Šaulė Tremtyje
Redaguoja E. PETRAUSKAITĖ, 926 W. 52nd Street, Chicago, Ill. 60609
SUKAKTUVINIAI METAI IR MES
1918 metais Vasario 16 dieną nuaidėjo šauksmas: — Pabuskite, kelkite! . . . Gimtoji žemė laisva ir nepriklausoma. Ir stojo lietuvis į šventąjį darbą: kas ginklu, kas arklu, kas knyga rankoje. Ir dirbo, ir kūrė, ir džiaugėsi savo darbo vaisiais. Suklestėjo kraštas ekonominiai ir išsiskleidė kultūriniai, lyg gražiausias žiedas. Lietuva užėmė tinkamą vietą nepriklausomų tautų tarpe.
Tačiau neilgai teko ta laisve ir visu gerbūviu džiaugtis. 1944 metais komunistams Lietuvą okupavus, vėl viskas sunyko. Todėl laisvėje gyveną lietuviai jaučia pareigą visais atžvilgiais savo kraštui padėti, atitaisyti padarytą skriaudą, siekiant jam laisvės. Visos organizacijos planuoja, svarsto ir ruošiasi, kaip iškilmingiau mūsų tautos “Aukso Sukaktį” atšvęsti. Visų vienas noras, kad 1968 metai būtų visais atžvilgiais išskirtini.
Šie metai yra geriausia proga savo krašto skriaudas pademonstruoti ir atkreipti dėmesį į didžiausią laisvojo pasaulio priešą — komunizmą. Turime kuo veiksmingiau suglaustomis jėgomis dirbti, kad prie savo krašto laisvės bylos priartėtume. Kultūros Kongresas Sukakt. Metų išvakarėse mums visiems buvo labai svarbus, kaip ir pats lietuviškos kultūros įsišaknijimas šiame krašte, o taip pat ir visi kiti svarbieji Suk. Metų įvykiai, darbai, kongresai, žygiai ir t.t.
Kuo gi mes, šaulės, šauliai, galime prisidėti, kuo pasireikšti šiais Metais? Tai aktyviu darbu prie Bendruomenės ar kitų organizacijų ruošiamų
Jubilėjinių Metų svarbesnių įvykių, savo dalyvavimu organizuotai ar pavieniai, o taip pat savo veiklos suaktyvinimu kuopose ir būriuose. Atžymėkime tuos metus kokiu nors nepaprastu, išskirtinu darbu, kad labiau pasitarnavus Nepriklausomai Lietuvai.
Detroito šaulių kuopa Suk. Metams atžymėti paskyrė premijas jaunimui už geriausiai parašytus rašinius. Tai gražus jaunimo paskatinimas gilintis lietuvių literatūroje. Visais atžvilgiais jaunimo rėmimas yra kilnus šauliškas darbas. Šaulių jaunimo kuopelės, ypač Čikagos, kurios savo tarpe turi tiek studentiško jaunimo, turėtų ypač atkreipti dėmesį į šį Detroito šaulių kuopos skelbiamą konkursą ir jame aktyviai dalyvauti. Šauliškasis jaunime, nepraleiski šios gražios progos savajai kūrybai sužibėti!
Būtų gražu, kad visos vietovės ką nors naudinga ir nepaprasta užsibrėžtų šiais metais atlikti. Kur tai yra įmanoma, Sesės, galėtume liaudies meno parodas suruošti, parodyti lietuvės moters darbštumą, kūrybingumą. Yra begalės naudingų darbų, kuriuos vienos, kartu su broliais šauliais, ar net ir su kitomis organizacijomis galėtume atlikti.
Atminkime, kad 1969 metai bus mūsų Šaulių Sąjungos Jubilėjiniai Metai, taip kad savo šauliškoje veikloje turime jau dabar gerokai pasitempti, pakilti. K. Kodatienė
JAUNIMAS — TAUTOS ATEITIS
Daug rašome, daug kalbame apie jaunimą: vieni jį smerkiame, kiti teisiname. Tiesą pasakius, visų nuomonės turi ir tiesos. Matome, kad jaunimas nebe tas, koks buvo Lietuvoje. Jaunimas pasikeitė. Kitaip ir būti negali, nes pasikeitę gyvenimo sąlygos, auklėjimo sistema skirtinga, o, svarbiausia, netekome savos žemės pagrindo, savų mokyklų.
