Tėvynės meilės keliu
JONAS MIŠKINIS
Lietuva, mano žemė, šalelė gimtoji.
Tas tik supras, kad tu jam sveikatą atstoji,
Kas tik tavęs neteko, pasiilgęs šiandieną,
Tavo regiu grožį ir kampą kiekvieną ...
Nešk tuo tarpu nors mano išsiilgusią sielą
Į kalnelius, kur medžiai suaugę siūbuoja,
Ten į Nemuną melsvą, kur pievos žaliuoja.
(A. Mickevičius)
Kaip tėviškė yra praplėstasis šeimos namas, taip tėvynė yra praplėstoji tėviškė. Žmogui bręstant, jo aplinka vis didėja, kartu plinta akiratis ir jo ryšiai su kitais. Vaikui užtenka jo tėvų namo. Paaugėjęs jau žengia toliau, Jis, tarsi, palieka namus ir eina tėviškėn, nes namai jam per-ankšti, o tėvų ratelis — persiauras. Jis virsta kaimo ar miesto narys. Tačiau, kaimas ar miestas dar nėra galutinė bendruomenė su kuria žmogus jaučia organišką saitą. Už šitų siaurų ratelių laukia jo tėvynė. Žmogus tampa tautos nariu arba tautiečiu. Iš tėviškės jis, tarsi, iškeliauja į tėvynę. Mokslininkas J. Joos, sako: “Toji mažutė tėvynė, išplinta, kad taptų didžiule sielų sąjunga, tradicijų, dorovės ir likimo bendruomene, kad taptų tėvyne ir tauta.” Tuo būdu, žmogų su tėvyne saisto beveik tie patys pagrindai, kaip ir su tėviške.
TĖVYNĖ
Tėvynė — tai žemė, kur mūsų tėvų sodybos, kur senelių ir didvyrių kapai. Tėvynė tai ne vien tik žemė, vieta, bet ir tauta — žmonės, kurie yra mums artimi savo praeitimi, kilme, savo kalba ir papročiais. Taip suprantama tėvynė žmogaus širdžiai yra brangi, kilni; o brangi yra todėl, kad ji yra sava. K. Š. ilgėdamasis tėvynės rašo:
“Man liūdna ir ilgu svetimoj šalyj, nes visur jaučiuosi nelaisvėje, nors miestai ir rūmai čionai blizga garsieji, bet verkiu kaip vaikas Tave prisiminęs. O ilgesys širdį, kaip kirminas graužia, sugrįžti skaisčios Karalaitės Tėvynėn ir dirbti statyti jai augštas seklyčias su bokštais augštais, savai karalaitei. Iškelti jai sostą iš gintaro gelsvo, vainiką nupinti iš meno žiedų, o sienas išpuošti audimais margaisiais ir stalą, kaip šventei, užtiesti baltai. Takus jai iš rūmų į laukus išvesti, kur derlius pribrendęs gražiųjų javų, kad skalsą matytų ji lygiai visuose, o vargo ir alkio, kad niekas nejaustų ...”
YRA IR DVASINIŲ ELGETŲ Yra žmonių, kurie visą gyvenimą gali išgyventi savo krašte, savo tėvynėje, savo valstybėje ir nežinoti kas yra jo tėvynė. Jis gali jos visai nepamilti, asmeniais ar luominiais sumetimais. Be to, jis gali norėti savo krašto prijungimo prie didesnės, galingesnės valstybės. Pasakysime, kad tokio “patrioto” siela tautiškai yra tuščia — mirusi. Toks žmogus patriotiškumo požiūriu yra tikras vargšas; jis yra dvasinis elgetą; jis kūrybiškai yra visiškai bergždžias. Nemažai yra tokių žmonių, kurie negali mylėti savo tėvynės vien tik dėlto, kad jų instinktas gyvena asmeniškai-egoistiniais, arba egoistiškai-klasiniais interesais. Tokių žmonių sielai tėvynės meilė, bei jos idėja, nieko nebyloja. Mat, tėvynės idėja taria žmoguje esant gyvą dvasinį pradą. Tėvynė yra kažin-kas dvasinis. O tokiuose tėvynės nemylinčiuose žmonėse dvasios nėra, arba ji yra visai išblėsusi, beveik numirusi. Tai, kuo jis dar tiki, yra materija, ekonominiai sumetimai, arba išskaičiavimai. Todėl tokie dažnai ir sako: “Ten mano tėvynė, kur man gera gyventi”.
TĖVYNĖ TURI TERITORIJĄ Tėvynė yra reikalinga teritorijos. Be teritorijos, toli gražu, dar nėra tėvynės. Tėvynei yra reikalinga geografinė ir klimatinė aplinka. Tačiau, klimatines sąlygas ir geografinę aplinką galima rasti ir kituose kraštuose. Vienok, nė viena iš jų, skyrium paimtų, negali sudaryti tėvynės. Mat, tėvynė yra kartu ir kažin-kas dvasinis. Ir priešingai. Patrijotiškumas gali pasireikšti ir tada, kai nėra to, ar kito tėvynės pavidalo. Yra žmonių, niekada nebuvusių savo tėvynėje Lietuvoje ir silpnai lietuviškai kalbančių, arba visai nekalbančių, o, tačiau, širdimi Lietuvą mylinčių. Tačiau yra ir tokių, kurie savo kilme ir krauju yra tikriausi lietuviai, Lietuvoje gimę ir augę ir ten dabar tebegyveną, o vis dėlto Lietuvą parduodantys, arba išduodantys svetimiesiems.
