“DIALOGAS”
K. V. GARBUTAS
Tiesiogine prasme tai dviejų pokalbis. Tačiau dažnas dabar girdi dialogu vadinant ir laisvųjų lietuvių santykiavimą su okupuota Lietuva. Pastaruoju metu šio “dialogo” klausimas pagyvėjo. Altas paskelbė savo įspėjimą Amerikos lietuviams “dėl atvykstančių su rusų - bolševikų ekskursijomis okupuotos Lietuvos pareigūnų”, kurie “daro pastangų sueiti į ryšį su čia gyvenančiais lietuviais, . . . atveža iš Lietuvos, ten esančių giminių arba buvusių Sibire asmenų laiškų, .. . kalbina tokius asmenis (aplankytuosius) grįžti į Lietuvą, ragina juos ekskursijomis į okupuotą Lietuvą vykti 1965 metais, kada okupantas minės 25 metų Lietuvos pavergimą”. Altas įspėja, “kad su tokiais okupanto pareigūnais lietuviai patriotai neturėtų jokių reikalų”.
Neneigiant Alto kompetencijos Amerikos lietuvių atžvilgiu, tik turint galvoj, kad reikalas liečia ne tik Amerikos lietuvius, atrodo, būtų buvęs tikslingesnis atitinkamų mūsų institucijų subendrintas pasisakymas visiems lietuviams.
Antra, trumpame savo žodyje Altas negalėjo smulkiau nušviesti viso “dialogo”, tenkindamasis tik tuo jo atžvilgiu, kuris yra tiesioginėje okupanto tarnyboje ir priešingas Lietuvos nepriklausomybei. Aišku, Maskvai labai rūpi 1965 Vilniuje organizuojamose 25 metų okupacijos sukakties iškilmėse pavaizduoti mūsų tautos tariamą dėkingumą Maskvai už “išlaisvinimą” iš “buržuazinio imperializmo”, pavaizduoti taip pat pavergtųjų lietuvių tariamai savanorišką prisiėmimą rusiškumų, traukiant rusų dainas savo dainų šventėje ar šokant rusų šokius savo tautinių šokių šventėje ir tuo demonstruojant “daugianacionalinę savo kultūrą”. O kad laisvojo pasaulio viešoji opinija negalėtų sakyti, kad tos pavergimą ir pavergėją liaupsinančios Vilniaus iškilmės yra tik Maskvos surežisuota vergų prievartinė vaidyba, tam stengiamasi tos vaidybos bendrininkais įtraukti ir laisvuosius lietuvius. Tikrus, autentiškus lietuvius patriotus, ne kokius sovietinius agentėlius ar lietuvių tautos renegatus, iš kurių tokiu atveju Maskvai jokios naudos. Suprantama yra ir tokios maskvinės akcijos taktika. Žinodama, kad savo betarpiškais žygiais čia nieko nelaimės, Maskva gudriai stengiasi panaudoti pačių pavergtųjų lietuvių tarpininkavimą. Girdi, kvieskitės savo tautiečius gimtinės lankytų. Giminės — gimines, muzikai — muzikus, menininkai — menininkus ir t.t. Kad tik daugiau! Anot, tremties kartėlio ragavusio, pačių rusų poeto Puškino:
“Nors svetimon šalin nublokštas
Ir kūnui lemta čia supūti,
Tačiau ir mirus širdis trokšta
Arčiau gimtinės slenksčio būti. .
Šiuo nostalgijos jausmu spekuliuodama, Maskva tikisi, kad laisvieji lietuviai, bent tam tikra jų dalis, nekritiškai pasinaudos kvietimu lankyt okupuotą Lietuvą ir tuo būdu ne tik bendrininkaus pavergtųjų lietuvių prievartinei vaidybai okupanto garbei ir interesams, bet ta proga ir ims susigyventi su Lietuvos okupacija kaip normalia ir nepakeičiama padėtimi. Prieš šiokias Maskvos užmačias Alto įspėjimas Amerikos lietuviams yra suprantamas ir vertas dėmesio.
