Lietuvos karalystė
PETRAS BŪTĖNAS
Lietuvos valstybės tarpai nuo jos pradžios ligi šių dienų, t.y. ligi 1918.II.16 metais atsikūrusios Lietuvos valstybės 50 jubilėjinių metų minėjimo 1968 metais:
I — nuo Lietuvos valstybės susikūrimo ligi Lietuvos karalystės paskelbimo 1251.VII. 17 metais;
II — nuo Lietuvos karalystės atsiradimo ligi 1795 metais trečiojo padalinimo;
III — jos pavergimo laikotarpis nuo 1795 metų ligi Nepriklausomybės kovų įsibėgėjimo, o tai yra D. Lietuvoje lietuvių tautos 123 vergavimo metai Rusijos kolonijinei imperijai ir mūsų žmonių viešasis ir slaptasis darbas lietuvių tautos stiprybei išlaikyti bei jos atsparai įgalinti pačioje D. ir M. Lietuvoje ir užsieniuose, kol bus nusikratyta užkrautąja vergija, kaip kad ir dabar vėl tai pačiai (Sov. Rusijos) kolonijinei imperijai pavergus 1918.II.16 metais atsikūrusią Lietuvos valstybę, ir kol bus nutraukti betkokie politiniai ryšiai su betkokia Rusija ar ir kokiais kitais lietuvių tautos priešais;
IV — nuo 1918.II.16 metų savanoriškai ir darbščiai atsikūrusios Lietuvos valstybės — nepriklausomos demokratinės respublikos su sostine Vilniumi, lietuvių pasistatytu Gardinu Gardos - Gardelės upės žiotyse prie Nemuno bei su Klaipėdos uostu ir su Steigiamojo Seimo 1922 metais priimtąja bei paskelbtąja vykdyti savo Konstitucija, — toliau gyvenant ir einant į dabartinius laikus.
Į I-ąjį tarpą,t.y. į šen. Lietuvos valstybės pradžios iki 1251.VII.17 metais tapusios karalystės tarpą, įeina šiame straipsnyje pasitaikančios šios reikalui tiesiogiai svarbios datos ryšium su Lietuvos valstybės pradžios jieškojimu. Dar net labai daug yra datų su etnografiniais, valstybiniais ir kariniais dalykais ir įvykiais, kurios čia, žinoma, nėra pažymėtos, betgi irgi yra reikalingos, jieškant Lietuvos valstybės pat pradinių gairių. Ir privalau aiškiai pranešti, kad ir šiam istoriniam reikalui — Lietuvos valstybės pradžios suradimui pravarčios yra visos baltų teritorijos etnika bei istorija ir tos mūsų teritorijos užsieninių kaimynysčių istorija.
• 742-814 m. Carlus Magnus ir daug vėliau Lietuvoje karaliaus įvardo atsiradimas;
• 862 m. (prieš) Lietuvos tautovardžio minėjimas rytinių slavų metraščiuose;
• 983 m. yra pradžia, kada rytiniai slavai suskato daryti karo žygius į baltų žemę — į sen. Lietuvos valstybės pakraščius, pirmučiausia pradėdami puldinėti jotvingus-sūduvius;
• 1009 m. Lietuvos tautovardžio minėjimas Vakarų Europos istoriniuose šaltiniuose;
• 1040 m. Lietuvos tautovardis rytinių slavų metraščiuose, bet ten jau nebepirmą kartą (žr. 862 m.); svarbiausia kniaziaus Jaroslavo karo žygis į Lietuvos valstybę;
• 1044 m. (žr. 1040 m.);
• XII amžius yra priešordininis laikotarpis, bet “ordiniškumo” daigai jau ima žymėti pajūriniuose baltuose;
• XII amžiaus gale ir XIII amžiaus pradžio-je“Lietuvos puldinėjimai į svetimas žemes”, — Lietuvos valstybei itin reikšmingas laikotarpis;
• 1209 m. latgalių-latvių valstybė, turėjusi lat. kãralis, lot. rex, taigi karalių savo galingoje centrinėje pilyje, vadintoje ist. šlt. Gerzika, Jersika, Gercike, Gerceke, lat. Gercika, o dabar lat. Jersika, gal *Girsika ar *Girkika, stovėjusioje Dauguvos dešiniame-rytiniame šone, gerame paupiniame prekybos ir kariavimo trakte, prie ežero, tarp upės ir didžiulių balų iš rytinės (nuo rytinių slavų) pusės, 47 km į šiaurę nuo Lietuvos valstybės jau prieš 1261.VIII.7 metus (Bg. III. 271, I. 135, 241; Latvijos Kuršo pietinėje—žemaitinėje juostoje Durbės mūšis buvo 1260 metais) žinomos Naujinio pilies ir nuo 1274 metais puolimu Ordino pasistatytosios Dunaburg pilies prieš Naujinio pilį, taigi šių laikų Daugpilio, lat. Davgavpils, aps. miesto (žr. Anž.). Jersika jau buvo žinoma 1203 metais, taigi tuoj po Vokiečių livoniečių-kardininkų ordino įsikūrimo Dauguvos pačiame žemupyje. O to Ordino kariuomenės ji buvo visiškai sunaikinta sudeginta 1209 metais, okupantams panaikinant ir pačią Jersikos valstybę. Tai atsitiko prieš 4-10 metų prieš Lietuvos valstybės su Valuinės kniažestva 1213-1215-1219 metų tarpo sutarties pasirašymą;
• 1213 m. (žr. 1219 m.);
• 1215 metai (žr. 1219 m.), randami prie kaikurių 1219 metais metraštyje įrašytos sutarties Lietuvos kunigaikščių asmenvardžių, ir tai svarbu yra net nevienam atvejui;
*
• 1219 m. rytinių slavų metraščiuose įrašytoji Lietuvos 21 kunigaikščio su Valuinės kniažestva sutartis.
• 1236 m. Mindaugas sujungė Lietuvą; Šiaulių mūšis, ir dėl šio mūšio germaniško pralaimėjimo susilpnėjęs Vokiečių livoniečių-kardininkų ordinas tuoj 1237 metais susiliejo su Vokiečių teutonų-kryžiuočių ordinu, prieš 10 metų (1226 m.) atsiradusiu vakarinių baltų (prūsų) pavyslyje irgi prieš baltus kariauti;
• 1236-1240 m. Lietuvos valstybės susidarymas, — prieš 15 metų prieš 1251.VII.17 karalinius metus; žinoma, Lietuvos valstybės susikūrimo tarpas turėjo būti nepalyginti anksčiau;
• 1250 metų gale ar 1251 metų pradžioje rex Mindaugo krikštas. 1250 metų data čia yra svarbiausia;
• 1251.VII.17 metai — Lietuvos karalystės pradžia.
