Partizanai: Istorija ir dabartis

JURBARKO PARTIZANAI IR JUNGTINĖ KĘSTUČIO APYGARDA

Juozas Matusevičius

Ir išėjo narsūs vyrai
Pro siūbuojančius javus.
Eglių šakos prasiskyrė,
Miškas priglaudė savus.

(Iš partizanų kūrybos)

Kodėl vyrai ėjo į mišką?

Plačiai ir išsamiai Jungtinės Kęstučio apygardos (toliau - JKA) kūrimąsi, jos organizacinę struktūrą ir veiklą tyrinėjo Dalia Kuodytė ir kiti autoriai¹. Todėl nesigilinant į bendrus JKA veiklos klausimus, šiame straipsnyje bus kalbama apie vieną JKA padalinį — Jurbarko apylinkių partizanus.

JKA teritorijoje (Tauragės, Raseinių, iš dalies Kauno, Kėdainių, Šiaulių apskrityse ir Klaipėdos krašte) pirmieji partizanai pasirodė, pasitraukus vermachto kariuomenei ir užėjus Raudonajai armijai, ty. 1944m. vasarą ir rudenį. Lietuvos vyrai ėjo į mišką dėl daugelio priežasčių, tačiau tikslas buvo vienas — iškovoti nepriklausomybę.

Pietų Žemaitijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, kovai su bolševikais buvo rengiamasi nuo pat pirmosios sovietų okupacijos. Užėjus hitlerininkams, kūrėsi pogrindinės organizacijos kovai prieš naujuosius okupantus, o baigiantis karui ir artėjant sovietų armijai, pasirengta ir priešintis antrajai sovietų okupacijai Jurbarke ir jo apylinkėse Jurbarko gimnazijos mokytojo Petro Paulaičio pastangomis karo metais buvo suorganizuota "Lietuvos laisvės gynėjų" (LLG) antihitlerinė organizacija, kuri pokario metais sudarė partizanų grupių branduolį.

Lietuvos žmonės gerai prisiminė pirmąją sovietų okupaciją, raudonąjį terorą, žmonijos istorijoje nematyto masto ir brutalumo nekaltų žmonių trėmimus. Tai skatino žmones priešintis, kovoti už savo laisvę.

Kaip rašė LKP(b) Alytaus apkomo sekretorius V.Sakalauskas LKP(b) CK sekretoriui A.Sniečkui, "... didelė lietuvių tautos dalis Raudonosios armijos grįžimą Lietuvon laiko lygiu vokiškai okupacijai..."²

Trečia priežastis, kodėl vyrai ėjo į partizanus — mobilizacija į Raudonąją armiją. Tai buvo neteisėtas Sovietų Sąjungos aktas, pradėtas užgrobto krašto žmonių atžvilgiu. Sovietinėje istoriografijoje mobilizaciją buvo bandoma pateisinti, esą lietuviai privalėję įnešti savo indėlį į kovą prieš fašizmą, o tai buvusi kilni lietuvių tautos pareiga. Be abejo, bolševikams lietuviai buvo reikalingi ir kaip "patrankų mėsa" Antrojo pasaulinio karo frontuose, tačiau tai buvo ne pagrindinė okupuotų kraštų vyrų mobilizacijos priežastis. Svarbiausia - "svetimų elementų" valymas ir potencialių kovotojų už nepriklausomą Lietuvą pašalinimas iš šio krašto. Valymo politika buvo tęsiama pokario metais -žmonių vežimai, suėmimai, žudynės. Tikrąją mobilizacijos priežastį matome iš dokumentų, rastų Lietuvos valstybiniame visuomenės organizacijų archyve (buv. LKP CK Partijos istorijos instituto archyvas). Labai aiškiai ir atvirai Lietuvos vyrų mobilizacijos tikslus paaiškino LKP(b) CK Organizacinio instruktorių skyriaus vedėjas Danilas Šupikovas pažymoje VKP(b) CK Instruktorių skyriaus vedėjui Šamberguti: "Lankydamas 3-ojo Baltarusijos ir 1-ojo Pabaltijo frontų karines tarybas, aš juos informavau apie politinę padėtį Lietuvoje. Buvo iškeltas pasiūlymas — išvalyti Raudonosios armijos užnugarį, mobilizuoti visų tautybių atitinkamo amžiaus žmones šioje teritorijoje (kaip tai buvo padaryta su visais kitų sovietinių respublikų piliečiais), o paskui nuspręsti, kur ką pasiųsti"³. Sis raštas į Maskvą buvo siunčiamas slaptai nuo LKP(b) vadovų, nes autorius abejoja, ar Lietuvos bolševikai išdrįs jį paremti*.

*D.Šiupikovo laiško originalas saugomas Centriniame partijos archyve Maskvoje. Jo turin LVVO archyvui 1977m. perdavė Solomonas Atamukas (emigravęs į Izraelį), turėjęs galimybę lankytis Centriniame partijos archyve Maskvoje.

Archyviniai dokumentai rodo, kad mobilizacija vyko labai sunkiai. Ji paskatino Lietuvos jaunimą stoti į partizanų būrius.

Mobilizacija Lietuvoje buvo pradėta 1944 07 27. Kaip rodo LSSR NKVD Kovos su banditizmu skyriaus viršininkas valstybės saugumo pplk. Gusevas, iš pat pirmųjų dienų mobilizacija vyko silpnai, į karinius komisariatus ėjo vienetai. Iki 1941 01 01 į RA reikėjo pašaukti 187 645 vyrus. (Į karinius komisariatus atėjo 128 825). Iš atėjusių mobilizuota 62 659, t.y. tik 45,5 proc.

Viena blogiausiai vykdančių "planą" apskričių nurodoma Raseinių apskr. kuri vėliau įėjo į Kęstučio apygardą. Čia turėjo būti mobilizuoti 6 686 vyrai, atėjo 1447, ty. mažiau negu kas ketvirtas šaukiamasis. Be to, į mobilizacijos punktus daugiausia ėjo tie, kurie žinojo, jog dėl sveikatos būklės ar kitų priežasčių jie nebus imami į kariuomemę. Tai rodo mažas siunčiamų į RA procentas. Tačiau ir atėjusieji, ir mobilizuotieji stengėsi išvengti karinės tarnybos okupacinėje kariuomenėje. 1945 01 01 sulaikyta 1275 dezertyrai, iš kurių suimti 326, perduoti kariniams komisariatams 949. (O juk didžiosios dalies dezertyrų nesugavo!) Tame pačiame dokumente nurodoma, kad 1945 01 01 reikia surasti 1 732 dezertyrus ir 15 804 vengiančius tarnybos RA. Bėgo ne tik naujai mobilizuotieji, bet ir iš 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos bei kitų RA dalinių, pasiekusių Lietuvą. Raudonarmietis Tamašauskas rašė: "Mūsų dalyje buvo 50 lietuvių, kol atėjome iki Šiaulių, 12 dezertyravo, du sugavo, o 10 slapstosi"⁴.

Kitoje Kęstučio apygardos apskrityje - Tauragėje mobilizacija prasidėjo 1944 1110. Turėjo būti mobilizuoti 2 377 vyrai, atvyko 1 130, ty. 475 proc. Atleisti geležinkelininkai, kelių valdybos darbuotojai ir partinis sovietinis aktyvas, iš viso 669 žmonės - apie 60 proc. atvykusiųjų. Pripažinti netinkamais 174, t.y. 105 proc. Paimta į RA tik 285, kurių daugiau kaip pusė pasiųsta į atsargines dalis⁵.

Prokuratūros duomenimis, 1944 09 01-1945 01 NKVD kariuomenės Karo teismui už tarnybos RA vengimą perduoti 206 žmonės, 8 žmonės kaip padėję slėptis, iš viso 214 žmonių pagal 197 bylas. 35 bylos ištirtos, 35 kaltinamieji nuteisti⁶. Bausmių dydis nenurodomas.

Žmonių trėmimai buvo antroji respublikos nepageidaujamų elementų valymo priemonė, dėl to daug jaunų žmonių išėjo į partizanus.

