Partizanai: Istorija ir dabartis

Baltìjos valstybių istoriją “ perrašinėja” ir Vakaruose

E. ČEGINSKIENĖ

Visi žino, kad sovietai užsiima nuolatiniu istorijos “perrašinėjimu”. Tačiau tuo pačiu užsiiminėja ir kai kurie vakariečiai. Straipsnio autorė, baigusi istorijos ir politinius mokslus Prancūzijoje ir Švedijoje, recenzuoja vieną tokį nevykusį pačios naujaučios Baltijos valstybių istorijos mėginimą prancūzų kalba:

Stuart R. Schram, L’Union soviétique et les Etats Baltes (Les frontières européennes de l’U.R.S.S. 1917-1941. Recueil d’etudes ... sous la direction de Jean-Baptiste Duroselle. Paris 1957. 25-166 p.).

“Sovietų Sąjunga ir Baltijos valstybės” — taip vadinasi studija, kurią 1957 m. išspausdino Stuart R. Schramprancūzų Politinių mokslų valstybinio fondo sąsiuvinių serijoje. Studija įeina į veikalo “Les frontières européennes de l’URSS”, suredaguotą profesoriaus J. B. Duroselle ir skirtą Sov. Sąjungos santykiams su Estija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Suomija ir Rumunija. Apie Baltijos valstybes pati ilgiausia ir svarbiausia rinkinio studija, apimanti 144 psl., kai kitos trys iš viso tesudaro 124 psl. Pats veikalas tarp kitko suskirstytas į dvi dalis: 1. “Sov. Sąjunga ir Baltijos valstybės” ir 2. “Sov. Sąjunga ir kiti kraštai”.

Autoriaus pretenzijos

Schramo studija nėra be ambicijų: ji toli prašoka dalyką, kokio galima tikėtis iš pavadinimo, būtent, diplomatinių santykių tarp Sov. Sąjungos ir Baltijos valstybių sklaidos. Autoriui rūpi ne tik juos panagrinėti dokumentinės medžiagos šviesoje, bet dargi, tariant jo žodžiais, “atskleisti tiesą, kiek tatai šiuo metu įmanoma”, apie šių trijų valstybių susidarymą, vidaus raidą ir užsienio politiką.

Jau pačiu pirmuoju sakiniu autorius pabrėžia, kad Baltijos valstybės, 1917 m. išėjusios iš šešėlio ir užėmusios savo vietą europinėj bendruomenėj, šiandien iš naujo išnykstančios legendų miglose. Tos legendos, anot autoriaus, esančios dvejopos. Pagal baltiečius jų kraštai patys vieni, vien tik savo karinių ir politinių dorybių dėka, pasiekę nepriklausomybę; padarę pažangą be pavyzdžio politikos, ūkio ir visuomenės srityse; galop, žlugę kaip sovietinio imperializmo aukos, nežiūrint tobulos jų neutralumo ir visiems prielankumo politikos. Pagal sovietus, šios valstybės bu vusios tik vokiškųjų ir angloamerikietiškųjų imperialistų kūriniai; niekad nesiliovusios būti pastarųjų kolonijomis; jų vyriausybės per dvidešimtį metų vykdžiusios kruvino susidorojimo ir visuomeninės atžangos po litiką, o jų gyventojai buvę išvaduoti iš fašizmo kaip tik tuo metu, kai buvęs vykdomas jų išdavimas Hitleriui. Pagal S. Schramą, tiesa tikriausiai esanti tarp kraštybių. Štai, tą tiesą, kaip ji atrodo “objektyviam ir sąžiningam” istorikui, jis ir ryžtasi išlukštenti.