*
Bet, prieš tapdama karalyste-karalija, Lietuva jau seniai buvo valstybė. Valstybėse karaliai teatsirado tik nuo Carlus-Karlus Magnus = Kãrolio Didžiojo (742-814 m.) vardo ir valdovo laikų, bet tai tik ne baltuose bei ne Lietuvoje ir, neišskirtina, ne vakariniuose suomiuose-ugruose, tuose amžinuose baltų kaimynuose.
Maždaug nuo anos keimarinės datos prasideda ir dažnėjančios visokios svetimųjų politinės-karinės griūtys į baltų ir vakarinių suomių-ugrų žemes. O nuo anos datos ligi Lietuvos valstybės karaliaus (Mindaugas yra pirmasis) atsiradimo dar praslinko lig penkių šimtų (437-509) metų.
Bet lietuviai prie Baltijos jūros jau buvo priėję ir ten jų pajūriniai-pamariniai gyventojai jau buvo apsigyvenę; taip pat ir didelių naujienų pačiuose baltuose bei Lietuvos tautovardžio teritorijoje jau buvo įvykę ir vyko neperstojamai.
Apie aną laikotarpį dvi temos prieš akis: a) Lietuvos valstybės vadovai prieš karaliaus įvardo ir titulo atsiradimą ir ypač prieš karaliaus Mindaugo krikštą bei karūnavimą ir b) Lietuvos tautovardžio geografija Lietuvos valstybėje bei periferijose prieš karaliaus įvardo bei titulo atsiradimą baltų žemėje. Man atrodo, kad šiedvi temos, parašytos etnografiniais etnologiniais ir istoriniais duomenimis pasirėmus, galėtų pateikti daug naujo ir anų laikų Lietuvos valstybės egzistavimui.
Ryšium su dabartine Lietuvos karalystės naujiena laikraščiai, gavę čia žemiau paskelbtą Eltos pranešimą, viliojančiomis antraštėmis neapsigalvoję neapsižiūrėję tuoj pranešė šitaip: (senosios) Lietuvos valstybės pradžia; Pirmosios
Lietuvos valstybės pradžia; Skelbiama Lietuvos įsikūrimo pradžia; Kada buvo įkurta Lietuva?; ir vis panašiai. Gi iš tikrųjų Eltos pranešime aiškiai yra paskelbta ne šen. Lietuvos valstybės pradžia, bet tik Lietuvos karalystės pradžia, kaip tuoj įsitikinsime.
* * *
“1251 metų liepos 17 dieną laikyti oficialia Lietuvos karalijos įkūrimo data”,— šitaip nutarė Lituanistikos Instituto Istorijos Skyrius (trumpiau sakant, Lituanistikos Institutas. PB.) Vliko ir PLB valdybų prašomas pasisakyti dėl pirmosios Lietuvos valstybės pradžios datos. — Taip rašo Elta, žr. “Naujienos” 232 nr. 1967.X.4, ir netrukus tą pranešimą ima skelbti ir kiti mūsų laikraščiai. Bet kada kaip prašė ir kada kaip sprendė bei nutarė, — nepranešama. Gal bent “Pasaulio Lietuvis savo po visą pasaulį išsklaidytąją lietuvių bendruomenę plačiau ir pilniau painformuos iš Lituanistikos Instituto protokolų ir šio svarbaus klausimo (valstybės ir karalystės) referavimų argumentavimų, nes čia ne šiaipjau šioks toks atsitikimėlis ar tik “činno v riad” pasifotografavimas.
Taigi (anot Eltos) Vliko ir PLB valdybos esančios teprašiusios pasisakyti dėl Lietuvos valstybės pradžios (pirmosios) datos, reikia tekstiškai suprasti, toms valdyboms apie karalystę nė neužsiminus savo prašomuosiuose raštuose. O tuo tarpu Lituanistikos Instituto Istorijos Skyriaus nutarime į pirmą (ir vienintelę) vietą laimingai išplaukė Lietuvos karalystės ir jos pradžios klausimas, apie Lietuvos valstybės pradžią tik probėgomis šiek tiek pasvarsčius ir nieko nenutarus.
Labai gerai, kad bent apie Lietuvos karalystę ir jos pirmąją datą tvirtai bei aiškiai pasisakyta. Taigi, žinosime, kad nuo 1251 metų veik vidurio Lietuvos valstybė yra jau karalystė. Ir ši karalystės pradžios data yra žinoma iš visų geresnių Lietuvos istorijos vadovėlių ar šiaip raštų, ir čia, tiesą pasakius, nieko naujo ir nuostabaus. Bet Eltos pranešime nė užuominėlės neaptinki apie kokią kada Lietuvos valstybės pradžią, kuri lietuvių tautai, jų valstybei ir apskritai Pabaltijui (visiems baltams ir visiems vakariniams suomiams-ugrams) dar svarbesnė ir už karalijos pradžią, kurios (ir ta karalija, ir ta jos pradžia) vistiek būtų atėjusios ir atėjo, kai jau buvo ir pati valstybė net ir savo atitinkamos tam tikros galios ir respekto savojoje vien tik baltiškojoje teritorijoje.
Nuo šios 1251.VII.17 metų datos ligi ateinančių atsikūrusios Lietuvos valstybės 1968 metais 50 jubilėjinių metų jau bus 717 metų, kaip Lietuvos valstybė jau karalyste tapo. Bet Lietuvos valstybė kūrėsi ir susikūrė nepalyginti anksčiau, ir yra susikūrusi savo reikiamu laiku. Kitaip nebebūtų buvę nė tokių tų visų įvykių ir žmonių, kur Eltos pranešime nors ir trumpiausiai yra minimi, ir nebebūtų buvę nei 1251.VII.17 metų Lietuvos valstybės karalystės pradžiai, nei pačios karalystės, net greičiausia nebebūtų kam nė žodelio lietuviškai pasakyti ar parašyti bei išspausdinti dabar, šiandie, ryto.
