POLITINĖ PADĖTIS

LFB Visuomeninių Studijų Biuro, bendradarbiaujant dar a.a. M. Musteikiui, paruošti apžvalginiai pranešimai apie bendrą padėtį bei reikšmingesnius politinius, kultūrinius, religinius, ūkinius ir socialinius įvykius Lietuvoje 1964 metais.

V. VAITIEKŪNAS

Rusų svoris partijoje padidintas

Kvislinginė visuomeninė Kremliaus atrama okupuotoje Lietuvoje yra Sovietų Sąjungos komunistų partijos atšaka — Lietuvos komunistų partija. 1964.1.1. ji skaičiavo 69,522 narius ir 7,968 narių kandidatus. Sausio 9-10 Vilniuje įvyko jos XIV suvažiavimas, kuriame dalyvavo (iš 765 numatytų) 756 atstovai su sprendžiamuoju balsu, be to 99 — su patariamuoju. XIII suvažiavime 1961 buvo 688 atstovai ir 119 patarėjų. Iki 40 metų amžiaus atstovų buvo 498, t.y. 65,1 procentas Dar Stalino partijai priklausė 307 atstovai; t.y. 40,1 procento; kiti 458 atstovai partijoje atsirado jau po Stalino. 386 atstovai sovietinių ordinų kavai partijoje atsirado jau po Stalino. 386 atstovai sovietinių ordinų kavalieriai. 368 atstovai ir patarėjai, t. y. 42,6 proc. visų mandatų teko Vilniui (200), Kaunui (105) ir Klaipėdai (63), nors šiuose miestuose gyvena tik apie 24 proc. Lietuvos gyventojų. Tik 67 mandatai, t. y, 8,7 proc. visų mandatų teko kolchozininkams, sovchozininkams, brigadininkams ir fermų vadovams. Lietuvos kaimas partijoje nepopuliarus.

Pagal partijos statutą “respublikų” partijos centro komitetų sudėtis kiekvienais "rinkimais” turi atsinaujinti bent vienu trečdaliu. XIV suvažiavimas tą nuostatą labai uoliai vykdė. Iš 123 buvusių centro narių 58 visai iškrito, o 3 pateko tik į narių kandidatus. Tad centro komitetas “atnaujintas” 49,9 proc. Į naują centro komitetą nepateko nė 'Kultūros ministras” J. Banaitis, “Ryšių ministras” N. Bielianinas, “Viešosios tvarkos ministras” A. Gailevičius, “Respublikos” prokuroras V. Galinaitis, “Socialinių reikalų ministras” Tatjana Jančaitytė, aukščiausio teismo pirmininkas A. Likas.

Naujajame centro komitete lietuvių yra 67,5 proc. Buvo — 71,6 proc.

Iš buvusių 53 centro komiteto kandidatų 12 pateko į naująjį centro komitetą nariais, o 25 visai iškrito. Iš buvusių 35 revizijos komisijos narių 2 pateko į naująjį centro komitetą, o 22 visai iškrito. Būdinga tačiau, kad, nepaisant tokio gausaus naujų veidų centro komitete, pati partijos viršūnė — sekretoriatas ir prezidiumas — nė kiek nepasikeitė. Pirmas sekretorius tas pats A. Sniečkus, antras — B. Popovas, sekretoriai: A. Barauskas, A. Barkauskas, J. Maniušis, R. Songaila. Prezidiume šie 6 sekretoriai plus “premjeras” M. Šumauskas, “prezidentas” J. Paleckis ir Lietuvos komsomolo pirmasis sekretorius A. Česnavičius.

Centro komiteto biuras pramonei, kaip ir anksčiau, buvo sudarytas iš 9 narių, kurių 3 nauji. Biuras žemės ūkiui iš 7 narių padidintas iki 9 narių, kurių 3 nauji. Chruščiovą pašalinus, šiedu biurai buvo likviduoti. Partinės - valstybinės kontrolės 9 narių komitetą sudarė pirm. A. Barauskas, pavaduotojai J. Strigaliovas ir P. Olekas, nariai: J. Betevas, K. Macevičius, S. Bistrickas, J. Driukicnė, G. Saržickas ir F. Tichonovas. Chruščiovą pašalinus, šio komiteto sudėtis padidinta dar 2 nariais: V. Grigorjevu ir B. Lopato (“Tiesa”, 1964.1.11 ir 12; "Valstiečių Laikraštis”, 1964.12.9).

Būdinga, kad suvažiavimo nutarimai buvo paskelbti tik sausio 21. Juose tarp kita ko pasakyta, kad Chruščiovo įvykdyta partijos organizacijos reforma, sudarant atskirą organizaciją pramonei ir prekybai, “įgalino partijos organizacijas aukštesniu lygiu vadovauti pramonei, statybai ir žemės ūkiui” (“Tiesa”, 1964.1.21.).

Vilniaus pozicija Maskvos -Pekino byloj

Specialus centro komiteto plenumo susirinkimas Maskvos-Pekino bylos klausimais įvyko 1964 balandžio 8. Jame, be centro komiteto narių ir kandidatų, dalyvavo miestų ir rajonų partiniai sekretoriai, pramonės ir žemės ūkio gamybinių valdybų partiniai sekretoriai, laikraščių redaktoriai, rajonų ir miestų vykdomųjų komitetų pirmininkai su pavaduotojais, gamybinių valdybų viršininkai, aukštųjų mokyklų atstovai, radijo, televizijos pareigūnai, rašytojų, menininkų, kompozitorių atstovai. žodžiu, partinių, valdinių ir vadinamų visuomeninių sluoksnių “elitas”. Jam Maskvos - Pekino bylą nušvietė “Pravdos” vyr. redaktorius P. Satiukovas. Jokio nutarimo nebuvo paskelbta, tik pasiųstas pritarimo laiškas Chruščiovui (“Valstiečių Laikraštis” 1964.4.10).

Apskritai sovietinė Lietuvos spauda veik išimtinai tenkinosi Tasso komunikatais ir pakartojimu antikiniškų straipsnių iš “Partynnaja žizn”, “Pravda”, “Komunist” (“Tiesa”, 1964. 4.5.; 8.11; “Komunistas”, 1964, nr. 5, nr. 7, nr. 8; “Valstiečių Laikraštis”, 1964.6.10).