Tačiau tik tuo vienu atžvilgiu, maskviniu atžvilgiu, laisvųjų lietuvių “dialogas” su okupuotąja Lietuva neapsiriboja. “Dialoge” dar yra du kiti atžvilgiai: pavergtųjų lietuvių atžvilgis ir laisvųjų lietuvių atžvilgis, arba trumpai — lietuviškas atžvilgis, arba interesas. Kuo jis reiškiasi? Jis reiškiasi pavergtųjų lietuvių dvasiniu alkiu išeiti iš dusinančios sovietinės izoliacijos bent trumpam atsikvėpimui laisvojo pasaulio aplinkoje. Jis reiškiasi intelektualiniu smalsumu pažinti to nežinomo laisvojo pasaulio mokslo ir kūrybos kelius. Jis reiškiasi ir tautiniu sentimentu laisviesiems lietuviams ir noru pasirodyti, kad ir sovietinės priespaudos sąlygomis tauta yra išlikusi gaji ir kūrybinga. Pagaliau jis reiškiasi ir Lietuvos laisvės vilčiai atramos ieškojimu. Tačiau šiam pavergtųjų lietuvių interesui praktiškos galimybės yra daugiau nei ribotos. Okupuotoji Lietuva, nepaisant nustalinimo ir nuchruščiovinimo, tebėra veik aklinai nuo laisvojo pasaulio izoliuota ir todėl pavergtųjų lietuvių atžvilgiu “dialogas” praktiškai neegzistuoja. Tik tankiu sovietinio saugumo sietu atsijoti patikimieji gali turėt viltį patekti į Sovietų Sąjungos kurios ekskursijos sudėtį. Nėra buvę atsitikimo, kad vienų lietuvių gausesnė ekskursija būtų kur laisvajame pasaulyje pasirodžiusi. Faktiškai Maskva lig šiol yra leidusi lankytis laisvajame pasaulyje, anot Alto, tik oficialiems ar neoficialiems savo pareigūnams okup. Lietuvoje, išskyrus tuos atvejus, kai lietuviai turi kovoti po Sovietų Sąjungos vėliava, atseit, ginti Maskvos interesą. Suprantama, pavergtųjų lietuvių interesams reikšti tokie reprezentantai neturi nei titulo, nei noro, nebent sovietinių įstaigų būtų kai kam įpareigoti.
Savo ruožtu laisvųjų lietuvių interesas “dialogui” eina ne tik iš nostalgijos, bet ir iš tautinio instinkto nenutrūkti ryšio su tautiniu kamienu. Jų principinis nusistatymas “dialogo” atžvilgiu yra visai aiškus. Su pavergtaisiais savo broliais bendraujam ir bendradarbiaujam, bet tik tokiais dalykais ir būdais, kurie nei tiesiog, nei netiesiog nekreipia Lietuvos valstybės tarptautinės padėties okupanto naudai, nepadeda vienašališkai okupanto interesam ir nesilpnina Lietuvos išsilaisvinimo pozicijų. Tačiau visi gerai žinome, kad principinis aiškumas veikiai išblunka praktikos kazuistikoje. Pavyzdžių toli ieškot netenka. Matome, kur kazuistikos keliu, savo galva ar pašalinių jėgų pastūmėtas, nuėjo kai kuris lietuvių laikraštis, ar žurnalistas, ar veikėjas. Ryšium su tuo vis iš naujo kyla “dialogo” klausimai. Ar apskritai koks laisvųjų lietuvių “dialogas” su pavergtąja Lietuva yra įmanomas? Ar tikslinga laisviesiems lietuviams lankytis okupuotoje Lietuvoje? Kaip žiūrėti į lietuvius, pasirodančius su sovietinėmis ekskursijomis?
Pirmąjį klausimą gyvenimas yra atsakęs ir taip ir ne. Kai Maskva pravėrė geležinę uždangą, pirmiausia “dialogas” susimezgė artimųjų su artimaisiais, giminių su giminėmis. Sakykime, tai privatus “dialogas”. Gyvenimas čia atsakė — taip. Maskva, be abejo, ir iš šio “dialogo” tikėjosi sau politinės naudos. Tačiau, išskyrus siuntinių muitų svetimą valiutą, kitokio kapitalo Maskvai tas “dialogas” vargiai bus sukrovęs. Politinio kapitalo siekdama, Maskva nuo pat “dialogo” pradžios turėjo intenciją jį “nacionalizuoti”, tai yra lygiagrečiai privataus “dialogo” plėsti ir visuomeninį, Lietuvos okupaciją įtvirtinantį, organizuotą “dialogą”. Jei pavergtieji lietuviai ir suprato tokios Maskvos politikos tikruosius kėslus, jie negalėjo nei jų paneigti, nei nuo jų pabėgti. Tik laisvųjų lietuvių įžvalgumas ir tų Maskvos kėslų atskleidimas bei pasmerkimas tos rūšies “dialogui” atsakė— ne.