Į mišką ėjo žmonės, kurie prieš karą priklausė įvairioms politinėms, religinėms ir kitokioms organizacijoms, kurias bolševikai paskelbė už įstatymo, buvę valdininkai, tarnautojai, Lietuvos kariuomenės kariai, didesnio ar mažesnio turto savininkai. Tačiau didžiąją (eilinių) partizanų dalį sudarė paprasti Lietuvos žmonės žemės artojai - vidutinieji ir mažiau pasiturintys valstiečiai

Jurbarko partizanai Ir Petras Paulaitis

Busimosios JKA teritorijoje jau nuo pat pirmųjų antrosios sovietinės okupacijos dienų veikė pavienės partizanų grupės, atskiri kovotojai. Jie būrėsi pagal gyvenamąją vietą į būrius, tėvūnijas, o vėliau ir į stambesnius junginius.

Viena iš JKA sudėtinių dalių buvo Jurbarko valsčiaus ir jo apylinkių partizanai.

Sunku nustatyti, kuris partizanas priklausė Jurbarko valsčiui. Partizanai veikė ne tik savo gyvenamoje vietovėje, bet ir apylinkėse, o kartais ir kitose apskrityse. Tačiau tai buvo JKA partizanai Kaimyninių apskričių partizanai dažnai talkindavo vieni kitiems. Bendradarbiavimas ypač sustiprėjo, kai 1946m. rudenį buvo sukurta Jungtinė Kęstučio apygarda.

Jurbarko valsčiaus partizanų veikla ypač glaudžiai susijusi su Lietuvos laisvės gynėjų (toliau — LLG) organizacijos įkūrėjo Petro Paulaičio (vėliau JKA štabo narys) asmenybe.

Petras Paulaitis gimė 1904m. Tauragės apskr., Jurbarko valsč. Kalnėnų km. Jo tėvai buvo vidutiniai valstiečiai Maždaug iki 1923m. jis mokėsi Jurbarko gimnazijoje. Po to išvažiavo į Vokietiją ir apie pusę metų gyveno Berlyne. Grįžęs į Jurbarką, 1928m. baigė gimnaziją ir išvažiavo mokytis į Italiją. Studijavo Padujoje, Romoje, kur 1932m. baigė Romos universiteto filosofijos fakultetą - teologiją ir liko dirbti Italijoje. Vėliau apie dvejus metus mokėsi ir dėstė Lisabonoje (Portugalijoje). Į Lietuvą grįžo 1938m. ir pradėjo mokytojauti Jurbarko gimnazijoje aukštesnėse klasėse dėstė lotynų, o žemesnėse klasėse - vokiečių kalbą. Gresiant sovietų invazijai, 1940m birželio mėn. P.Paulaitis išvažiavo į Vokietiją, norėdamas pasiekti Portugaliją, tačiau vokiečiai nedavė vizos. 1941m. jis vėl grįžo į Jurbarką. 1943m. vokiečių okupacinė valdžia P.Paulaitį suėmė už dalyvavimą nelegalioje spaudoje (jis buvo parašęs keletą straipsnių į laikraštį "Į laisvę"). Tuoj pat po arešto buvo išvežtas į Smalininkus (tuo metu Smalininkų gestapui buvo pavaldus Jurbarko gestapas - J.M.). Vežant į Kauną, jam pavyko pabėgti Po to iki karo pabaigos P.Paulaitis gyveno nelegaliai, apsistodamas tai Jurbarke, tai pas apylinkės ūkininkus, tai pas savo seserį Kalnėnuose. Gestapas P.Paulaitį kaltino ne tik bendradarbiavimu nelegalioje spaudoje, bet ir vokiečių priemonių verbuojant Lietuvos žmones darbams į Vokietiją sužlugdymu bei kitais prieš Reichą nukreiptais veiksmais⁷.

Šio straipsnio tikslas — parodyti Jurbarko partizanų dalyvavimą JKA veikloje, todėl P.Paulaičio ir apskritai rezistencinė veikla vokiečių okupacijos metais plačiau nebus nagrinėjama.

Visų, pažinojusių P.Paulaitį nuomone, tai buvo šviesi asmenybė, labai išsilavinęs žmogus. Jo autoritetas darė įspūdį ir čekistams. Net išdavikas, kolaborantas Juozas Markulis-Erelis P.Paulaitį vadino krištoliniu idealistu-fanatiku. P.Paulaitis mokėjo lotynų, vokiečių, italų, portugalų, prancūzų kalbas. Visa jo veikla rėmėsi tikro humanizmo ir krikščioniškos moralės principais.

Pasitraukus vokiečiams, P.Paulaitis 1944m. rudenį kurį laiką gyveno pas gimines Kalnėnuose. Tačiau tai truko neilgai — grėsė areštas. Teko pereiti į nelegalią padėtį. P.Paulaitis persikėlė į Kriščeviškės (Lindikų) km. pas Joną Gervylių, po to pas Jurbarko valsčiaus Mikutaičių km. gyventojus Izidorių Gervylių ir Joną Bacevičių. Tuo metu jis užmezgė ryšį su Vladu Gudu-Gudavičium, slapyvardžiu Miškinis, vėliau Radvila. P.Paulaičio nurodymu V.Gaudavičius suvienijo atskirus partizanų būdus į Jurbarko partizanų grupę. Šios grupės vadu iki 1946m. rudens — iki JKA sukūrimo ir buvo P.Paulaitis.

Mokėdamas užsienio kalbas, P.Paulaitis klausėsi užsienio radijo, rengė pokalbius su partizanais politinėmis temomis, rašė antisovietinius lapelius, atsišaukimus⁸. Šapirografas ir kitos spausdinimo priemonės iš buvusio P.Paulaičio buto Onos Grybienės (skulptoriaus V.Grybo našlės) namu buvo perneštos į Antano Banevičiaus ūkį, kur tada buvo Jurbarko partizanų štabas⁹.

Saugumo informatoriaus Boroda (Barzda) duomenimis, į Jurbarko partizanų grupę įėjo 3 partizanų būriai. Pagal jį, buvo ir kitų grupių, kurios buvo pavaldžios P.Paulaičiui arba bendradarbiavo su jurbarkiškiais partizanais, tačiau teritoriškai dislokavosi už Jurbarko valsčiaus. Pirmasis būrys — Jurbarko arba Jurbarkų būrys, vadas P.Paulaitis-Aidas. Jame buvo iki 25 partizanų. Antrasis — Skirsnemunės būrys, vadas Juozas Murauskas-Tigras. Iš viso iki 15 partizanų. Trečiasis - Girdžių būrys, vadas Justinas Penkaitis-Paleckis. Būryje - apie 15 partizanų¹⁰.

Partizanų būrių sudėtis, skaičius ir vadai nuolat keisdavosi: vieni partizanai žūdavo, kiti būdavo perkeliami į kitus būrius, į partizanų gretas įsiliedavo nauji kovotojai Ne visų partizanų galima nustatyti tikrąsias pavardes ir vardus, dažnai žinomi tik jų slapyvardžiai

1945-1947m. žinomi šie Jurbarko partizanai Petras Paulaitis-Aidas (vadas), Juozas Dailidaitis-Fricas, Rapolas Švedas-Kėkštas, Kuosas, Pranas Kasperavičius-Lušas, Albinas Biliūnas-Žiedas, Bronius Jocius-Erelis, Antanas Griškus, Pranas Laurinaitis-lksas, Šturmas, Antanas Gervylius-Balsas, Mataušas Banaitis-Meris (išdavikas), Petras Paulaitis-Sniegas, Antanas Rekešius-Tūzas, Petras Rekešius-Žiogas, Pranas Gedaitis-Beržas (išdavikas), Valius Gedaitis-Brogas, Eglė, Antanas Smetonius-Gidas, Baltrus Pikčiūnas-Maksas, Marijona Žiliūtė-Eglutė, Lina Frejerienė-Gegutė, Rokas Marcinkus-Šeškas, jo brolis Jonas Marcinkus-Vyturys (pusiau legalas, gyvenęs Eržvilko valsč, Naujininkėlių km. pas motiną), Jonas Miliūnas-Tigras, Vladas Gudavičius-Gudas, Miškinis, Radvila (vado pavaduotojas), Pranas Bakus-Tigras, Leopardas, Šaras, Valteris (išdavikas), Antanas Meškauskas-Meška, Vytautas Skeršpylius-Saklis (išdavikas), Izidorius Frejeris-lksas, Selė Maciulevičiūtė-Rūta, Zita, Jonas Gervylius-Skriblius (išdavikas) ir kiti¹¹.