Nuo savo įsikūrimo Šaulių Sąjunga daug dėmesio kreipė į jaunimą, nes — ką pasėsi tą ir pjausi. Augštesnėse mokyklose steigė moksleivių šaulių būrius. Juose buvo skiepijama tėvynės meilė, pareigingumas, drausmingumas. Tų idėjų puoselėjimas vėliau išugdė tvirtos valios ir tėvynę mylinčius jaunuolius, jaunuoles.
Kai šį rudenį Čikagon suvažiavo daug telšiškių atšvęsti Telšių gimnazijos 50 metų sukaktį, grįžo atmintin daug malonių ir skaudžių prisiminimų. Telšiuose puikiai veikė moksleivių šaulių būrys. Jau tais laikais per vieną šaulių rinktinės bandymą, moksleivių būrys pasirodė drausmingas, ištikimas savo kraštui, pašaukti prisistatė rinktinėn. Tai parodo, koks buvo jaunimo ryžtas. Po keliolikos metų, kada Lietuva tapo niokiojama, buvę to būrio šauliai nenuleido rankų, ryžosi veikti, gelbėti savo mylimą kraštą. Ištikus pavojui nebijota nė baisiausių kančių, neatsižadėta savo idėjų. To pasėkoje yra jų net mirusių kankinių mirtimi Rainių miškelyje.
Aktorei Z. Arlauskaitei-Mikšienei, jos scenos veiklos 60 metų sukakties proga, įteikiamas adresas—sveikinimas.
SUKAKTUVININKĖS ŠAULĖS ZUZANOS ARLAUSKAITĖS-MIKŠIENES PASISAKYMAS
“Šaulės Tremtyje Redaktorei
Sese,
Šiose mano sukaktuvėse jaudino, kad daug gražaus laiko praėjo nesunaudoto Lietuvos klestėjimui. Ką atlikau, tesprendžia visuomenė. Mano jaunystė caro priespaudoje, ryškėjo pogrindyje, išeivio dalia, be tėvynės, kieta ir nedėkinga.
Ačiū, Sese, už sveikinimą,
Zuzana”
Tremtyje ir Šaulių Sąjunga nebeturi tų sąlygų, tad kitos ir veikimo aplinkybės. Pirmoje eilėje mums turi rūpėti jaunosios šeimos, nes dabar šeima yra svarbiausias tautinio auklėjimo židinys. Kaip seniau mūsų tėvynę mylėjusios mamytės mokė savo vaikučius mylėti Dievulį, savo kraštą, taip turėtų būti ir dabar. Tik, deja, dabar pasitaiko, kad motina į savo vaiką prakalba angliškai.. .
Motina yra artimiausia kūdikiui, tad per ją ir tautinis auklėjimas prasideda nuo kūdikystės. Motinos kalbą kūdikis geriausiai supranta. Malonūs pasikalbėjimai vaikui suprantama kalba, gražios pasakaitės, dainelės apie tėviškėlę kūdikio jautrioje širdelėje ras kamputį ir įžiebta ugnelė ims rusenti. Tik reikia kantrybės, pasišventimo ir saugoti vaikus nuo kriminalinių filmų televizijoje. Čia tai baisiausias nuodas augantiems vaikams, o vėliau ir jaunuoliams.
Pratinkime vaikus pamilti skaitymą, kad vėliau lituanistinėse mokyklose vaikai jau būtų pamėgę lietuvišką knygą. Nors knygų vaikams neperdaugiausia turime, bet ir esamos mažai perkamos. Mes, šaulės, ypač turime kreipti dėmesį į knygų platinimą. Ne tik savo šeimas aprūpinkime lietuviška spauda, bet ir kitus raginkime ją skaityti. Ir taip, dedamos grūdą prie grūdo, pripildysime aruodus — mūsų jaunoji karta jausis esą kenčiančios tėvynės sūnūs ir dukros.