Chruščiovo kritimas

Balandžio 17 švenčiant Chruščiovo 70 metų amžiaus sukaktį, pats Kremlius atžymėjo jį Sovietų Sąjungos didvyrio titulu, Lenino ordinu, Aukso žvaigždės medaliu. Pats Kremlius skelbė, kad "partija ir visa sovietinė liaudis žino, su kokia energija, su kokiu įžymiu organizatoriaus talentu ir sugebėjimu sprendžiate jūs, Nikita Sergejevičiau, pribrendusius ūkinės ir kultūrinės statybos, mokslo ir technikos vystymo klausimus”. Pats Kremlius teigė, kad Chruščiovo gyvenimas "yra ryškus pavyzdys, kaip reikia pasiaukojamai tarnauti Lenino Partijai ir sovietinei liaudžiai”. Balandžio mėn. išėjo Chruščiovo “raštų” 8-tas tomas. O gegužės 5 “Tiesa” pranešė, kad jo raštai jau išleisti 68 kalbomis 124 mil. tiražo. Balandžio m. visuos okup. Lietuvos kinuos buvo rodomas filmas “Mūsų Nikita Sergejevičius”, ryškinęs jo “lenininį principingumą", “drąsą”, “į-žvalgumą”. “Švyturys” (1964. Nr. 6) vaizdais rodė Chruščiovą su rašytojais, su kosmonautais, žemės ūkio mašinas apžiūrintį ar uosto statybą, ar Bulgarijoje. Dar rugsėjo 24 vykęs centro komiteto plenumo susirinkimas žemės ūkio klausimais jokia užuomina neparodė Chruščiovo žemės ūkio politikos silpnybių ir nesėkmių.

Chruščiovo paskutinis viešas pasiskardenimas sovietinėje Lietuvos spaudoje buvo jo pranešimas Kremliuje rugsėjo gale, svarstant naujo septynmečio plano gaires. Tada Chruščiovas partijos centro komitetui ir ministrų tarybai dėstė, kad “svarbiausias šio plano uždavinys — toliau kelti liaudies gyvenimo lygį”, kad “dabar, kai turime galingą industriją, kai šalies gynyba yra reikiamo lygio, partija kelia uždavinį sparčiau vystyti šakas, gaminančias vartojimo reikmenis”, kad “dabar mūsų šalis yra tokiame savo vystymosi etape, kai didėjančių materialinių ir dvasinių žmogaus poreikių patenkinimą mes turime iškelti į pirmąją eilę” ("Tiesa”, 1964.10.2; “Tarybinė Moteris”, 1964 Nr. 4, p. 4; “Valstiečių Laikraštis”, 1964.4.19).

Tokiomis aplinkybėmis spalio 15 Chruščiovo kritimas negalėjo nekelti sumišimo ne tik visuomenėje, bet ir partijoje, neišskiriant nė jos viršūnės. Chruščiovo kritimas Lietuvoje buvo praneštas tik oficialiu Sovietų Sąjungos partijos centro komiteto plenumo komunikatu ir Sov. Sąjungos aukščiausio sovieto prezidiumo nutarimu. Šiek tiek šviesos paskleidė “Pravdos” spalio 17 vedamojo pakartojimas beveik visoje Lietuvos spaudoje. Iš jo lietuviai sužinojo, kad "Lenino partija — subjektyvizmo ir savieigos komunistinėje statyboje priešas”, kad "jai svetimi fantastiškų projektų kūrimas, neapgalvotos išvados ir skuboti, nuo realybės atitrūkę nutarimai bei veiksmai, gyrimasis ir plepėjimas, susižavėjimas administravimu, nenoras skaitytis su tuo, ką jau parengė mokslas ir praktinis patyrimas” ("Valstiečių Laikraš tis”, 1964.10.21).

Nors, kaip minėta, XIV partijos suvažiavimas 1964 pradžioj skelbė, kad Chruščiovo reforma “įgalino partijos organizacijas aukštesniu lygiu vadovauti pramonei, statybai ir žemės ūkiui”; nors centro komiteto pasitarimas partijos pirminių organizacijų darbo klausimais dar spalio 7 gyrė, kad “partinių organų pertvarkymas pagal gamybinį principą padėjo žymiai pagyvinti pirminių partinių organizacijų darbą”, tačiau jau gruodžio 4 centro komiteto plenumas paskelbė, kad tų gerų Chruščiovo reformų panaikinimas “padės stiprinti partijos ir jos vietinių organų vadovaujantį vaidmenį komunizmo statyboje, sėkmingiau spręsti ūkinio ir kultūrinio vystymosi uždavinius”. O "premjeras” Šumauskas, gruodžio 12 kalbėdamas Sovietų Sąjungos aukščiausiame soviete, jau atvirai apkaltino Chruščiovo reformą, kad “kliudė vietiniams partijos ir ūkio organams suderintai ir kryptingai spręsti” uždavinius ir kad Chruščiovo nušalinimo ir jo reformos panaikinimo nutarimus “padiktavo pats gyvenimas” (“Tiesa, 1964.10.8; “Valstiečių Laikraštis”, 1964.12.9 ir 13). Taip ir neaišku, kada Lietuvos komunistų viršūnės sakė tiesą, ar Chruščiovo reformą girdamos, ar ją niekindamos.

Kai Kremliaus nutarimu per vieną dieną Lietuvos komunistų viršūnės nusistatymas turi pasisukti 180 laipsnių kampu, nenuostabu, kad partijos apačią tatai juo labiau demoralizuoja. Minėtas centro komiteto pasitarimas spalio 7 partijos pirminių organizacijų darbo klausimais nusiskundė, kad kai kuriose jų net iki 40 proc. partiečių esą visai pasyvūs ir kad pažeidinėjami net partijos įstatai. Ir partijos centro komiteto partinių organų skyriaus vedėjo pavaduotojas L. Bartoševičius susirūpinęs, kad “įvyksta susirinkimų kuriuose nėra tos atviros, principingos atmosferos”, kad “komunistai kalba puse lūpų”. Net blogiau. Pasitaiko ir tokių partijos sekretorių, kurie patys grobsto “socialistinę nuosavybę” ir kitiems padeda grobstyti (“Tiesa”, 1964.12.18; “Valstiečių Laikraštis”, 1964.8.26). Net “Komunistas” (1964.Nr. 4, p.33) pareikalavo partijos vadovus, kad nesitaikstytų su partiečių nusikaltimais.