Jurbarko būrio partizanai savo veikimo zonoje ir už jos turėjo daug ryšininkų ir pagalbininkų. Daugelis jų, kilus arešto grėsmei, vėliau tapdavo partizanais. Ryšininkais buvo Jurbarko valsč. Globių km. gyventojas Antanas Gveldys, Eržvilko valsčiaus Kažemėkų km. gyventoja Elė Laurinaitytė, dvi seserys Stirblytės-Laurytės iš Kažemėkų, pasiturintis ūkininkas Mankus, gyvenantis prie Miliušgirio, Antanas Pečkūnas iš Jurbarko valsčiaus Jokūbaičių km. ir daug kitų.

Daug žalos partizanams ir jų pagalbininkams padarė KGB agentai ir šnipai, prasiskverbę į partizanų gretas ar įgiję partizanų ryšininkų pasitikėjimą. Štai 1946m. vien tik informatoriaus Barzdos pastangomis gegužės mėn. areštuota 12 Jurbarko būrio partizanų ir jų pagalbininkų.

Pagal agento-maršrutininko Adomo agentūrinius duomenis saugumui pavyko nustatyti, kad Jurbarko būrio skyriaus vadas Petras Jakštys-Turkas, Zuikis dažnai lanko žmoną, gyvenančią Jurbarko valsč, Rukšėnų km, ir to paties kaimo gyventoją partizanų pagalbininką Mikodemą Paulaitį. Naktį iš birželio 9 į 10d. buvo pasiųsti "istrebitelių'-naikintojų-stribų ir MVD slapukai. Tą naktį P.Jakštys buvo pas N.Paulaitį, grįždamas pateko į pasalą ir žuvo¹².

Jurbarko partizanai palaikė draugiškus ryšius ir dažnai lankėsi Jurbarko valsč. Greičių km, pas ūkininkus Praną Bezuoką, Vincą Greičių ir Juozą Nikšą. Partizanai užeidavo ir slėpdavosi Rotuliuose (Jurbarko valsč.) pas Juozą Felkerį, Rukšniuose pas Povilą Sitavičių. Pas Globių km. gyventoją Požėraitį 1945-I946m. dažnai lankėsi ir slapstėsi partizanės-ryšininkės Genė Prans-kaitytė-Saulė ir Marijona Žiliūtė-Eglutė. Čia dažnai užeidavo partizanai P.Paulaitis, Vl.Gudavičius, Kazimieras Šimkus.

Dažnai atskiri partizanai turėjo savo bičiulius ir rėmėjus. Pavyzdžiui, P.Paulaitis dažnai lankydavosi pas Jurbarko valsč. Mikutaičių II km. gyventoją Bastį, Vl.Gudavičius ir P.Laurinaičio grupė slapstydavosi pas Kažemėkų gyventoją Joną Plyčių, kurio sesuo, sl. Duktė, buvo partizanų ryšininkė ir 1946 08 ištekėjo už partizano P.Paulaičio (vado Aido bendrapavardžio). Vl. Gudavičius užeidavo pas Jurbarko valsčiaus Banzinų km. gyventoją Jagminą, per kurio dukterį, sl. Pusduktę, Jurbarko partizanai palaikydavo ryšius su eržvilkiečiais, užeidavo pas Jurbarko valsčiaus Plientrakio km. gyventojus Žičkų bei Žerdauską. Pas ūkininką iš Kuturių (Jurbarko valsč.) apie vieną mėnesį slapstėsi Antanas Gervylius ir Vladas Gudavičius. Vl.Gudavičiaus brolis Bronius - Pašaltuonio girininkijos eigulys - savo broliams Vladui ir Antanui buvo įrengęs bunkerį. (A.Gudavičius buvo Eržvilko girininkijos eigulys. 1946m. sausį jis buvo suimtas Eržvilko MVD. Po 4 mėnesių tardymo jį paleido, nes negalėjo surinkti įkalčių. Išėjęs iš kalėjimo, A.Gudavičius tapo Jurbarko būrio partizanu ir gavo Labučio slapyvardį). Vadas P.Paulaitis turėjo bunkerį ir Eržvilko valsčiuje, Kavolių km Bunkeris buvo pas legaliai gyvenantį partizaną Antaną Petraitį. Pas jį užeidavo P.Bakus, Kleopas Knataitis, Juozas Dailidaitis, Jokūbas Gruševskis, Andrius Smetonius. Neaplenkdavo šios sodybos ir Eržvilko partizanai Gaurės valsčiaus Stribaičių km. gyveno Pranas Augaitis - J.Dailidaičio giminaitis. Po jo ūkiniu pastatu buvo įrengtas bunkeris. Tame pačiame kaime gyveno Eržvilko, Jurbarko bei Kęstučio apygardos partizanų ryšininkas Babilius-Genys.

Smalininkų partizanų ryšininku buvo eigulys Jonas Lukošius, Selė Stirbytė iš Kažemėkų bei 1946m. pavasarį suimtas Globių km gyventojas Gveldys-Kiaunė. Po jo suėmimo partizanų ryšininkais tapo jo šešiolikmetis ir dvylikmetis sūnūs. Partizanai dažnai užeidavo ir pas daugiavaikės šeimos tėvą Joną Verbicką Meškininkų km¹³

Jurbarko partizanų ryšininkų ir rėmėjų sąrašą būtų galima tęsti ir toliau, nes pokario metais visi kaimo gyventojai su mažomis išimtimis, rėmė ir šelpė laisvės kovotojus.

Jurbarko būrio sudėtis, vadai ir struktūra dažnai keitėsi, todėl tiksliai nustatyti apimtį sunku. Aišku viena, kad būrys buvo suskirstytas į 3 skyrius.

Vienu metu skyriams vadovavo Izidorius Frejeris, Pranas Bakus ir Pranas Kasperavičius¹⁴ (iki žuvimo skyriaus vadu buvo Juozas Dailidaitis).

Jurbarko būrys buvo neblogai ginkluotas: turėjo 3 rankinius kulkosvaidžius (kiekviename skyriuje po vieną), 4 dešimtšūvius šautuvus, 8 automatus, 12 pistoletų ir revolverių, šautuvų, granatų. Kiekvienam šautuvui buvo duodama po 100 šovinių, kulkosvaidžiui — po 300, automatui — 200-250, pusiau automatiniams šautuvams po 150 šovinių. Ginklų turėjo kai kurie ūkininkai, iš kurių atsargų buvo papildomi partizanų nuostoliai. Daug šautuvų šovinių turėjo I.Frejeris, P.Jakštys, o pas Mantvilių km. gyventoją Praną Damušį buvo saugomos 3 dėžės vokiškų šovinių, vokiškas šautuvas, binoklis ir telefono aparatas. Rašomoji mašinėlė buvo laikoma Kalnėnuose. Maisto partizanams netrūkdavo. Produktus dažniausiai gaudavo iš Kažemėkų I, Mantvilių II, Meškininkų, Mikutaičių, Rukšnių, Vajotų, Žindaičių ir kitų kaimų ūkininkų. Daugiausia maisto parūpindavo Kažemėkų i, Mantvilių I ir II, Meškininkų ir Banzinų gyventojai Šiuose kaimuose partizanus pažindavo kiekvienas gyventojas. Maistas buvo gaunamas be jokios prievartos. Produktų parnešti eidavo I.Frejeris, P.Paulaitis, Vl.Gudavičius, A.Biliūnas, Rapolas Švedas, Pr.Laurinaitis. Partizanai šiuose kaimuose lankydavosi beveik kas vakarą¹⁵.

Kuriantis JKA, artėjant 1946-1947m. žiemai, reikėjo keisti partizaninės kovos taktiką. 1946 09 09 P.Paulaitis surinko visus partizanus ir pasakė: "Toliau taip gyventi, kaip kad gyvenome ligi šiol, ne galime, mes laukėme greito valdžios pasikeitimo ir amerikonų, ir anglų į Lietuvą atėjimo, bet kadangi tei neįvyko, to mes lauksime pavasarį, todėl iš būrio sudarysime dvejukes, trejukes ir kiekviena iš šių grupių gali pasirinkti sau slėpimosi vietą, jei tai įmanoma, - gali slėptis namuose, pas giminaičius, pažįstamus, tačiau, greta to, kiekviena grupė tam tikrose vietose miške turi turėti bunkerius." Vakare vadas pažadėjo duoti naujus slapyvardžius. Kai bus statomi bunkeriai, P.Paulaitis žadėjo juos apžiūrėti ar patogiai įrengtas, ar gerai užmaskuotas. Po to visi partizanai turėjo gauti naujus nurodymus¹⁶.