Savaime suprantama, kad po tokių girtinų autoriaus pareiškimų kyla ypatingas noras darbą atidžiau paskaityti. Juk naujausioji Baltijos valstybių istorija tebėra, deja, neparašyta. Svetimieji ja bemaž nesidomi. Dėl pačių baltiečių gal ir teisingas p. Schramas, kai jis mano, kad asmeninis užsiangažavimas ir įvykių artumas aptemdė žvilgsnį ir tų nedaugelio šiuo klausimu rašiusiųjų: užuot pavaizdavę dalykus tokius, kokie iš tikrųjų buvo, jie daugiau pasakoja tai, kas jiems patinka. Todėl labai knieti pasižiūrėti, kokių gi išvadų priėjo autorius, kuris pretenduoja į mokslinį tiesos pažinimą.

Neįmanoma čia sustoti ties daugybe autoriaus tvirtinimų. Apsiribojame trimis pagrindiniais klausimais, būtent, tuo, ką autorius norėjo pasakyti apie nepriklausomų Baltijos valstybių (1) susidarymą, (2) vidaus raidą ir (3) užsienio politiką. Pasinaudosime, kiek galima, jo paties žodžiais, komentarais, į-tarpais ir retoriniais šūkiais.

Prieš “Wilsono mistiką”

“Sunku įžvelgti, kas laimima, norint apipinti wilsonine mistika sprendimą, kuris visų pirma atspindėjo rūpestį išlaikyti tvarką ir saugumą” (34 p.), rašo Schramas, liesdamas Baltijos nepriklausomybės paskelbimus 1917-1918 m. “Kaip paneigti, kad žmonės, kurie lėmė Baltijos valstybių atsiskyrimą nuo Rusijos, savo sprendime buvo veikiami ne Rusijos, bet revoliucijos?” (33). Šiais dviem skambiais klausimais autorius mano galįs apčiuopti tikruosius motyvus, kurie iššaukė “skyrybas” tarp Rusijos ir tų teritorijų, kurias jai prie Baltijos užkariavo Petras Didysis (48).

Autorius, regimai, netiki, kad šiame nuo Rusijos atsiskyrime būtų turėję bent kokios reikšmės tokie dalykai, kaip tautinis jausmas ar sąmonė. Pagal jį, Baltijos nepriklausomybės paskelbimas priklausytų daugiau klasių kovos laukui. Ligi Spalio revoliucijos Baltijos kraštų buržuaziniai (dėmesio!—Aut.) vadovai buvę visiškai patenkinti priklausymu didžiajai Rusijai, bet, išsigandę prasidėjusių įvykių ir, bijodami revoliucijos savo krašte, norėdami išvengti visuomeninio perversmo pavojaus, nusprendė nutraukti ryšius su Rusija. Čia autorius šaukiasi talkon L. Trockį, pasikliaudamas jo žodžiais: “Esama tendencijos pervertinti revoliucinėje Rusijoje besireiškiančių separatistinių srovių jėgą ir reikšmę . . . Tas separatizmas neturi būti laikomas pastovia istorine tendencija. Tai paprastai laikinė apsigynimo priemonė, kuria naudojasi tam tikri visuomenės sluoksniai, kuriem grasina revoliucinė galybė” (34).

Už “socialistinį realizmą”

Taip nuo jam kliudančios “Wilsono mistikos” atpalaidavęs Baltijos valstybių susidarymą, Schramas pereina prie naujųjų respublikų ūkio ir politikos raidos. Reikia pasakyti, jog tai, ką jis priėjo savo išvadose šiuo klausimu, yra nepaprastai slopūs dalykai: jis galįs konstatuoti tik ūkinį bankrotą, visuomeninę atžangą ir politinį iškrypimą. Per trumpus dvidešimt

metų estų ir latvių vadovai sugebėję sužlugdyti žydintį ūkį ir sugrąžinti “vienai labiausiai supramonintų Rytų Europos sričių jos prigimtinį pašaukimą pardavinėti kiaules” (64). Netgi žemės ūkio politika pasibaigusi katastrofa. Tiek pabaltiečių išgirta žemės reforma privedusi prie to, kad “daugiau negu pusė Baltijos kraštų valstiečių buvo priversti arba dirbti kaimynams arba gyventi žemiau pragyvenimo lygio” (63). Vidaus politikoje visi trys kraštai veikiai išsigimę į autoritetinius režimus:    antrosios imperijos bonapartizmas, primityvi fašizmo forma (Lietuvoje), fašizmas be jokio svyravimo (Latvijoje) ir fašistinis korporatizmas (Estijoje) (64 ir 67 p.).