Lygiagretė komsomole

Komsomolas — partijos rezervai. Ir savo organizacine struktūra atitinka partijos organizacinę sandarą. Chruščiovas ir komsomolui buvo įvedęs dvilypę organizaciją:    vieną pramonei, statybai, kitą — žemės ūkiui. Chruščiovui kritus, gruodžio 8 atstatyta senoji vieninga komsomolo organizacijos sandara. Tačiau pati viena organizacija dar negarantuoja savo narių nusistatymų ir nuotaikų. Juo labiau, kad pasak "Komjaunimo Tiesos” (1964.9.27), “žmogui 16-17 metų visai nelengva suvokti gyvenimo reiškinius” ir “gana dažnai juoda palaikoma baltu, o paviršutiniška — tikru”. Ir dar blogiau, kai pats komsomolo darbas “slysta reiškinių paviršiumi”. Antai, Vilniaus Pedagoginio Instituto komsomolo metiniame susirinkime sekretorės ataskaita — "visų metų fakulteto komjaunuolių darbo rezultatų apžiūra” — susirinkusiųjų visai nedomino. Asot “Komjaunimo Tiesos” (1964.9.26), “nebuvo nuoširdaus, atviro komjaunuoliško pokalbio ir studentų pasisakymuose. Kalbėjusieji iš tribūnos net nebandė analizuoti trūkumų ..., nekėlė jų priežasčių. . . Abejingumas komjaunuoliškai pareigai” (Plg. pasisakymą apie partijos susirinkimą. Aut.). Arba "Komjaunimo Tiesa” (1964.8.8.) cituoja Kelmėje atostogaujančių studentų tokias mintis: "Nuobodu Kelmėje. Kad bent šokiai dažniau būtų”; “Duokite šokių! Kas be jų?”; “Kai čia senoviškai šoka, mane tik juokas ima”; “Nėra šokių — nėra kultūros”; “Kodėl čia Kelmėje žmonės gyvena kaip be skonio? Taip retai būna šokiai” .. .; “Argi tai šokiai, jei muzika senoviška?.. Duokite džazą”; "Ką mums belieka daryti? Štai ką — greičiau važiuoti atgal”. Pasak “Komjaunimo Tiesos”, “visų mintys panašios kaip vandens lašas”. “Visi jie — komjaunuoliai ... Mokykloje buvo aktyvūs... Atvažiavo atostogauti — iš karto supliuško”. Viso tokių Kelmėje apie 30: iš Kauno politechnikos ir medicinos institutų, iš Vilniaus universiteto ir pedagoginio instituto, statybos technikumo ir kitų aukštųjų ir vidurinių specialiųjų mokyklų. O gruodžio 4 “Komjaunimo Tiesa” mini tokius atsitikimus: Plungės “Linų audinių” fabriko komjaunuolis Algis Bubnelis “nudūrė peiliu komjaunuolę Genutę”, “Mažeikių rajone Pašerkšnės kaime komjaunuolis Romas Girdenis išprievartavo ir pasmaugė savo pusseserę”. Panašiais keliais eina Bubnelio draugai Šakinis, Makarevičius. Todėl nenuostabu, kad kai kurie komsomolo nariai tik ir laukia, kol sueis 28 metai (amžiau riba, kurios sulaukęs komsomolo narys automatiškai paliauja buvęs aktyvus komsomolo narys). Tada, pasak “Tiesos” (1964.7.4) komsomolo narys pasako: “Niekas daugiau galvos nebekvaršins”. Be abejojimo, neapdairu būtų iš sovietinės spaudos aukščiau minimų duomenų daryti partiją ir komsomolą apibendrinančių išvadų. Bet net jeigu tai ir tebūtų sporadiški, ne apideminiai reiškiniai, jie verti dėmesio.

“Respublikos” kompetencija susiaurinta

“Respublikinė” okup. Lietuvos prekybos ministerija ir “respublikinis” mokslinio tyrimo darbų koordinavimo komitetas nuo 1964.2.26. paversti “sąjunginėmis - respublikinėmis” institucijomis. Reiškia, nuo tada tos įstaigos yra pavaldžios ne tik okup. Lietuvos ministrų tarybai, bet ir betarpiškai Sovietų Sąjungos atitinkamoms įstaigoms. Po šio “respublikos suverenumo” susiaurinimo, “respublikinės ministerijos” yra: 1) autotransporto ir plentų, 2) miškų ūkio ir miško pramonės, 3) socialinio aprūpinimo, 4) statybos, 5) švietimo, 6) viešosios tvarkos ir 7) žemės ūkio gamybos ir paruošų. (Pastaroji 1965 pavasarį taip pat paversta “sąjungine - respublikine”). “Sąjunginės — respublikinės” yra: 1) finansų, 2) gynybos, 3) kultūros, 4) prekybos, 5) ryšių, 6) sveikatos apsaugos ir 7 užsienių reikalų. Gynybos ir užsienių reikalų “ministerijos” figūruoja, tik "konstitucijoje”. Faktiškai jų nėra.

Tarp kitų XIV partijos suvažiavimo nutarimų dėmesio vertas nutarimas, kad “partijos, valdžios, komjaunimo organizacijos, milicijos, teismo, prokuratūros organai sustiprintų kovą prieš nusikalstamumą, socialistinės nuosavybės grobstymą, kyšininkavimą, spekuliaciją, veltėdystę, viešosios tvarkos pažeidėjus”. Gal dėl to ir “Komunistas” (1964. Nr. 4) pakartojo iš “Voprosi istorii KPSS” straipsnį apie Sovietų Sąjungos saugumo policiją, kurioje esą “atkurtos ČEKA šlovingosios tradicijos”, šalia partiečio statomas čekistas, šalia etatinių čekistų Chruščiovas 1959 įvedė "visuomeninius”, atseit, savanorius družininkus — "draugovininkus”. Okup. Lietuvoje 1964 buvo 3673 družinos ir 68,877 družininkai, t. y. 1 družininkas 44 Lietuvos gyventojams, neskaitant etatinių čekistų ir milicininkų ("Komunistas”, 1964 Nr. 4, p. 35, nr. 7, p. 29).

Ryšiai su užsieniu

Nors visi ryšiai su užsieniais yra išimtinėje Kremliaus žinioje, sovietinei propagandai rūpi rodyti "respublikų” suverenumų. Todėl suprantamas ir sovietinės spaudos pasigyrimas, kad "šiuo metu respublika palaiko ekonominius ryšius su 65 užsienio šalim, tame tarpo su 14 nepriklausomų Afrikos valstybių”, kad "didelę paramą Tarybų Lietuva teikia besivystančioms Azijos ir Afrikos šalims”, kad “Egipto Ašuano užtvankai 10 įmonių tiekia armatūrą, stakles, dažymo aparatus, suvirinimo aprega-tus”, kad "stiprėja respublikos prekybiniai ryšiai su Togo, Jemenu, Sirija, Tunisu”, kad "Tarybų Lietuva išėjo į platų tarptautinės prekybos kelią”, kad "Tarybų Lietuvos gaminiai pernai (1963) buvo demonstruoti ir susilaukė aukšto įvertinimo Akroje (Ghana), Tunise, Bomake (Mali), Damaske, Tripolyje, AdisAbeboje — iš viso dvylikoje tarptautinių parodų” (“Valstiečių Laikraštis”, 1964.5.1).

