Nors ir pasidalinę tačiau laimime
Nepriklausomybės karas
Amerikos Nepriklausomybės karą galima pavadinti pilietiniu karu. Suvažiavę 1776 m. į Kontinentinį kongresą, 6 atstovai, iš 13 to meto kolonijų, balsavo prieš atsiskyrimą nuo Anglijos. Šimtai tūkstančių gyventojų buvo priešingi bet kokiam santvarkos pakeitimui. Priešingi buvo New Yorko miestas, Philadelphia, dalis Karolinų, Georgijos ir anglikonų dvasininkai. Kai kurie iš torių (polit. partija) formaliai keikė sukilėlius. Pensilvanijos toris Samuelis Shoemakeris, panašiais kaip kad šių dienų Hanoijaus emisaras, nuvyko į Windsoro pilį ir grįžęs visiems pasakojo, koks tas Anglijos karalius yra puikus žmogus, toks jokiu būdu, negali būti tironu.
Britų kariuomenę lojalistai tada aprūpindavo maistu, kai Wašingtono kariai buvo alkani ir apiplyšę. Jie skleidė padirbtus kontinentinius pinigus, kad silpnintų sukilėlių ekonomiją ir — lapelius, kad patrauktų gyventojus į britų pusę. Prie britų prisijungė apie 50,000 vietinių gyventojų ir 1780 m., kai Washingtonas turėjo nedaugiau kaip 9,000 kareivių, tai britų pulkuose tarnavo apie 8,000 lojalistų. Žinoma, pasibaigus karui jie nepaliko nenubausti. To meto populiarus posakis taip skambėjo: Lojalistas yra žmogus, kurio galva yra Anglijoje, kūnas — Amerikoje, ir kurio nugarą reikia ištaisyti. Mokytojai, daktarai ir pirkliai, kurie pritarė torių principams, gana smarkiai nukentėjo: kai-kurie jų buvo išsmaluoti ir išvolioti plunksnose, o kai kuriems buvo atimta nuosavybė. Daugiau kaip 100,000 lojalistų spruko į Angliją ir į kitus kraštus.
1812 metų karas
Net ir tada, kai anglai buvo išvyti, krašte dar daug pasiliko jų simpatikų. Net 30 metų praslinkus, kai Amerika norėjo anglams neleisti vykdyti amerikiečių laivų užpuolimus, sudrausti trukdymą prekybos su Prancūzija ir sustabdyti Amerikos jūrininkų prievartavimą kovoti prieš Napoleoną, tai Naujosios Anglijos gyventojai aiškiai parodė, jog jie prie šių reikalų nieku neprisidės. Ypač jie buvo nusistatę prieš vidurio Amerikos gyventojus ir pietiečius, pasiryžusius žygiuoti prieš Kanadą, kad atkeršijus anglams. Anglomanai, netik neprisidėjo prie prez. Madisono paskelbtos paskolos pirkimo, bet, priešingai, pradėjo skubiai daryti investacijas Anglijoje.
Tūkstančiai tonų maisto ir kitų medžiagų, reikalingų Welingtono armijai, buvo pristatyta amerikietiškais laivais iš Amerikos uostų. Tuo tarpu, britai degino Wašingtono miestą ir prezidentas buvo priverstas bėgti iš Baltųjų rūmų.
Dėl savo karo prez. Madisonas paliko pajuokos objektu ir pats 1812 m. karas jokių praktiškų laimėjimų nedavė.
Meksikos karas
Panašiu keliu nuėjo ir prezidentas Polkas (1864 m.), nors pabaigoje jis išėjo ir laimėtoju.
Pietiečių spekuliantų, godžių svetimų žemių, paveiktas, jis jieškojo priežasčių kaip užpulti Meksiką. Kilusio karo pasėkoje jis nukėlė Amerikos sienas iki Pacifiko. Tačiau Meksikos karas buvo pats nepopuliariausias karas visoje Amerikos istorijoje. Prieš jį buvo nusistatęs visas kraštas. Danielis Weberis net pareikalavo pašalinti prezidentą už įsivėlimą į nereikalingą karą, sukeltą be kongreso sutikimo. Pagal Weberį tas karas buvęs preteksto karas, būk tai, Meksikai atsisakius patenkinti teisėtus Amerikos reikalavimus.