1946 09 30 P.Paulaitis paskelbė įsakymą sudaryti šias grupes:

1.    P.Paulaitis, ABiliūnas, MŽiliūtė, A.Griškus, B.Jocius ir Ronis.

2.    I.Frejeris-Valteris (grupės vadas) ir Pr.Gedaitis.

3.    A.Rekešius, P.Rekešius ir Rokas Marcinkus.

4.    Vl.Gudavičius ir Pranas Laurinaitis-lksas.

5.    Baltrus Pikčiūnas (grupės vyresnysis), J.Dailidaitis, A.Smetonius, Jonas Miliūnas-Tigras.

6.    Ši grupė buvo visa išskirstyta.

7.    A.Gervylius-Balsas ir Mataušas Banaitis-Neris.

Jonas Marcinkus slapstėsi vienas.

P.Paulaičio grupė laikėsi Kalnėnuose ir Greičiuose. Vienas iš P.Paulaičio bunkerių buvo Kalnėnuose, netoli Leono Babiliaus sodybos. Greičiuose partizanai slėpdavosi pas ūkininkus Praną Bezuoką, Vincą Greičių ir Juozą Nikšą¹⁷.

Nepaisant tokių atsargumo priemonių, visų partizanų tą žiemą išsaugoti nepavyko. Tragiškai susiklostė I.Frejerio grupės likimas. Nuo 1946m. rudens iki 1947m sausio mėn. pabaigos grupėje buvo 6 partizanai Jie slėpėsi bunkeryje, miške netoli Šakalinės km., Taurų(?) valsč., Tauragės apskr. Grupė buvo sunaikinta. Partizanai Pranas Kasperavičius-Lušas ir A.Meškauskas-Meška buvo nušauti 1947m sausio mėn. Jurbarko valsčiaus teritorijoje. Selė Maciulevičiūtė žuvo 1947 01 30-31d. Šakalinės km. apylinkėse, P.Paulaitis-Strazdas, Akmuo ir I.Frejerienė-Gegutė buvo suimti, I.Frejeris-Valteris nusišovė suimant¹⁸.

Antroji partizanų grupė, pavaldi P.Paulaičiui, buvo Girdžių būrys. Įvairūs šaltiniai skirtingu metu nurodo nevienodą šio būrio struktūrą, vadus ir pavaldumą. Pavyzdžiui KGB informatorius Barzda nurodė šiuos Girdžių būrio partizanus: Justinas Penkaitis-Paleckis (vadas), Pranas Novertaitis-Vytautas, kilęs iš Gudelių km, Jurbarko valsč., Petras Pamarauskas-Lapuškas iš Nemakščių valsč., Raseinių apskr, Albinas Žukauskas-Gelumbauskas iš Lukšių km, Jurbarko valsč, Antanas Blažys-Mataušas iš Gudelių km, Jurbarko valsč, Ipolitas Tverkus-Jagminas iš Kalnujų km, Raseinių valsč. ir apskr, Mečislovas Pocevičius-Puškinas (buvęs būrio vadas) iš Gudelių km. Jonas Pečkaitis-Krapovickas iš Būtrimų km, Eržvilko valsč, Tauragės apskr, Juozas Lekšys-Napalys iš Būtrimų km, Leonas Pocevičius-Papunis, Margis (buv. būrio vadas) iš Gudelių km, Albinas Marinas-Motiejus iš Džiugų km, Eržvilko valsč, Stasys Zaturskis-Bronius iš Girdžių mstl. Minimi dar du partizanai - Gedas ir Viktoras. Pagal liudininkų tvirtinimą, Viktoras - tai vienu metu buvęs būrio vadas Vytautas Sideravičius¹⁹.

Girdžių būrio partizanų sąrašą papildo partizano (buv. stribo) Broniaus Mikelaičio-Rickaus tardymo protokolas. Girdžių būrio partizanu buvęs ir jis pats, Pranas Grigaitis-Tadas iš Jokūbaičių ar Gudelių km., Jurbarko valsč. Jonas Beinoris-Kriaučius (išdavikas), vokietis Richardas, Skužinskas-Mykolas iš Meškininkų km, Jurbarko valsč, Jonas Dobilaitis-Ūsas (buv. būrio vadas), Kleopas Zaturskis-Anupras, Jaunimas, Antanas Tamošaitis-Labanauskas iš Kriščeviškės km, Jurbarko valsč, ir du partizanai, žinomi Kipro ir Lokio slapyvardžiais. Vienas partizanas - Kazys Nikžentaitis-Lokys buvo žinomas Skirsnemunės būryje. Ar tai tas pats — reikia išsiaiškinti.

Partizanai Albinas Žukauskas-Galumbauskas ir Zigmas Girdžius-Martynas gyveno legaliai ir dalyvaudavo partizanų rengiamose operacijose.

Girdžių partizanų ryšininkais buvo Izabelė Zaturskytė, žuvusio Kleopo Zaturskio sesuo, gyvenanti Girdžiuose, Mockutė iš Kriščeviškių km, Marytė Mikelaitytė (Br.Mikelaičio sesuo), Ona Girdžiūtė, gyvenanti Pavidaujo km, Eržvilko valsč, Marytė Aksamitauskaitė, Pranas Šaulys-Karelas, gyvenantis Jokūbaičių I km, Jurbarko valsč, Elena Palubeckytė (partizanų vado Juozo Palubeckio-Simo sesuo), gyvenanti Būtrimuose, Eržvilko valsč, Elena Blažytė (partizano Antano Blažio sesuo), gyvenanti Džiugų km, Eržvilko valsč.²⁰

Trečioji Jurbarko valsčiuje veikusi partizanų grupė buvo Skirsnemunės būrys, vadovaujamas Kazimiero Šimkaus-Liudo, Valentino (žuvo 1946m. rudenį). Vėliau vadu buvo Juozas Murauskas-Tigras. Šiame būryje buvo 13-14 partizanų. Partizanas K.Gecevičius per tardymą parodė, kad Skirsnemunės partizanų grupę organizavo buvęs MVD Jurbarko valsčiaus skyriaus stribas Juozas Galbogis ir iš pradžių jai vadovavo. Visus nurodymus jis gaudavęs iš Jurbarkų partizanų vado P.Paulaičio per partizaną Juozą Murauską. Skirsnemunės būrys buvo sunaikintas 1946m. birželio mėn. MVD Jurbarko, Raudonės ir Gelgaudiškio valsčių skyrių garnizonų jėgomis. Tokios pajėgos buvo sutelktos prieš tuziną laisvės kovotojų. 11 partizanų buvo nužudyta, Kazys Gecevičius-Karuzas paimtas gyvas. Žuvo partizanai Juozas Galbogis-Strausas (vadas), gyvenęs Skirsnemuniškių km, Jurbarko valsč, Stasys Oržakauskas-Kovas (vado pavaduotojas), Adolfas Paškauskas-Vanagas, jo brolis Edvardas Paškauskas-Žvaigždė, Kazys Nikžentaitis-Lokys, Antanas Pavalkis-Papartis, Vytas Jakaitis-Briedis, Jurgis Simanavičius, Juozas Šimkus-Levas, Antanas Stulgaitis-Vilkas ir Jonas Šimulynas-Balandis.

Sunaikinant Skirsnemunės partizanų būrį, buvo paimta dokumentų: partizanų likviduotų aktyvistų asmeniniai dokumentai duoda bei likvidavimo aktai, sovietinių kolaborantų sąrašai. Yra duomenų ir apie kitokią Jurbako partizanų formuotės struktūrą. Gal tai susiję su skirtingu laiku ar netiksliais duomenimis. Tačiau ir tokie dokumentai papildomų žinių apie laisvės kovotojus. Tas pats informatorius Barzda kitame pranešime kalba apie kitokią Jurbarkų partizanų grupės struktūrą, mini ir kitų partizanų pavardes. Pasak jo, šios grupės vadas - Petras Paulaitis, jo pavaduotojas A.Biliūnas-Žiedas, Lapas (iš tikro jis buvo P.Paulaičio-Aido adjutantas). Šioje informacijoje Barzda nurodo, kad Jurbarkų grupėje buvo du būriai.

