SOVIETŲ SAVANORIAI VOKIEČIŲ KARIUOMENĖJE II-jo PASAULINIO KARO METU
Su pirmaisiais sovietų belaisviais ir pirmaisiais okupuotais Sovietų Rusijos teritorijos kvadratiniais kilometrais atsirado savanorių iš sovietų karių ir civilių tarpo, kurie norėjo prisidėti prie vokiečių kariuomenės laisvinant kraštą nuo komunizmo. Per palyginamai trumpą laiką tas, gyvenusių sovietinėje santvarkoje, noras prisidėti prie kovos prieš komunizmą pasireiškė masiniu būdu. Dėl fanatiškos naių politikos, šis pasireiškimas, tačiau, buvo neįvertintas, priimtas su nepasitikėjimu ir ignoravimu, o vėliau daryti bandymai suorganizuoti rimtesnes tų savanorių jėgas, vokiečių vadovybės buvo sutrukdyti.
Pasitikėdami vien savo pačių jėgomis ir savo kariniu pirmavimu, naciai išjungė politinį elementą kare, visiškai nepramatydami kokią didelę jėgą būtų suorganizavę, panaudodami Sovietų Sąjungos savanorius kovai prieš komunizmą. Nežiūrint visų nepalankumų iš nacių pusės, savanorių skaičius nuolat didėjo ir išsilaikė iki paskutiniųjų, Trečiojo Reicho pabaigos, dienų.
Prieš sovietinių savanorių panaudojimą vokiečių kariuomenėje buvo pats Hitleris, gen. W. Keitelis ir A. Jodlis, kurie kategoriškai atmetė bet kokius būdus įjungti sovietų savanorius kovai prieš komunizmą (tik aplinkybėms keičiantis, Hitleris leido organizuoti pagalbines jų jėgas).
Kitokios nuomonės buvo karininkai tiesioginiai dalyvavę Rytų karinėse operacijose. Jie matė vietoje, kad “komunistinė santvarka yra nukreipta prieš gyventojų interesus ir kad kiekvienas individas norėjo politinio pasikeitimo” (V. P. Artemiev — buvęs sovietų karininkas, baigęs Frunzes karo akademiją ir rašęs apie sovietų ginkluotas jėgas. Po karo, gyvendamas V. Vokietijoje, parašė apžvalgą “Sovietų savanoriai Vokietijos kariuomenėje”. Iš rusų į anglų kalbą šią apžvalgą išvertė amerikietis mjr. M. J. Gately). Beto, kautynių dalinių karininkai geriausiai žinojo gyvosios jėgos papildymo reikalą, kuri buvo taip reikalinga fronte ir kurios vokiečiams taip trūko.
Hitleriui leidus organizuoti pagalbinius dalinius iš buvusių Sovietų Sąjungos piliečių, fronte esančių dalinių vadai sudarė atskirus vienetus, apginkluodami juos savais ginklais, aprengdami savais drabužiais ir duodami tą patį aprūpinimą kaip ir vokiečių kareiviui fronto linijose. Tokių pagalbinių dalinių prisirinko virš 700,000 vyrų. Susidarė aprūpinimo problema, kuri reikėjo legalizuoti, nes vokiečių ištekliai buvo griežtoje kontrolėje, o ir prisidėjęs nenumatytas vyrų skaičius buvo nemažas.
1942 m. buvo įsteigtas štabas Rytų savanorių jėgoms, kurio viršininku buvo paskirtas gen. Hellmich, o kiek vėliau tas pareigas perėmė gen. Ernstas Koestringas. Dabar legalizuoti savanorių daliniai buvo organizuojami visam Rytų fronte, tačiau, tik iki bataliono dydžio. Hitlerio įsakymu, rusų karininkai savanorių batalionuose buvo pakeisti vokiečiais, kurie visai nemokėjo rusų kalbos — daugumas jų buvo net ne kadro karininkai. Komandos buvo duodamos vokiečių kalba. Buvę, gi, Sovietų armijos karininkai, neprileisti prie vadų pareigų, sutiko geriau pasilikti batalionuose eiliniais, kaip grįžti į belaisvių stovyklas. Nežiūrint Hitlerio draudimo, vėliau, buvusius karininkus vistik pradėjo skirti pareigoms. Vokiečiai karininkai pasiliko priežiūrai ir kontrolei, bei ryšiui su vokiečių vadovybe.
Kazokų daliniai buvo traktuojami skirtingai. Kazokų kavalerijos daliniai siekė korpo dydžio ir vadais buvo, daugumoje, kazokai karininkai. Korpų vadais buvo paskirti kazokų gen. Domanovas ir gen. Krasnovas, gi, korpui sudarytam iš kazokų emigrantų vadovavo gen. Shtaifonas. Vyriausiu vadu buvo paskirtas vokietis gen. von Pannwitz.