Lincolnas kongrese įteikė savo garsųjį “Vietos reikalavimą”, reikalaudamas vyriausybę parodyti vietą, kur Meksika, anot prez. Polko, praliejo amerikiečių kraują ant Amerikos teritorijos ?
To meto žymiausias intelektualas Ralfas Waldo Emersonas pareiškė, kad Amerika Meksiką nugalės, bet įvyks taip kaip su tuo žmogumi, arseniką prarijusiu — pati nusinuodys.
Pilietinis karas
Nedaug laiko praėjus, Linkolnas, buvęs didžiausias taikos apaštalas, virto šalininkas ginkluoto pasipriešinimo, privedusio prie pilietinio karo.
Karo priešininkai — šiauriečiai — sušaukė Springfielde, III. masinį mitingą, su šūkiu, kad tolesnis karo propagavimas veda prie konstitucijos ir valdžios sunaikinimo.
Abiejose kariaujančiose pusėse įsisteigė slaptos organizacijos. Pietiečiai, slaptai pritarę unijai, pasivadino Amerikos herojais. Tuo pat metu, šiauriečiai, rinkę žmones Konfederacijai ir ginklavę Linkolno priešus, pasivadino Auksinio Rato riteriais. Šiaurės spauda buvo ištisai kritiška karui. Demokratas iš Laconijos, N.H., nuėjo taip toli, kad pareikalavo panaikinti konstituciją, ir atsikratytiLinkolnu, kad demokratinės šiaurės valstybės galėtų susijungti su demokratinėmis pietų valstybėmis, bet ne skaldytųsi ir naikintų kraštą, dėl grupelės fanatiškų hipokritų, kalbančių apie kažkokią negrų doktriną.
Tuo metu Ohio, Illinois ir Indianoje karo priešininkai buvo toki atviri, kad gen. E. Burnside išleido viešą įsakymą, jog priešų simpatikai daugiau nebebus toleruojami.
Ohio kongresmanas Vallandigham į tą įsakymą nekreipė jokio dėmesio ir savo kalboje nukreiptoje "Karaliui Linkolnui”, visus balsu šaukė: “Pralaimėjimai, skolos, mokesčiai, lavonai tai tavo karo trofėjai. Be reikalo mes patikėjome tau iždą, o kareiviai savo gyvybes. Unijai šitas karas yra pats kruviniausias pralaimėjimas! Kokius laimėjimus mes turėjome? Į šį klausimą lai atsako Fredericksburgo ir Vicksburgo mūšių laukų lavonai!...”
Kongresmanas buvo suimtas ir nubaustas už nelojalumą. Prieš uždarant jį kalėjiman, Linkolnas bausmę sušvelnino — ištrėmė į Pietus! Tačiau, tūkstančiai kitų, priešingų karui, buvo suimti.
Naujų karių verbavimas buvo pats didžiausias Linkolno galvosūkis. 1863 m. buvo išleistas įsakymas, kad visi vyrai tarp 20 ir 45 metų. amžiaus privalo registruotis. Keturiose iš septynių vid. vakarų valstybių prasidėjo ginkluotas pasipriešinimas bet kokiai registracijai. Kentukio valst. mobilizacinė komisija turėjo būti saugoma stiprių ginkluotų sargybų. Ohio valst. pašauktieji degino registracijos korteles ir sudaužė traukimo dėžes. Kai New Yorke buvo ištrauktos pirmosios šaukiamųjų į kariuomenę pavardės, prasidėjo visuotinas sukilimas. Policijos vadas buvo sumuštas ir už plaukų valkiojamas gatvėmis ir voliojamas po arklių “obuolius”... Sukilimui numalšinti turėjo būti iššaukti kareiviai, milicija ir vietiniai jūrininkai.
Ispanų—Amerikiečių karas
Mobilizacinės problemos, kare su Ispanais 1898 m., prezidentas McKinley neturėjo, nes savanoriai tūkstančiais veržėsi į armiją. Turtingieji karui padovanojo savo jachtas ir apginklavo ištisus pulkus, norėdami gelbėti Kubos revoliucionierius, išbuvusius dešimtmečius ispanų priespaudoje. Karą nepaprastai rėmė Pulitzerio ir Hearsto spaudos imperijos, o taip pat, laiškai iš viso krašto.
