KALKUTOS ANGELAS

KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTOS MOTERYS

     1976 m. rugpjūčio 3 d., tarptautinio Eucharistinio kongreso dienomis, Filadelfijoje (jav) vykusiame kovos su badu simpoziume dalyvavo 15 000 žmonių. Mirtinoje tyloje pasirodė neaukšta moteris, nugairintu valstietės veidu, apsigobusi baltą melsvais krašteliais sarį, ant pečių susegtą mažu kryželiu. Ji ištarė paprastus žodžius: Atiduokite vargstantiems ne tik tai, kas jums lieka, duokite jiems savo širdį... Tai buvo Motina Teresė, Gailestingosios Meilės seserų misionierių kongregacijos, įvairiausių institucijų vargingiausiems iš vargingiausių tinklo steigėja, daugelio premijų laureatė (1979 m. ji gavo ir Nobelio Taikos premiją).

     Motina Teresė gimė 1910 m. Skoplėje (Makedonija), bakalėjininko šeimoje. Jaunystėje svajojo tapti misioniere. Įstojo į Loreto Švč. Mergelės vienuolyną Kalkutoje (Indija). Po noviciato dėstė geografiją Švč. Mergelės Marijos koledže, kuriame mokėsi turtingųjų šeimų mergaitės. Įžadų dieną ji pasirinko Teresės vardą - Lizjė Teresės garbei. Šiame vienuolyne ji išbuvo nuo 1929 iki 1948 metų, pastaruosius trejus metus - kaip mokyklos vadovė.

     Kalkuta, Džavacharlalo Neru žodžiais tariant, miestas košmaras, kurio gatvėse nakvoja šimtai tūkstančių benamių. Rytą sunkvežimiai surenka lavonus. Argi tai matydama Motina Teresė galėjo gyventi ramų, be rūpesčių gyvenimą? Ji prašo popiežiaus Pijaus XII leidimo palikti kongregaciją. Už keturias rupijas ji nusiperka baltos medvilnės sarį su trim mėlynomis juostelėmis ir eina mokytis slaugos pas medicinos seseris. Ji rūpinasi beglobiais ir vargšų vaikais, atidaro jiems mokyklą po atviru dangumi.

     Vieną dieną, - pasakoja Motina Teresė, - radau gatvėje mirštančią moterį, skruzdžių ir žiurkių apgraužtą. Nuvežiau ją į ligoninę, bet ten atsisakė priimti. Pareiškiau neišeisianti, kol jos nepriims. Moterį priėmė. Paskui nuėjau į municipalitetą reikalauti vietos, kur galėčiau priglausti mirštančius, nes jų kasdien rasdavau gatvėse. Man atidavė nenaudojamą Kali šventyklą.

     Taip atsirado namai mirštantiems, mirykla. Bet ką gali viena moteris prieš tiek vargo?..

     Vieną dieną, 1950-aisiais, pas ją atėjo jos vyriausia mokinė iš turtingos bengalų šeimos. Noriu gyventi su jumis, - pasakė ji ir pasirinko sau vardą Agnė, kurį Motina Teresė turėjo pasaulyje. Prie jos prisijungė ir kitos vyresnės mokinės. Greitai susidarė 12-os mergaičių būrelis. Prie trijų vienuolinių įžadų jos prijungė ketvirtą: veltui tarnauti vargšams. Taip gimė naujoji kongregacija - Gailestingosios Meilės seserys misionierės.

     Pirmiausia jos susirūpino mirštančiaisiais. Didelėje mirties deivės Kali šventyklos salėje buvo ištiesti guoliai, į kuriuos guldomi gyvi skeletai, surankioti nuo šaligatvių. Motiniškos rankos nuvalo purvą, perriša žaizdas, išvaiko muses, apžiūri išsišovusius kaulus, įpila į burną šlakelį pieno. Būtybės, kurios nepatyrė nieko, išskyrus kančią ir vienatvę, pamato malonią šypseną, pajunta švelnų prisilietimą, išgirsta meilų žodį. Per 20 metų jų surinkta 40 000. Daugelis miršta po valandos kitos, bet ne gatvėje, ne praeivių akivaizdoje, o lovoje, matydami ties savimi palinkusį mylintį veidą: gyvenę kaip gyvuliai, jie miršta kaip žmonės.

     Kitas gyvenimo kraštutinumas - pamestinukai vaikai. Jiems Motina Teresė atidaro didelius vaikų namus - Kalkutos centrą. Kasdien čia priimama po 5 ar 6 vaikus, tėvų paliktus ligoninėse, stotyse, net šiukšlių dėžėse iš nevilties, kad negali išmaitinti. Mažyliai per keletą savaičių sustiprėja, kai kurie vėliau įkurdinami indų ar svetimšalių šeimose, kitus Motina Teresė auklėja savo mokyklose. Ji niekada neatsisako nė vieno vaiko. Kiekviena žmogiška būtybė, kad ir kokia maža ji būtų, šventa jos akyse.