Analizės rezultatai tokie slopūs, kad pats autorius jaučia reikalą teisintis, kodėl jis turėjo nusidėti principui “de mortuis nil nisi bonum” (70) ir parodyti liūdnąją tiesą. Jis nenori tvirtinti, kad tokias santvarkas turėjusios valstybės nebūtų vertos egzistuoti (70), tačiau esą jaučia pareigą padėti skaitytojui geriau suprasti Baltijos valstybių užsienio politiką, kuriai suvokti esą svarbu gerai nusimanyti buvusioje vidaus politikoje (71). Atseit, tik mokslinio intereso vardan jam rūpėję sugriauti gražias legendas apie Baltijos kraštus, kad likusioje straipsnio dalyje galėtų pagvildenti šių kraštų užsienio politikos klausimą.

Mistika apie hitlerizmą užsienio politikoj Čia taip pat nėra galima smulkiai peržvelgti Schramo versiją apie Baltijos diplomatijos raidą, nors tai gal labiausiai apleistas klausimas mūsų naujausioje istorijoje. Iš tikrųjų, niekas dar rimtai nemėgino paanalizuoti Baltijos politikų motyvus, metodus ir išdavas užsienio politikos lauke. Verta tik pastebėti, kad pats autorius nusikalsta savo užsimojimui aiškinti užsienio politiką pagal vidaus politiką. Jis jaučiasi priverstas sutikti, kad trijų Baltijos valstybių vidinis išsigimimas į autoritetinius režimus nebūtinai reiškėsi atitinkamu išsigimimu užsienio politikoje. Net jeigu tos valstybės būtų buvusios tik anglų - prancūzų kapitalistų, vokiečių imperialistų ir baltųjų rusų kontrarevoliucininkų kūryba, tai, pasiekus nepriklausomybę, jų vadovai juk laikėsi nuošaliai nuo karinių avantiūrų ir mėgino išlaikyti įmanomus santykius su Sovietų Sąjunga. Net Hitleriui atėjus valdžion, Baltijos valstybės, kurių vidaus santvarka autoriui atrodo panaši hitlerinei Vokietijai, svyravusios, kokią užsienio politikos liniją užimti. “Kauliukai jokiu būdu nebuvo išmesti”, sako autorius (71), atseit, dar svyruota tarp fašizmo ir demokratinių jėgų, kurias R. Europoje, atrodo, sudariusi tik Sov. Sąjunga. Pvz. Lietuvos vadovai, kuriuos Maskva laikiusi “vokiečių iškamšomis”, turėję geriausius santykius su Rusija (53). Aplamai tiems santykiams su Baltijos valstybėmis autorius neranda ko prikišti.

Padėtis betgi pasikeitus 1938 m. Sunkėjant tarptautinei krizei, užkliuvęs baltiečių neutralumas. Visuose trijuose kraštuose 1938 viduryje autorius regi įsigalint pakraipą, kuri bet kokia kaina ieškojusi santarvės su Vokietija (112). Praleidus ankstesnę raidą, tenka kiek stabtelti ties tais, kaip sako autorius, “nemaloniausiais puslapiais” Baltijos valstybių istorijoje (122). Tuose puslapiuose jis mėgina parodyti kai kurių Baltijos valstybininkų pastangas ieškoti saugumo visiškam pasidavime Vokietijai (122). Toji sąmoninga ir nelemta Baltijos vadovų veikla paskutiniaisiais taikos metais, esą, faktiškai nulėmusi tolesnį tų kraštų likimą ir išaiškina 1939-40 m. įvykius. Paties Schramo žodžiais, tai svarbiausias klausimas, vertinant rusų reikalavimus 1939 derybose (122).