Faktiškai Lietuvos gaminiai siunčiami į atitinkamus kraštus tik pagal Sovietų Sąjungos užsienių prekybos ministerijos nurodymus. Lietuva atlieka tik ekspeditoriaus darbą. Ir tarptautinėse parodose Lietuvos gaminiai dalyvauja ne Lietuvos, o tik Sovietų S-gos vardu su ženklu “Made in USSR”, bet ne "Made in Lithuania”.

Antra vertus, Kremlius yra labai jautrus visiems užsieniniams faktams ir reiškiniams, kurie vienaip ar kitaip paliečia Sovietų Sąjungos pozicijas okup. Lietuvoje. Propagandinis reagavimas į tai paprastai pavedamas atitinkamiems sovietiniams kvislingams. Pvz. "Tiesos” vyr. redaktorius G. Zimanas Maskvos "Novoe Vremia” paskelbė atvirą laišką buv. JAV prezidentui Eisenhoweriui dėl jo pareiškimo JAV spaudai Baltijos valstybių laisvės reikalu. Zimanas įtikinėja buv. JAV prezidentą, kad 1940 Sovietų Sąjungos karinės jėgos Lietuvos ne okupavo, o tik “Lietuvos liaudis nuvertė uzurpatorius”, kad “per visą ilgaamžę istoriją Lietuva niekada nežinojo tokio plataus ir demokratiško, visuotinio ir slapto balsavimo”, kad rusų tauta tik padėjo lietuvių tautai “nusimest kolonijų jungą”, kad rusų tautą “su Pabaltijo tautomis sieja tvirti ryšiai ir bendras istorinis likimas”.

Savo ruožtu, pavergtiesiems lietuviams demoralizuoti sovietinė spauda cituoja Kremliui naudingus užsienio komunistų pasisakymus, žinoma, nutylėdama, kad tai komunistų pasisakymai. Pvz. “Komjaunimo Tiesa” (1964.10.16) cituoja ilgą ištrauką atviro laiško iš “People World” kongresmanui James Rooseveltui dėl jo pareiškimo Amerikos kongrese Pavergtųjų Tautų Savaitės proga. Kadangi Rooseveltas palankiai atsiliepė apie Baltijos tautų laisvės kovą ir reikalavo sovietinės okupacijos pašalinimo, cituojamas laiškas įtikinėja, kad tai negera. Esą “dabar, pone Rooseveltai, tarybinės Pabaltijo respublikos klesti ... Parduotuvės pilnos prekių . . . Seni namai griaunami ir jų vietoje statomi nauji .. . Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje, pone Rooseveltai, darbininkai betarpiškai dalyvauja gamybos valdyme” ir t.t.

Labai nepatinka Kremliui iš laisvojo pasaulio siunčiami giminėms siuntiniai, nes tai griauja sovietų propagandą, kad "parduotuvės pilnos prekių”, kad “žmonėms čia užtikrintas socialinis aprūpinimas nuo pat gimimo iki gyvenimo pabaigos” ("Komjaunimo Tiesa”, 1964.10.16).

Siuntinių gavėjai Lietuvoje yra išstatyti nuolatiniam spaudimui. “Tiesa” (1964.12.22) rašo, kad “biržiečiai žino, kad E. C. dažnai gauna sunkius siuntinius iš savo brolio . .. žmonės piktinasi tais, kurie . . . žemina tarybinių žmonių orumų, maldaudami siuntinių”. Tai "skudurninkų moralė” — priekaištauja “Tiesa”. Laikraštis primena Sovietų Sąjungos muitų atitinkamus nuostatus ir ragina miliciją ir prokuratūrą daugiau domėtis siuntinių gavėjais. “Bausti juos reikia” — šaukia “Tiesa”. Suterorizuotas vienas mokytojas savo viešoj išpažinty “Tarybiniame Mokytojuje” (1964.4.16) prisipažįsta 1957 gavęs siuntinį, tačiau po kurio laiko nuo siuntinių gavimo atsisakęs, “bet nepakankamai principingai”, nes ir toliau gaudavęs žmonos ir uošvės vardu. Ateičiai pasižada nė jų vardu siuntinių nepriimti. O “Tiesa” (1964.4. 26) cituoja Šiaulių “Raudonąją Vėliavą”, kurios redakciją esą “keletas žmonių, kurių vardu atėjo siuntiniai iš užsienių”, prašė “per laikraštį atsakyti šių siuntinių organizatoriams”. “Tiesa” tą atsakymą cituoja. Atsakymas mini du siuntinių gavėjus: C. Zilbermaną ir M. Segalį, taip pat cituoja jų laiškus Dinerman Ltd. Londone. Zilbermanas rašąs: "Dirbu didelės pramoninės įmonės vyr. buhalteriu. Atlyginimas geras. Man visiškai nereikalingi jūsų siuntiniai”. Segalis rašąs: “Primygtinai prašau nevarginti savęs ir nieko nesiųsti nei mano nei mano žmonos adresu”. Nuo savęs “Raudonoji Vėliava” priduria, kad siuntiniais “priešas mėgina sudaryti vaizdą, jog kapitalo šalyse esąs aukštas gyvenimo lygis”, kad siuntinių siuntėjai “pasiryžę juodinti mūsų gyvenimą”. Panašius kaltinimus daro siuntiniams ir “Valstiečių Laikraštis” (1964.3. 20). Jis cituoja Alytaus “Komunistinį Rytojų”, kuris paskelbė kolchozininko laišką savo giminaičiui Kanadoje, prašantį atsiųsti vilnonių skarelių. Nuo savęs “Valstiečių Laikraščio” redakcija aiškina, kad laiško autorius “nenori suprasti” tuo laišku “purvais drabstęs savo Tėvynę”, t.y. Sov. Sąjungą, kad tame kolchoze 1963 "gavo už darbadienį po 1,5 kg grūdų ir po 15 kapeikų” ir “kas dirba, tam užtenka”. Ta proga laikraštis priekaištauja Balfui ir “įvairiems išlaisvinimo komitetams”, kurie siunčia “propagandos tikslais užsienietiškus skudurus, nebeturinčius paklausos namuose”. Jei Kremliui nemagėtų svetima valiuta — siuntiniai veikiai būtų nutraukti. Tiesa, neseniai laisvųjų lietuvių spaudoj pasirodė sovietinių agentūrų skelbimai vietoj siuntinių siųsti dolerius, už kuriuos gavėjai gausią sovietinių prekių. Čia geras Kremliui “business”. Ir svetima valiuta plauks, ir sandėliuose dūlėjančios sovietinės prekės išeis apyvarton, ir niekas negalės demonstruoti, “jog kapitalo šalyse esąs aukštas gyvenimo lygis”.