Artėjant 50 metų Lietuvos Nepriklausomybės sukakčiai, tegu kiekviena Sesė pagalvoja, kuo ji gali prisidėti prie tautinio auklėjimo. Dirva labai plati: — spauda, tautiniai šokiai, vaidinimai, lituanistinių mokyklų rėmmas. M. B.
IŠ ČIKAGOS VYTAUTO DIDŽ.ŠAULIŲ KUOPOS VEIKLOS
Meno kuopelės tautinių šokių grupė, vadovaujama K. Petrausko (vad. padėjėjas G. Baranauskas, sekretorė Rita Jucytė ir kasininkė Eleonora Kivėnaitė) ir šaulių moterų sekstetas atliko programą kuopos baliuje lapkričio 25 d.
Minėta šokių grupė pradėjo jau ruoštis numatomai, šią vasarą, šokių šventei. Grupė suruošė Kalėdų eglaitę.
Į kuopą įstojo buvęs S-gos Garbės narys prof. gen. St. Dirmantas ir buvęs šaulys Paulius Dargis. Naujais nariais priimti: Viktorija Benešienė, Algis Budreckas, Feliksas Sireičikas, Stefa Paškonienė ir Adelė Gavaizdienė.
Susidomėta sportu — šaudymu ir kitomis jo šakomis. Sporto vadovas yra Vyt. Bilitavičius.
Kuopos valdyba 1968 m. nutarė suruošti šiuos parengimus: Užgavėnių balių, Pūtvio minėjimą, dvi gegužines, pastatyti veikalą “Aušros sūnūs”, Jonines atšvęsti kartu su Vilniaus S-ga, vieną šeimynišką kuopos išvyką, šaudymo išvyką ir Rudens balių.
Ragina savo narius remti spaudą, ją platinti ir prenumeruoti, ypač žurnalą KARĮ, kuriame yra du šaulių skyriai.
Kuopos šaulių moterų vadovės padėjėja paskirta š. Stasė Cecevičienė.
Iš kuopos kasos Jaunimo Centro statybai paskirta 50.00 dol. ir valdybos nariai: S. Radzvickas, V. Bilitavičius, G. Balsevičius ir K. Keturakis sudėjo dar 25 dolerius.
ŠEŠIASDEŠIMTS METŲ NUO PIRMOJO MOTERŲ SUVAŽIAVIMO
1967 m. rugsėjo 23-24 dd. suėjo 60 metų nuo pirmojo Lietuvos Moterų Suvažiavimo Kaune. Tai buvo didelis įvykis Lietuvos moterų gyvenime. Anot prel. Januševičiaus ir prof. Leono, kurie buvo šio suvažiavimo iniciatoriai, “suvažiavimas turėtų būti aukso raidėmis įrašytas į moterų veikimo istoriją.” Tai buvo pagrindas tolimesniam organizuotam moterų veikimui. Suvažiavimas iškėlė daug svarbių moteriškos veiklos momentų ir ypač turėjo vėliau įtakos sudarant Lietuvos Valstybės Konstituciją su lygiomis moters teisėmis. Suvažiavimui pirmininkavo Gabrielė Petkevičaitė, vėliau, atsikūrus valstybei, jai teko garbė būti Pirmojo Lietuvos Seimo pirmininke. Tame suvažiavime aktualiais tada moterų gyvenimo klausimais referatus skaitė dauguma mūsų anų laikų rašytojų — ta pati Petkevičaitė, Sofija Kymantaitė (Čiurlionienė), Marija Pečkauskaitė, Žymantienė (Žemaitė) ir kit. Suvažiavimas išrinko komitetą iš 16 asmenų, kuris turėjo pravesti gyvenime suvažiavimo nutarimus.
50 METŲ SAVOS VASTYBĖS ATKŪRIMO SUKAKTIES PROGA
Prieš penkiasdešimt metų didysis prisikėlimo dainius Maironis kvietė:
Į darbą, broliai, vyrs į vyrą, šarvuoti mokslu įstabiu; paimsim arklą, knygą, lyrą ir eisim Lietuvos keliu ...