Pirmajam būriui vadovavo Pranas Bakus-Leopardas. Būriui priklausė A.Smetonius-Anupras, Gidas (buv. stribas) iš Dainių km., Jurbarko valsč., Pranas Gedaitis-Beržas (išdavikas, pakeitęs pavardę Juodvalkiu) iš Meškininkų km., Jurbarko valsč., Izidorius Frejeris-Pušis, Valteris iš Meškininkų km, Petras Jakštas-Zuikis iš Rukšnių km, Jurbarko valsč., Antanas Rekešius-Rytas, Tūzas iš Rukšnių km., Kleopas Knataitis-Saulius iš Meškininkų km, Pranas Laurinaitis-Iksas, Šturmas.

Antrajam būriui vadovavęs Juozas Paspirgėlis-Špičkus, kilęs iš Žindaičių km, Jurbarko valsč. Būrio partizanai Valius Gedaitis-Brogas, Eglė iš Meškininkų, Antanas Marcinkus-Šermukšnis iš Sudargo, Šakių valsč., Jurgis Stankus-Kaštanas iš Sudargo, Rapolas Švedas-Kėkštas, Kuosas iš Kažemėkų km., Jurbarko valsč. Jonas Tamošaitis-Vyšnia iš Girdžių, Petras Marčiukėnas-Zuikis iš Rukšnių km. Putinas (nepriklausomos Lietuvos Respublikos metais Jurbarke, Kauno g.30 turėjęs mėsos krautuvę), Antanas Seneckis-Dikas, Žaibas iš Eržvilko valsč, Izidorius Kukanauskas-Perkūnas iš Kalniškių km, Eržvilko valsč, Vladas Gudavičius-Miškinis, Radvila, Modulis, Rokas Arsemavičius-Šeškas iš Eržvilko valsč. Kiti partizanai nurodomi slapyvardžiais: Balsas, Lušas, Liudas, Vytautas, Soklis ir Nerimas²². (Gali būti atitinkamai A.Gervylius, Pr.Kasperavičius, K.Šimkus, ARekašius, V.Skeršpylius ir neišaiškintas partizanas).

Be abejo, kolaborantų-informatorių pranešimuose ir tardomų partizanų parodymuose partizanų formuočių struktūros nurodomos ne visai teisingai vieni klysta nežinodami, kiti čekistus klaidina sąmoningai Tačiau šie dokumentai duoda papildomos medžiagos apie partizanų skaičių, jų pavardes ir slapyvardžius.*

-* Straipsnyje išvardijami tik tie partizanai, kurie minimi atitinkamuose dokumentuose. Liudytojai nurodo kur kas daugiau pavardžių: juk rezistencinė kova truko visą dešimtmetį. Sutikrinti partizanų sąrašus - ateities tyrinėjimų uždavinys.

Tardomasis Petras Bastys konkrečiai nurodo, kad Jurbarko valsčiaus partizanų štabas vadovavo šiems rajonams: Girdžių, Skirsnemunės ir Jurbarko. Antros instancijos štabai vadovavo būriams²³.

Vieno tardymo metu P.Paulaitis išsigynė, kad jam buvo pavaldžios Skirsnemunės, Girdžių ir Eržvilko grupės. Šie būriai buvo pavaldūs Lydžio rinktinės štabui²⁴. Tai buvo Kęstučio apygardos partizanų formuotės.

Nuo 1946m. spalio mėn. iki 1947m pradžios Jurbarko partizanų grupė buvo laikoma atskiru Lietuvos laisvės gynėjų vienetu, o nuo 1947m. sausio mėn. ji buvo pavadinta 'Trijų lelijų" rinktine. (Jurbarko miesto herbas - trys baltos lelijos raudoname fone). 'Trijų lelijų" rinktinė įėjo į Jungtinės Kęstučio apygardos sudėtį, kuri vienijo pietinę ir pietvakarinę Žemaitijos dalį²⁵.

Jurbarko partizanai Kęstučio apygardoje ir tolesnis P.Paulaičio likimas

1946m. rudenį drauge su kitų Žemaitijos partizanų vadais P.Paulaitis dalyvavo kuriant Jungtinę Kęstučio apygardą.

Apie JKA kūrimąsi ir veiklą jau yra rašyta, todėl šį klausimą gvildensiu tik tiek, kiek tai susiję su jurbarkiškių partizanų ir jų vado P.Paulaičio likimu.

Kuriant JKA, iniciatyvos ėmėsi buvęs aviacijos kapitonas, Lydžio rinktinės (veikusios Tauragės apskr.) Operatyvinio skyriaus viršininkas Juozas Kasperavičius-Angis. Jis užmezgė ryšį su P.Paulaičio pavaduotoju Vl.Gudavičiumi-Miškiniu, Radvila ir pasiūlė susitikti Tauragės apskr., Eržvilko valsč. Balnių km., ūkininko Stūrono sodyboje. Tai rodo, kad Jurbarko partizanai sudarė atskirą formuotę, kuri nepriklausė Lydžio rinktinės vadovybei Susirinkimo dalyviai pasiūlė, kad į apygardos štabo sudėtį reikia įtraukti ir P.Paulaitį. Su tuo visi sutiko. P.Paulaičio pasiūlymu Jurbarko partizanų vadu buvo paskirtas Vl.Gudavičius-Radvila. Kitame štabo narių susirinkime buvo pasiskirstyta pareigomis. P.Paulaičiui-Aidui teko štabo Informacijos skyriaus viršininko pareigos. Jo žinioje buvo žvalgyba ir kontržvalgyba, agitacija ir propaganda. Jis buvo ir apygardos laikraščio "Laisvės varpas” redaktorius. P.Paulaičiui redaguojant, buvo išleisti 6 "Laisvės varpo" numeriai 500-600 egzempliorių tiražu. Jis rašė atsišaukimus, perspėjamuosius laiškus sovietiniams aktyvistams. 1946m. grucxlžio mėn. P.Paulaitis gavo Barkaus slapyvardį. Tapęs JKA štabo nariu, P.Paulaitis liko ir 'Trijų lelijų" rinktinės vadu. Iš to darome išvadą, kad Vl.Gudavičius buvo tik Jurbarko būrio vadu.

Kad jurbarkiškiai partizanai sudarė atskirą formuotę, rodo ir JKA priklausiusių rinktinių sąrašas. Kaip nurodoma KGB dokumentuose, iš pradžių JKA priklausė 6 rinktinės:

1.    Lydžio rinktinė. Vadas Henrikas Danilevičius-Vidmantas, Danila. Rinktinė veikė Eržvilko, Skaudvilės ir Batakių valsčiuose. Rinktinėje buvo apie 200 partizanų.

2.    Savanorio rinktinė. Vadas kpt Čeponis-llgūnas. Veikė Raseinių apskr. Ją sudarė 80-90 partizanų.

3.    Vytauto Didžiojo rinktinė (VDR). Vadas Mockus-Žydrūnas. Apie 70 partizanų.

4.    'Trijų lelijų" rinktinė. Veikė Jurbarko valsčiuje. Ją sudarė 20-30 partizanų. (Partizanų skaičius nurodomas kūrimosi metu).

5.    Naro rinktinė. Vadas buv. karininkas Tautginas. Veikė Raseinių ir Kauno apskrityse. Ją sudarė 70-80 partizanų.

6.    Povilo Lukšio rinktinė (PLR). Vadas buv. karininkas Ragelis. Veikė Kėdainių apylinkėse. Iš viso 70-80 partizanų²⁶.

Kęstučio apygardos štabe P.Paulaičiui teko dirbti nepilnus pusę metų. Pirmą kartą Raudonosios armijos kariškiai P.Paulaitį suėmė 1944m pabaigoje, tačiau jam pavyko pabėgti Antrą kartą į saugumo organų rankas jis pateko 1947m balandžio 12d. Suėmimo aplinkybės rodo, kad neapsieita be išdaviko. Tą dieną MGB Tauragės apskrities skyriaus bendradarbiai plk. Vaseris, ltn. Michejevas, vyr. ltn. Šipitovas, bataliono vadas Kuzminas, dalyvaujant pil. Jonui Žičkui, pastarojo namuose, Tauragės apskr., Skaudvilės valsč., Poškų km., padarė kartą. Daržovių rūsyje buvo rasta slėptuvė-bunkeris, kurio įėjimas buvo užmaskuotas dviem slaptomis sienelėmis. Įeiti į slėptuvę buvo galima tik šliaužte.