Lietuvos atveju nelemtoji raida prasidėjusi lietuvių - lenkų santykių krize 1938 kovo mėnesį, kai lietuviai, nepaisant “nesuinteresuotos” Litvinovo paramos, praradę nervus. Tiesa, dar rugpjūčio vidury “Lietuvos Žinios” drįsusios pulti Becką (126), kas autoriui atrodo įrodymu, jog prisidėjimas prie fašistinių galybių dar nebuvo įvykęs. Tačiau artėjant Miuncheno susitarimui provokiškoji pakraipa iš naujo išryškėjusi (126). Apie rugsėjo 20 žurnalistas Gustainis, asmeninis prez. Smetonos ir premjero Mirono draugas, pasiūlęs Vokietijos užs. reikalų ministerijos pareigūnui von Grundherrui iškeisti Klaipėdą į Vokietijos apsaugą. 1939 kovo mėn. toji nauja pakraipa pasitvirtinusi Klaipėdos krašto perleidimu. Nors užs. r. min. Urbšys ir mėginęs įtikinėti Anglijos atstovą Mr. Prestoną, kad toji sutartis tik sustiprinusi Lietuvos neutralumą, pastarasis iš to pareiškimo susidaręs įspūdį, jog iš jo pasityčiota (131). Pasidavimas Vokietijai buvo įvykęs. 1939 gegužės sutartimi Lietuva tapusi savo rūšies Vokietijos ūkiniu satelitu. (Urbšį autorius vadina tiesiog “apsisprendusiu santarvės su Vokietija šalininku” (127).

Kitų Baltijos valstybių — Estijos ir Latvijos — atvejais autorius teigia, kad jų politikos galutinis pasidavimas hitlerinei Vokietijai įvykęs dar greičiau ir su mažesniais skausmais, negu Lietuvos. Jau 1938 pavasariop Estijos generalinis štabas ruošęs karinio bendradarbiavimo su Vokietija planą. Vykstant anglų - prancūzų - rusų deryboms 1939, nebuvę nė mažiausios abejonės, kur linkusios Baltijos valstybių simpatijos. Protestai ir purtymasis gauti Sovietų Sąjungos garantijas prieš tiesioginę ar netiesioginę agresiją, t. y. suteikti jų galingam kaimynui teisę kištis į vidaus reikalus, nebuvo kas kita, kaip “užsispyręs atsisakymas dalyvauti taikos fronte, kurį gana pavėluotai mėgino sudaryti demokratai” (139). Remdamasis latvių prosovietiniu autorium Meiksins, Schramas tvirtina, kad tokios sovietų garantijos praktiškai būtų reiškusios restauravimą parlamentinės demokratijos su antivokiškais valstybininkais priekyje (150). Atmetę tas garantijas ir pageidavę derybų sužlugimo, Baltijos vadovai “patys sau išsikasė kapą” (151).

Autorius prileidžia, kad Sov Sąjungai negalėjo būti svetima mintis prisijungti kraštus, turinčius didelę strateginę ir ūkinę reikšmę, be to, paveldėtus iš Petro Didžiojo, tačiau mano, kad anglų - prancūzų - rusų sąjunga būtų sulaikiusi sovietus nuo aneksijos. O tai dėl to, kad sovietinė vyriausybe, su kai kuriomis išimtimis, buvo pakankamai realistinė susilaikyti nuo polinkių, kai jie galėdavę pakenkti jos svarbesniems reikalams (150).

Autorius žino, kad “daugelis Vakarų valstybių atsisakė pripažinti aneksijos faktą”, nes “tarptautinė teisė neleidžia okupuoti krašto vien dėl to, kad nepasitikima jo vyriausybe”, tačiau mano, kad visi protestai prieš Baltijos valstybių aneksiją būtų buvę daug svaresni, jei Baltijos valstybės būtų geriau pasinaudojusios savo nepriklausomybe, kai ją turėjo (162).

