybės valdymo mokykla. Nustatant valstybės santvarkos pobūdį, vyko atkakli kova tarp atskirų politinių grupuočių. Krikščionys demokratai norėjo sutvarkyti Lietuvos valstybę krikščioniškosios demokratijos pagrindais. Socialistinė pozicija siūlė valstybės priešakyje pastatyti ne prezidentą, o kolektyvinį prezidiumą. Po ilgų ginčų balsuota. Už prezidento instituciją balsavo 56 atstovai, prieš -39, keletas susilaikė. Valstybės pagrindan buvo padėta krikščioniškos demokratijos principai.
Krikščioniškoji demokratija tapo ir Steigiamojo Seimo priimtos Konstitucijos pagrindu, įžanginiai jos sakiniai nukreipia į šaltinius, kuriais remiantis išleistas pagrindinis Lietuvos įstatymas:
Vardan Dievo Visagalio, Lietuvos tauta, dėkingai minėdama garbingas savo sūnų pastangas ir kilnias aukas, Tėvynei išvaduoti padarytas, atstačius nepriklausomą savo valstybę ir norėdama nutiesti tvirtus demokratingus jos nepriklausomam gyvenimui pagrindus, sudaryti sąlygas teisingumui ir teisėtumui tarpti, ir patikrinti visų piliečių lygybę, laisvę ir gerovę, o žmonių darbui ir dorai tinkamą valstybės globą, per savo įgaliotus atstovus, susirinkusius į Steigiamąjį Seimą, 1922 m. rugpjūčio 1 d. priėmė šią Lietuvos valstybės Konstituciją...
Lietuvių tautai nepaprastą reikšmę turėjo 1922 02 15 priimtas Žemės reformos įstatymas, jį priimant, Seimo posėdyje dalyvavo 89 atstovai. Už įstatymą balsavo 53, prieš - 7, susilaikė 29 atstovai. Pagal šį įstatymą žemė iš dvarininkų imama prievartos būdu, dvarininkui paliekant dvaro centrą su 80 ha žemės. Už paimtą žemę numatytas atlyginimas (už 1 ha nusavinto lauko žemės - 15 Lt, o už 1 ha miško - 3 Lt), tačiau iki 1930 metų, kol tautininkai pakeitė įstatymą dvarininkų naudai, apskritai niekam nebuvo atlyginta, remiantis plačiomis įstatymo numatytomis išlygomis. Naujakuriams buvo numatytos pašalpos ir paskolos pinigais.
Iki 1918 metų Lietuvoje 564 000 ha miškų, 692 000 ha lauko žemės apie 55 000 ha vandenų buvo sukoncentruota 1600 stambių žemvaldžių rankose (87% jų buvo svetimtaučiai - lenkai, rusai, vokiečiai). Vykdant Žemės reformą, išparceliuota 458 597 ha dvarų žemės. 20 000 ūkininkų išskirstyta į viensėdžius (Lietuvoje buvo 60 000 bežemių ir 40 000 mažažemių valstiečių).
Lietuviškoji Žemės reforma sulaukė atgarsio ir užsienyje. Ja domėjosi tuometinio popiežiaus nuncijus Paryžiuje Dž. Ronkalis (vėliau tapęs popiežiumi Jonu XXIII), kai kurie Pietų Amerikos valstybininkai, Italijos ir Ispanijos krikščionys demokratai. Nuncijus Dž. Ronkalis, sužinojęs, kad vyriausiasis Žemės reformos įstatymo autorius ir vykdytojas kun. Mykolas Krupavičius gyvena Čikagoje, rašė jam laišką, teiraudamasis apie Lietuvos žemės reformą. Jo nuomone, Lietuvos žemės reforma - pavyzdinė.
Be konstitucijos ir Žemės reformos įstatymo, Steigiamasis Seimas priėmė daug kitų įstatymų. Sudaryta sutartis su Tarybų Rusija (1920 03 16), įvesta sava valiuta - litas (1922 os 08) ir kt.
Kalbant apie Steigiamojo Seimo reikšmę Lietuvos gyvenimui, pravartu pacituoti prezidento Aleksandro Stulginskio žodžius, pasakytus 1922 09 13 pirmajame Lietuvos Seime:
Su pasigėrėjimu turime pabrėžti, kad pirmasai Seimas atsistoja mūsų valstybės priešakyje, kada Lietuva yra jau priimta į Tautų Sąjungos narius, kada Jungtinės Šiaurės Amerikos valstybės, Apaštalų Sostas ir daugelis kitų valstybių yra pripažinusios Lietuvą nepriklausoma valstybe, kada pagaliau Lietuvos valstybė, kaip tokia, yra užmezgusi tarptautinius santykius su daugeliu valstybių ir tuo būdu įėjusi į nepriklausomų tautų bei valstybių šeimyną lygiateisiu nariu...
LITERATŪRA
1. Steigiamojo Seimo stenogramos.
2. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918-1928.
3. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. Vilnius, 1961. T. 4.
