NELAISVĖS PSALMAI - DEGU KAIP ŽVAKĖ

POEZIJOS HORIZONTAI

Kazys Inčiūra

Degu kaip žvakė vidury nakties
Ir nežinau, o Viešpatie, kada
Ateisi Tu manęs užpūsti.

     Vidur nakties man Tavo veidas švies,
     O mano ašarų nuskaidrinta malda
     Nugins ir mano negalias, ir mano priešų rūstį.

Aš kaip liepsnelė blaškoma audros, -
Bedugnėn virs kalnai ir vandenys mauros,
jei su manim nebūsi.

     Jei būsi, tai akimirka audra nurims -
     Žingsniuosiu jūra ir kalbėsiu vandenims,
     Ir kaip balandį prie širdies priglausiu vėjo gūsį.

Tikiu Tavim vidur nakties tamsios,
Vidur nakties man Tavo Meilė švies,
Vidur nakties viltis ramins ir kvies -
Gelmėj Tavosios Išminties
Ieškos Tavęs paties.

     Aš kaip gėlė, kaip žiedas prie bedugnės atviros,
     O neatimki, Viešpatie, ir nenuskinki jos,
          Kol nebaigta pjūtis, kol vandenys mauros,
     Kol nesugrįžom savo žemėn.

Kai ligi dugno bus atlyginta skriauda
Ir kai užgis melų išdeginta žaizda -
Tiktai tada, o Viešpatie, o Tėve, tik tada
Ateik užpūsti žvakės. Amen.