J.Žičkaus namuose buvo rastas miegantis vyras, pasivadinęs J.Žičkaus bernu. Jis turėjo dokumentus Igno Pauliaus pavarde, g.l894m. Tai buvo laikinas pažymėjimas, išduotas Šiaulių apskr. skyriaus milicijos. Sulaikytasis I.Paulius ir J.Žičkus buvo pristatyti į MGB Tauragės apskr. skyrių²⁷.

Kaip sakė per tardymą P.Paulaitis, dokumentus Pauliaus Igno, Onos s.,vardu 1947m. sausio mėn. jam padarė Džiugas (A.Biliūnas - J.M.). Su šiais dokumentais nuo sausio mėn. ir gyveno pas J.Žičkų kaip jo samdinys. Taip buvo pasakyta ir kaimynams. Suimtasis PPaulaičio pavarde dokumentų neturėjęs, nes nuo 1944m. gyvenęs nelegaliai²⁸.

1947 08 20 P.Paulaičio tardymas buvo baigtas. Jo byla per MVD kariuomenės Lietuvos apygardos karinį prokurorą buvo persiųsta svarstyti SSRS MGB Ypatingajam pasitarimui 1947 08 21 aktu P.Paulaitį buvo siūloma nuteisti 25-eriems metams kalėti²⁹.

Kodėl P.Paulaičio byla Nr.10224 siunčiama nagrinėti SSRS MGB Ypatingajam pasitarimui (kuris priimdavo nuosprendį slaptai, nedalyvaujant net sovietiniams advokatams), aiškinama šitaip: "1. Byloje yra kitų areštuotųjų parodymai, kurių paskelbimas teismo posėdyje netikslingas operatyviniais sumetimais. 2. Paulaitis, būdamas įsitikinusiu nacionalistu, teismo posėdį gali panaudoti antisovietiniams pareiškimams"³⁰. Užuot surengę viešą teismą ir atskleidę visą "antiliaudišką", "kenkėjišką" P.Paulaičio veiklą, bolševikų tarnai jo bijojo. Ypatingojo pasitarimo nuosprendis byloja "Paulaitį Petrą, Kazio sūnų, už Tėvynės išdavimą, dalyvavimą antisovietinėje nacionalistinėje organizacijoje ir teroristinę veiklą uždaryti į pataisos darbo stovyklą dvidešimt penkeriems metams, įkalinimo terminą skaičiuoti nuo 1947m. balandžio 12"³¹. Į katorgą pateko ne tik P.Paulaitis, nukentėjo ir jo giminaičiai. Į Sibirą buvo išvežta jo 76 metų amžiaus motina, kuri mirė Igarkoje.

P.Paulaitį, didelės erudicijos, humaniškų pažiūrų žmogų, ištikimą patriotą labai gerbė buvę mokiniai bendradarbiai kaimynai ir pažįstami Todėl čekistams jis buvo kaip krislas akyje. Saugumo organai visaip stengėsi kad P.Paulaitis nutrauktų savo partizaninę veiklą. Bolševikų kolaborantas, gydytojas Juozas Markulis-Erelis bandė įkalbėti P.Paulaitį gulti į ligoninę pasigydyti (PPaulaitis buvo sirgęs stuburo nervo uždegimu, po to meningitu, buvo pairę nervai)³². Žinant J.Markulio "patriotinę veiklą", nesunku įspėti koks likimas laukė partizanų vado.

Saugumiečiai siūlė P.Paulaičiui legalizuotis, garantavo jam gyvybę, laisvę ir laimingą gyvenimą. Tardymo metu PPaulaitis sakė, kad tokių pasiūlymų yra gavęs ne vieną (vienas iš jų MVD Raseinių apskr. skyriaus viršininko plk. Sinicino laiškas-pasiūlymas). Čekistai kūrė ir platino laiškus, kurių tikslas sukompromituoti Jurbarko partizanų vadą ir JKA štabo narį jo bendražygių akyse. Pavyzdžiui, tokio pobūdžio laiškas, išspausdintas spaustuviniu būdu 500 egz. tiražu, buvo platinamas Jurbarko, Šimkaičių ir Raudonės valsčiuose. Apie tai rašė savo pažymoje saugumo agentas Barzda. Jo žodžiais, minėtame laiške partizanai demaskuojami kaip vokiečių pagalbininkai, policininkai ir baudėjai P.Paulaitis esą bendradarbiavęs su vokiečių žvalgybos organais. (Saugumas skleidė versiją, kad karo pradžioje P.Paulaitis mokėsi vokiečių žvalgybos mokykloje, nors visiems buvo žinomos P.Paulaičio antinacinės nuotaikos, jo veikla prieš vokiečių okupaciją; be to, gestapas jį buvo suėmęs). Barzda gyrėsi kad, norint dar labiau pakenkti P.Paulaičiui buvo rezgama tokia kombinacija. Barzda parašęs MVD Jurbarko valsč. skyriaus viršininkui laišką, kuriame nurodoma, neva jis kalbėjęsis su P.Paulaičio giminaičiais ir šie pasakę ir prašę perduoti kad P.Paulaitis yra pasirengęs savo būrį "pakišti" sovietinės kariuomenės smūgiui. Šį laišką reikėjo perduoti partizanams ir sukurstyti neapykantą vadui. Tai buvo padaryta šitaip. Pagal informatorės Eglės ir kitų šaltinių duomenis buvo nustatyta, kad Leosė Gerulaitienė (Girdžių būrio partizano Leono Pocevičiaus sesuo) palaiko ryšius su partizanais ir susitikinėja su jais. Krepšys su laišku buvo paliktas L.Gerulaitienės sodybos kieme po "neblaivių" stribų ir MVD operatyvinių darbuotojų apsilankymo. Informatorius Vabalas pranešė, kad šis laiškas pateko į partizanų ryšininko Zigmo Bylos (Girdžių gyventojas) rankas, kuris susipažino su krepšio turiniu. Ten buvo ir kito partizanų ryšininko Stasio Gerulaičio laiškas (siekiant sustiprinti šaltinio "patikimumą"). Ryšininkai gavę šiuos dokumentus, labai konspiravosi, kad šį krepšį pas juos gali rasti MVD organai ir patraukti atsakomybėn už tai kad jie negrąžinę organams rastų vertingų dokumentų. Barzda spėjo, kad laiškas turėjo patekti Girdžių partizanams^33...

Chruščiovinio atlydžio metu situacija pasikeitė, ir 1956 06 20 P.Paulaitis buvo paleistas iš Ozemo pataisos darbų stovyklos. SSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo komisija Ozemo lageryje nutarė 1956 06 13 sumažinti bausmės laiką iki 10 metų³⁴. Tačiau visai kitokios nuomonės buvo "broliai lietuviai" - nomenklatūriniai viršininkai. LSSR KGB pirmininkas gen. mjr. Kazimieras Liaudis ir LSSR prokuroras III klasės valstybės justicijos patarėjas V.Galinaitis rašė SSRS KGB pirmininkui armijos gen. I.Serovui ir SSRS generaliniam prokurorui tikrajam valstybės justicijos patarėjui R.Rudenkai: "Atsižvelgiant į tai, kad Paulaitis įvykdė sunkų kontrrevoliucinį nusikaltimą, laikydami jo sugrįžimą į LSSR nesavalaikiu ir nepagrįstu, prašome jus kreiptis į SSRS AT Prezidiumą su tarpininkavimu pakeisti minėtos komisijos nutarimą ir palikti atlikti likusią bausmę tremties vietoje sutinkamai su 1947 11 01 SSRS MGB Ypatingojo pasitarimo sprendimu³⁵. 1957 09 20 SSRS AT Prezidiumo potvarkiu Ozemo pataisos darbų komisijos nutarimas sumažinti bausmę dėl sunkaus nusikaltimo buvo panaikintas³⁶.