Ir antrąjį klausimą — ar tikslinga laisviesiems lietuviams lankytis okupuotoje Lietuvoje— gyvenimas taip pat atsako ir taip ir ne. Tikslinga yra aplankyti savo ar savo tėvų gimtoji žemė, nors ji ir yra belaisvė svetimųjų priespaudoje. Tik apsilankymas neturi duoti okupantui politinio pelno, neturi bendrininkauti sovietiniam kolonializmui. Tikslingas lankymasis pavergtoje tėvynėje reikalingas tam tikro pasirengimo. Laisvasis lietuvis, prieš galutinai apsispręsdamas apsilankyti okup. Lietuvoje, pirmiau turi susipažinti su Lietuvos - Rusijos santykių istorija, su sovietinės Rusijos agresija prieš Lietuvą, su Lietuvos dabartine padėtimi ir su apsilankymo sąlygomis, kad nuvykęs į okupuotą Lietuvą nebūtų tik sovietinio palydovo už nosies vedžiojamas Jonelis - durnelis, o sugebėtų savomis akimis dalykus matyti ir sava galva suprasti. Tam reikalui Altas ar Vilkas turėtų parūpinti trumpą, aiškų vadovėlį. Gal praverstų ir LB apylinkių valdyboms numatyti žmogų, kuris tuo atžvilgiu pagelbėtų norintiesiems Lietuvą lankyti. Lig šiol vykstantieji dažniausiai savo kelionę ir jos pasirengimus kažkodėl stengdavosi atlikti tylomis ar tik kelionių biuro paslaugomis. Tai jau netikslingas lankymasis.
Kaip žiūrėti į lietuvius iš anapus, pasirodančius su sovietinėmis ekskursijomis? Pirmiausia žiūrėti kaip lietuviui į lietuvį. Mūsų lietuviškas svetingumas ir paslaugumas galioja visiems, juoba saviems tautiečiams, net ir tuo atveju, kai esame tikri turį prieš save okupanto pataikūną ar Lietuvai didžiai nusikaltusį lietuvį. Tačiau būti svetingam ir paslaugiam dar anaiptol nereiškia būti nuolankiam sutiktojo nusistatymams, idėjoms, paskatoms ar įtaigojimams, nors ir kaip patrauklūs ir patikėtini jie atrodytų. Pažindami sovietinės sistemos visuotinį beatodairiškumą, kiekvieną su sovietine ekskursija pasirodžiusį lietuvį turime sutikti su natūralia prielaida, kad jis gali būti kurios nors rūšies sovietinių uždavinių vykdytojas. Šiokia prielaida apsaugos mūsų nusistatymą žiūrėti į sutiktąjį kaip lietuviui į lietuvį nuo galimo nusivylimo ir neapdairaus lengvabūdiško atsiskleidimo.
Ar keliaudami Lietuvos aplankyti, ar priimdami savo svečiu sovietinės ekskursijos dalyvį lietuvį, mes niekada neturime užsimiršti, kad esame su Sovietų Sąjunga karo padėtyje, kad Lietuva yra galingo, gylingo ir jokiomis teisės ar moralės normomis nesivaržančio priešo okupuotas kraštas, ir kad mūsų pirmoji tautinė pareiga yra siekti Lietuvai laisvės bei nepriklausomybės.