Rusinimas ir komunistinimas

“Komunistas” (1964 nr. 11, p. 14-15) aiškina, kad okupuotos Lietuvos keitimasis kultūros ir mokslo kadrais su “broliškomis respublikomis” “įgyja vis didesnį mastą”, kad “kaskart didesnis vaidmuo priklauso bendranacionalinei kalbai”, kad “nacionalinio kūrinio pasirodymas rusų kalba daugeliu atvejų prilygsta antram jo gimimui”, kad “rusų kalba .. . Lapo savotišku tramplinu, kurio dėka sovietinių tautų nacionalinės kultūros vertybės pasiekia socialistinės stovyklos darbo žmones”, kad “rusų kalbos mokėjimas atveria duris į pasaulinės ir rusų kultūros lobynus”. Kitas "Komunistas” (1964 Nr. 6, p. 25) informuoja, kad Vilniaus radijo laidos transliuojamos ne tik lietuvių, bet ir rusų kalba, kad “per radiją ir televiziją plačiai propaguojamos kitų sovietinių tautų dainos ir šokiai”, pasakojama apie visų “respublikų ekonomiką, istoriją, kultūrą”, kad “Tarybų Lietuvos . . . radijo ir televizijos vaidmuo internacionaliniam žmonių auklėjimui. .. dabar yra žymiai svaresnis, negu jis buvo prieš dvejus-trejus metus”, kad "nuolat keičiamasi radijo ir televizijos laidomis su Baltarusija, Estija, Latvija,” kad rusų kalba leidžiamas “bendras televizijos žurnalas”, kad "daugelyje Lietuvos statybų greta lietuvių dirba ir ... rusai, baltarusiai, ukrainiečiai . .Dar kitas "Komunistas” (1964 Nr, 8 p. 66) įtaigoja, kad lietuviai švęstų “visaliaudines šventes”:    lapkričio 6, gegužės 1, gruodžio 5 (Konstitucijos), kovo 8 (Moters), gegužės 9 (Pergalės), liepos 21 (liaudies seimo), taip pat Sovietų Armijos dieną. Aviacijos dieną, Statybininko, Geležinkelininko, Šachtininko, Mokytojo, Mediko, Kosmonauto dienas, Gyvulininkystės dieną, Derliaus dieną, žiemos, Pavasario, Jūros, Gėlių dienas ir kitas "visaliaudines šventes”. Pagal "Komunistą” labai svarbu “panaudoti internacionalinius (t. y. rusiškus) elementus naujose šventėse”, "daugiau ir drąsiau perimti (broliškų respublikų) sukurtas šventes, tradicijas, papročius ar paskirus jų elementus”, nes "etnografiniai elementai ... nevisada gali sutapti su nūdieniu gyvenimu”. "Komunistas” siūlo “kai kurias ("broliškų respublikų”) dainas (derliaus ir kitų švenčių) ... įtraukti į mokyklose mokomų dainų repertuarą”. Žemės ūkio akademijos agronomijos ir žemės ūkio mechanizacijos fakultetuose, Kūno kultūros institute, Veterinarijos akademijos zootechnikos fakultete, Vilniaus universitete, Kauno medicinos institute, Kauno politechnikos instituto Vilniaus skyriuje yra studentų grupės, kurioms visi dalykai dėstomi rusų kalba.

Savo ruožtu Lietuvos jaunimas ne tik nuo Vakarų aukštųjų mokyklų atkirstas, bet ir nuo vadinamų satelitų. Užtat grūdamas į rusų aukštąsias mokyklas. “Tiesa” (1964.7.11) pažymi, kad lietuvių mokosi šiose rusų aukštosiose mokyklose: Lomonosovo unitersitete Maskvoje, Voronežo universitete, Gorkio universitete, Kalinino politechnikos institute Leningrade, Maskvos istorinių archyvų institute, Maskvos aukštojoj technikos mokykloj, Maskvos cheminės technologijos institute, Maskvos energetikos institute, Maskvos vietinės pramonės technologiniame institute, Leningrado politechnikos institute, Leningrado miškų technikos akademijoje, Gorkio politechnikos institute, Riazanės radiotechnikos institute, Leningrado kino inžinierių institute, Leningrado tiksliosios mechanikos optikos institute, Voronežo politechnikos institute, Ivanovo cheminės technologijos institute, Maskvos poligrafijos institute, Krasnodaro politechnikos institute. Pvz. Lietuvos mokyklų mokslinio tyrimo instituto bendradarbis L. Jovaiša savo dizertaciją pedagoginių mokslų kandidato laipsniui rašo rusų kalba ir gina Maskvoje, ne Vilniaus ar Šiaulių pedagoginiame institute. J. Žiugžda išprievartautas skelbti mokslo vardu aiškiausią melą, faktų iškraipymus, tikrovės nutylėjimus apie Lietuvos -Rusijos santykius, kad tik pavergtą lietuvį įtikintų Rusijos palankumu Lietuvai (J. Žiugžda: Lietuvių ir Rusų tautų santykiai istorinio vystymosi eigoje, Kaunas, 1964). O “Tiesa” (1964.12.12.) aiškina, kad Lietuvos komunistai yra patriotai todėl, kad “gausina Lietuvos indėlį į visos Sovietų šalies didvyriškus žygius, į komunistinės visuomenės statybą”. O jau pats "tikrieji savo Tėvynės patriotai”, pasak “Komjaunimo Tiesos”, (1964.4.15), tai yra tie komsomolo nariai lietuviai, kurie savanoriškai “dalyvavo didvyriškame plėšinių šturme, pasiaukojamai dirba Kazachstano ir Sibiro statybose, Don-baso šachtose, Karelijos miškuose”. Šiam "patriotizmui” ugdyti yra ne tik rusų mokyklos, spauda, radijo ir televizijos rusiškos laidos, ne tik nuolatinis rusų teatras Vilniuje, bet ir gausios kitų rusų teatrų gastrolės, “tautų draugystės fakultetai”, “tarprespublikiniai muzikų draugystės mėnesiai", "internacionaliniai klubai” ir t.t, ir t.t. Pravieniškių mokyklos pionierių draugovė 1964 pavadinta Dmitrii Otiakovskio vardu. O kiek tokių draugovių yra Morozovo, Polevojaus, Lenino ir kitų rusų vardais? Arba kolchozai ?    59 Lenino, 32 Černiakovskio, 25 Mitčiūrino, 22 Ždanovo, 17 Kalinino, 14 Kyrovo, 10 Čepajavo, 9 Dzeržinskio, 7 Vorošilovo. 4 Puškino, 2 Budionno, 2 Suvorovo, 2 Gorkio, po 1 Gagarino, Matrosovo, Kutuzovo, Pokriškino, Rokosovskio, Michnovo, Višinskio, Dimitrovo, XIX SS KP suvažiavimo, XX SS KP suvažiavimo. O kiek buvo Stalino?!

