Kronika
NEW JERSEY
Nors ir nebūdami gausūs skaičiumi, New Jersey ramovėnai kas metai surengia Lietuvos kariuomenės atkūrimo paminėjimą, ir neužmiršta parinkti aukų Lietuvos laisvės kovų invalidams. Šiais metais Lietuvos kariuomenės atkūrimo šventės minėjimas įvyko lapkričio 18 d. Newarke. Ta proga, lietuvių šv. Trejybės parapijos bažnyčioje kun. Petras Totoraitis aukojo iškilmingas šv. mišias už visus žuvusius už Lietuvos laisvę ir pasakė dienai pritaikytą pamokslą. Po pamaldų tos pat parapijos salėje įvyko iškilmingas minėjimas su paskaita ir menine programa. Paskaitą skaitė Lietuvos Laisvės Komiteto narys Vyt. Vaitiekūnas pažymėdamas, kad tik Lietuvos kariuomenės atstatymo paskelbimo aktas pavertė Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo akto žodžius gyvenimo tikrove. Be karių aukų visos kitos lietuvių tautos pastangos būtų buvusios nesėkmingos ano meto įvykių raidai nulemti. Pagal prelegentą net ir kovoms nurimus ginkluotųjų krašto jėgų reikšmė ne tik kad nesumažėjo, bet dar net padidėjo, nes kariuomenei atiteko pagrindinis jaunosios kartos pilietinio auklėjimo uždavinys.
Meninėje dalyje pianistės Rajauskaitės mokinė Daiva Kliučnikaitė pianinu paskambino keletą kūrinių, o p. Butvydienė-Viltis padeklamavo savo kūrybos eilėraščių, ir O. Lanienė — mūsų poetų kūrybos.
Karo invalidams šelpti buvo surinkta per $90, kurie per Ramovės centro valdybą bus pasiųsti Lietuvos Karo Invalidų sąjungai.
Nuo pat pavasario New Jersey ramovėnams vadovauja pirmininkas Petras Lanys su sekretoriumi K. Ambroziejumi ir iždininku Vincu Misiūnu.
Skyriaus susirinkimas
Ryšium su artėjančia 50 metų sukaktimi nuo Lietuvos kariuomenės atkūrimo LVS Ramovės centro valdybos išleistam aplinkraščiui apsvarstyti New Jersey skyriaus valdyba gruodžio 10 d. sušaukė narių susirinkimą, į kurį atsilankė visas tuzinas dalyvių. Buvo perskaitytas Centro valdybos aplinkraštis, o paskui skyriaus pirmininkas Petras Lanys pateikė tuo reikalu skyriaus valdybos nusistatymą ir paprašė šitais reikalais pasisakyti susirinkimo dalyvius. Iš principo pritardamas Centro valdybos iškeltiems sumanymams sušaukti Ramovės atstovų suvažiavimą ir Ramovės vardu įnešti į Lietuvių Fondą Nežinomojo Kario vardu $5000, skyrius, vis dėlto mano kad, atsižvelgiant į 1968 metais numatytų suvažiavimų ir įvairių kongresų gausumą, Ramovei būtų daug geriau savo iškilmingąjį sukaktuvinį atstovų suvažiavimą šaukti 1969 metais, nes tikroji sukaktuvinė diena (lapkričio 23 d.) vis tiek jau yra metų pabaigoje, todėl ją perkeliant į 1969 metus nebūtų ir tikrovei per daug nusidėta. O 1969 metais ir patys žmonės būtų laisvesni suvažiavime dalyvauti ir pajėgesni su suvažiavimu susijusias išlaidas pakelti. Juk nereikėtų užmiršti, kad 1968 metai bus ir įvairių aukų Lietuvos laisvinimo reikalams ir kultūriniams užsimojimams vykdyti rinkimo metai.
Dėl $5000 įnašo į Lietuvių Fondą skyrius mano, kad šiai sumai surinkti reikia skirti visą laiką iki iškilmingo Ramovės atstovų suvažiavimo 1969 m. Jų įteikimas vykdytinas iškilmingo suvažiavimo metu. Reikėtų turėti galvoje, kad įvairiuose suvažiavimuose dalyvauja ir aukas aukoja tik tam tikra tautiečių dalis, o nemaža dalis jokiam lietuvių veikime nedalyvauja, ir niekam nieko neaukoja. Todėl ir šiai sumai surinkti reikėtų skirti daugiau kaip vienerius metus laiko.
Sukaktuvinį Lietuvos kariuomenės; atkūrimo minėjimą skyrius nutarė surengti 1968 m. su iškilmingomis pamaldomis, atitinkama paskaita, menine dalimi, bankietu ir šokiais.
Ilgamečiui skyriaus sekretoriui K. Ambraziejui dėl nesveikatos atsisakius iš pareigų, jo vieton pakviestas valdybos kandidatas Jonas švedas. Skyriaus nariai linki p. Ambraziejui greitai pasveikti.
“Kario” premijų fondui skyrius nutarė pasiųsti $10.00. K. J.
HARTFORD, CONN.