Kas autoriui yra istorijos šaltiniai

Reikia pabrėžti, kad Schramo sukurtoji Baltijos valstybių istorijos versija nėra paprasta sovietinių pasakų kompiliacija, kaip būtų pagunda manyti. Atvirkščiai, autorius nevengia reguliariais protarpiais ypatingai pabrėžti, kad jis nagrinėja klausimą bešališkai, be apriorinio nusistatymo, nusivokdamas, kad įvykiai nevienodai ir priešingai aiškinami; jam rūpi tik sunaikinti mistiką ir legendas, kurios supa trumpą trijų efemerinių valstybių pasirodymą saulėje, atskleisti neką kitą kaip tiesą, paremtą dokumentų medžiaga.

Rinkinio (ne studijos) gale pridėtas sąrašas rodytų, kad autorius ėmėsi darbo ne lengvapėdiškai, nes ten minimi šalia diplomatinių dokumentų praktiškai visi iki 1957 pasirodę kiek įdomesni leidiniai pabaltiečių ir užsienio kalbomis. Tačiau šaltinių ir istorinės literatūros sutelkimas pilnai užtikrinti negali, nes tai tik bendras sąrašas be jokio sąryšio su teksto išnašomis. Todėl labai sunku įsivaizduoti, kiek rimtai Schramas minėtais veikalais mėgino pasinaudoti. Tačiau nėra ko abejoti, kad dalį literatūros jis kruopščiai naudojo, pvz. Potemkino užrašus, “Pravdos” straipsnius, prosovietinius autorius a la latvis Meiksins ar estas Kruus, kai kuriuos diplomatinius dokumentus. Pastaroji medžiaga neleidžia pasekti ištisai Baltijos valstybių diplomatijos raidos, bet duoda kai kuriais ginčytinais klausimais žinių, iš kurių jau galima daryti kai kurias išvadas apie Baltijos valstybių užsienio politiką. Beje, diplomatiniai dokumentai kolkas tebėra vienintelis objektyvus ir tiesioginis šaltinis, rašant mūsų kraštų diplomatinę istoriją. Reikėtų prileisti, kad bent paskutiniu klausimu, t. y. ten, kur liečiama Baltijos valstybių užsienio politika, autorius remiasi sunkiai nuginčijamais duomenimis ir dėsto istorinius faktus. Dėl dviejų pirmesnių klausimų Baltijos valstybių susidarymo ir vidaus politikos, nėra jokios garantijos, kad autorius pasinaudojo savo istoriko sugebėjimais. Skrajodamas virš kažkokių paslaptingų šaltinių, kuriuos sunku nustatyti, jis stato pilis iš kelių palaidų žodžių, neturinčių ryšio su tekstu ar istoriniu turiniu.

Tokia procedūra ir manipuliavimas veda autorių į prieštaravimus ir perdėtus net juokingus tvirtinimus, kad jis jaučiasi privestas prisiminti vaiduokliškąjį Trockį savo tiesai apie Baltijos valstybes paremti.

Perskaitai ir susimąstai: argi tikrai tai, kas mums atrodo kaip begalinis mūsų tragedijos iškraipymas, yra tiesa? O jeigu autorius klysta, kaipgi išsilavinęs istorikas, pilnas geriausių norų, galėjo taip apsigauti, taip menkai atsekti tikrąją įvykių eigą?

Mano nuomone, dviejų rūšių priežastys atsakingos už šitą nevykusį bandymą parašyti naujausiąją Baltijos valstybių istoriją.

