Laisvės kovotojai sovietų propagandoje

ANAPUS

Iki 1959 m. sovietų spauda vengė plačiau liesti Lietuvos laisvės kovotojų — partizanų sąjūdį. Galiojo taisyklė nec nominetur — kad jų nė vardas nebūtų paminėtas. Su “Vanagais iš anapus” staiga buvo pradėta skelbti atrankinė medžiaga iš slaptųjų čekos archyvų. Kokio tikslo tuo buvo siekiama, matyti iš to, kad tas darbas buvo pavestas tiems patiems čekistams, kurie anksčiau ginklu ir provokacijomis siekė fiziškai palaužti Lietuvos partizanus. Vadovauti buvo paskirtas žinomas enkavedistas B. Baranauskas, kuris 1940 m. buvo vidaus reikalų komisaro Guzevičiaus pavaduotojas. To paties kelmo buvo ir jo artimieji bendradarbiai Chienai, Erslavaitės, Vicai ... Jų paruoštoji medžiaga buvo pradėta leisti serijoje “Faktai kaltina” atskiromis brošiūromis, kad morališkai sujuodintų žuvusiųjų ir kankinių atminimą, o laisvės kovotojus pavaizduotų "banditais”, kokiais jie visą laiką buvo sovietinių pavergėjų pravardžiuojami. Tačiau laisvųjų lietuvių spauda rado tinkamą atsakymą. Ji sugebėjo atrinkti iš tos kankinimais, provokacijomis ir klastojimais išgautos čekistų medžiagos faktus, kurie dar labiau padidino laisvųjų lietuvių pagarbą laisvės kovos didvyriams. Išėjo priešingai, negu tikėjosi čekistiniai autoriai ir užsakymo davėjai. Buvo kilusios net abejonės, ar toji serija tęstiną. Po ilgesnio svyravimo, atrodo, partijos viršūnės nusprendė tęsti "dokumentų” skelbimą. Čia apžvelgiame porą tokių leidinių.

Žudikai Bažnyčios prieglobstyje

(Faktai kaltina. Archyviniai dokumentai II rinkinys). Paruošė B. Baranauskas ir G. Erslavaitė. 2 pa-pild. leid. 255 psl. Vilnius 1963. Tiražas 12.000 egz.

Šio leidinio pirmoji laida buvo išleista 1960 m. ir turėjo tik 146 psl. (žr. Į Laisvę 1961 nr. 24). Taigi, žymiai praplėsta laida. Pakartota visa ankstesnė medžiaga, išskyrus 12 psl. priedą, kuriame buvo pateiktas sąrašas kai kuriose apskrityse neva partizanų nužudytųjų asmenų. Pridėta antra tiek naujos medžiagos, kurią sudaro tardymo eigoje išgautų pareiškimų ištraukos ir kiti kaltinamiesiems priskiriami užrašai. Tarp jų čia randame ištraukas iš Kauno arkivyskupo J. Skvirecko dienoraščio, vieno paskutinių centralizuoto LLK Sąjūdžio vadų A. Ramanausko - “Vanago”, prel. J. Laukaičio, kan. J. Juodaičio, 1960 m. sušaudyto A. Nykštaičio ir daugelio kitų parodymų. Kaip leidinio antraštė įtaigoja, “dokumentinė” atranka turi įrodyti, kad katalikų dvasininkija glaudžiai bendradarbiavo su ginkluotuoju pogrindžiu. Parodymai siekia 1950 m., aprūpinti trumpomis biografinėmis kaltinamųjų žiniomis, bet šiaip nesugrupuoti jokia tvarka ir technišku požiūriu sudaro chaotišką įspūdį. Pirmosios laidos buvo išleista 10,000 egz. Jos pakartojimą dar didesniu tiražu reikia sieti su sustiprėjusią antireligine kova.

Buržuazinių nacionalistų gaujų siautėjimas Dzūkijoje. (Faktai kaltina. Archyviniai dokumentai VI rinkinys). Spaudai paruošė V. Ditkevičius. Red. Z. Vasiliauskas. Pratarmę parašė V. Ditkevičius ir Z. Vasiliauskas. 232 psl. Vilnius 1964. Tiražas 10.000 egz.