Lietuvių Veteranų S-gos “Ramovė” Hartfordo skyrius, gruodžio mėn. 9 d., sušaukė metinį susirinkimą, kuris įvyko Lietuvių Amerikos Piliečių klubo patalpose. Į susirinkimą atsilankė 26 nariai (viso skyriuje yra 45). Praeitais metais skyriaus valdybą sudarė: A. Maslauskas—pirmininkas, K. Vaitaitis—vicepirmininkas, M. Palubinskas—II vice-pirmininkas, V. Juralis—sekretorius ir P. Špakauskas— iždininkas. Susirinkimą atidarė ir jam vadovavo v-bos pirmininkas A. Maslauskas. Iš jo padaryto pranešimo paaiškėjo, kad metų bėgyje buvo atlikta daug naudingų darbų: balandžio mėn. 20 d. buvo surengta nariams ir jų svečiams balius, kuris praėjo su dideliu pasisekimu; birželio mėn. 18 d., buvo suorganizuota gretimų skyrių atstovų bei valdybų narių pasitarimas Worcestery. Ten buvo aptarta didesnio bendradarbiavimo klausimai ir Lietuvos kariuomenės atkūrimo 50 m. sukakties paminėjimas. Be to, lapkričio mėn. 26 d., buvo iškilmingai pravestas kariuomenės šventės minėjimas. Toliau, pirmininkas supažindino su gautais iš centro valdybos ir “Karys” redakcijos raštais. Paragino narius skaityti “Karį” ir jį platinti kitų tarpe. Kalbėdamas apie kasos stovį pareiškė, kad iš buv. valdybos perėmė 253.98 dol., 1967 m. nario mokesčio surinko 140 dol., iš baliaus gavo pelno 84.10 dol. Paaukojo BALF-ui 10 dol., Rezoliucijų Komitetui remti — 20 dol., “Karys” redakcijai — 10 dol., Centro valdybai sumokėta mokestis (20%) — 22.50 dol. ir Jaunimo Centrui statyti —- 10 dol. “Karys” laikraščiui paremti dar papildomai buvo paskirta 25 dol. Kasoje liko 290 dol.
Revizijos komisija pranešė, kad apyskaita sutinka su jos surašytu aktu ir pasiūlė susirinkimui išreikšti iždininkui P. špakauskui padėką už gerą kasos tvarkymą.
Toliau sekė naujos valdybos rinkimai. Į naują valdybą balsų dauguma išrinkta: A. Maslauskas, S. Simonaitis, P. Simanavičius, P. Špakauskas ir V. Juralis. Kandidatais liko: A. Kuprys ir V. Vadišius. Į revizijos komisiją išrinkta: H. Dapkus, B. Kriščiūnas ir Z. Strazdas.
Kalbant apie valdybos veiklą, reikia pasidžiaugti puikiu pravedimu kariuomenės šventės, šventė prasidėjo lietuvių parapijos bažnyčioje iškilmingomis šv. Mišiomis, kurias atnašavo ir pritaikytą pamokslą pasakė parapijos klebonas kun. J. Matutis. Bažnyčioje dalyvavo skautai ir Amerikos Lietuvių Veteranų Sabonio Posto Nr. 7 atstovai su savo vėliavomis. “Aido” choras, vadovaujamas muziko
J. Petkaičio, giedojo lietuviškas giesmes. Visų nuotaika buvo pakili. Po pamaldų ramovėnai ir svečiai susirinko į L. A. P. klubo salę pusryčiams, čia pirmininkas A. Maslauskas pasveikino susirinkusius, paaiškino šventės prasmę ir paprašė kap. J. Dragū-nevičių sukalbėti maldą. Po maldos buvo pagerbti žuvusieji kariai, šauliai ir partizanai. Vėliau kalbėjo L. B. Hartfordo apyl. pirmininkas V. Balčiūnas ir A.L.V. Sabonio Posto atstovai. Po šių kalbų buvo išklausyta lietuviška radio valandėlė. Šios valandėlės vedėjas Algimantas Dragūnevičius transliavo Z. Strazdo kalbą skirtą kariams.
Tenka apgailestauti, kad mūsų skyriaus veiklų ir malonų pirmininką buvo ištikus didelė nelaimė. Einant "per gatvę jį užgavo pravažiuojanti mašina. Jis išgulėjo ligoninėje apie 6 savaites. Tik po dviejų operacijų galėjo grįžti prie savo darbo. Jei ne ši nelaimė, būtų dar daugiau nuveikęs.
X.
ROČESTERIS
Lapkričio 26 d. Ročesterio ramovėnai paminėjo Lietuvos kariuomenės šventę. Lietuvių radijo pusvalandžio pranešėjas R. Kiršteinas skaitė ramovėnų pirm. V. Vitkaus pareiškimą.
Šv. Jurgio bažnyčioje vikaras kun.L. Januška 11 val. atnašavo šv. Mišias už žuvusius karius. 3 val. p. p. parapijos salėje ramov. pirm. Vitkus, atidarydamas šventės minėjimą, pakvietė susirinkusius atsistojimu ir susikaupimu pagerbti kritusius kovose, kurio metu kun. Juška atkalbėjo a.a. vysk. Reinio parašytą maldą kalėjime. Pakviestas, kalbėjo nuoširdus karių bičiulis dr. A. Stankaitis. Kalbos metu jis neužmiršo išvardinti ir pagerbti Ročesteryje gyvenančių kūrėjų - savanorių: Arlausko, Druseikio,
Petkevičiaus, Pleskevičiaus ir Liormano, kurį jis apibūdino kiek plačiau, kaip pasiekusį deimantinį amžių.
Meninėje dalyje Pr. Puidokas jautriai padeklamavo a.a. Putino eilėraštį, gi veiklios Reginienės vadovaujamas taut. šokių būrelis pašoko keletą įdomių šokių.
Šį kartą ramovėno Liormano pasiūlymu buvo renkamos aukos ne vien karo invalidams, bet ir Nežinomo Kario įnašui LF padidinti. Pasiūlymas davė gerus rezultatus.
Ročesterio ramovėnų Kūčios, gruodžio 17 d. 1967 m.
praėjo jaukioje ir šventiškoje nuotaikoje. Jose dalyvavo didesnė pusė ramovėnų su šeimomis ir kviestieji svečiai, jų tarpe “Manoji Dzūkija” autorius Jonas Miškinis su žmona, Alto skyriaus sekretorius A. Sabalis su žmona ir kt.
Tradicinius lietuviškus Kūčių valgius paruošė ramovėnų žmonos, stalus kalėdiškai papuošė savo lėšomis p. Vitkutė.