Skaitytojams tik nėra paaiškinta, ar anksčiau, t.y. kai “1250 metų gale ar 1251 metų pradžioje Mindaugas su visais savo artimaisiais buvo pakrikštytas” (A. Šapokos Lietuvos istorija, 53 p.) kaip rex=karalius, tada Lietuva jau buvo valstybė ir, antra, kokiu titulu ir kokios valstybinės galios Mindaugas buvo krikštijamas.
Aišku, Lietuvos valstybė jau buvo, o jos valstybinė forma jau kitas, taigi ir atskiras klausimas. 1251 metų liepos 17 dieną Lietuvos valstybė skelbiama karalyste. O sudėti šiųdviejų datų faktai su savimi į darnią krūvą įtraukia ir tretį taip pat svarbų faktą: rex Mindaugo 1250 ar 1251 metų pradžios (per gerą pusmetį prieš 1251.VII. 17 datą) krikštas. Tik nieko reikiamo nėra dabar pasakyta apie Lietuvos valstybės krikšto pirmąją datą, nors ji, tiesa, kitokiam (krikšto) reikalui. Mindauginių dienų krikštas (1250 m.) kartu yra ir Lietuvos valstybės krikštas, kuris ir likęs pasiliko niekada niekieno niekaip neanuliuotas. Matyt, bent kaikuriems istorikams ir tai vis dar neaišku ryšium su Lietuvos valstybės pradžios jieškojimu.
Prieš mažiausia 15 metų, t.y. prieš 1236 metų datą, kada Mindaugas bus sujungęs Lietuvą (t.p. 50 p.; dėl šios datos dar žr. šio straipsnio labiau pabaigą), Lietuva jau buvo valstybė kaip faktas, nors ir be “tarptautinio įteisinimo” (Pastarieji du žodžiai kaip tam tikras įvardas yra Eltos ar Istorijos Skyriaus).
Tais pačiais 1236 metais buvo kitas lietuvių tautai reikšmingas ir naudingas įvykis, sukrėtęs abu Vokiečių ordinus ir jų rėmėjų trubadūrų -minezingerių nuotaikos “riterišką krikštytąją” Europą: rugsėjo 22 dieną (ruduo!) Lietuvos kariuomenė apie Šiaulius visiškai sumušė iš šiaurės į Lietuvą įsibrovusią Vokiečių livoniečių - kardininkų ordino kariuomenę, tada ten žuvus ir Ordino vadovybei kartu su magistru Folkevinu. Tas Ordinas šiaurinių baltų ir vakarinių suomių-ugrų žemėse per 34 (apie 40 metų) metus jau buvo beįsistiprinąs. Tokį mūšį laimėti tegalėjo tik gera valstybinė ir karinė organizacija, ir tai buvo Lietuvos valstybė, — buvo prieš 15 metų prieš Lietuvos karalystės pirmąją datą.
Dėl Šiaulių ist. šlt. pavadinimo ir vietovės, kur buvo Šiaulių mūšis, o ne “Saulės mūšis” — V. T. Pašuto, Obrazovanije Litovskogo gosudarstva. Moskva, 1959 m. 371-me psl. rašo, pasirėmęs
S. Zajączkowski, Studya nad dziejami Žmudzi Wieku XIII (Arch. Tow-wa Naukowego we Lwo-wie. DziaI II. t. III. zecz 2). Lwow, 1925; 53-me psl.): [verčiu:] “S. Zajączkowskis toponiminių duomenų kruopščios analizės keliu priėjo išvadą, kad Alnpekės eiliuotosios kronikos Soule arba Vartbergės kronikos térra Souleorum tai — rus. “zemlia Saulija”, vienas iš Žemaitijos valsčių Dubysos versmių apylinkėse, šalies šiaurinėje dalyje, netoli Žiemgalos ribos, o jos centras Šiauliai”. — Bet: a) Šiaulijos ar Saulijos” (žr. “c”) kaip sritelės ar valsčiaus nebuvo ir nėra, o yra Šiauliai gyvenvietė iš senovės ir galėjo būti Šiaulių sritelė ar valsčius; b) Šiauliai aps. miestas su Salduves kalnu, Sald-uv-ė yra Lietuvos Žiemgalos pietuose (sk. Bg. III. 251, 267), sen. Lietuvos valstybėje; gi dėl lietuvių ir žiemgalių priesagos -uv=liet. augšt. ir žem. -uv-a, o žiemg. -uv-ė vietovardžiams žr. Bg. III. 256-7 p.; kiti visi baltai čia turi priesagą -av-; drįstu paminėti, kad net ir dėl šio kalbinio reiškinio lietuviai bei žiemgaliai nuo seniausių laikų yra buvę ir pasilikę nuolatiniai kaimynai ir abeji sutartinai bus pradėję kurti Lietuvos valstybę; c) rus. Saul-ij-a tėra dabar išgalvota žodinė lytis su nesama priesaga -ij-, nes ist. šlt. Soul-e ir Soul-e-or-um, iš šaknies *Saul-, jokios -ij- ar kitokios priesagos neturi, o -orum tėra lotynų kalbos daugiskaitos kilmininko lytis, — ir tas viskas liudija, kad yra tik * Sauliai = *Šiauliai 4. — Pagaliau, ne S. Zajączkowskis 1925 metais, bet Kazimieras Būga prieš 1924.V.4 metus jau buvo parašęs apie ist. šlt. Soule=Šiaulius, Salduves kalną, jų buvimą Lietuvos Žiemgaloje ir Sald-uv-ės žiemgališkumą: Soule (Alnpekės eil. kron. 1897-1907 vers.) ir Saulen (Liv. Urkundenb. I. 34/8; Bielenstein, Grenzen. 430), — (Bg. III. 263, 255) yra * Sauliai, t.y. Šiauliai, vok. Schaulen, rus. Šaulį, lenk. Szawle, kurie visi irgi rodo į daugiskaitos vardininką liet. -iai ir turi lietuvišką (kartu ir baltišką) priebalsį š.
Taigi, 1236 metai mažiausia yra trigubai reikšmingi.
Gi čia anksčiau minėtojo tokio kokio “tarptautinio įteisinimo” lig laiku negalėjo nė iš niekur būti susilaukto, nes, mat, tie tokie galingieji įteisintoj ai Lietuvos valstybę gi jau niurgdė žlugdė, o apskritai Pabaltijo visui visi baltai ir vakariniai suomiai-ugrai tų “įteisintojų” gi buvo nuspręsti okupuoti, pasisavinti ir ilgainiui “prekybiškai tikybiškai” (plg. Vokiečių livoniečių-kardininkų ordino įkūrėjus pirmatakus XII amžiaus gale Dauguvos žemupyje apie Rygą) nutautinti, kas paskui slavišku ir germanišku plačiu mastu tolyn smarkyn buvo vykdoma, tartum tai laiminant visam to meto pasauliui užsimerkus, kaip kad (analogiškai!), atsiprašau, ir dabar net visur ir visaip.