Visi pagalbiniai daliniai buvo išskirstyti prie vokiečių dalių ir buvo tiesioginiai vokiečių dalies vado žinioje. Ukrainiečių ir gudų batalionai buvo laikomi savų teritorijų ribose su uždaviniais kovoti prieš sovietų partizanus, saugoti geležinkelius, tiltus, sandėlius. Didžiausias jų junginys buvo Kaminskio brigada, kuri pasivadino Rusų tautine išlaisvinimo armija (Russian Liberation National Army). Kaminskio brigadą, daugumoje, sudarė ūkininkai, retas tarnavęs kariuomenėje. Jai trūko karininkų, o esamieji buvo be patyrimo, jauni. Pats brigados vadas Kaminskis nebuvo joks karininkas, tačiau, 1944 m. pakeltas į generolus, jis greitai žuvo. Pati brigada buvo silpnai kariniai paruošta.
Iki 1942 m. rusų savanorių daliniai buvo pavieniais išskirstyti tarp vokiečių armijos dalių, be jokios centrinės vadovybės. 1942 m. gen. Vlassovas nustatė ideologinius pagrindus kovai prieš komunizmą norėdamas visus sovietų savanorių dalinius apjungti į vieną Rusų Laisvinimo armiją, kurios išmėtyti daliniai Rytų fronte sudarė apie 700,000 vyrų. “Beveik visų, buvo didelis noras, kovoti prieš komunistinį režimą ir išlaisvinti savo kraštą” (V. P. Artemiev).
Nežiūrint, kad Hitleris buvo prieš tokią, organizaciją, tačiau, matomai,; vokiečių kariuomenės vadovybės vistik buvo kuriuo tai būdu įtikintas, ir skaitydamasis su jau įvykusiu faktu, tuo tarpu, nekliudė vokiečių kariuomenei toliau naudoti sovietų savanorių dalinius.
Gen. Vlassovo vardą vokiečiai plačiai panaudojo propagandai, pakelti tautos ir kariuomenės moralę ir paveikti sovietų karių nuotaikas fronte, kai pats gen. Vlassovas neturėjo jokių ryšių su minėta propaganda, išskyrus vokiečių padiktuotas ideologines propagandos apybraižas tautiniams savanorių daliniams. Jis neturėjo jokios įtakos kariniam savanorių dalinių panaudojimui; nežiūrint pastangų pakreipti dalinių organizaciją ir jiems skiriamus uždavinius gen. Vlassovo įsitikinimo kryptimi, vokiečiai savanorių dalinius valdė sava nuožiūra. Pavyzdžiui, 1944 m. vokiečiai perkėlė kelis savanorių batalionus iš Rytų į Vakarų frontą. Gen. Vlassovas tam priešinosi. Vokiečiai nutraukė Vlassovo ryšį su minėtais batalionais Vakaruose ir tuo pačiu metu siuntinėdavo gen. Vlassovo vardu įvairius atsišaukimus, raginančius rusus kovoti Vakaruose.
Tokiai padėčiai esant, vokiečiai apsiskaičiavo naudodami savanorių dalinius vien tik savo pačių interesams, nesuderinant su gen. Vlassovo skelbtomis idėjomis, nes savanorių tarpe pradėjo sklisti nuomonė, kad Vlassovas su savo pasekėjais tarnauja vien tik naciškai Vokietijai, o ne išlaisvinimui liaudies iš bolševizmo” (V. P. Artemiev). Gen. Vlassovas primygtinai ir nuolatos kartodavo reikalavimą pagerinti belaisvių mitybą, medžiaginę būklę ir teises; traktuoti ir suteikti palengvinimų užimtų kraštų ūkininkams ir darbininkams, tuo parodant skirtumą tarp buvusios bolševikinės santvarkos ir galimos busimosios pokarinės. Ir šioje srityje gen. Vlassovas atsidūrė prieš du priešus:-komunizmą ir nacizmą. “Mano tautiečiai tikės tuo ką aš jiems sakau ir seks mane jei jie matys ir žinos, kad aš juos vedu kovon prieš komunizmą tikslingu keliu, kuris veda mano krašto ir jo žmonių tikslams” rašė gen. Vlassovas viename iš savo pareiškimų vokiečių vadovybei. Vokiečių armijos generolų tarpe buvo pritariančių gen. Vlassovo idėjoms ir norams, ir jis gaudavo iš jų moralinės paramos ir vilčių ateičiai. Buvo ir tokių, kurie padėjo jam sudaryti planus apjungti visus savanorių dalinius ir už-
Paminklas Holzhauseno (Niedersach-sen) kapuose turi įrašą “General Andrej Wlassow 1900-1946”. Tačiau, kur yra kapas šio rusų generolo, kurį II Pas. karo nugalėtojai išdavė kartu su jo armija sovietams, niekas nežino.
imti atskirą barą Rytų fronte. Tačiau, visi tie planai baigdavosi Fuehrerio štabe.