Kūčių vakarienė pradėta ramovėnų pirm. V. Vitkaus malda ir Kūčių prasmės apibūdinimu. Vakarienės metu pirm. V. Vitkus nuoširdžiais žodžiais sveikino plk. R. Liormoną, deimantinio amžiaus sukaktuvininką. Jam pagerbti skyr. valdyba nutarė paskirti sukaktuvininko vardu 10 dol. Nežinomo Kario LF įnašui padidinti, šiltu žodžiu solenizantą pasveikino ir p. Vlada Sabalienė, buv. Vilniaus operos solistė. Susirinkusieji gražiai palinkėjo “Ilgiausių metų”, o sukaktuvininkas visiems širdingai padėkojo.
Plk. R. Liormano žodis
Gerbiamosios ir gerbiamieji, mieli karių bičiuliai,
Pirmiausia jaučiu malonią pareigą nuoširdžiai padėkoti dr. Stankaičiui už šiltus žodžius mano 75 m. amžiaus proga. Dr. Stankaičio tik ką girdėta paskaita ir sveikinimas aiškiai rodo, kaip augštai jis vertina kūr.-sav. ir bendrai karius, iškovojusius 1919-20 metais nepriklausomybę Lietuvai.
Pats, kad ir netarnavęs mūsų kariuomenėje tačiau savo dvasia ir nusistatymu jis yra tvirtas karys. Mums ramovėnams tai didelis džiaugsmas ir garbė.
Laisvės kovomis Lietuva tapo Nepriklausoma. Bet ta Nepriklausomybė pareikalavo nemažai aukų užmuštais ir sužeistais. Dalis sužeistųjų tapo karo invalidais, keletas jų dar tebėra gyvųjų tarpe Lietuvoje.
Jiems sušelpti Kariuomenės švenčių proga yra renkamos aukos, — tai pasidarė jau tradicija, šiandien aš siūlau tą gražią ir prasmingą tradiciją praplėsti: kadangi kariams paminklas Kaune rusų bolševikų buvo nugriautas, tai statykime tiems žuvusiems kitos rūšies paminklą — aukokime taipogi ir Nežinomo Kario įnašui Lietuvių Fonde. Jie paaukojo savo brangiausią turtą,— gyvybę už Lietuvą, todėl mūsų visų šventa pareiga yra didinti tą Nežinomojo Kario įnašą savo piniginėmis aukomis kiekviena pasitaikiusia proga; nepagailėkime kelių dolerių tam kilniam tikslui.
Ročesterio lietuvių visuomenė yra jautri ir duosni svarbiems tautos reikalams, taigi, tikiu, kad ji teigiamai įvertins šį mūsų Ramovės pasiūlymą.
NEW YORKAS
Skyriaus susirinkime, sausio 26 d. (Liet. Atletų klube) senoji valdyba davė savo veiklos ataskaitą. Sk. v-bos pirm. plk. J. Šlepetys apžvelgė valdybos ir skyriaus atliktus susirinkimus, paskaitas, parengimus, o ižd. S. Gudas pranešė pajamas ir išlaidas. Metų bėgyje, skyrius nesnaudė ir buvo pasidžiaugta gyva veikla ir apypilniu iždu.
Naujon skyriaus valdybon, slaptu balsavimu išrinktos naujos jėgos: J. Liaukus, V. Čėsna, L. Tamošaitis, V. Alksninis ir J. Zabelskis. Manoma, jog 1968 m. pareikalaus iš skyriaus ir naujos valdybos daugiau pastangų. Linkime sėkmės. Dalyvis
MAŽ. LIETUVOS PATRIARCHO MONOGRAFIJĄ PASITINKANT
Vladas Mingėla
Mūsų darbštusis rašytojas ir žurnalistas Pranys Alšėnas ir vėl apdovanojo lietuviškąją visuomenę savo kūrybinio darbo vaisiumi — Martyno Jankaus monografija. Tai jau šeštoji to paties autoriaus knyga. Kiekvienas padorus lietuvis džiaugiasi sulaukęs šio leidinio. Ypač džiaugsis visi tie, kurie kovoja dėl vieningos— sujungtos Lietuvos. Savaime aišku, Tilžės ir Klaipėdos krašto istorinė praeitis priklauso lietuvių tautai. Istorinė teisė ir teisingumas reikalauja, kad taip vadinamoji visa “Rytų Prūsija” turėtų priklausyti suvereninei ir laisvajai ateities Lietuvai.
Monografija buvo ruošiama M. Jankaus 20-ties metų mirties sukaktį prisimenant (mirė 1946.V.23), bet knyga išėjo iš spaudos kiek vėliau — 1967 metais, taigi 21-mais pomirtiniais M. Jankaus metais. J. J. Bachunas yra šios knygos leidėjas. Ačiū jam, ši knyga ima plisti lietuviuose. Visuomenininkams - paskaitininkams šioji knyga tai tikros deimantų kasyklos. Daug žinių čia sutelkta ne vien tik apie Mažosios Lietuvos patriarchą Martyną Jankų, bet ir iš viso — apie Klaipėdos kraštą.
Nuoširdus pagyrimas priklauso ir “Vilties” leidyklai-spaustuvei už tikrai pasigėrėtinai išleistą knygą. Reikia džiaugtis, kad ir korektūros klaidų labai maža.
Pranys Alšėnas atliko didžiai svarbų pasitarnavimą mūsų kultūrai, iškeldamas iš praeities dulkių tokią žymią asmenybę, “Aušros” leidėją ir redaktorių, Martyną Jankų. Monografijas rašyti yra nelengva net tos srities specialistams—mokslininkams. O ypač kada mūsų kojos mindo svetimą teritoriją. Mus supa svetimos kultūros gyventojai, svetimos bibliotekos, svetimos mokslo įstaigos. Tai sunkina autoriams medžiagos rinkimą. Jos jieškoma visur. Laiškais ir telefonu teiraujamasi. Iš šimto, ar daugiau, parašytų laiškų tegaunama keletas, arba keliolika atsakymų.