Drįstu paklausti, ar Nepriklausomybės kovų Lietuva irgi turėjo kieno nors pasiklausti ir supasavusi laukti, kol koks kokie “tarptautinis, -iai įteisintojas, -jai” leis ar neleis organizuotis, kovoti ir vėl susikurti svetimųjų imperijų kariautojų sunaikintoje lietuvių šalyje Lietuvos valstybę? Jei būtų buvę žiopsota ir lūkuriuota, tai tikrai būtų buvę viskas pralaukta, ir būtų šaukštai jau popiet buvę. Atėjus metui, taip ir ateityje vaduosis, nes žmogus ir tautos nebuvo, nėra ir nebus linkę vergauti: kad Pabaltijys, Ukraina, Gudija ir kiti pavergtieji ar pusiau pavergti vaduosis savarankiški iš totalizmų ir diktatūrų (nors ir proletariškiausių politrukiškiausių ar šlėktiškiausių baroniškiausių), ir vaduosis be jokių iš šalies atsiklausimų, aprobatų, “tarptautinių įteisinimų”.
Toliau išvada dėl seno Lietuvos valstybės jau buvimo net perdaug aiški: prieš 1251.VII.17, 1250 ir 1236 metus jau būta Lietuvos valstybės, ir jau net mažų mažiausia 15 metų amžiaus, ko ir įmantriausi priešai negali ir nepriveikia ginčyti ir paneigti. Taigi, Elta ar kas savo pranešime tai turėjo pakalbėti ir aiškiai šiaip arba taip pasisakyti. Gi savo ruožtu istorikai neturi jokios teisės net nė trumpiausio laiko Lietuvos valstybės amžiui nusukti, jei tik jis (kaip kad ir minėtuoju atveju) yra šaltiniškai žinomas. O istorikai šaltinius brangina ir pasveria apsvarstydarni.
Toliau dar daugiau aiškės.
Taigi, ten tolimesnis Eltos pranešimas aiškinimas sukasi jau apskritai apie sen. Lietuvos valstybės susikūrimo kokią pradžią iš anksčiau, ir rašoma: “Suprantama, kalbamąją dieną (t.y. minėtąją 1251.VII.17 dieną. PB.) Lietuvos valstybės kūrimasis buvo jau ir teisiškai užbaigtas, taigi ne faktiškai ką tik pradėtas. Kada, kieno bei kokiais veiksmais faktiškasis Lietuvos valstybės kūrimasis prasidėjo, — nėra duomenų spręsti ne tik dienos ar mėnesio, bet nei metų ar dešimtmečių tikslumu”. Žodžiu, vistiek neišsisukama, ir todėl pripažįstama, kad Lietuvos valstybė jau egzistavo, o čia augščiau buvo minėta nurodyta, kad jau mažiausia 15 metų ji egzistavusi prieš 1251.VII.17 datą. Atrodo, kad “15 metų”= bent pusantro dešimtmečio. Aišku peraišku. Vadinasi, duomenų esama. Tikras pusantro dešimtmečio tikslumas! Gi apie tokį tikslumą ir pati Elta ar ir Istorijos Skyrius kalba rašo. Ko daugiau bereikia?!
Toliau Eltos pranešime eina trumpi padriki datiniai duomenys, ir galgi Istorijos Skyriaus jie bus buvę plačiai bei įrodomai aptarti, ko skaitytojai gal dar nė nežinome.
Į tokių duomenų tarpą įmaišomi tarsi kaip nevalstybinės santvarkos “lietuvių puldinėjimai Livonijos (Nepasakoma, kas toje Livonijoje aborigenai-autochtonai ir kas jų žemės okupantai, dar ir daug ko nutylima, o tai labai svarbu. PB.), Rusijos (Ar tikrai tas vardas? O etniškai kas ten per žmonės? PB.) ir Lenkijos (Būtent, kada ir kur ten, turint galvoje ten lenkus ir ten kitur kaip tik nelenkus? PB.) XII amžiaus gale ir XIII pradžioje” (Elta). Taip, ir mūsų istorikų raštuose, kaip nulieta ir kaip svetimieji istorikai kada pradėjo ir tebetęsia, visdėlto lietuvių kariavimai, karo žygiai jų tebevadinami “lietuvių puldinėjimais į svetimas žemes”. Vadinasi, išeitų, kad yra vartojamas dvejopas mastas: lietuviai —- puldinėdavo, turėjo puldinėjimų į svetimas žemes, o anie svetimieji — ruošdavo karo žygius, žygiuodavo į baltų žemę kaip “skaisčiausi nekalčiausi” riteriai ir “palaiminti” opričnikai, — abeji anų laikų enkavedistai baltų nekentėjai taip pat su kandžiais šunimis draskūnais.
“Lietuviai... į svetimas žemes”, — rašoma. Dėl to smarkiai sušlubuojama etnografijoje, istorijoje ir geografijoje, ir atsiprašau už viešosios paslapties nenutylėjimą apie tai. Taigi, kad ir tos “svetimos žemės” kur kas nevisos buvo “svetimos”: jų būta ir savų, t.y. baltų, lietuvių, jau spėtų anų “šventųjų neliečiamųjų” svetimųjų užimstyti ne tik puldinėjimais, bet ir provokaciniais šlykščiausiais veiksmais. Lietuviams reikėdavo ir tekdavo ir savųjų išvaduoti. Gal čia galėtų žodžio nepagailėti ir mūsų demografai? Tai dar nejudinta sritis, bet reikalinga žinoti ir įvairiai naudinga. Tad ir lietuvių “puldinėjimai”= vaduojamieji karo žygiai yra svarbūs, ir tai ne betkas. Jų daug. Ir jie kartais turi savo ilgesnę ar trumpesnę istoriją, vadus, tikslus, bendradarbius, maršrutus ir visi yra įsispraudę į Lietuvos valstybės reikalą, valią ir geopolitiką.