     Nė vieno žmogaus ranka, - sako ji, - neturi teisės pakilti prieš gyvybę, nes gyvybė ateina iš Dievo. Turtingos šalys, kurios leidžia abortus, yra visų vargingiausios.

     Perpildytoje Moriso saloje Motina Teresė įkuria natūralaus gimimų reguliavimo centrą, kuriame dirba gydytojai F. ir M. Grėjai. Šeimos akcijos dėka per 6 metus gimimų saloje sumažėjo nuo 39,3 iki 26,7 tūkstančiui gyventojų. Tokių centrų dabar pasaulyje yra jau 60.

     Indijoje Motina Teresė negalėjo nesutikti raupsuotųjų: jų ten yra apie 3 milijonus. Jie išvaromi iš namų, atleidžiami iš darbo, nors būtų buvę aukštos kilmės, turėję labai atsakingas vietas. Kalkutoje, 34 ha plote, jiems atidaryta valstybė - ramybės miestas su sodais, mokyklomis, rea-daptacijos dirbtuvėmis.

     Mes norime tarnauti visur, kur yra vargšų... Motinos Teresės akcija seniai peržengė Indijos sienas ir pasklido visame pasaulyje. Kongregacijos biure esantis sąrašas liudija jos darbus. Štai jie: 70 mokyklų, kurios turi 6219 mokinių; 340 kilnojamųjų nemokamų ambulatorijų, kurios aprūpina 4,5 milijono sergančių; 75 ligoninės raupsuotiesiems; 30 namų vaikams; 37 miryklos.

     1950 m. Gailestingosios Meilės misionierių kongregaciją sudarė 12 seserų, o 1976 m. ji turėjo 1140 seserų, 316 novicių ir 196 postulantes. Motina Teresė mano, kad jeigu neateina pašaukimų, tai šeimose ir religiniame gyvenime yra per daug turtų ir patogumų.

     1963 m. į Motinos Teresės pradėtą darbą įsijungė Gailestingumo broliai misionieriai, kuriuos įkūrė australas jėzuitas tėvas Endrius. Be to, Motina Teresė savo kongregacijoje įkūrė kontempliatyvią šaką - Žodžio seseris.

     Motina Teresė sako:

     Kas tarnauja vargšams, tarnauja Dievui.

     Kiekvieną dieną ji kalba maldelę:

     Kenčiantis Jėzau, leisk matyti Tave kasdien tuose, kurie serga, ir tarnauti Tau juos slaugant.

     Ji tarsi pratęsia Jėzaus žodžius:

     Aš buvau išalkęs ne tik duonos, - ramybės. Aš buvau išrengtas ne tik iš rūbų, bet ir iš žmogaus didingumo. Aš neturėjau ne tik pastogės, bet ir širdžių, kurios mane priimtų.

     Nuolat gyvendama šia įsikūnijimo paslaptimi, ji skelbia:

     Savo rankas, savo akis, savo širdis atiduodame Kristaus dispozicijai.

     Kai jos klausia, ar minios nelaimingųjų neatima jos drąsos, ji atsako: Man nerūpi minios, aš visada rūpinuosi vienu žmogumi. Nors pagalbos darbas yra kolektyvinis, bet meilė individuali... Kiekvienas asmuo man yra pasaulio unikumas.

     Pasak Motinos Teresės,

     didžiausias skurdas yra meilės trūkumas... Skaudžiausia liga - ne raupsai ar tuberkuliozė, bet pojūtis, kad trūksta meilės, kad ji apleista. Tos ligos neišvengia turtingosios šalys.

     Gailestingosios Meilės seserys neturtingos (Kad suprastume vargšus, turime gyventi kaip jie). Du sariai, pora sandalų, paprastas čiužinys ir pora paklodžių - tai jų turtas. Keliaudamos jos pasiima susuktą čiužinį, o likusius daiktus susideda į kibirą. Visiškai pasitikėdama Tuo, kuris maitina mažiausią žvirblelį, Motina Teresė pačiu laiku gauna to, ko trūksta.

     Gailestingosios Meilės seserys misionierės palaiko platų savitarpio pagalbos tinklą, kuris apima 52 šalis. Motinos Teresės meilė apima visus, visose būtybėse ji atskleidžia broliškumo ir dvasingumo jausmus.

     Atstumiančiuose kūnuose, deformuotuose veiduose, pūvančių audinių masėje ji atranda kažką paslėpta, kas iškelia žmogiškumo vertę.

     Lašelis skurdo vandenyne, - taip būtų galima pavadinti Motinos Teresės darbą. Tačiau tas lašelis būtinas. Tiesa, jis neatstoja kovos dėl socialinio teisingumo ar raidos planų, bet tai yra ženklas, pavyzdys, kreipimasis: kiekvienas žmogus yra mano brolis - kuo galiu padėti?