Vis dėlto 1956 07 29 kuriam laikui P.Paulaitis iš įkalinimo vietos buvo paleistas ir apsigyveno Kaune. Grįžęs iš gulago, apsistojo pas Romą Imbrasą, Gedimino 29, su kuriuo susipažino Čunos lageryje. Kaune P.Paulaitis sutiko ir daugiau senų pažįstamų. Tai V.Endriukaitis, 1943m. mokęsis Jurbarko gimnazijoje, o 1951m. sutikęs savo mokytoją Ozerlage; J.Mickaitis, pažįstamas iš Jurbarko laikų, kartu kalėjęs 1947-1949m. Vorkutos lageryje, o 1951-1952m. — Irkutsko sr.

Parvykusių į tėvynę kalinių ir tremtinių laukė nepavydėtinas likimas. Jie negalėjo prisiregistruoti, gauti darbo, apskritai neturėjo teisės gyventi. Pas R.Imbrasą P.Paulaitis gyveno apie 1 mėnesį. Ten nebuvo kvadratūros "pertekliaus", ir jis negalėjo prisiregistruoti. Teko persikelti į Vaisių g.31. Čia pavyko išgyventi 2 savaites. Kliūtys tos pačios. Tada persikėlė į Marvelę - kambariuką davė vaikų namų administracija. Čia galėjo gyventi net 2 mėnesius; o po to iš Kauno išrašė. Teko išvažiuoti į Šiaulių rajoną³⁷.

Gauti darbą buvo nė kiek ne lengviau. Nuo 1956 10 16 iki 1957 04 26 P.Paulaitis dirbo Kauno konservų fabrike kūriku (labai tinkamas darbas buvusiam saleziečių vienuoliui, Romos, Turino, Padujos, Lisabonos universitetų klausytojui!). Kaip pažymima fabriko direktoriaus parašytoje charakteristikoje, P.Paulaitis pareigas atliko stropiai ir sąžiningai administracinių bausmių neturėjo. Atleistas kaip išsiunčiamas iš Kauno³⁸.

Grįžęs iš gulagų, P.Paulaitis neatsisakė savo idealų kovoti už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę: Kaune pradėjo burti pogrindinę organizaciją. 1957m. rudenį vėl suimamas. Arešto nutarime sakoma: "Paulaitis P.K. atitinkamų išvadų nepadarė ir toliau tęsė antisovietinę veiklą. Taip 1956 metų lapkričio mėnesį iš antisovietiškai nusiteikusių studentų: Margaičio V.V., Zaikausko V, Jankausko K.S, Kaušakio A. ir Dryžo V. sudarė antisovietinę organizaciją, kurią pavadino "Lietuvos laisvės gynėjų sąjunga". Nutarta P.Paulaitį, jau laikomą MVD Vilniaus kalėjime Nr.l, suimti ir padaryti kratą³⁹.

Šio laikotarpio P.Paulaičio veikla nesusijusi su Jungtine Kęstučio apygarda, todėl jos plačiau neminėsiu.

Taigi P.Paulaitis buvo nuteistas dar 10-čiai metų laisvės atėmimo⁴⁰.

Iš kalėjimo P.Paulaitis grįžo 1983m. Gulaguose jis išbuvo 35 metus. Mirė 1986m. Kretingoje, ten ir palaidotas.

* * *

Ilgą laiką Vakarų šalių plačiajai visuomenei buvo beveik nieko nežinoma apie trėmimus iš Baltijos valstybių, jų kovą prieš okupantus. Tačiau informacija į užsienį pamažu pradėjo prasiskverbti Tam daug pasitarnavo partizano Juozo Lukšos išvyka į Vakarus, jo knyga apie partizanų kovas Lietuvoje.

Kad užsieniečiai pradėjo suprasti tikrąją padėtį Lietuvoje, matome iš Lietuvos nepriklausomybės šventės — Vasario 16-osios paminėjimo JAV kongrese 1949 metais. Daugelis senatorių savo kalbose prisiminė represijas prieš Lietuvos ūkininkus, kunigus, partizanų kovas. O dr. W.Elmer Ekblau (Clark University) tiesiog pareiškė:

"Pažvelk į Lietuvą, jei nori išvysti pavyzdį rusiškųjų nepuolimo sutarčių, kokią Rusija ką tik pasiūlė Norvegijai. Pažvelk į Lietuvą, jeigu nori pavyzdžio, kaip Rusija elgiasi su žmonėmis. Pažvelk į Lietuvą, jeigu nori pavyzdžio, kaip Rusijos komunistai pakelia gyvenimo lygį. Pažvelk į Lietuvą, jeigu nori pavyzdžio, kaip Rusija gerbia žmogaus teises, jo laisvę ir socialinį saugumą. Pažvelkite į Lietuvą, jei norite išvysti beatodairiško Rusijos teritorinio ir suvereninio imperializmo pavyzdį. Pažvelkite į Lietuvą ir išsyk kaip ant delno pamatysite, kokiai šiurpiai demokratijos bei liberalinio režimo parodijai atstovauja Rusijos suverenumas.

Lietuvos pavyzdžiu lengva įsivaizduoti kuo pavirs Kinija Rusijos valdžioje. Lietuvos pavyzdžiu nesunku įsivaizduoti kas pasidarytų su Švedijos ir Danijos kultūros pagrindais, jeigu jos leistų Rusijai diktuoti savo politiką. Lietuvos pavyzdžiu nesunku įsivaizduoti kas darosi su vokiečių amatais, žemės ūkiu Sovietų okupacinėje zonoje. Lietuvos pavyzdžiu nesunku įsivaizduoti Suomijos, Baltijos valstybių, Lenkijos, Čekoslovakijos, Jugoslavijos, Vengrijos, Rumunijos, gal net Australijos galutinį paskendimą barbariškame rusų materializmo, ateizmo ir totalinio despotizmo liūne.

(...)

Nuo to meto, kai Lietuva buvo prijungta prie sovietinių valstybių, taurioji lietuvių tauta temato tik skurdą, pažeminimą, kančias ir mirtį. Jų kraštas alinamas ir atiduodamas rusų karo veteranams. Lietuvių pramonė išdraskyta ir nuskurdinta, jų ūkio priemonės sunaikintos. Jų šeimos, bendruomenės institucijos išardytos, net sunaikintos"⁴¹.

Tai buvo pasakyta 1949 metais, - kai Lietuvoje liejosi kovotojų už laisvę ir nepriklausomybę kraujas.

Šaltiniai

1 Kuodytė D. Jungtinės Kęstučio apygardos kūrimas // Laisvės kovų archyvas (toliau -LKA). Nr.12 K. 1994. P.5-64; Nr.13. K. 1995. P.5-25; Žičkus-Širšė J. Istorija, žmonės, likimai // LKA. Nr.12 K. 1994. P.105-143; Gaurės užpuolimas (užrašė V.AImonaitis) // LKA. Nr.12 K. 1994. P.143-147; Nausėdaitė-Rasa N. Ne vien duona gyvi // LKA. Nr.12 K. 1994. P.147-163; Žemaitijos partizano dienoraštis (partizano Juozo Žagaro-Girdenio, Zuikio dienoraštis) // LKA. Nr.12 K. 1994. P264-287 ir kt

2.    LKP(b) Alytaus AK sekretoriaus V.Sakalausko raštas LKP(b) CK sekretoriui A.Sniečkui. 1944 08 02 // Lietuvos valstybinis visuomenės organizacijų archyvas (toliau - LVVOA). F.177L Ap.7. B.148. L52

3.    LKP(b) CK Organizacinio instruktorių skyriaus vedėjo D.Šupikovo informacija VKP(b) CK Instruktorių skyriaus vedėjui Šambergui apie padėtį išvaduotoje Lietuvoje 1944m. // LVVOA. F3377. Ap.58. B.854. L2

4.    LSSR NKVD OBB viršininko valst saug. pplk. Gusevo pranešimas LKP(b) CK Karinio skyriaus vedėjui Jakovlevui apie mobilizacijos į RA eigą LSSR ir apie LSSR NKVD OBB kovą su dezertyravimu ir karinės tarnybos RA vengimu 1945 01 15. Vis. slaptai / / LVVOA. F.177L Ap.8. B.188. L9, 11-13.