Jei taip ir toliau bus vergiškai ir nevienodai kariavimo tikslai, reikalai bei atvejai vadinami ir panašiai “puldinėjimiškai” suprantami bei traktuojami, tai dar toli šaukia ligi geros tikros mūsų tautos istorijos parašymo ir Lietuvos valstybės pradžios tarpo sujieškojimo, jo kiek galint visokeriopo aprašymo.
Toliau toks šit priedelis.
Skaitykime net jau veik naujausių istorikų nelietuvių žodį, ir jau bent vietomis draugiškesnį žodį baltams ir kartu lietuviams, norinčio ir visur objektyviu būti istoriko posmus: V. T. Pašuto, Obrazovanije Litovskogo gosudarstva. Moskva, 1959. Ten rasime išspausdinta kaip tik iš anų senovinių laikų “lietuvių puldinėjimus į svetimas žemes”, o jei pvz. rusų “puldinėjimai”, tai jie jau: “karo žygiai, žygiavimai” prieš (į) Jotvingus, Lietuvą, Rytinius galindus ir kitus baltus ar suomius - ugrus. Bet tikėkimės, kad ilgainiui ir šiuo atveju rašytojų bus apsilyginta, supratus, kad reikia vienodumo, nepaviršutiniškumo, respekto.
(bus daugiau)
PETRAS BŪTĖNAS
(Pradžia KARIO 1 nr.)
Toliau. Tų “lietuvių puldinėjimų” kaikurių vadų asmenvardžiai net ir lig šiol teberūpestingai “svetimkalbiškai” teberašomi nors ir lietuvių istorijos raštuose, o svetimieji daugiausia tartum specialiai tebešakarmakaruoja baltų, ir lietuvių, asmenvardžius ir vietovardžius. Tai ką norėti, kad dar lauktumėm ir “lietuvių puldinėjimų” tikro rimto istorinio aprašymo, kuris, jei toks tikęs būtų, žiūrėk, tikrai padėtų praskverbti Lietuvos valstybės pradžią dar toliau į praeitį, aprašomuosius faktus ypač sujungiant su pridurmiais “užsieniniais” įvykiais, visuotinai liečiančiais ir Lietuvos valstybę bent atitinkamuose jos žemės sektoriuose.
Ir, antra, nebereiktų istorikams perdaug vis garsiai viešai dejuoti, kad anie amžiai perdaug maža istorinių žinių apie Lietuvą esą palikę mūsų laikams. Žinoma, čia ne vieta, bet jau ir dabar būtų galima išskaičiuoti faktus, jau paskelbtus, bet istorikų buvusius užmirštus ar omenėje neturėtus; jų dar ir daugiau susiras iš ano “permaža istorinių duomenų turinčio” laikotarpio.
Šitokių dalykų net daug esama ir kitame sektoriuje: Lietuvos valstybės vakarinėje bei pietvakarinėje pusėje, taigi vakariniuose baltuose ir pajūriniuose-pamariniuose lietuviuose. Ir čia dar daug to pačio minėto darbo, beryšinčio kad ir su Lietuvos valstybės pradinių gairių jieškojimu. Žinau, kad šitokie žodžiai ir mintys gal net daug kam nepatiks. Bet kur tu žmogus visiems įtiksi. Svarbiausia pats reikalas, o ne pigus įtikimas.
Toliau šičia būtinai užkabintinas senųjų istorikų nesuprastas ar nemėgtas toks lietuvių tautai svarbus tautovardinis klausimas.
Dėl Lietuvos tautovardžio: “Istorijos dokumentuose Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas 1009 metais, kalbant apie Prūsų arkivyskupo benediktino Brunono Kverfurtiečio nužudymą ties Rusijos ir Lietuvos riba (in confinio Rusciae et Lituae”) [Elta], Taip, pirmą kartą, bet tas “pirmas kartas” tik Vakarų Europos istoriniuose šaltiniuose, ir žr. Karys, 7 ir 8 nr. 1966 m. “Premijuotina mūsų istorijos painiava”.
Iš to susiorientuojame ir geografiškai, o po to ir etniškai. Taigi, žuvo prie Rusės ir Lietuvos sienos. Jei “Ruscia” jau buvo valstybė 1009 metais (To niekas neginčija!), tai ir “Litua”=Lietuva irgi jau buvo valstybė, turėjusi ir savo sienas, jos žinotas ir jos pačios saugomas sienas, — su kita čia valstybe=su rytinių slavų Ruse. Taigi, ir 1009 metų įvykis skelbia Lietuvą valstybe, — vadinasi, prieš 242 metus prieš 1251.VII.17 metų datą.
Bet tai buvo pagal Vakarų Europos istorinius šaltinius, ir Lietuvos valstybės kur nors tolimųjų jotvinginių pietryčių pasienyje.
Tuo tarpu Lietuvos “sen. rus. Lit6va” (žr. ir plg. Bg. III. 252-3 p. §190 ir 267 p. §203) vardas, kitoje geografinėje padėtyje svetimųjų sutiktas, minimas yra dar kur kas iš anksčiau: rytinių slavų metraštyje jis įrašytas jau prieš 147 metus prieš 1009 metų datą, — taigi, beveik per pusantro šimto metų anksčiau; jis minimas yra prieš 862 metus po Kr.
Šių metų, prieš juos ir po jų visos datos su savo įvykiais Suomių įlankos — suom. Aldagos, rus. Ladogos ežero — Kosupės, rus. Kasplia iš *Kos + up-ė, ar Laukesos, rus. Lučesa iš *Lauk--es-a (abu Dauguvos vidurupio kairieji-pietiniai-aistiniai įtakai) — Dniepro - Juodosios jūros vandens kelyje, ypač šiauriniame uždauguvyje bei Dniepro augštupyje, — yra tiesiogiai ir skrodžiamai palietę rytinius baltus, taigi ir sen. Lietuvos valstybę, ir vakarinius bei Volgos augštupio suomius-ugrus. Taigi, 862 metų ir kitų tada datų net ir Lietuvos tautovardžiui nėra kaip nutylėti ar aplenkti. Tai ir sen. Lietuvos valstybės seniausio laikotarpio istorijos žymi ir reikšminga dalis, niekaip neaplenkiant nė 853 metų po Kr. Žemaitijos žiemvakariuose netoli Latvijos Kuršo pietinės -žemaitinės juostos mūsų Apuolės pilies-tvirtovės skandinavinės apsiausties ir iš to atsiradusių kitų Lietuvos valstybei svarbių įvykių.
