TURIU VILTIES
Turiu vilties! Ją Tavyje sudėjau,
Audrų ir jūrų amžinas Kūrėjau!
Štai atėjau pavargęs ir sušalęs,
Štai atėjau ir basas, ir nuogalis,
Sudužus laivui. Leidžiasi naktis.
Ties uolomis sustojau plikomis,
Plaukai pečius apdribo bangomis,
Kruša čia kris, šaltas lietus aplis, -
Ant Inkaro parimęs lauksiu vis,
Nes prieky žėri žiburys - Viltis!
Turiu vilties! Ją Tavyje sudėjau,
Kiekvieno gyvio amžinas Kūrėjau!
Išalkusiam kasdienės duonos duosi,
Ištroškusį pagirdysi, viliuosi,
Iš negalių ir iš ligų vaduosi,
Neleisi grimzti nedorybių sūkuriuos,
Man klumpant tyrų vėjuose aštriuos.
Išgirdęs šauksmą sustabdysi juos,
Padėsi keltis, Viešpatie, viliuos!
Mane išvesi iš pusnių gilių,
Man negailėsi saulės spindulių,
Laisvam sugrįžtant tėviškės keliu
Po negandų, po sielvartų gailių.
Turiu vilties! Ją Tavyje sudėjau,
Visatos Dieve ir širdies Kūrėjau!
į jūrų dugną nugramzdink vergiją,
Iš melo pinklių išvaduok žmoniją, -
Te visos tautos Tavyje atgyja,
Tegu bet kokį jungą nusipurto,
Laisvai sau semia gėrio, grožio, turto;
Silpna, galinga ar maža, ar didė
Te nuostabiajam vainike sau žydi,
Nesuviliota apgaulės ir melo,
Už vieno bendro - už žmonijos stalo
Tarp lygių lygi, tarp laisvų laisva,
Papročiuos, būde, kalboje gyva,
Kokia bebūtų jos odos spalva -
Balta, juodoji, geltona, rausva -
Jei tikrai žėri ugnimi Tava,
Jei tik į Laisvę veda vėliava.
Turiu vilties! Ją Tavyje sudėjau,
Visų žvaigždynų amžinas Kūrėjau!
Tikėjime sudėjau savame -
Žmogaus širdies šaltiny skaidriame,
Srovenančiam kūryba neramia -
Gyvenimo mūs amžina prasme.
Viliuosi, Viešpatie, išvesi savo sūnų
Tik ne su tais, kurie jau trūni
Dar neatgulę į kapus,
Kaip žemės augalas trapus,
Bet kur su mintimi galiūno
Žygiuoja tarp audrų perkūnų
Prikelta žmonija Tavyje,
Patiems atgimus vesti ją
Taikoj, vienybėj, darnoje,
Pažint, kas žemėj, danguje,
Spindėti lauko lelija
Ir išorėj ir viduje,
Gyvybe džiuginti gaja
Ir likti amžinai joje.