Redakcijos Post Scriptum
Dėmesio vertos “Der Europaeische Osten” gegužės mėn. numerio pastabos apie Kremliaus kai kurias pastangas politinių pabėgėlių atžvilgiu. Žurnalas pažymi, kad sovietų slaptosios policijos tarnyba užsienyje, prisiglaudusi sovietų diplomatinėse ir konsularinėse atstovybėse, ne tik stebi ir prižiūri sovietų diplomatinės tarnybos gausų personalą ir įvairiais pretekstais bei titulais užsienyje besilankančius Sovietų Sąjungos ir jos pavergtų kraštų žmones (menininkus, studentus, turistus), bet turi uždavinį iš akių nepaleisti politinių pabėgėlių, rinkti duomenis apie jų prasikišusius asmenis ir visas organizacijas, nuolat stebėti jų individualinę ir organizuotą veiklą. Pagal žurnalą ši į politinius pabėgėlius Kremliaus atkreipta akis pastaraisiais metais pasidariusi ypatingai budri. Šiai akcijai vadovauti ir koordinuoti Maskvoje buvo įsteigta ad hoc įstaiga — Komitetas Ryšiams su Tautiečiais Užsieniuose. Jo skyriai įsteigti visose “respublikose” (Atitinkamam jo skyrių. Vilniuje vadovauja buv. gen. V. Karvelis).
Kremlius nesitenkina tik politinių pabėgėlių veikimo stebėjimu bei registravimu. Jam rūpi infiltruoti savo agentus į tą veikimą. Todėl ir Kremliaus taktika tremtinių atžvilgiu yra pakitusi. Stalino laikais buvo daugiau apsiribota propaganda už pabėgėlių grįžimą. Tam buvo plačiai naudojama pabėgėlius globojusi Tarptautinė Tremtinių Organizacija (IRO). Tam buvo rytiniame Berlyne suorganizuotas gen. Michailovo “komitetas” ir pabėgėliams leidžiamas “Už Grįžimą į Tėvynę”. Bet tos Kremliaus pastangos pasirodė nevaisingos ir todėl pastaruoju metu siekiama ne pačius pabėgėlius “likviduoti” jų grįžimu, o mažių mažiausia neutralizuoti jų veikimą arba net įtraukti juos vienu ar kitu pavidalu į Kremliui palankų talkininkavimą. Todėl vietoj gen. Michailovo propagandos atsirado daug subtilesnė ir rafinuotesnė. Tam reikalui leidžiami laikraštukai stengiasi savo turiniu prisitaikyti prie pabėgėlių skonio ir nuotaikų. Ne tik šūkis “Visų šalių proletarai vienykitės” yra nubyrėjęs, bet ir grasaus komunistinio turinio vengiama. O kai kuri kultūrinė išeivijos veikla net pagiriama. Ir leidiniui redaktorius bei leidėjas taip pat stengiamasi surasti galimai iš pačių pabėgėlių ir jokiu atveju ne iš eksponuotų komunistų tarpo.
Žodinei propagandai naudojami trejopi agentai. 1) Pradžioj minėti sovietų slaptosios tarnybos užsienyje agentai ir Komiteto Ryšiams su Tautiečiai Užsieniuose agentai, dažniausiai abu tame pat asmenyje. Pavojingiausi tarp jų yra tie, kurie užsienius pasiekia suktais sudėtingais keliais, vaidina pabėgusius dramatiškomis aplinkybėmis nuo komunizmo, demonstruoja griežtas antikomunistines nuotaikas, kupini iniciatyvos ir sumanymų. Tik įgiję pasitikėjimą, kartais po ilgesnio laiko, pradeda vykdyti Kremliaus pavestą uždavinį. 2) Antrą grupę sudaro legaliu keliu trumpam į užsienius vykstantieji slaptosios tarnybos agentai, dažniausiai turistų pavidalu. Jie turi tam tikrų asmenų adresus, telefonus ir uždavinį su jais susitikti. Tuose susitikimuose jie paprastai stengiasi aplankytąjį įtikinti, kad sovietuose šiuo metu jau viskas “kitaip”, kad labai verta savo gimtąjį kraštą aplankyti, kad sovietų valdžia yra tokia geraširdė, kad ir savo laiku priešiškai nusistačiusiems ar net veikusiems nekeršija ir jų nepersekioja. Tiesa, prie Stalino buvę ir šio, ir to, bet dabar kas kita. 3) Pagaliau, žodinei propagandai naudojami ir įvairių profesinių delegacijų nariai: mokslininkai, menininkai, rašytojai, gydytojai ir t.t. Bet praktika, matyt, Kremlių įtikino, kad ši grupė ryšiams su politiniais pabėgėliais nelabai tinka ir šios rūšies agentų skaičius pastaruoju metu sumažėjęs.