Užtat, iš išleistos knygos matome, jog autorius, Pr. Alšėnas, “Kario” ir kitų laikraščių bendradarbis, jautė atsakomybę ir savo darbui skyrė visas savo dvasines ir fizines galias. Kai kas gali prikišti, kad kai kurie knygoje panaudoti straipsniai jau buvę spausdinti. Manding, į bet kurį tikslą galima priartėti įvairiais keliais einant. Autorius pasirinko lengvesnį kelią, o gal ir trumpesnį. Aišku, jis galėtų surinktąją medžiagą, atsiminimus, pasisakymus paties M. Jankaus ir įvairių kitų asmenų atsiminimus “suvirškinti” ir sulydyti į vienalytį veikalą, bet ar toks biografinis kūrinys būtų geresnis ir brandesnis? Pasitaiko gyvenime, kad autoriai, surinkę daugybę gerų straipsnių ir knygų, juos sulydę, sutelkę ir apdoroję išleidžia jau savo knygą. Tačiau ilgainiui paaiškėja: jog iš daugelio gerų knygų išėjo tik dar viena bloga knyga. Kas žino, jeigu autorius daugelio autorių patiektąją medžiagą būtų “suvirškinęs”, ją apdorojęs, t.y. jeigu viską būtų ištempęs ant alšėniško kurpaliaus, galgi ir istorinė tiesa nebūtų tokia reali ir literatūriškai bei istoriškai tikra ir gal būtų kritikuotina? Gal tik, reikėjo kai kurių autorių atsiminimų nedėti, kadangi jie buvo visiškai panašūs. Kam kartoti?
Nežiūrint to, pagalba šios monografijos, M. Jankus gyvens ateinančiose kartose amžinai. Kam reikės, tas galės atrasti šią knygą laisvojo pasaulio bibliotekose, galės pasisemti pats ir kitiems parodyti savo tėvynės Lietuvos negęstančios meilės pavyzdį.
Gražų ir trumpą įvadinį žodį tarė šios knygos leidėjas Juozas J. Bachunas. Jis pabrėžė faktą, kad jo gyvenimo jaunystėje jį sužavėjo ir patraukė M. Valančius, S. Daukantas... Tačiau ypatingą jo dėmesį atkreipė trys daktarai: J. Basanavičius, V.
Kudirka ir J. Šliūpas. Ilgainiui pačiam J. J. Bachunui ėmė atrodyti, jog tik tiek žymūnų turėdama tauta negalėtų susikurti laisvos Lietuvos. Jų turėjo būti daugiau. O kaip tik iš tos daugumos ir išplaukė Martynas Jankus.
Leidėjui M. Jankaus vardas itin įsmigo atmintin, kai 1923 m. Klaipėdos kraštas sukilo ir prisijungė prie Lietuvos. Nuo to meto jis jam virto ne vien tik aušrininku, bet ir fronto didvyriu. Tuo metu M. Jankus ėmėsi Vyriausiojo Klaipėdos Išlaisvinimo Komiteto vado pareigų ir didžios atsakomybės. Tad J. J. Bachunas savo žodį baigdamas taria:
“Tokių sąmoningų lietuvių, koks buvo M. Jankus, Lietuva ir nūdien labai reikalinga, nors okupanto spaudžiama, niokojama ir marinama. Tokia pastiprinanti esencija (kitų pvz. remiama ir ugdoma) ne pro šalį šiandien ir mums visiems, kad ne tik būtume, bet ir ateičiai išliktume lietuviškais žmonėmis ir žymiai daugiau padėtume lietuvių tautos laisvės-byloje.”
Knygon sutilpo devyni skyriai. I. Bitėnai ir Jankų Merčius; II. “Auš-ros” šviesai skleidžiantis; III.Patriarchas žodžio kūrėjas ir kovotojas; IV. Rambyno ir Bitėnų idilija; V. Mažosios Lietuvos istorinė apybraiža; VI. Padangei vėl niaukstantis; VII. Patriarcho tremties dienos ir mirtis;
VIII. Sutelktinio nekrologo vietoj ir.
IX. Pr. Alšėno — autoriaus žodis užsklandai.
Pr. Alšėno veikalas, kuriame figūruoja apie trisdešimt rašinių, straipsnių ir atsiminimų autorių, darniai sutelkė visus dramatiškus “Aušros” leidėjo ir redaktoriaus gyvenimo, kovos ir darbų aspektus. Paskutinis jo gyvenimo kovos tarpsnis — 1921-1923 m. — tai Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos laikotarpis. M. Jankus pasirašė atsišaukimą ir įvykdė sukilimą: jis buvo Klaipėdos krašto sukilėlių politinis vadas.
Klaipėdos atvadavimo sukilimas buvo visos tautos rizikingas ir atsakingas žygis. Sukilimo inicijatyva visą laiką buvo šaulių S-gos rankose. Visa atsakomybė buvo uždėta klaipėdiečiams ir Šaulių Sąjungai. Daug nuopelnų be Martyno Jankaus, turėjo Vincas Krėvė-Mickevičius, Em. Galvanauskas ir daugybė kitų asmenų. Savaime aišku, vėliau įsijungė savanoriai—Lietuvos kariuomenės kariai ir klaipėdėčiai. Tačiau, Martyno Jankaus monografijoje, pirmą kartą, pasirodė Klaipėdos sukilimo ir atvadavimo tikrosios tiesos apybraiža — istorinių faktų aprašymas. Ir Šilutės seimas monografijoje iškeltas tiesos šviesoje: Šilutės seimas davė pagrindą sukilimą pradėti... ir prijungti kraštą prie motulės Lietuvos. Tai didžia dauguma Martyno Jankaus nuopelnas.
Ši puiki, graži lietuviška knyga tepuošia kiekvieno lietuvio namų bibliotekėlę. Leidėjas J. J. Bachunas įvadiniame žodyje tarė: “Imk šią knygą į rankas ir skaityk, — skaityk ir stiprinkis amžinos atminties Mažosios Lietuvos Patriarcho Martyno Jankaus gyvenimo pavyzdžiais, nes juk ir mūsų Tautos Himne sakoma: “Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia”.