Šiek tiek į šalį, bet vistiek tiems patiems reikalams, mes skaitytojai turime žinoti neslepiamai: “1040 metais Rusų metraščiai pirmą kartą mini lietuvius (rusų kng. Jaroslavo žygį į Lietuvą)”, — šitaip rašo mūsų istorikų raštai. Matai kaip:
a) Čia jau rusų (Ar toks “rusai” įvardas tikrai tinka jaroslaviniam laikotarpiui?) žygis, o jei būtų buvęs lietuvių žygis, tai, žiūrėk, greičiausia jis būtų buvęs “nužemintai” pavadintas tik puldinėjimu. Tų čia rytinių slavų “žygių” tuomet
ne vienas ir ne du buvo, pradedant ryškiausiais 983 metais, — vadinasi, prieš 268 metus prieš 1251.VII.17 metų datą. Ir dar kartą sakau, nors jau ir kitoniškesniais žodžiais: jei istorikai nors ir nuo 983 metų sujustų ištyrinėję aprašyti vien tik lietuvių “puldinėjimus” bei nelietuvių (nebaltų) “žygius” ir jei iš to pasistengtų gauti bendrą susirėmimą ir organizuoto lietuvio pastangų bei tikslo išvadą, tai po to sykiu turėtų pripažinti šio ilgo laikotarpio ir Lietuvos valstybę, ir jos atsparumą, savo valstybinių sienų žinojimą bei jos gyvenimą tada visada.
b) Lietuvos tautovardžio pirmą kartą rašytinio paskelbimo datos atvejui rytiniuose slavuose “1040 metų” data yra vėlesnė, taigi ji ne pirma ir net ji visiškai kitkam, nors ir tiek pat svarbiam istoriniam faktui nušviesti. Apie istorikų klaidingą šios datos traktavimą jau esu spausdinęs. Matyt, jie jau įtikinti, kad yra tik taip, kaip kad štai čia dabar parašiau. Bet bent tuo tarpu apie tai tebėra “staugianti tyla”.
Apie ją V. T. Pašuto (t.p. 11 p.) rašo [verčiu]: “1040 metais randame žinią apie Jaroslavo kariuomenės žygį (o pochode) jau į Lietuvą: “Jaroslav ide na Litvu” (Rytinių slavų pirmasis metraštis “Poviest' vremennych liet”= PVL. I. 103 p.); be to, Naugardo pirmajame metraštyje mladšego izvoda, kur nėra žinios apie 1040 metų žygį, skaitome 1044 metais šit ką: “Chodi Jaroslav na Litvu (NPL. 181 p.)”= ėjo (žygiavo) Jaroslavas į Lietuvą. Ir tik tiek. Istorikas nuo savęs jokių komentarų čia neprijungia. Kai tik tiek tų metraščių tėra pasakyta, tai tada iš metraštinių turinių tegalima konstatuoti, kad šiedu rytinių slavų karo žygiai į Lietuvą Jaroslavui nepasisekė, ir kartu greičiausia jiedu tebus buvę tik teroristiniai bei genocidiniai pasiplėšikavimai ir žudymai, kaip dažnai atsitikdavo. Jokių baltų žemių negalėta užimti, pasipriešinus Lietuvos kariuomenei.
Ir iš rytinių slavų metraščių vėlesnių metų aprašų yra pranešimų, kad baltų tautų nepriveikta pavergti, arba kad slavinių karo žygių stačiai nepasisekta. Tam priedas: neorganizuota Lietuva tikrai nebūtų priveikusi nuo įvairių pusių priešų gintis. Užtat čia anksčiau ir rašiau, kad mes dar neturime “lietuvių puldinėjimų į svetimas žemes” ir svetimųjų “žygių į baltus” istorijos parašytos, ir todėl nukenčia net ir Lietuvos valstybės susikūrimo tarpo suradimas.
Beje, 1040 metų data yra per 178 metus vėlesnė už 862 metų datą ir per 31 metus vėlesnė net ir už 1009 metų datą. O jos visos (čia skelbtos ir čia nepaskelbtos) rodo, kad įvairūs svetimieji net nevienodais pretekstais iš pietų ir rytų, kituose sektoriuose ir iš vakarų bei šiaurės, jau seniai gulė “kažkokį politiškai ir kariškai organizuotą jiems visaip svetimą pasaulį”, kuris man aisčiui-baltui yra pažįstama Lietuvos valstybė.
Po to štai neperseniai (1957 metais) Maskvos rusofilinio diktato ir velikorosų-rusų-moskvičių sukirpimo Lietuvos TSR istorija, I. Vilnius, ir savo chronologinėje lentelėje (441 p.) rašo: “1040 metais pirmosios žinios apie Lietuvą rusų metraščiuose”, daugiau nieko nepasakant apie šios datos tiesioginį reikalą — apie Jaroslavo kariuomenės buvusį ėjimą į Lietuvą ir jo nesėkmę. O toliau tik ta pati istorinė netiesa kartojama Latvijos TSR, Estijos TSR, Ukrainos TSR, Gudijos TSR ir t.t., — žodžiu, per visą konglomeratinės kolonialinės Sov. Rusijos spaudą standartiškai — rusiškai sovietiškai (kartu ir cariškai kadetiškai) — politbiuriškai, kad ten žmogelis rašytojas kitaip nei krypt, nei cypt. Vadinasi, ten iš Lietuvos tautovardžio amžiaus yra nusukti 178 metai. O kodėl nusukti, — kiekvienas visuomeniškas lietuvis supras, jei neapsimes nesuprantąs; tuo reikalu įdomių ir pravarčių žinoti žinių žr. Bg. I. 402-3, 463, 548, II. 228 p.
Bet štai Eltos pranešime apie šią 1040 metų datą dar niekur nieko: taigi, kažkodėl imta ir pračiaužta. O ir ši data gi yra per 211 metų ankstesnė už 1251.VII.17 metų datą.
Dabar eisime jau prie kaip reikiant kurjozo, kuris liečia (anot žurnalistų, publicistų, pagrindinių, šalutinių ir atkištinių prakalbininkų vis ir vis: “šiltai ir šiltai”) čia minėtuosius 1040 metus ir kuris galėtų būti nemalonus ar Eltai, ar Istorijos Skyriui, kam jos ar jo nepasakyta šit ko, j ieškant Lietuvos valstybės pradžios arba bent vis ankstesnių tos pradžios ženklų. Mat, jau minėtosios Lietuvos TSR istorijos I. 441 p. chronologinėje lentelėje įrašyta: “1236-1240 metai yra Lietuvos feodalinės valstybės susidarymas”.
