KELEIVIS

 [Edvardas Šiugžda]

Ateiki pas mane, puiki gražuole,
ateiki takeliu, vingiuojančiu toli
ir nenutrūkstančiu niekad.
Aš tau papuošiu plaukus gėlėmis,
nuskintomis nuo lauko pievos,
kasas supinsiu, išbučiuosiu
ir, atsiklaupęs prieš Tave,
įbersiu Tau į liaunus delnus
ašarų, kančios ir skausmo,
tyrų, kaip šis vanduo iš šaltinėlio,
betrykštančio gyvenimo džiaugsmu.

      Tu seksi pasaką, kurią girdėjau
      kažkada seniai, šviesiais vaikystės metais,
      dainuosi dainas, pamirštas tautos,
      o aš klausysiuos,
      apžavėtas Tavo balso, grožio, meilės,
      patyręs menką laimės spindulį tavos.
      Kalbėsimės tyliai ligi pačios aušros
      ir džiaugsimės abu,
      suradę laimės šalį, o brangioji!

Ateikite jūs visos, mano mielos sesės,
jūs, mano mielos draugės, neišskiriamos niekados -
Tėvyne, Motina ir Mylimoji!
Ir, atsiklaupęs aš prieš jus,
trys mano brangios draugės,
įbersiu jums į slėpiningus jūsų delnus
ašarų, kančios ir skausmo -
                                          ...ir meilės,
išnešiotos nenumaldomoje kančioje.
O aš užmigsiu, radęs paslaptingą laimės šalį...