Pranys Alšėnas — MARTYNAS JANKUS, Mažosios Lietuvos patriarchas, Gyvenimas, darbai ir likimo lemties vingiai. Torontas - Kanada. 1967 m. išleido Juozas J. Bachunas, Tabor Farm, Sodus Michigan. Tiražas 2000 egz. Spaudė “Vilties” spaustuvė Clevelande. 394 p. 71 iliustracija, 8 faksimilės. Kaina: kietais viršeliais 4 dol., minkštais viršeliais 3 dol.
Tėviškėn negrįžęs, amžinybėn išėjo ...
Su šauliu kunigu ANTANU ŠEŠTOKU atsisveikinant
Visi Čikagos lietuviai, o ypatingai šauliai, liūdi a.a. kun. Antano Šeštoko, kuris per eilę metų buvo Vytauto Didžiojo šaulių kuopos pirmininkas bei dvasios vadas ir dirbo šaulišką darbų Centro valdyboje ir S-gos garbės teisme. Jo netekimas yra didelis nuostolis lietuviškai veiklai.
Velionis mirė gruodžio mėn. 29 d. Nursing Home “Concordia” namuose, sulaukęs 62 metų amžiaus ir išbuvęs vos 23 metus kunigo pareigose. Jis gimė 1905 m. spalio mėn. 13 d. Vabalių km., Smilgių parapijoje, Panevėžio aps. Į kunigus įšventintas buvo 1944 m. kovo mėn. 25 d. Kaune, o pastoracinį darbą dirbo šv. Agnietės parapijoje, Čikagoje.
Buvo kilęs iš neturtingos šeimos, todėl anksti pažino vargą. Jaunystėje priklausė rašytojos Gabrielės Petkevičiūtės-Bitės veiklos rateliui ir dalyvavo jo veikloje bei vaidinimuose, juos rengdamas ir pats vaidindamas. Brangino knygas ir spaudą, kurią rėmė. Labai mylėjo kaimo jaunimą ir jam visokeriopai padėjo, sako dr. Misevičius.
Karinę prievolę atliko Kaune, gen. štabo raštinėje. Pasiliko virštarnybiniu raštvedžiu ir pasiekė viršilos laipsnį. Pradėjo lankyti suaugusiųjų gimnaziją, kurią sėkmingai užbaigė, jau būdamas pilnai subrendusiu žmogumi. Atrodo, kad jam patiko kariškas gyvenimas, nes pradėjo svajoti apie kunigo ir karo kapeliono ateitį.
Įstojo į kunigų seminariją Kaune. Sovietams okupavus Lietuvą, joje išsilaikė, ją baigė ir 1944 m. kovo mėn. 25 d. buvo įšventintas į kunigus. Tų pat metų pavasarį buvo paskirtas vikaru į Vabalninkus, bet ten nuvykti nebesuspėjo, nes reikėjo trauktis nuo atslenkančio fronto.
Tuomet iš Smilgių, su Baleišių ir kitomis šeimomis, arkliais išvyko Vokietijos linkui. Išgyveno visokių nuotykių, kol pasiekė Regensburgą, Bavarijoje. Ten gavo seselių vienuolyne kapeliono vietą. Palaikė ryšį su lietuviais ir kai po karo įsisteigė sargybų ir darbo kuopos prie JAV armijos, perėjo į jas dirbti kapelionu, kur išbuvo iki atvykimo į Ameriką.
JAV gyveno pastoviai, turėjo gerą kleboną, su kuriuo gražiai sutarė. Tuojau įsijungė į organizacinį darbą, o ypatingai į šaulių eiles, nes, kaip buvęs ilgametis karys, gerbė šaulių ideologiją ir jai nuoširdžiai pritarė.
Jau kelinti metai kaip kun. Antanas sirginėjo. Atostogas praleisdavo Floridoje, bet ir ten sveikatos nesurado. Atrodė, kad tik skundžiasi, todėl juo daugelis netikėjo. Liga paskutiniuoju metu jį prispaudė taip, kad jis dažnai nebeatpažindavo lankytojų. Ligonį prižiūrėjo ir gydė dr. Geštautas.
Naujųjų, 1968 metų išvakarėse, J. Bieliūno koplyčioje su dideliu liūdesiu ir skausmu artimieji, šauliai ir visuomenė atsisveikino su velioniu.
Kun. J. Borevičius, SJ, sukalbėjo rožinį ir tarė atsisveikinimo žodžius, apibūdindamas mirusį kaip kunigą, šaulį ir lietuvį. Pagrindinį žodį pasakė šS-gos pirmininkas š. Vl. Išganaitis, įvertindamas visą velionio darbą įvairiose šaulio pareigose. Jūros šaulių skyriaus vedėjas j.š. M. Maksvytis kalbėjo apie šauliškas pareigas, meilę broliui ir pagalbą reikale, o Čikagos Balfo aps. vald. pirm. š. Ant. Gintneris plačiau priminė jo gyvenimą, pastangas ir ryžtą pasiekti augštesnį mokslą ir įgyvendinti savo svajones — būti ne tik kunigu, bet ir karo kapelionu. Pareiškė padėką už šalpos darbą, paramą ir aukas tam, kuris gyvendamas pats gerai suprato vargšo žmogaus padėtį.
Sausio 1 d. buvo išlydėtas iš koplyčios į šv. Agnietės bažnyčią, kurioje velionis darbavosi. Gi sausio 2 d., esant bažnyčiai pilnai žmonių, vysk. V. Brizgys, asistuojamas kun. J. Borevičiaus SJ, kun, P. Abromaičio ir kitų kunigų, atlaikė šv. mišias ir pasakė pamokslą lietuviškai ir angliškai. Parapijos atstovas taip pat atsisveikino su velioniu ir atliko religinius patarnavimus. Mišių metu giedojo sol. Algirdas Brazis ir kiti.