Čia žodis “feodalinės” buvęs nebuvęs, nes jis šiam reikalui ir nesvarbus, taigi ir visiškai nereikalingas. Antra, istorikai ištyrinėję skelbia, kad Lietuva nepažinusi feodalizmo, kaip kita Europa. Esminis ir kategorinis dalykas yra valstybė. Ir štai tą Lietuvos valstybę skelbia susikūrusią per kokius 4 metus: 1236-1240 metais, valstybės pradžiai imdami ryškius 1236 metus,—kaip anksčiau matėme, Lietuvos valstybės mindauginio sujungimo ir dabar mano primenamo Šiaulių mūšio faktus. Šiedvi datos liudija, kad Lietuvos valstybės jau būta prieš 11-17 metų prieš 1251.VII.17 metų datą. Šiuo atžvilgiu šios datos net labai svarbios, ir savo svarbumu jos skelbia, kad ir prieš jas egzistuota Lietuvos valstybės.
Gi apskritai dėl Lietuvos vardo kada kur paminėjimo istoriniuose šaltiniuose, Lietuvos valstybės susikūrimo ir kitų tam artimų dalykų bei faktų mano buvo rašyta “Karys” laikraštyje: 1) Karalius Notimeras, — 1 nr. 1962 m.; 2) Baltų
žemės falsifikatas su 9 žml., — 4 nr. 1962.; 3) “Paslaptingieji Sūduviai” su 6 žml., — 2 nr. 1963 m.; 4) Lietuvos valstybės įsikūrimas, — 5 nr. 1963m.; 5) Gal praverstų?! su 2 žml., — 1, 2 ir 3 nr. 1964 m.; 6) Lietuva ir jos kaimynai, su 1 žml., — 4 nr. 1964 m.; 7) Karas ir politika Kr. Donelaičio “Metuose”, — 8 nr. 1964 m.; 8) Nevertinę jūros, — 1 nr. 1965 m.; 9) Dėl naujo Lietuvos žemėlapio, — 2 nr. 1965 m.; 10) Prūsų tautovardžio amžius, su 4 žml., — 5 ir 6 nr. 1965 m.; 11) 1219?, 9 nr. 1965 m.; 12) Vėl sienos, su 2 žml.,— 1 nr. 1966 m.; 13) Priešmindauginė Lietuva, —3 nr. 1966 m.; 14) Premijuotina mūsų istorijos painiava,su 3 žml., — 7 ir 8 nr. 1966 m.; 15) Tvir-medės pilis, su 1 žml., — 1 nr. 1967 m.; 16) Ten lietuvių, ne gudo, šalis (etnografinis vaizdas), su 2 žml., — 6 ir 7 nr. 1967 metais.
Paskutinį pašnekesįšiame straipsnyje skiriu apie vieną sen. Lietuvos valstybės XIII amžiaus pradžios didelio svarbumo aktą, rytinių slavų Valuinės-Galičo metraštyje įrašytą Cholme, bet mūsų istorikų buvusį užmirštą ir todėl dar neištyrinėtą. Tas aktas — tarpvalstybinė sutartis yra per tris šimtus su ketvirčiu metų vėlesnis už anglų keliauninko Vulfstano kelionės (apie 887-901 m.) į vakarinių baltų pavyslinę-paaismarinę šalį
— į Aisčių žemę palyginti net labai platų įvairias aisčių-baltų gyvenimo sritis, net jų valstybingumą pavaizduojantį aprašą, mūsų istorikų irgi dar nebaigtą tyrinėti.
Neišsakytai svarbi ir gana plačios, net visaip sodrios dokumentacijos 1219 metų data Eltos pranešime minima šitaip ir tik tiek: “1215-1219 metų laikotarpyje, ryšium su taikos sutartim tarp lietuvių (Dokumento tekstas ir dvasia rodo į Lietuvą. PB.) ir Haličo-Volinijos kunigaikščių (Ga-ličo ir Valuinės kniažestva, -os. PB.) lietuvių kunigaikščių (Iš tikrųjų sutartyje pirma eina mūsų kunigaikščiai, o tik paskui Valuinės trys kniaziai. PB.) minima net 21, ir jų vyresniųjų (Dėl to “vyresniųjų”, apskritai įvairaus kunigaikščių skaičiaus ir kitų atitinkamų dalykų žr. “Nepriklausoma Lietuva” 34, 35, 36, 37 nr. straipsnį “Du svarbūs klausimai”. PB) tarpe minimi Mindaugas bei jo brolis Dausprungas”; tik pačios sutarties apraše Dausprungas įrašytas yra pirmas, o po to tuojau jo brolis Mindaugas.
Tokiais svarbiais (komunikato pobūdžio) atvejais būtų buvę geriausia, tiksliausia nors šia proga pirmą kartą spaudoje paskelbti visą pilną šios sutarties originalą, rašytą sen. rusų kalba, ir jo tiksliausią lietuvišką vertimą. O jei dar ir su mūsų nusimaannčių istorikų išsamiais komentarais, — tai jau ir visiškai puiku.
Esu spausdinęs, kad 1219 metais šita sutartis rytinių slavų metraštyje tik įrašyta, bet ji “turėjo būti sudaryta kaip dokumentas anksčiau: 1213 metus turint irgi omenėje, ir greičiausia taip ir bus. Žodžiu, tos sutarties atsirasta tuoj po svarbių 1209 metų įvykių Lietuvos valstybės žiemrytinėje kaimynystėje; žr. straipsnio pradžioje 1209 metais Jersikos centrinės pilies ir valstybės likimą.
1219 metais metraštiškai įregistruotoji sutartis buvo prieš 32-36-38 metus prieš 1251.VII.17 metų datą. Ergo, jau turime mažiausia trisdešimt-keturiasdešimt metų, kai Lietuvos valstybės buvimas jau yra žinomas prieš 1236, 1240, 1250 metus ... ir ypač prieš Lietuvos karalijos atsiradimą.