Ir klausėm, ir ėjom, ir dirbom. Ir sužydo mūsų žemė, kaip pavasario pumpuras prasiskleidė. Ir buvo toje žemėje gera visiems gyventi. Bet, deja, neilgai. Apsiniaukė pasaulio dangus, pakilo audros — gaisrai ir kraujo upeliai nusiaubė gimtąją žemę, ir priešų tironiškas kumštis. Kur jėga ir kumštis užviešpatauja, ten jau nebėra vietos teisybei ir laisvei.
Ėjo mūsų broliai į miškus, ten prieglaudos jieškoti, iš ten skriaudžiamųjų žmonių ginti. Tikėjosi išlaikysią, tikėjosi pagelbos sulauksią, tikėjosi tuo būdu į pasaulio sąžinę prabilsią . . . Bet laumės lėmė nesėkmę, piktosios dvasios užmigdė pasaulio galingųjų sąžines — jie nenorėjo girdėti nekaltųjų ašarų ir drąsuolių pagalbos šauksmo. Ir taip krito tie drąsuoliai, kaip Stelmužės ąžuolai drūtieji . . .
Natūralu, kad mes šią sukaktį sutinkame ne su džiugia gaida sieloje, bet su sopuliu širdyje, su karčia ironija ir likiminiu nusivylimu. Švenčiame ją tolimose svetimose šalyse, o ne laisvoje savo prabočių žemėje, kur dabar nė laisvasis paukštelis neranda ramios vietelės linksmai pačiulbėti.
Kaip tam Biblijos sapne, mes tuos 50-tį metų galime suskirstyti lygiai į dvi dalis — 25 riebūs, laisvės metai, kada mūsų šalis klestėjo, augo ir kūrė vis didesnį gerbūvį; ir kiti 25 — liesi — priešų okupacijos ir persekiojimų nelaisvės metai, kada “anei žodžio, anei rašto mums turėt neduoda”. Kas iš to, kad ir rašoma gimtąja kalba, bet priešų žodžiai — visur grūdama komunistinė propaganda, ateistinės idėjos, darkoma mūsų praeitis ir istorija. Mums, gyvenantiems svetimose žemėse, tie metai yra irgi liesi metai. Savo tautiečius mes irgi galime sugrupuoti į dvi grupes, pagal jų lietuviškųjų idealų puoselėjimą. Vieni jų nuolat nerimsta, kuria, jieško kelių, pro kuriuos galima būtų prasiveržti su laisvės kovų idėjomis, aiškinti mūsų tautos skriaudas, beldžiantis į galingųjų duris. Tai mūsų visų rūšių veikėjai, darbininkai ir kūrėjai. Jie daro ką gali, ką gyvenimas ir įvykiai diktuoja. Prie šios grupės priklauso ir mūsų šeimų tėvai, kurie nepailstamai vežioja vaikus į lietuviškas mokyklas ar į jaunimo organizacijų sueigas, pasišventę mokytojai, jaunimo vadovai, įvairių sričių menininkai.
Antroji grupė mūsų žmonių, tai tautiniai neveiksmingieji lietuviai. Nors jie ir nevisi neigialietuviškumą, bet jų visas dėmesys nukreiptas į kuo didesnio asmeninio gerbūvio susikūrimą. Kai kuriuose kraštuose jiems tai lengvai duodasi ir jie dvasiniai užmiega savanaudiškume. Lietuvybės pas juos tik tiek, kiek jos neįmanoma atsikratyti, o jų vaikai ne tik jau nebekalba lietuviškai bet laiko save jau “tikrais amerikonais”, arba patys nebežino kuo. Toki — ir senieji ir jaunimas — bevilčiai lietuvių tautai ir gali būti nurašomi. Toki jau niekados nebegrįžtų ir į laisvą Lietuvą. Ir taip čia nubyrame svečiose šalyse, lietuviškos gretos vis mažėja.