Pirmiausia, Schramas užsibrėžė uždavinį, kuris toli prašoka jo jėgas ir sugebėjimus. Pradžioje mes jam suteikėm kreditą pagal jo tvirtinimą, kad jis istorikas. Taip pat leidomės suvedžiojami žymaus istoriko — profesoriaus Duroselle — vardo. Mat, pastarasis parašė gražią įžangą savo rinkiniui, priglaudusiam šią neva studiją. Pasitikėjimas veltui. Perskaitę Schramo kūrybą, pamatėme, jog tai žmogus be menkiausio supratimo, kokio kruopštumo ir kantrybės reikalauja istoriko darbas, ieškant duomenų ir žinių, jas sijoti ir persijoti, kad pamatytum, iš kur jos kyla, ar neslepia tendencijos ir pan. Be to, Schramas nežino, jog reikia saugotis pagundos įdėti daugiau ar ką nors kita į žodžius, negu jie patys iš savęs reiškia, ar įsismaginus kalbėti toliau, kai trūksta žinių. Visa tai — tik elementarūs reikalavimai, kurie statomi kiekvienam, kas nori vadintis istoriku. Autorius juos visus sulaužo, piešdamas Baltijos istorijos vaizdą. Jis cituoja “Pravdą”, lyg tai būtų šventraštis, ir ja remiasi net tada, kai reikia nurodyti tikslią incidento datą Lietuvos - Lenkijos pasieny 1938 (118). Jam užtenka Potemkino autoriteto patikėti įdomia žinia, kad lietuvių - lenkų krizės metu Sov. Sąjunga grasinusi Lenkijai nutraukti Lenkijos - Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartį ir pasilaikyti sau laisvę veikti. Išvertus kasdieninėn kalbon, tai reikštų įsikišimą dėl Lietuvos — labai svarbi žinia, tik, deja, niekeno iki šiol nepastebėta ... Irgi tik “Pravda” — bet čia jau galima patikėti, — kuri geriausiai informuota daryti pareiškimus apie Estijos antikomunistines represijas (120).

Matant, kaip labai autorius pasitiki sovietų kompartijos organu, darosi nuostabu, kad kitų šaltinių atžvilgiu jis, anaiptol, nėra toks lengvatikis: jis neužmiršta perspėti skaitytoją, kai užsimena JAV kongreso komisijos komunistų agresijai tirti medžiagą (Third Interim Re-port), kadangi jos autoriai, pagal Schramą, “tobulai pajėgūs išvengti ar visiškai nutylėti juos varžančius faktus” (27).

O ką pasakyti dėl to, kad Schramas be jokių rezervų, net pažodžiui, su tom pačiom paklaidom ir nutylėjimais, kartoja Weinbergo veikalą. Juk tai kito autoriaus pasakojimas apie įvykius, norint parodyti neapsakomą Sovietų Sąjungos palankumą ir kantrybę bei užsispyrusį Baltijos kraštų politikų priešinimąsi dalyvauti “demokratiniame taikos fronte”. Vien tai būtų turėję paakinti Schramą atidžiau pirma panagrinėti dokumentinius duomenis, užuot pasikliovus svetima nuomone.

Iš tikrųjų, nebuvimas tikrų duomenų autoriaus nevaržo. Argi nematyti, kad jis viską žino, net min. Lozoraičio vidinę raidą ar min. Urbšio slaptas mintis (127)? Jokio reikalo pateikti kokią nuorodą.

Tiesa, autorių daug lengviau kritikuoti ten, kur jis remiasi savo telepatiniais sugebėjimais, negu mėginant patikrinti jo nurodytą šaltinį. Pastaruoju atveju reikia daug kantrybės ir pastangų ligi įsitikini, jog tas pats puslapis — taip citata nepanaši į šaltinį. Pavyzdžiui imkime nurodytą dokumentą apie Prestono pasikalbėjimą su Urbšiu 1939 III tuoj po Klaipėdos netekimo, kuriame išreikštas spėjimas,jog Lietuvos ministras nepasakęs visko, tačiau Schramas mums tvirtina, jog Prestonas save laikė Urbšio pasityčiojimo auka...

Nepavyko išspręsti mįslės, iš kur autorius ištraukė žinią, kad Lietuvos - Vokietijos ūkio derybose 1939 lietuviai reiškė pageidavimą išvengti betkokios “istoriškai matomos priklausomybės nuo Vokietijos”. Tie žodžiai cituojami prancūziškai neva iš vokiško originalo. Deja, originale mes randame tik vokiečių derybininko Schnurre pasidžiaugimą, kad jam pavyko užmegsti glaudžius ūkio santykius tarp

Lietuvos ir Reicho, nors tatai pareikalavę iš jo didelių pastangų, nes lietuviai nepasitikėję vokiečių intencijomis (1964).