Tą faktą, matėme, remia ir kaikurių kitų datų įvykiai, po to ir net prieš tai buvusieji. Gi ir lig tol ne per vieną dieną, mėnesį ar net ne per vienerius metus mūsų valstybė įsigalėdama atsirado, pamažu vis drąsyn ir labyn jungdamasi. Atsirado ir tokia ji veikė ištisinai baltiška. Tai liudija ir šios tarptautinės sutarties kraštovardžiai, kunigaikščių šeimovardžiai, sutarties etnografinis bei geopolitinis pavidalas ir visų 21 kunigaikščio asmenvardžiai be jokiausios išimties, o jų tarpe ir moteries kunigaikštės Plik-ien-ės 2, sutartyje rašomos sen. rus. Plik-ôs-ov-a, o tai yra iš liet. pav. Plikas 4. Moteries kunigaikštės buvimas Lietuvos valstybėje skelbia didelę naujieną (XIII amžiaus pradžia!) apskritai senojo pasaulio istorijoje ir savo keliu liudija visai savarankišką Lietuvos valstybės pobūdį.
Atsiradusi Lietuvos valstybė veikė ir tvarkėsi savo ilgose laisvės kovose užgrūdinta, politiškai ir kariškai atsakančiai ir gerai besiorientuojanti, savarankiška, atskirų tradicinių baltiškųjų papročių bei savos gyvensenos ir saviškosios ūkininkavimo sistemos valstybė. Tik ši valstybė buvo iš visų pusių apstota ir žiojama jau vadinamai krikštytųjų germaniškųjų bei slaviškųjų politinių vienetų, išvirtusių irgi valstybėmis (variaginėmis, ordininėmis, misionizminėmis), po pokristinių Europos vidurio tautų kraustynių ir kaip reikiant pjautynių, iš to klaikaus nuošaliems baltams ateisimą nelaimę pranašavusio ilgo laikotarpio “bitnikiškai” pasisavinusių visokius sau egoistiškai patogius “Drang’us” į visas neromanų, negermanų ir neslavų gyvenamąsias puses.
Cholmas,sen. slav. ir rus. Cholm, lenkiškai Chelm “kalnas, -élis, kalva”, miesčiokas stovi Vilniânkos, šaknis Vil-n-, lenk. Welnianka (V. Bugo vidurupio kairio-vakarinio įtako) versmių apylinkėse, tik 25 km. į vakarus nuo V. Bugo vagos, 110 km į pietus nuo L. Brastos prie V. Bugo žemupio aps. miesto, 40 km į pietvakarius nuo Pripetės versmių, 68 km į žiemvakarius nuo Valuinės Vladimiro centrinio miesto, stovinčio 12 km į rytus nuo V. Bugo vidurupio, rytinių slavų (ukrainiečių) žemėje. — Galičo ir Valuinės rytinių slavų metraštyje Cholmo metraštininko 1219 metais įrašytoji Lietuvos ir Valuinės valstybių sutartis, anot V. T. Pašuto (t.p. 339 p.), buvo karinės sąjungos pobūdžio. Tai svarbus ir ryškus ženklas, kad jau tada ir prieš tai Lietuva buvo valstybė atsakančiai. Ir pirmučiausia ta sutartis bus buvusi nukreipta prieš iš Vakarų kurstomąją bei “misionoriškai ekspansyviai” neramią Lenkiją kuri paskui prieš baltus kariauti, dosniai, bet žlibai, apdovanodama prisiviliojo ir pasikvietė vad. Vokiečių teutonų-kryžiuočių ordiną, tuokart be Šventosios žemės tarsi formaliu bedarbiu dykinėjusį Europoje.
Kad minėtoji sutartis tikrai galėjo būti karinės sąjungos pagrindo, tai dėl to ypač suprantama yra iš šios sutarties turinio keleto galinių eilučių, kurių taip pat labai svarbių kažkodėl prie šios sutarties nėra prijungta nei Dr. V. Daugirdaitės-Sruogienės Lietuvos istorijoje. Chicago, 1956 m. 75 p. (A. Šapokos Lietuvos-istorijoje šios sutarties nėra net ir viso teksto.), nei per vienerius metus anksčiau išleistoje knygoje: Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. I. Vilnius, 1955 m. 34 p.
V. T. Pašuto ryšium su 1219 metų metraštyje įrašyta sutartimi aiškiai sako ir dar vieną teiginį, — kad tada Lietuva jau buvo vienalytė valstybė (t.p. 339 p.), taigi, prieš 30-40 metų prieš 1251.VII.17 metų Lietuvos karalystės pirmąją datą, arba prieš 740 (739) ar 755 metus prieš 1968 jubilėjinių metų datą.
Pagal lietuvių gyvenamajame plote ir baltuose įvykių įvykius Lietuvos valstybės jau buvimas lengvai įeina į XII amžių. O tai būtų mažiausia 50 metų prieš 1251.VII. 17 metų karalystės pirmąją datą ir prieš 770 metų prieš 1968 jubilėjinių metų datą. Tuo būdu Lietuvos valstybės amžiui būtų logiškai ir teisingai išgelbėta mažiausia bent 50 metų.
Apie dar ankstesnį Lietuvos valstybės periodą, turintį irgi nemažos istorijos (Iš jo šis tas čia jau buvo užsiminta.), kad perdaug nerūstautų specialistai profesionalai istorikai ir mūsų oficialiosios susirūpinusios įstaigos, galgi šįkart geriau nutylėti ir dar kažkiek laiko ( kaip kad ir dėl atsikūrusios Lietuvos valstybės etnografinių valstybinių sienų vis dar niekaip nesuradimo ir tikslaus teisingo jų nustatymo bei apgynimo) kantriai palaukti.
Lygiai ir dėl 1213-1215-1219 metų tarpo sutarties galutinio išaiškinimo ir visokeriopo jos aprašymo taip pat čia būtina yra sustoti nebeaiškinant ir laukti, kur kada kokį tyrinėjamąjį išsamų raštą parašys kuris mūsų istorikų ar pats Lituanistikos Instituto Istorijos Skyrius, visais atžvilgiais nors kartą ir kiek begalint baigtinai ištyrinėdamas, -i šį reto svarbumo istorinį dokumentą ir lemtai organiškai jo turinį įjungdamas, -i į prieš jį buvusių bei po jo atsitikusių istorinių įvykių grandinę, — ir būtinai išeidamas, -i iš baltų ir Lietuvos interesų.
*
O tuo tarpu išvadoje tik tiek parizikuosiu paminėti:
Gi 1251.VII.17 metai tėra galima pripažinti Lietuvos karalystės pradžia ir tiek. Bet šios datos niekaip gyvai negalima pripažinti Lietuvos valstybės net ir betkokios išgalvojamos rūšies įkurtuvėmis.
1967.X. 10.