Apie 50 mašinų vilkstinė palydėjo velionį į šv. Kazimiero kapines, kur jisai buvo palaidotas kunigų sklype, kalnelyje.
Ir taip a.a. kun. Antanas Šeštokas užbaigė savo gyvenimą, palikęs seserį ir kitus gimines Lietuvoje, nesulaukęs nė savo 25 metų kunigystės jubilėjaus, daugiau nebepamatęs savo mielų Smilgių padangės. Jam tinka žodžiai: “tėviškėn negrįžęs, amžinybėn išėjau!” Jo gyvenimas užgęso kaip žvakė. O buvo geras kunigas, puikus lietuvis ir ištikimas šaulys. Kaip gaila ir skaudu buvo skirtis su jo kapu šauliams ir kitiems jo bičiuliams.
Antanas Gintneris
Mjr. Balio Bobelio laidotuvės Cypress Hill kapuose, Brooklyne, 1967 m. gruodžio 13 d. Vidury, prie kapo stovi velionio žmona ir du sūnūs. L. Tamošaičio nuotr.
LAIŠKAI REDAKCIJAI
Atžymėdamas savo 65 metų amžiaus sukaktį, siunčiu Tamstai $50.00 KARIO žurnalo išlaikymui.
Esu gimęs 1902 metais rugpjūčio mėn. 24 dieną Žemaitijoje, Vilkaičių km., Lieplaukės parapijos, Telšių apskrities.
Man labai malonu ir džiugu konstatuoti faktą, kad KARYS žurnalas labai įdomiai redaguojamas. Tai ne mano vieno nuomonė . . .
Aš didesnių aukų negalėsiu daugiau prisiųsti, tik už žurnalą apsimokėsiu kasmetą, nes greitai pasidarysiu pensininkas. Turėtų kiekvienas dirbantis ramovėnas paaukoti vienos dienos savo uždarbį KARIO žurnalo išlaikymui .. .
Su pagarba,
Simonas Kontrimas,
New Jersey
.. . Esu sužavėtas p. P. Žilio knyga “Suomių-Sovietų karas”. Parašiau ilgesnę recenziją — turinio atpasakojimą, kurį pasiųsiu lietuviškai spaudai ... V. Šliogeris, Australia
.. . Skaitydamas spaudoje apie gražiai pavykusią Lietuvos Nepriklausomybės Atstatymo 50 M. Sukakties Konferenciją, atkreipiau dėmesį į jos padarytus nutarimus.
Nutarimas Nr. 5 yra ypač įdomus: (ištrauka) “Turėdama prieš akis paskutiniu laiku sustiprintas sovietų pastangas demonstruoti okupuotą Lietuvą kaip Sovietinę respubliką ir tuo būdu pripratinti viešąją opiniją prie aneksuotos Lietuvos fakto .. .” ir t.t., “konferencija: ... d) apgailestavo patriotinio ekstremizmo apraiškas gilinančias nevieningumą ...” ir t.t.
Atrodo, kad šiais moderniais ir pažangiais laikais, kai čia Amerikoje yra madoje būti ekstremistu kairiuoju, t.y. “liberalu”, tai ir lietuviui labiau pritinka būti antipatriotišku ekstremistu (a la kavolišku Vyties niekintoju, ar hipių mylėtoju), bet tik, Dieve saugok, nebūti perdideliu savo tautos ir tėvynės mylėtoju. Geriau truputį Lietuvą mažiau mylėti, bet tik ne per daug. Taip išeina iš to garbingojo Kongreso nuosprendžių, nes antipatriotiškas ekskremizmas, atsiprašau, ekstremizmas nebuvo pasmerktas.
Kongreso dalyviai, reikia manyti, išsiskirstė įsitikinę, kad šitokia rezoliucija jie “sustiprintas SOVIETŲ PASTANGAS” žymiai susilpnino.
O Tempora! O Mores!
Patriotinis Ekstremistas
*
Koki vadai, toki ir laikai!
IŠ BOSTONO RAMOVĖNŲ VEIKLOS
Š.m. vasario 4 d. įvykusiame skyriaus narių visuotiname susirinkime, kuriame dalyvavo ir kaimyninio Worcesterio ramovėnai Vl. Židžiūnas ir Pov. Babickas, buvo išrinkta nauja skyriaus valdyba bei revizijos komisija ir aptarti Laisvės Kovos Metų reikalai.
Į valdybą išrinkta: Kazys Šimėnas— pirm., dr. Edvardas Jansonas — I vice-pirm. visuomeniniams reikalams, Jonas Vizbaras — II vice-pirm. spaudos ir kultūros reikalams, Antanas Vilėniškis — sekretorius, Pranas Martinkus — iždininkas, Petras Ausiejus ir Antanas Andriulionis — nariai ūkiniams reikalams, VI. Židžiūnas ir Feliksas Kontautas — nariai kultūriniams reikalams, Jonas Ūselis— vėliavos globėjas.
Revizijos komisija: Juozas Vaičjurgis, Ciprijonas Mališauskas ir Stasys Griežė-Jurgelevičius.
Metų eigoje numatyta surengti trys parengimai. Iš skyriaus kasos paskirta 150 dolerių KARIO žurnalo reikalams; 100 dolerių premija autoriui už geriausią straipsnį patalpintą KARYJE 1968 metų eigoje iš Lietuvos Laisvės kovų; paskirta 25 doleriai Lietuvos Karo invalidų centro valdybai. Beto, LVS “Ramovė” Bostono skyrius susirinkimo nutarimu, šiais Lietuvos Laisvės Kovos Metais skyrius įstoja nariu į Lietuvių Fondą vieno šimto dol. įnašu.
Susirinkimo dalyvių, tylos minute buvo pagerbtas, neseniai miręs Londone Lietuvos Nepaprastas pasiuntinys ministeris K. Balutis ir praėjusiais metais mirę skyriaus nariai.