Būtų galima prirašyti puslapius tokių klaidų ir iškraipymų. Pirm negu smerkiant už tai autorių, vis dėlto tenka nurodyti švelninančias aplinkybes. Tai juk užsienietis, ir veikiausiai toks, kuris visiškai nenusivokia ginčytinuose dalykuose bei problematikoje tų kraštų, kurių istoriją rašo, nepažindamas kalbos, klaidingai daug ką išsiaiškindamas, ir kuriam be galo sunku susigaudyti nepažįstamų vardų bei paslaptingų įvykių džiunglėse. Ko daug reikalauti iš istoriko, kuris mano, kad opoziciniame laikraštyje 1938 išreikštoji plk. Becko kritika turi atspindėti oficialių sluoksnių tariamai antivokiškąjį nusiteikimą? Nesugebėdamas susidaryti aiškios nuomonės, jis prisipažįsta, kad jam lengviau pasiduoti “Pravdos” nuomonei, pagal kurią minėtas pulkininkas— tai Hitlerio patikėtinis Baltijos kraštams (plg. 122).

Autoriaus klaidų tikrasis šaltinis

Minėjome, kad Schramo nepasisekimas, mūsų nuomone, kyla ne vien iš to, kad jis stokoja istoriko privalumų, bet ir dėl kitos rūšies priežasčių. Nežiūrint visų reiškiamų didelio objektyvumo patikinimų — ar kaip tik dėl to, — autorius ne tik nesugebėjo, bet ir nenorėjo atskleisti Baltijos valstybių istorijos tiesą. Jis nerašė vedamas girtinos mokslo meilės, bet veikiau noro įrodyti ir pateisinti savo tezę. Kas jam rūpėjo įrodyti, kyšo iš retorinio klausimo, kuris keliamas paties prof. Duroselle įžangoje: Ar baltiečių tautinė dvasia buvo tokia, kad būtų buvęs būtinas jų pasivertimas valstybiniais vienetais? (XIV).

Tarkime: Schramas pasišovė surasti patenkinamą atsakymą neigiama prasme: jo tikslas įrodyti, kad tokio tautinio akstino nebuvo, kad Baltijos atsiskyrimas nuo Rusijos ir nepriklausomybė neturėjo pagrindo, kad nepriklausomo valstybinio gyvenimo laikotarpis —tik efemerinis ir paraštinis istorijos epizodas.

Jeigu koks autorius kada nors buvo užsidegęs surankioti visus argumentus už Baltijos prijungimą prie Sov. Sąjungos, įrodyti rusų reikalavimų 1939 rudenį - 1940 pavasarį tariamą pagrįstumą ir kruopščiai atmesti visus faktus už Baltijos nepriklausomybę be jokio pasigailėjimo ar malonės jai, neskaitant sunkiausių kaltinimų, tai tokia kvalifikacija priklauso Schramui. Net sovietai šiuo atžvilgiu pasirodo santūresni, skelbdami savo oficialias versijas (pvz. Falsifiers of history).

Autorius, jo žodžiais tariant, atsisakė principo “de mortuis nil nisi bonum”, kad jį pakeistų savuoju — “nisi malum”.

VOKIEČIŲ žurnalas “Geopolitik” pateikia tokius duomenis apie sritis, į kurias buvo masiškai deportuojami estai, latviai ir lietuviai, būtent: į Pavolgio sritį—35,000, į Pečioros-Vorkutos—12,000, į Gorkio ir Kyrovo—8,000, į Uralo—25,000, į Naujosios žemės sritj—5,000, į Obės-Kolimos sritis—20,000, į Norilsko—12,000, į Tai-muro—65,000, į Jakutsko—2,000, į “Dalstroj”—140,000, į Osob-stroj”—25,000, į Kazakstaną ir Kirgiziją—65,000, į Barnaulo ir Tomsko—70,000; į kitas Sibiro sritis — apie 100,000.