Tik karui pasibaigus, kai Kuba buvo jau išlaisvinta ir kai Amerika pasiėmė sau Filipinus, daugumos sąžinė atbudo. Bostone įsikūrė Antiimperialistinė Lyga, kurios vadais ir kūrėjais buvo Groveris Clevelandas ir AndrewCarnegie. Ji turėjo apie pusę milijono narių. Kai amerikiečiai pradėjo kovoti prieš filipiniečių išsilaisvinimo armiją, Lyga pradėjo protestuoti ir pareikalavo sustabdyti karo veiksmus.
Kelioms savaitėms praslinkus prezidentas McKinley buvo vėl perrinktas. Nors ir nustebinta perrinkimu, tauta, tačiau, giliai širdyse džiaugėsi, nes amerikiečiams pavyko padidinti savo užjūrines nuosavybes svetimomis žemėmis...
Pasauliniai karai
Kad reikia būti antiimperialistu, tų karų metu niekas ir nepagalvojo.
Pirmajam Pas. karui prasidėjus su vokiečiais, prez. Wilsonas pasirašė špionažo aktą. Nežiūrint jo labai liberalių pažiūrų, jis rado reikalinga teisiniai sutramdyti karo su Vokietija priešininkus. Socialistų partija išėjo prieš Wilsoną ir jo planuojamą karą, in corpore. Apie 1500 partijos narių, kartu su jų prezidentiniu kandidatu V. Debs, buvo pasodinti į kalėjimą. Debs patarinėjo nestoti į kariuomenę, o pačioje kariuomenėje stengėsi plėsti nepasitenkinimą. Tačiau tas turėjo mažai įtakos. Nors Wilsonas rinkimus buvo laimėjęs šūkiu: “Jis neįvėlė Ameriką į karą!”, savo nuomonės pakeitimu, jis savo prestižui daug nepakenkė. Nežiūrint Wilsono visos propagandos, karo priešininkų ir kritikų buvo nepaprastai daug. Provokiškieji paskelbė šūkį: “Wilsonas yra geriausias prezidentas, kokį Anglija yra turėjusi!”
Japonams užpuolus Pearl Harborą, Antrojo Pas. karo priešininkų daug nebuvo. Paskutinis jų pasipriešinimas žlugo su tiesiogine priešo ataka. Gėdingas rusų-vokiečių paktas netrukus buvo laikomas įvykęs tolimoje praeityje. Amerikos komunistai atvirai pradėjo šaukti į kovą prieš Hitlerį. Amerikiečiai japonai tapo labai bjauriu būdu suvaryti į koncentracijos stovyklas — “saugumo déliai”. Priedo -— buvo suimta grupelė senai žinomų nacių veikėjų.
Korėjos karas
Nebuvo didelės opozicijos nei prezidentui Trumanui, pasiuntusiam Amerikos kariuomenės dalis JTO žinioje į Korėją — “policinei akcijai”. Karo nuovargio nesijautė ligi į karą neįsitraukė kiniečiai “savanoriai”. Tada tik prasidėjo kritika ir rimtos diskusijos dėl Amerikos vaidmens tame kare.
Artėjant 1952 m. rinkimams, respublikonai savo kritiką telkė prieš Trumaną daugiausia dėl karo vedimo būdo. Senatorius Taftas, kalbėdamas senate, pareiškė, kad dabar, kai tūkstančiai amerikiečių yra žudomi kiniečių armijų, gal būtų jau laikas prisipažinti, kad kariaujame. J. Martinas, respublikonų lyderis, pareiškė, jei amerikiečiai kariai yra pasiųsti Korėjon ne tam kad pergalėtų, tai vyriausybė turi būti patraukta atsakomybėn už tūkstančių amerikiečių žuvimą. Prie Trumano kritikų prisidėjo ir, iš pareigų atleistas gen. Mc Arthuras. Pagaliau, tauta balsavo už gen. Eisenhowerį, kuris, jei išrinktas, pažadėjo pats nuvykti į Korėją ir sutvarkyti tą betvarkę.
Žinoma, bet kuriam prezidentui yra svarbiausia padaryti taiką. Tačiau keliai į taiką yra įvairūs. Demokratinė tolerancija nesutikti su vyriausybės vedama linija dar niekad, tačiau, nėra sutrukdžiusi Amerikai laimėti vedamus karus.
Nepersenai prez. Johnsonas įspėjo Hanojų, kad vietiniai protestai Amerikoje nebūtų priešo suprasti kaip reikalavimas, kad Amerikos armijos sudėtų ginklus ir pasiduotų priešui.
(Iš Time 1967, spalio 6 d., paruošė V. Č.