Mus, šaulius, nėra abejonės, reikėtų skirti prie pirmosios tų išeivių grupės. Nors dabar — tremtyje mūsų veiklos gairės, toli gražu nerodo to patriotiško užmojaus, koks turėtų būti ir koks buvo tėvynėje, kur buvo aiški veikimo dirba ir tikslai. Tačiau ir dabar šauliai visų tebelaikomi labiausiai tautiniai gyva organizacija, kiekviena prog pasiryžusią rikiuotis ten, kur šaukiasi tautos gyvybiniai reikalai. Tat, šauliai pirmieji parems ir tos didžiosios sukakties minėjimus, kuriais norima atkreipti svetimųjų dėmesį į jos reikšmę mūsų tautai ir buvusiai valstybei. Šauliai ne tik patys juose dalyvaus, bet visur visus į juos trauks, kviesdami ir aiškindami tos sukakties reikšmę. Tačiau neturėtų būti apsiribojama vien tik bendrais minėjimais. Tokius minėjimus dar ir atskirai turėtų ruošti kiekviena kuopa, o taip pat ir savo šeimose tos šventės iškilmingumas turėtų būti kuo ryškiausiai pabrėžiamas. Čia ypač neturėtų užsimiršti nė viena šaulė motina.
IŠ MŪSŲ PASTOGES
Registruokime žuvusias-mirusias šaules
Naujoji centro valdyba savo trijų metų veiklos plane įtraukė rinkimą žinių apie žuvusius, nukankintus bei mirusius šaulius-es. Toji registracija jau buvo pradėta vesti pereitos valdybos veikimo metu Tremties Trimite. Ji tęstiną ir toliau, šaulė Tremtyje spausdins žinias apie žuvusias bei mirusias šaules. Pageidautina platesnių žinių, pavardžių, nuotraukų bei mirusiųjų biografijų. Visos šaulės kviečiamos šią medžiagą rinkti ir siųsti redaktorei. Surinkime vienon vieton kas ką žinome, kol dar galime prisiminti. Tai brangi mūsų istorinė medžiaga, gaila būtų, kad ji be pėdsakų pranyktų. Tuo pagerbtume savo didvyres, mūsų žuvusias seses šaules.
Uniformų klausimu
Šaulių uniformų bei ženklų nustatymo komisija buvo priėjusi išvados, jog šaulėms tremtyje nereikalingos kitos uniformos, kaip tik taut. drabužis. Buvo motyvuojama tuo, jog šaulės neturėdamos atskirų vienetų ir prie esamų sąlygų neturėtų kada uniformą dėvėti. Dalyvaujant gi viešuose pasirodymuose nėra nieko gražiau už taut. drabužį. Tačiau prieš pat suvažiavimą buvo gautas iš mūsų garbės narės sesės S. Mantautienės pasiūlymas priimti šaulėms uniformą — mėlynas kostiumėlis su balta bliuzele. Taigi uniformos moterims klausimas dar paliko atviras. Prašome atskirų kuopų sesių pareikšti tuo reikalu savo pageidavimus bei pasiūlymus, kol dar klausimas galutinai neišrištas.
Trūksta žinių
Šio skyriaus redaktorė laukia daugiau žinių, korespondencijų, pranešimų, bei atskirų šaulėms įdomiais klausimais straipsnelių, bei laiškų, iš atskirų vietovių šaulių veiklos, ypatingai kas liečia šaules bei jų darbus ir gyvenimą. Turint daugiau žinių iš įvairių vietų šaulių kuopų ir mūsų skyrelis pasidarytų įvairesnis ir visiems įdomus. Atsiminkime, jog visas mūsų veikimas ir atlikti darbai, jei niekur vienoje vietoje neatžymėti, laikui bėgant pateks užmarštin. Mūsų skyriuose turėtų atsispindėti visa mūsų veikla, kurią ir ateinančios kartos galėtų surasti, pasididžiuoti, o gal tartais ir ko pasimokyti, sužinoti. Būtų idealu, jei kiekviena kuopa turėtų savo korespondentę, turinčią nuolatinį ryšį su redaktore. Tai, taip pat, žymiai palengvintų redagavimo darbą.