Tai paskutinis tos serijos leidinys, kuriame medžiaga pateikiama kiek sistemingiau, sugrupuota į 7 skyrelius, kurių paskutinį sudaro priedas. Leidinys ribojasi Dzūkija, tačiau nesiekia toliau 1952 m., nors atvykusiųjų i Vakarus parodymais nužudytųjų partizanų kūnai Alytaus apskrityje dar buvo viešai valkiojami po Stalino mirties. Trūksta aiškesnio sąryšio tarp atskirų skyrelių. Formaliu požiūriu didžiausio priekaišto nusipelno redaktoriai už tai, kad ir toliau visiškai nepaiso chronologinės tvarkos, kuri labai svarbi, pretenduojant į dokumentini leidinį. Iš to galima spręsti, jog atrankos būdu mėginama medžiagą “pafrizuoti”. Pavyzdžiui, J. Jakimavičiaus parodymų ištraukos sudėliotos tokia tvarka: 1952.IV.3, 12 (suplakta į vieną), 9, 10, 10 (iš tos pačios dienos tardymo du atskiri gabalai), 12. Arba vėl: A. Diskos parodymai — 1950.IX.14, 1949 X1.29, 1950.IV.21. Sunku suprasti, kokį ryšį turi vadinamų liudininkų parodymai, padaryti 1962 m. apie partizanų veiksmus 1947-48, atseit, susieti su visai kitomis bylomis, kurios nutylimos.

Krinta į akis, jog stengiamasi atrinkti kiek galima labiau kriminalinio pobūdžio medžiagą. Specialiai tuo tikslu įdėtas "priedas”, kuriame plačiau ir sistemingiau, negu II rinkinyje, pateikiamas "Buržuazinių nacionalistų nužudytų žmonių Dzūkijoje sąrašas” — viso 1238 asmenys: Alytaus rajone 1944-1951 m. — 431, Lazdijų rajone 1945-1951 m. — 571, Varėnos rajone 1944-1952 m. — 236. Šie skaičiai naudingi papildant duomenis, reikalingus Lietuvos gyventojų nuostoliams apskaičiuoti.

Šiame leidinyje, kaip ir “Vanaguose iš anapus”, stengiamasi iš dalies atsverti Daumanto "Partizanų” medžiagą. Atskleidžiama 1947 m. Punios šile žuvusio (ne nusišovusio) Pietų Lietuvos partizanų vado "Ąžuolio” tapatybė: tai buvęs Alytaus komendantūros intendantas kpt. D. Jėčys. Minimas plk. J. Vitkus - “Kazimieraitis” (†l946), Įeit. V. Voveris - “žaibas” (†l949), Daumanto žy-gininkas K. Piplys - “Mažytis” (†l949), mokyt. A. Kulikauskas -“Daktaras” (suimtas 1947), paimti gyvi “Dainavos” apyg. štabo nariai A. Macevičius - “Linas”, J. Petraška-“Lapaitis - Patrimpas”, J. Puškorius, pasižymėjęs Balbieriškio partizanų vadas K. Degutis - “Raginis” (†1946) ir visa eilė kitų.

Aplamai leidinio sudarytojai rūpestingai vengia minėti vadovaujančius. Pateiktoji medžiaga, atrodo, sąmoningai suskaldyta nevienodais, gana smulkiais fragmentais, kad nebūtų galima susidaryti visumos vaizdo. Galima įsivaizduoti, jog ji buvo ne kartą smulkiai apsvarstyta ir apskaičiuotai sudaryta. Tiek dėl tos priežasties, tiek bendrai dėl abejotino autentiškumo leidinio medžiaga gali būti naudojama su didžiausiu atsargumu. Veltui joje kas ieškotų užuominų, kaip žiauriai ir barbariškai sovietai kovojo su Lietuvos partizanais, kaip elgėsi su sužeistaisiais ir nukautaisiais, kokiais kankinimais buvo išgauti jų parodymai, kiek nuo to prisikentėjo tėvai ir broliai ir šiaip nekalti piliečiai. Sistemingai nutylima, kas vadovavo kovoms prieš partizanus, kokios priemonės buvo vartojamos, ypač vengiama suminėti rusus, kurių vaidmuo buvo lemiamas. Visais būdais stengiamasi toliau skelbti pasakas apie “banditus” ir “klasių kovą”.

šiaip ar taip šios rūšies medžiagai negalima likti abejingiems. Laikas susirūpinti visiems laisvės kovų istorijos medžiaga, pirmiausia jos kruopščiu rinkimu. Nemažai jau esama šiapus gyvų liudininkų, kurių parodymai turėtų būti surinkti. Medžiagą apdoroti ir skelbti bus galima ir vėliau, kai bus patogesnės sąlygos. Tuo tarpu svarbu ją išgelbėti ateičiai. Visos tautos gerbia savo karžygių atminimą. Juo labiau turėtume mes, tiek daug jų turėdami. Pats priešas savo nuosekliu puolimu skatina atkreipti dėmesį į apleistą sritį.

J. V