Po 1944 m. liepos mėn. 20 dienos atentato prieš Hitlerį, Himleris pirmą kartą išsikvietė gen. Vlassovą ir po valandos pasikalbėjimo pažadėjo paramą suformuoti komitetą išlaisvinimui Rusijos tautiečių (KONR — Ko-mitet Osvaboždenii Naroda Rosii ), kurio žinion įeitų visi daliniai esantieji Vokietijoje ir užimtose srityse, taip pat 10 divizijų suformuotų iš savanorių vadovaujant (tariamai) pačiam gen. ltn. Vlassovui. šių karinių jėgų štabas buvo pavestas sudaryti buvusiam sovietų gen. mjr. Trukinui. Vokiečių direktyvomis buvo suplanuota suformuoti trys kautynių pėstininkų divizijos ir septynios pagalbinės pėstininkų divizijos su aviacijos, tankų, parašiutininkų, inžinerijos, ryšių ir kitais specialiais daliniais ir karininkų mokykla (įsteigta Dabendorfe prie Berlyno 1942 metais).
Pusės metų bėgyje gen. Vlassovas suorganizavo virš 100,000 vyrų armiją, kurioje, beveik be išimties, vadai buvo rusai karininkai; vokiečiai maišėsi tik pagalbinėje ir administracijos tarnyboje. (Visa tai, suprantama, jau 1944 m. antroje pusėje, kai vokiečių jėgos buvo stumiamos visais frontais Vokietijon. Minėtos jėgos buvo planuota panaudoti Rytų fronto sustiprinimui, kad atlaikytų bolševikų spaudimą). Gen. Vlassovas numatė sudaryti papildymus ir rezervus iš sovietų karių belaisvių stovyklose (kur buvo keletas milijonų sovietų kareivių ir karininkų, pusbadžiai laikomų). Kadro karininkų papildymas ėjo iš Dabendorfo karininkų mokyklos, kuri iki 1944 m. lapkričio mėn. išleido 12 laidų su 4,500 karininkų (kandidatai buvo imami buvę sovietų karininkai, iki pulkininko leitenanto laipsnio, šešių savaičių bėgyje politiniai apšviečiami ir apdovanojus jau turėtu karininko laipsniu Sovietų armijoje, išleidžiami Laisvinimo armijos tarnybon, kur tikrumoje ėjo propagandistų pareigas). Buvo numatyta pravesti plataus masto propagandą pačioje Sovietų kariuomenėje, kad kariai pereitų į Vakarų pusę ir prisidėtų kovai prieš komunizmą, geresnei rusų tautos ateičiai.
Žinia apie Laisvinimo armijos organizavimą ir jos tikslus greitai pasklido buvusių savanorių dalinių tarpe ir tarp stovyklose esančių nužmogintų belaisvių, šimtai tūkstančių buvo nusistatę jungtis po savo vėliava kovai už savo krašto ir savo pačių šviesesnį rytojų. Be to, visi matė tuometinę naciškosios Vokietijos būklę., vedančią į aiškų pralaimėjimą ir niekas nenorėjo būti pralaimėtojo valdomas. Tuo pačiu metu Vakarų sąjungininkų jėgos sėkmingai ėjo pirmyn, laimėdamos mūšius vieną po kito. “Daugumas tikėjo versija, kad sąjungininkai, nugalėję vokiečius, pradės laisvinimo karą prieš komunizmą ir gen. Vlassovo organizuojama Laisvinimo armija bus Vakarų sąjungininkų pusėje.” (V. P. Artemiev). Vokietijoje buvo surinkta keli milionai markių pradžiai, organizuoti esantiems vokiečių belaisvių stovyklose.
Nežiūrint entuziazmo (kurio dėka vokiečiai būtų galėję, bent Rytuose, atsispirti, pasitelkę taip jiems trūkstamų jėgų), politikos dėka, vokiečiai Laisvinimo armijai planuotu mąstu organizuotis neleido, išskyrus vieną diviziją, kuri buvo beveik kovos parengtyje prieš gegužės mėn. 5 dieną 1945 m. Jos vadas buvo gen. Buniačenko su vokiečių duotu divizijos numeriu: 600-ji pėstininkų divizija. Tačiau, Vakarų sąjungininkų planai buvo kitoki.
Visų idealų, pasiryžimų ir svajonių tragišką pabaigą, reikia tikėtis, istorija atatinkamai įvertins. B. B.