Susirinkimui pirmininkavo J. Vizbaras, sekretoriavo A. Vilėniškis.
J. V. Sūduvas
— TSGT Leonardas E. Mlkolaitis
iš Statesboro, Georgia telefonu pranešė savo tėvams, gyv. Westwood, N.J., kad jis ištarnavęs Pietų Vietname oro jėgose 6 mėnesius jau grįžo į JAV. “... Daugeliui linkiu taip sugrįžti kaip ir aš, bet... ? — pareiškė jis.
MIRĖ PLK. LT N. ALEKSANDRAS MAKULEVIČIUS
Gimė A. Makulevičius 1890 m. sausio 3 d., Alytaus apsk. Butrimonių valsč., Raižių kaime.
Karininko laipsnį Įsigijo caro armijoje. Dalyvavo I Pasaul. kare ir 1915 m. pateko vokiečiams į nelaisvę, prie Naros upės. Grįžo iš nelaisvės į Lietuvą, 1920 m. kur tuoj pat buvo mobilizuotas ir paskirtas į 9 pėst. D.L.K. Vytenio pulką, suteikiant vyr. ltn. laipsnį. Į kapitonus buvo pakeltas 1921.IV.5, į majorus 1924.IV.5 ir į plk. ltn. — 1930.XI.23. Margas ir daugiašakis tarnybos vietų ir užimamų pareigų kelias.
Pradėjęs jaun. kuopos karininko 9 p.p. pareigom, jis ėjo pulko komendanto, ryšių komandos v-ko ir bataliono vado pareigas. 1922-3 m. baigė Augštuosius Karininkų D.L.K. Vytauto kursus. Po to, buvo keliamas į III Karo apygardos štabą. Ten ėjo operacijų ir informacijų dalies braižytojo, vyr. adjutanto, rikiuotės vyr. adjutanto, ryšių komandos v-ko ir štabo komendanto pareigas. Vykdant taikos meto etatus, 1926 m. ėjo topografo, adjutanto, operacijų skyriaus v-ko pareigas.
1926 m. liepos 17 d. perkeliamas į aviaciją, ten ėjo I-os oro eskadrilės oro žvalgo, vėliau ūkio vedėjo pareigas. 1927 m. keliamas į 1 pėst. pulką bataliono vadu; ten teko eiti ir ūkio viršininko pareigas.
Iš ten buvo skiriamas prie I-os karo apygardos štabo, pavedant jam operacijų skyr. v-ko pareigas; po manevrų vėl grįžta į pulką. Po to, buvo atkeltas vėl į I-os apygardos štabą, kur teko eiti visokių pareigų: operacijų skyr. v-ko, rikiuotės skyr. v-ko, karininkų garbės teismo nario, mobilizacinio skyr. v-ko, štabo viršininko.
1929 m. jis skiriamas 8 pės. K. Vaidoto pulko vado padėjėju. Teko dažnai eiti pulko vado ir Šiaulių m. Įgulos v-ko pareigas. Dalyvavo visuose didesnio masto manevruose.
1931 m. patvirtinamas pulko žemesniųjų karininkų Garbės teismo pirmininku. Tais pat metais baigė Vytauto Didžiojo Karininkų kursus bataliono vadams ir pulkų vadų padėjėjams. Teko būti ir III karo apygardos vyr. karininkų Garbės teismo nariu ir pulko švietimo vadovu. 1931 m. buvo skiriamas Kariuomenės teismo laikinuoju nariu.
Trumpą metą jis ėjo III pėst. divizijos štabo v-ko ir operacijų skyriaus v-ko pareigas. 1934 m. buvo komandiruotas Kariuomenės teismo p-ko valdžion, kur teko būti teismo nariu teisiant nacius garsiojoje Neumano ir Sasso byloje. 1935 m. su batalionu keliamas į nuolatinę bataliono stovėjimo vietą — Varnius, kur ėjo ir Varnių įgulos v-ko pareigas.
1938 m. liepos 8 d., Respublikos Prezidento aktu, jam prašant, paleidžiamas į atsargą su teise dėvėti karišką uniformą.
1937 m. vedė Sofiją Jogaudaitę -Venckevičienę, dvarininkę.
Išėjęs į atsargą A. Makulevičius ūkininkavo Telšių apsk. Tverų valsč., Patverio dvare, savo žmonos ūkyje.
Karo audra jį, kaip ir daugelį kitų, atbloškė į Kanadą, kur jam teko dirbti eilę neįprastų darbų, kol pagaliau apsigyveno įsigytam ūkelyje, Spencervillėje, Ont., apie 50 mylių nuo sostinės Ottawos. Ten ramiai leido pensininko dienas, nesiversdamas jokiu ūkio darbu.
Pasimirė jis širdies liga sausio 5 d. 1968 m.
Velionis buvo tiesaus būdo, sąžiningas, garbingas ir jautrus žmogus. Nors ir atokiai teko gyventi nuo didesnio lietuviško susibūrimo, tačiau, kiek sąlygos leido, atvykdavo į minėjimus ir šventes. Prieš porą metų, minint kariuomenės atkūrimą, velionis papasakojo ilgokus savo atsiminimus apie mūsų kariuomenę.
Buvo apdovanotas 10 Metų Lietuvos Nepriklausomybės jubilėjiniu medaliu, D.L.K. Gedimino ordino IV ir III laipsniais.
Palaidotas Spencerville, Ont. R.-kat. kapinėse. Daug gėlių iš pažįstamų, draugų ir Liet. B-nės puošė jo karstą.
Ats. j. ltn. A. Paškevičius
A.A. IZIDORIUS MILIUS
Kūrėjas - savanoris I. Milius gimė 1902 m. liepos 15 d. Perlojoje, Alytaus apskr., ūkininko šeimoje. 1929 m. vedė Eleną Eidukonytę. Augino dvi dukteris, Nijolę ir Joaną ir sūnųAlgimantą-Izidorių, kuris žuvo auto katastrofoje vos sulaukęs 15 metų.