Lietuvos gamyklos gamina ne “Kregždutes" ar "Ereliukus", kaip sovietinė spauda rašo, o tik "Las-toškas”, "Erlionokus”, "Viatkas”, “Volchovus”. O štai Lietuvos mokyklų naujausių vadovėlių pavyzdžiai skaitvardžiams:

"Pirmasis pasaulyje kosmonautas Jurijus Gagarinas nuskrido aplink žemę 40,000 kilometrų per 1 val. ir 48 minutes. Germanas Titovas apsisuko aplink žemę daugiau kaip 17 kartų per 25 valandas 18 minučių. Trečias tarybinis kosmonautas Andrijonas Nikolajevas skrido 95 valandas. Jis apskriejo žemę daugiau kaip 64 kartus”.

Arba pvz. literatūros kursas IX klasei. Jame pasaulinei literatūrai 28 pamokos, lietuvių literatūrai — 51 pamoka ir rusų literatūrai 80 pamokų (30 lietuvių kalba ir 50 rusų kalba). Tarp jų, Šekspyrui 3, Čekovui 13, Balzakui 4, Tolstojui 11, Byronui 3, Puškinui 18, Baranauskui, Kudirkai — po 3, Janoniui 5 ("Tarybinis Mokytojas”, 1964.8.30).

Komunistinimas tėra rusinimo lazdos antrasis galas.

Komunistinimo bendrajai programai 1964-65 mokslo metams buvo numatyta 12 temų: 1) “Kova už taiką ir pasaulinės revoliucijos proceso vystymas”, 2) "Mūsų epochos pobūdis ir pasaulinio komunizmo judėjimo generalinė linija”, 3) Socialistinė sistema — lemiamas revoliucinis dabarties veiksnys”, 4) "Marksas - Leninas apie socializmo ir komunizmo statybos dėsningumą”, 5) Komunizmo statybos Sovietų Sąjungoje tarptautinė reikšmė, 6) “Markso - Lenino mokymo išvystymas apie socialistinę valstybę” 7) "Markso -Lenino mokymas apie partiją ir jo išvystymas komunistų partijos programoje”, 8) “Markso - Lenino mokymas apie masių ir asmenybės vaidmenį istorijoje”, 9) "Kapitalistinių šalių darbo klasės kova dabartiniame etape”, 10) “Nacionalinio išsivadavimo etapas”, 11) "Marksas - Leninas — visų šalių komunistų mokymas”, 12) “Komunistų partijų tarptautinė vienybė” ("Valstiečių Laikraštis”, 1964.9.16.). Šalia šios bendrosios programos, atskiros organizacijos, mokyklos, miestai, rajonai sudaro savo papildomas programas. Pvz. Kauno A. Mickevičiaus vidurinė mokykla savo komunistinimo programoje dar numatė: 1) “Sovietinė Lietuvos valstybė 1918-1919”, 2) “Lietuvos buržuazinės valstybės susidarymas”, 3) “Buržuazijos viešpatavimas 1920-1926”, 4) “Fašistinė buržuazijos diktatūra”, 5) “Liaudies kova prieš fašizmą”, 6) “LTSR susikūrimas”, 7) “Lietuvių tauta didžiajame tėvynės kare”, 8) “Lietuvių tautos (sovietiniai) didvyriai", 9) “Buržuazinių nacionalistų niekšiška veikla”, 10) “Istorinė lietuvių ir rusų tautų draugystė”, 11) "Lietuvių tauta išplėstinės komunizmo statybos laikotarpiu” ("Tarybinis Mokytojas”, 1964.11.29). "Tarybinė Mokykla” (1964 Nr. 6, p. 8, 10, 12) okupuotos Lietuvos mokykloms 1964-65 m. teikia tokią komunistinimo programą: 1) temos: "Neišardomos tarybinių tautų draugystės žiedai lietuvių literatūroje”, "Kijevas — senosios kultūros centras”, “Penkiolikos seserų būry”, atseit 15 sovietinių respublikų būry, "Šalis plati ir daug draugų”; 2) RSFSR savaitės šūkiu: “Klestėk, laisvųjų respublikų sąjunga, amžiam didžiosios Rusios sukurta”. Tokios savaitės programoj numatyta: pirmadienį, rusų kalbos mokytojams vadovaujant, rusų dailės parodos apžiūra klasėmis; antradienį sueigos rusų kalba; trečiadienį rusų literatūros paroda; ketvirtadienį filmas "Normandija — Nemunas” ir jo aptarimas; penktadienį RSFSR radijo valandėlė; šeštadienį atviras komsomolo susirinkimas tema "Mūsų mokslas, mūsų darbas tau, tarybine Tėvyne”; sekmadienį internacionalinis draugystės vakaras su rusų dainom, eilėraščiais, muzika.

Komunistinimo programoje labai svarbus vaidmuo skiriamas Lenino kultui. Tam reikalui "Tarybinė Mokykla” rekomenduoja mokykloms įtaisyti “Lenino kambarį” ir jame pavaizduoti temas ; “Leninas ir spalis”, "Leninas ir vaikai”, “Leninas dailininkų kūriniuose”, “Dainos apie Leniną”, “Eilėraščiai ir žymių žmonių mintys apie Leniną”, "Leninas pašto ženkluose, “Rašytojai, kuriuos Leninas mėgo”, “Lenino laiškai”, “Leninas ir komjaunimas”, “Leninas ir kompartija”, žymenys su Lenino atvaizdu, albumai apie Leniną, maketai, vaizduoją Lenino gyvenimą etc.

Svarbiausioji komunistinimo priemonė — mokykla. “Mūsų vaikai turi politikuoti”, todėl “nuo pat pirmųjų vaiko žingsnių . . . mokytojai stengiasi auklėtinių širdyse skiepyt meilę socialistinei tėvynei”, “diegti neapykantą mūsų priešams”, kurie “nusibastę užjūrin, šildosi Dėdės Šamo užkrosny, galanda dantį prieš socializmo keliu žengiančią, komunizmą statančią Lietuvą” (“Tarybinis Mokytojas”, 1964.3.26). Kaip tas “vaikų politikavimas” praktiškai atrodo ? štai Šiaulių 9-ojo vaikų darželio praktika.

— Šiandien į mūsų grupę atvyko svečias, — paskelbė kartą laisvų žaidimų metu 3-sios grupės auklėtoja.