5 LKP(b) Tauragės sekretoriaus P.Murausko raštas LKP(b) CK sekretoriui ASniečkui Vis. slaptai // LVVOA. F.177L Ap.7. B.150. L7L

6.    LSSR prokuroro M.Baliasnikovo raštas LKP(b) CK Karinio skyriaus vedėjui apie karinės tarnybos vengimą. 1945 01 13. Nr3-100 // LVVOA. F.1771. Ap.8. B.188. LL

7.    Pažyma apie lietuviškojo banditiško-sukilėlių pogrindžio dalyvį Paulaitį, slapyvardžiu "Aidas". 1947 04 18. Vis. slaptai // Lietuvos valstybinis ypatingos reikšmės archyvas -buv. KGB archyvas (toliau - LVYRA). B.41180/3. T.l L.42; Tardymo protokolas. 1947 05 06. Vilnius // LVYRA. B.41180/3. T.l. L104; Kaltinamojo Paulaičio Petro, s. Kazio tardymo protokolo tęsinya 1947 06 12-1947 06 13 // LVYRA. B.41180/3. T.l. L.161-162; P.Paulaičio tardymo protokolaa Vilnius. 1957 11 26 // LVYRA. B.P-16325. T.3. L.163.

8. Kaltinamojo P.Paulaičio tardymo protokolas. Vilnius 1947 08 19 // LVYRA. B.41180/3.

T.l L262

9.    Išrašas iš Bakaus Prano, Antano s., parodymų. Raseiniai. 1947 03 31

10.    Agentūrinio informatoriaus Boroda pažyma apie partizanų formuotę Jurbarkai. Raseiniai. 1946 09. Vis. slaptai // L VYRA. B.41180/3. L49-50.

11 Areštuotojo Prano Bakaus tardymo protokolas 1947 02 12 // LVYRA B.41180/3. T.2 L67; Gervyliaus Jono, Jono a, tardymo protokolas. Raseiniai 1946 10 26 // LVYRA B.41180/3. T2 L54-55.

12.    Agentūrinio informatoriaus Boroda pažyma apie partizanų formuotę Jurbarkai. Raseiniai. 1946 09. Vis. slaptai // LVYRA. B.41180/3. L52-53.

13.    Kaltinamojo Skeršpyliaus Vytauto, Kazimiero a, tardymo protokolas 1946 10 01 // LVYRA. B.41180/3. T.2 L149.

14.    Paulaičio Petro, Kazio a, tardymo protokolas V. 1947 05 06 // LVYRA B33960/3. T.9. L311.

15.    Kaltinamojo Skeršpylaus Vytauto, Kazimiero s., tardymo protokolas. 1946 10 01 // LVYRA. B.41180/3. T.2 L.146-147.

16.    Ten pat L151

17.    Areštuotojo Prano Bakaus tardymo protokolas 1947 02 12 // LVYRA. B.41180/3. T.2 L.67-68.

18.    Išrašas iš kaltinamojo Paulaičio Petro, Nikodemo s., tardymo protokolo. 1947 02 24 / / LVVOA F3377. Ap.55. B210. L20.

19.    Agentūrinio informatoriaus Boroda pažyma apie partizanų formuotę Jurbarkai. Raseiniai 1946 09. Vis. slaptai // LVYRA B.41180/3. L49-50; G.M.Kisieliaus tardymo protokolas 1951 07 25 // LVYRA. B.33960/3. T.8. L12

20.    Liudininko Mykolaičio Broniaus, Jono s, tardymo protokolas Jurbarkas. 1946 02 24 // LVYRA. B33960/3. T.8. L44-47; Agentūrinio informatoriaus Boroda pažyma apie partizanų formuotę Jurbarkai. Raseiniai. 1946 09. Vis. slaptai // LVYRA. B.41180/3. B.41180/3. L50-5L

21.    Liudininko Knataičio Kleopo, Vinco s., tardymo protokolas. 1947 06 18. V. // LVYRA. B.41180/3. T.2 L116; Agentūrinio informatoriaus Boroda pažyma apie partizanų formuotę Jurbarkai. Raseiniai. 1946 09. Vis. slaptai // LVYRA. B.41180/3. L.50,53.

22.    Agentūrinio informatoriaus Boroda pažyma apie partizanų formuotę Jurbarkai. Raseiniai. 1946 09. Vis. slaptai // LVYRA. B.41180/3.

23.    Basčio Petro, Dominiko s., tardymo protokolas. Jurbarkas. 1946 01 02 // LVYRA. B.41180/3. T2 L47.

24.    P. Paulaičio ir V.Skešpyliaus akistatos protokolas 1947 06 10 // LVYRA B.41180/3. T.2 L177.

25.    Areštuotojo Paulaičio Petro, Kazio s, tardymo protokolas Tauragė. 1947 04 23 // LVYRA B.41180/3. T.L L74.

26.    Paulaičio Petro, Kazb s, tardymo protokolas V. 1947 05 06 // LVYRA B33960/3. T.9. L308-313; Pažyma apie lietuviškojo partizanų-sukilėlių pogrindžio dalyvį Paulaitį, slapyvardžiu Aidas // LVYRA. B.41180/3. L.42; Kaltinamojo Paulaičio Petro, Kazio s, kaltinamasis nuosprendis 1947 08 30 // LVYRA. B.41180/3. L15; Nutarimas dėl P.Paulaičio tardymo ir laikymo arešte pratęsimo. V. 1947 07 11 // LVYRA. B.41180/3. Lll; Areštuotojo Paulaičio Petro, Kazio s., tardymo protokolas. Tauragė. 1947 04 20 // LVYRA. a41180/3. T.L L49-50.

27.    Kratos protokolas. 1947 04 12 // LVYRA. B.41180/3. T.L L1L

28.    Kaltinamojo Paulaičio Petro, Kazio s., tardymo protokolas. V. 1947 08 13 // LVYRA. a41180/3. T.L L219.

29.    Kaltinamojo Paulaičio Petro, Kazio s, kaltinamasis nuosprendis. 1947 08 30 // LVYRA. B.41180/3. L17.

30.    Pažyma apie motyvus, persiunčiant Paulaičio Petro, Kazio s., tardymo bylą Nr.10224 tolesniam tyrimui SSRS MGB Ypatingajam pasitarimui 1947 08 20. Vis. slaptai // LVYRA. B.41180/3. T2 L317.

31.    Išrašas iš SSRS MGB Ypatingojo pasitarimo protokolo Nr.44. 1947 11 01 // LVYRA. R41180/3. T2. L319.

32 Kaltinamojo Zaskevičiaus Algimanto, Stasio a, tardymo protokolas. V. 1947 07 16 // LVYRA. B.41180/3. Neįrišti dokumentai voke. L38-39.

33.    Agentūrinio informatoriaus Boroda pažyma apie partizanų formuotę Jurbarkai. Raseiniai. 1946 09. Vis. slaptai // LVYRA. B.41180/3. L54-55.

34.    Nutarimas apie PPaulaičio areštą ir išsiuntimą į tremties vietą. Maskva. 1957 09 23 // LVYRA. B.P-16325-LI. T.4. L152

35.    KGB prie SSRS Ministrų Tarybos pirmininkui armijos generolui drg. Serovui LA. Maskva. Kopija: SSRS generaliniam prokurorui, tikrajam valstybės justicijos patarėjui drg. Rudenko R.A Maskva // LVYRA. B.41180/3. L58-59.

36.    Nutarimas apie PPaulaičio areštą ir išsiuntimą į tremties vietą. Maskva 1957 09 23 // LVYRA B.P-16325-LI. T.4. L152

37.    P.Paulaičio tardymo protokolas. V. 1957 11 28 // LVYRA BP-16325-LL T3. L167-168; P.Paulaičio tardymo protokolas V. 195712 03 // LVYRA BP-16325-U. T3. L169; Liudytojo Endriukaičio Vytauto, Jono s., tardymo protokolas V. 1958 02 10 // LVYRA. BP-16325-LL T.4. L74.1 p; Mickaičio Juozo, Juozo s, ir Paulaičio Petro, Kazio s., akistatos protokolas 1958 02 22 // LVYRA B.P-16325-LI. T3. L256.

38.    P.Paulaičio charakteristika 1957 12 21 // LVYRA BP-16325-LL T.3. L16L

39.    Nutarimas areštuoti Petrą Paulaitį. K. 1957 11 20 // LVYRA. BP-16325-LL L39. Hlp.

40.    Nuosprendis V. 1958 04 11-12 // LVYRA BP-16325-LL L143.

41.    W.EImer Ekblau (Klarko universitetas, JAV). Kalba JAV kongrese 1949 02 16 (ELTOS biuletenis 1949 04 27) // LVYRA. B.33960/3. T.10. L363. Ip.