SKAUTĖS PASVEIKINO MŪSŲ KARIUS
Čikagos vyr. skaučių “Gabijos” draugovės “Žemynos” būrelio skautės: skl. Violeta Smieliauskaitė, skl. Rūta Gierštikaitė, pskl. Vilija Dailidkaitė, pskl. Saulėna Dailidkaitė, pskl. Birutė Gudaitė ir pskl. Živilė Karaliūnaitė atsilankė pas Nepriklausomybės kovų dalyvius Miką ir Antaną Rėklaičius ir jubilėjinių metų Vasario 16 d. proga, pasveikino juos ir visus lietuvius karius, kovojusius Laisvės kovas, kurių dėka buvo įgyvendintas Vasario 16 D. Aktas, — Lietuva tapo laisva, atsikūrė nepriklausoma Lietuvos valstybė.
Savo sveikinimus skautės turėjo susirašiusios patriotinio turinio, kitus net eilėraščių forma. Vieną po kito jos pačios sveikinimus perskaitė ir įteikė pasveikintiems. Štai, vienas iš sveikinimų, kurį perskaitė pskl. Živilė Karaliūnaitė: “Mes Žemynos būrelio vyr. skautės, pasinaudojame Vasario 16 D. minėjimo proga, Jums padėkoti už Jūsų ir daug kitų kareivių ir partizanų pasiaukojimą Lietuvos nepriklausomybės metu. Mes norime Jus įtikinti, kad Jūsų darbas buvo neveltui. Mes lietuvaitės, gimusios svetimame krašte, turime tiek pat tos įdegintos meilės mūsų tėvynei Lietuvai, kaip ir mūsų tėveliai ir protėviai. Jūsų darbas Lietuvai užbaigtas. Mūsų tik pradėtas. Mes seksime tą kelią, kurį Jūs mums nušvietėt su daug darbo ir vilties. Mes giliai tikime, kad laisvės aušra atneš laisvę tėvynei Lietuvai!’
Štai sveikinimas eilėraščiu:
“Jei pašauks Tėvų šalelė,
Jei pavojų kils naujų,—
Jūs garbės ir žygio kelią
Mes paliesime krauju;
Kelią tą, kurį praskynė
Juozapavičius, Lukšys ...
Savanoriai, mūs narsieji
Ir... Nežinomas Karys!
L. Šakalinis”
Aplankytieji viešnioms papasakojo apie Nepriklausomybės kovų sąlygas, nuotaikas, svarbesnes kautynes, bei pirmąsias tų kovų aukas. Joms buvo parodyta anų laikų mūsų karių nuotraukos. Atsakinėta ir į viešnių paklausimus. Pasveikinti išreiškė visų Nepriklausomybės kovotojų vardu nuoširdžią padėką už atsilankymą ir įspūdingus sveikinimus. Joms palinkėjo išaugti stiprios lietuviškos dvasios kovotojoms dėl tėvynės Lietuvos laisvės. Pavaišino sunka ir saldainiais.
Karių pasveikinimas buvo sumanytas “Gabijos” D-vės vadovės vyr. sk. p. Namikienės. Tai džiuginantis mūsų skaučių auklėjimo pavyzdys, — jubilėjiniais metais nepamiršti tų, kurie dalyvavo Nepriklausomybės kovose. Skautės šiuo savo žygiu mus karius labai pradžiugino ir moraliai sustiprino. (ars)
Lietuvių Jūrų skautijos Bostono Nemuno tuntas sausio 13 d. Tautinės Sąjungos namuose iškilmingai atžymėjo 45 metų Klaipėdos atvadavimo sukaktį. Nuotraukoje — Bostono Nemuno tuntas su garbės svečiais ir tėvų komitetu. Iš k. į d. sėdi: A. Andriulionis, L. Lendraitis, S. Gruzdienė, Ed. Bajerčius, Br. Utenis, tuntininkas v.v. Br. Kovas, tunto kap. kun. A. Janiūnas, J. Kapočius, j. ps. P. Jančauskas, Alf. Jackūnas ir j.s. M. Manomaitis. Povilo Pliksnio nuotr.