—    Koks gi svečias ? Visi susidomėjo. Tuo metu grupės auklėtinės įnešė naują žaislą. Tai buvo lėlė — negriukas.

—    Jo vardas Džonis, — aiškino viena mergytė. — Jis tik ką atvyko iš laivo. Jo tėvelius nužudė ponai, o jį patį įmetė į jūrą, bet tarybiniai jūreiviai Džonį išgelbėjo ir atvežė į mūsų šalį. Dabar jis gyvena su mumis.

—    Vaikai net rankutėmis suplojo. Toks gražus negriukas! Jie dabar gerai prisiminė neseniai auklėtojos skaitytą eilėraštį apie negriuką Džonį. šis eilėraštis šiandien jiems ir pasitarnavo, organizuojant įdomų žaidimą.

- Juk jis našlaitis, — nuoširdžiai užjausdamos, kalbėjo mergaitės.

—    Čia jam bus gera. Galės lankyti mūsų darželį, turės gražių žaisliukų. O paskui eis su visais į mokyklą, sėdės viename suole, su kuriuo tik panorės. Niekas jo neskriaus, kaip ten ponų šalyje.

—Neverk, Džoni, — paglosto mergaitės (“Tarybinis Mokytojas”, 1964.5.21).

O štai Pandėlio internato pamokos pavyzdys:

—    Aiškinant trečiokams apie tikrinius daiktavardžius bei jų rašybą, pirmą pamoką rašome sakinius ir pratimus apie karius fronto lauke. Pavyzdžiui, “Karys nuo Volgos žengė lig Nemunėlio žilo”, “Per Nemuną jis kėlės bevydamas fašistą”, “Būsim mes Marytės Melnikaitės, jos kovų ir žygdarbių verti” ... Sakinyje “Jie išvijo mirtį ir atnešė gyvenimą,”, žodį “jie” liepiu pakeisti tikriniais daiktavardžiais. Mokiniai, prisiminę įvairių tautybių didvyrius, savarankiškai įrašo jų pavardes ... Sekančioje, įtvirtinimo pamokoje rašome sakinius ir užduotis apie šiandieninį karių gyvenimą, apie taikų tarybinių žmonių darbų. Savarankiško darbo metu mokiniai pabraukia tikrinius daiktavardžius tokiuose sakiniuose:    “Tarybine Armija budriai saugo mūsų Tėvynės sienas”, “Tu laimė mūs, Tėvyne mylima, narsių karių pelnyta kovose”, Šiandien tu laiminga, Tarybų Lietuva, nes rankų rūpestingų tau ištiesė Maskva” ir t.t. (“Tarybinis Mokytojas”, 1964.9.27).

Komunistinimo programoje žymus vaidmuo skirtas vadinamajai “Žinijos” draugijai. Pasak jos pirmininko akademiko J. Matulio, “Žinijos” “visos paskaitinės propagandos leitmotyvas buvo, yra ir bus darbo žmonių auklėjimas sovietinio patriotizmo ir socialistinio internationalizmo dvasia”. “Žinija” turinti apie 20,000 narių — propagandistų, kurie “padeda partijai ugdyti naujų žmogų” (“Valstiečių Laikraštis”, 1984.3.29).

“Komjaunimo Tiesa” (1964.10.4.) prie “veiksmingų masinės propagandos priemonių” jungia ir vadinamus “liaudies universitetus”, kurie esu "išvarė gilių vagų, ... auklėdami kilnius tarybinio patriotizmo ir proletarinio internacionalizmo jausmus”. Jų esu 85 su 246 “fakultetais” ir 38,000 “studentų”.

Reikšminga komunistinimo priemonė yra ir vadinama “Kraštotyros draugija”. Pasak “Komjaunimo Tiesos” (1964.4.5), ji nušviečia “vokiškų ir buržuazinių nacionalistų piktadarybes”. “liaudies gynėjų žygdarbius”, “fašistinės okupacijos padarinių likvidavimų”, “ugdo tautų draugystės jausmus”. Jos “medžiaga naudojama komunistiniam jaunosios kartos auklėjimui”. Pasak “Komjaunimo Tiesos”, “sunku rasti vidurinę mokyklų, kurioje nebūtų jaunųjų kraštotyrininkų”. Ką jau bekalbėti apie "kraštotyrininkus”, kai net Lietuvių Teatro Draugijoje “ypač išplėstas paskaitinis darbas marksistinės - lenininės estetikos” klausimais (“Pergalė”, 1964, Nr. 5, p. 180).

Tuo tarpu sunku spręsti, katras sovietinės okupacijos lazdos galas — rusinimas ar komunistinimas — pavergtųjų mūsų tautų labiau įskaudina. Visokiu atveju Kremlius abiem lazdos galais to paties tikslo siekia — sunaikinti tautinę lietuvių individualybę.

O laisvės ilgesys — visuotinis

Gal vaizdžiausia laisvės ilgesio apraiška yra pasitaikų sienose ir šaligatviuose pionierių ir komsomolo narių išrašomi antisovietiniai šūkiai, nekalbant apie vyresnio amžiaus lietuvius, “kurie skundžiasi baltos duonos stoka”, arba “kurie nesuvokia ar nenori suvokti mūsų gyvenime esančių trūkumų priežasčių, niurzgia, tyčia skleidžia įvairius tauškalus, gandus” (“Tarybinis Mokytojas”, 1964.4.9).