Lietuvos Nepriklausomybės karan stojo savanoriu. Karui pasibaigus pasiliuosavo iš kariuomenės ir dirbo Alytaus Taikos Teisėjo įstaigoje raštininku.
Rusams komunistams antrą kartą okupuojant Lietuvą, jis su šeima suirutėje pasimetė ir vienas pasitraukė į vakarus. Į Ameriką atvyko 1949 m. čia, Bostone, gyveno jo trys seserys, Elena Balčiūnienė, Vincė Zukevičienė ir Marija Mickevičienė. Bostone priklausė lietuvių organizacijoms; Sandarai, kurios, paskutiniuoju metu, buvo pirmininkas, BALFo skyriui, Lietuvių Piliečių draugijai, Savanorių sąjungai ir Bostono ramovėnams. Buvo vikrus, paslaugus ir mielas visų organizacijų narys, įvairiose pareigose.
I. Milius mirė 1967 m. gruodžio 21 dieną. Palaidotas buvo gruodžio 26 d., iš šv. Petro lietuvių parapijos bažnyčios, Naujosios Kalvarijos kapinėse.
Bostono ramovėnai laidotuvių išvakarėse, Lubino koplyčioje, pagerbdami savo narį tautine vėliava ir garbės sargybomis, atsisveikino ir laidojimo dieną palydėjo į amžino poilsio vietą. Kapinėse trumpą atsisveikinimo žodį, savanorių vardu, tarė Pr. Martinkus, Bostono savanorių sk. p-kas ir plk. A. Stapulionis, buvęs Lietuvoje velionio artimas kaimynas, kuris, tarp kitko, kalbėjo. .. “kai 1919 metais mūsų tėvynę priešai teriojo, Tu savanoriu stojai ją ginti, tada į kovą kaimo sesės su gėlėmis Tave išlydėjo. Dabar čia mūsų mažas būrelis, Tavo kovos draugų, su gėlėmis Tave amžinybėn atlydėjom ...”
K. Šimėnas
A.A. ADOMAS ZABUKAS
Aukštaitijos sūnus, Adomas gimė 1902 m. liepos 19 d., Vazgėlių km., Utenos aps. ir vlsč., mirė 1968 m. sausio 7 d. Čikagoje. Jis buvo ramaus būdo, pareigingas, padedąs saviesiems ir negailestingas Lietuvos priešams.
1919 m. birželio 12 d., būdamas 16 metų amžiaus, įstojo savanoriu į 1 pėst. D. L. Kun. Gedimino pulką ir jo eilėse kovojo su Lietuvos priešais. 1920 m. baigė pulko Mokomos k-dos kursą, kulkosvaidininkų skyriuje. Atitarnavęs metus pasižadėtą laiką savanoriu, išėjo į atsargą puskarininkio laipsniu. Būtinai tarnybai atlikti vėl buvo pašauktas ir papildomą laiką atitarnavo 4 pėst. L. Karaliaus Mindaugo pulke.
Būdamas atsargoje jis nenutraukė ryšių su ginklu ir Adomą matome II Utenos šaulių rinktinės, 15 Vazgėlių šaulių būrio pirmininko ir būrio vado pareigose. 1923 m. su kitais II Utenos šaulių rinktinės šauliais jis dalyvavo Klaipėdos sukilime ir kovose dėl Lietuvos pajūrio.
1929 m. Adomas Zabukas įstojo į V. R. M. pasienio policijos Utenos barą. I-ji bolševikų okupacija užklupo jį prie Švenčionėlių Pliauškių kaime, sargybos viršininko pareigose. Okupantai netrukus likvidavo pasienio policiją ir jį atleido iš tarnybos.
Mylėdamas Lietuvą, dėl kurios laisvės su ginklu rankose kovojo, artėjant II-jai bolševikų okupacijai, nepakeldamas jų moralinės ir materialės priespaudos, Adomas traukėsi į Vakarus. Dancige atskirtas nuo šeimos, perėjo Jugoslavijos ir Italijos teritorijas, kai, pagaliau pasibaigė ir II-sis Pasaulinis karas.
Susiradęs savo šeimą, A. Zabukas emigravo į JAV ir apsistojo Čikagoje.
Liūdi jo žmona Ona Petrulionytė, sūnūs Jonas ir Bronius, duktė Laimutė su žentu Albertu Glavinsku ir anūkas Tamukas. Liūdi jo Lietuva, kovos draugai, artimieji ir pažįstami.
A. Zabukas buvo apdovanotas: Kūrėjo - Savanorio medaliu, Klaipėdos Sukilimo medaliu ir Lietuvos Nepriklausomybės 10 Metų Sukakties medaliu. J. Vijuša
JUBILĖJINIS MEDAUS
Lietuvių Fondo vardu išleidžiamas specialus sidabrinis medalis Lietuvos valstybės atstatymo 50 metų sukakčiai paminėti. Medalio projektas — LF valdybos vykd. vicepirm. ir reikalų vedėjo Antano Rėklaičio pastangų ir darbo rezultatas. Medalio išleidimą finansuoja LF tarybos narys dr. Balys Poškus. Medalis — 3-jų serijų. 1-ji serija su karaliaus Mindaugo galva, 2-j i — su Vytauto Didžiojo galva ir 3-ji su atkurtos Lietuvos valstybės trijų prezidentų galvomis. Antroji medalio pusė visoms serijoms vienoda: Vytis ir Gedimino stulpai. Abiejose medalio pusėse yra atitinkami įrašai ir datos, kurios pažymi jubilėjinę sukaktį ir Lietuvos karalijos 1251-1795 metų faktą.
Medalio kaina $10.00, užsakymus siųsti: Lithuanian Foundation, % Mr. A. Rėklaitis, 6643 S. Maplewood Ave., Chicago, Ill.
Medalio trečiosios serijos piešinys