Laisvės ilgesys nėra aplenkęs nė intelektualų. J. J. “anaiptol ne žalias bernelis. Jo kišenėje Kauno Politechnikos instituto diplomas, už pečių — aštuonerių metų darbo stažas ... Jis ir šiandien neužmiršta pasididžiuoti, kad buvo vienas pirmųjų Alytaus komjaunuolių”, — prisipažįsta “Tiesa” (1964.6.27), apsimesdama nesuprantanti, kodėl J. J. “užsidėjo juodus akinius ir ėmė visiems įrodinėti, kad visa tai, kuo šiandien didžiuojasi Tarybų Lietuvos darbo žmonės — tušti dalykai”. Maža to, “jis piktomis replikomis ir šmeižtais išmargino knygų “TSKP XXII suvažiavimo medžiaga” ir nunešė jų į bibliotekų, kad skaitytų ir kiti    O tarp tų primargintų “šmeižtų” buvo net toks, kad “ateizmo propaganda — sąžinės laisvės apribojimas”, kad nematyt socializmo pranašumo prieš kapitalizmų, nes “Amerika turi pasistačiusi 120 aukštų namų, o Lietuva — ne”. Be to, J. J. “turi ir gana didelių teritorinių pretenzijų”. Matyt, nori, kad Donelaičio Tolminkiemis būtų Tolminkiemiu, o ne “Čystija Prūdy”. Už visų tų “kontrrevoliucijų” Lietuvos mokslų akademijos chemijos instituto vadovybė J. J. pašalino iš aspirantūros, “kaip gyvenimui ir mokslininko darbui nesubrendusį”. Bet J. J. nėra vienintelis. Antai, “Literatūra ir Menas“ (1964.12.4) pasakoja apie savo amžininkus: “Jonas, gabus, energingas inžinierius, kaip daug žadantis įdarbintas solidžioj sostinės įstaigoj. Atrodo, tik imk gyvenimą glėbiais, džiaukis ir dalink į visas puses savo džiaugsmą”. Bet kur tau! Pasirodo, “mūsų kartoj yra ir tokių žmonių, kurie, persisotinę Konstitucijos suteiktomis taisėmis, suklumpa prieš amerikinį paveiksliuką žurnale, kaip prieš tobulos laimės formą. Ak, automobilių lakas, ak, moterys . .. Šitam dievukui kartu su kitais (mano pabraukta. Aut.) beveidžiais lankstosi Jonas. Tas dievukas reikalauja aukų. Ant jo aukuro Jonas sudėjo viską — pradedant diplomu ir žmogaus orumu, baigiant Tėvyne”, t. y. Sov. Sąjunga. Blogiausia, kad Jonas “tyčia nenori žinoti nuostabių tarybinio mokslo ir technikos pasiekimų. Jis linkęs tvirtinti, kad tik ten viskas nuostabu, o svarbiausia — tik ten inžinierius esąs tikras inžinierius: su pora mašinų, su dvylikos kambarių butu. Jonas nemažai skaito, mėgsta kiną, teatrą, vaizduojamąjį meną, yra aistringas sportininkas. Tačiau jis neskaitė “Kraujo ir pelenų”, nes “Jono supratimu, mūsiškiai dar nesukūrę nieko tokio, kas būtų verta jo dėmesio”. Pasak Jono, "mūsų sistema — tai vidutinybės sistema, ir sudėtingesnei natūrai čia skirta uždusti ... Apie ką bekalbėtum su juo, akyse negęsta įniršis, kodėl jis neturi kūrybinės laisvės” . .. Matot ko! Kūrybinės laisvės!

Kauno miesto komunistų partijos ideologinė komisija surinko 959 miesto inžinierių anketas. Jas vertindamas, “Komunistas” (1964 Nr. 9, p. 48) pripažįsta, kad “apklaustų inžinierių dalyvavimas propagandiniame darbe kelia didelį susirūpinimą. Iš 959 žmonių tiktai 134 — “žinijos” nariai. Vos septintoji dalis ... Visai nedalyvauja mokslinių, techninių ir politinių žinių propagandoje komunalinio ūkio inžinieriai. Ateistiniais, jaunimo auklėjimo, politiniais klausimais perskaitytos 6-9 paskaitos. . . Atskirų jaunų inžinierių tarpe vis dar yra abejingumo, irzlumo nuotaikų. Jie viskuo nepatenkinti”. Panaši padėtis medikuose. Pasak “Komunisto” (1964. 6 nr., 56 p.), “tenka pripažinti, kad pačių medikų tarpe taip pat pasitaiko neigiamų reiškinių darbe ir buityje, senos buržuazinės pasaulėžiūros recidyvų. Ne visi dar atsikratę ir religinių atgyvenų”.

Bet laisvės ilgesys yra užgriebęs ne tik gimnazistus ir intelektualus. Antai, “Tiesa” (1964.9.9.) rašo, kad "į redakciją atėjo laiškas — piktas, įžūlus, užgauliojantis. Laiškas, drabstantis purvais tarybinius žmones (atseit, rusus), profsąjungas. Autorius nesiskaitė su žodžiais, nejautė jokios atsakomybės už save”. Tai laiškas Klaipėdos statybininko V. V. dėl buto. Bet blogiausia, kad laiške “jis liaupsina kapitalistinę Ameriką, kurios jis niekada nematė”.

Šie faktai įgalina suprasti Lietuvos komunistų partijos centro ideologinio skyriaus vadovo P. Mišučio teigimą, kad “dviejų ideologijų — komunistinės ir buržuazinės — kova mūsų dienomis tapo nepaprastai aštri”, kad "imperialistai ... plačiai naudoja ideologinę diversiją, mėgina remtis sąmoningais ir nesąmoningais svetimų pažiūrų nešiotojais, kurių dar, deja, pasitaiko pas mus” suprask, Lietuvoje, nes “yra dar atskirų politinių nesubrendėlių”, lengvai kimbančių “ant buržuazinės propagandos meškerės kabliuko”, "neištvermingų pasitaiko ir jaunimo tarpe” (“Komjaunimo Tiesa”, 1964.6. 19). Pasak “Tiesos” (1964.11.21), ta kova “vyksta politikoje, moralėje ir kitose ideologinės kovos srityse”. “Buržuazinių atgyvenų platintojai siekia panaudoti kai kurių žmonių religingumą, kaip priemonę svetimoms pažiūroms skleisti . . . Reakcingi dvasininkai mėgina iškraipyti mokslo pasiekimus, išpūsti mūsų gyvenime dar pasitaikančius trūkumus”.

Šiems okupantui pavojingiems reiškiniams sužlugdyti, kad nevirstų atviru pasipriešinimu, Kremlius griebiasi preventyvaus teroro, kurio ryškus pavyzdys 1941 m. tautos sukilimo septynių dalyvių byla 1984 kovo mėnesį Klaipėdoje. Tarp nuteistųjų, kaip atsimename, buvo ir Balto reikalų vedėjas kn. L. Jankus. Apskritai ir sovietiniai įstatymai pripažįsta senatį, tai yra nusikaltimo pasenėjimą tuo atveju, kai, neiškėlus bylos per įstatymo nustatytą laiką, po to nusikaltimas tampa nebaudžiamas. Ir šiuo atveju senatis buvo suėjusi. Tik “humaniškieji” sovietų įstatymai sovietinio režimo patogumui yra nustatę kai kurias išimtis senaties atžvilgiu, būtent, senaties neprivalomumą politinėms byloms. Formaliai įstatymai senaties taikymą politinėse bylose palieka teismo valiai. Faktiškai tatai reiškia — partijos valiai, trumpai — Kremliaus valiai, žinoma, Kremliaus valia 1941 tautos sukilimo dalyvių bylai ar 1944-1952 partizanų byloms senatis niekada neveiks. Todėl ir panašių į 1964 Klaipėdos bylą preventyvaus teroro bylų galima laukti ir daugiau. Tik ar šioks sovietinis “humanizmas” galės sužlugdyti visuotinį laisvės troškimą — kitas klausimas.