PARTIZANO VYTAUTO LUKOŠEVIČIAUS-LIZDEIKOS GYVENIMAS IR KOVA

 (Kęstučio apygarda)

Elvyra Lukoševičiūtė-Narutienė

Vienintelė pastogė - miškas

Vytautas Lukoševičius gimė 1927m sausio 5d. Upynoje, Tauragės apskrityje. Pradžios mokyklą baigė Tauragėje. Lietuvai atgavus Vilnių, tėvai persikėlė į Vilnių. 1940m. Vytautas įstojo į Vytauto Didžiojo gimnaziją. Bolševikams okupavus Lietuvą, Vytautas persikėlė mokytis į Šilalės gimnaziją.

Vytauto tėvas Viktoras daug kentėjo Didžiojo karo metu ir nuo vokiečių ir nuo rusų: apie ketverius metus buvo priverstas kariauti įvairiuose caro kariuomenės frontuose, pateko vokiečiams į nelaisvę. Vokiečių nelaisvėje Štutgarte išbuvo porą metų, bet Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, pėsčias grįžo namo.

Kadangi per pirmąją bolševikų okupaciją jis turėjo slapstytis nuo išvežimo (vieno pažįstamo žydo buvo perspėtas), tai, antrajai bolševikų okupacijai artėjant, tėvui buvo sunku apsispręsti likti ar bėgti.

Antroji okupacija grėsė nelauktai Bolševikų frontui priartėjus labai staiga, teko greitai apsispręsti. Nuspręsta laikinai pasitraukti nuo fronto linijos su viltimi, kad atmuš bolševikus ir jie grįš į namus. Visa šeima su arkliais išvyksta, traukiasi Vokietijos link.

Bet čia, prie vokiečių sienos, įvyko šeimos tragedija. Vytautas pareiškia, kad jis negalįs palikti Lietuvos.

Tėvas mėgina atkalbėti septyniolikos metų sūnų, kad jis per jaunas, kad geriau jis, tėvas, pasitiksiąs. Vytautas traukiasi nuo fronto su mamą su seserimi ir dvylikos metų broliuku. Vytautas pasakė: "Ne senų reikia, o jaunų reikia, kad kovotų!"- ir išlipo iš vežimo. Paprašė, kad tėvas duotų jam revolverį. Tėvas jam atidavė, o mama drebančiomis rankomis apkabino ir mėgino dar vežime surasti jam šiltesnį rūbelį, paltą, nes jau buvo vėsu, spalio 8d. Vytautas nuramino mamą- "Aš lieku Lietuvoje. Man nieko nereikia. Savoje žemėje užteks man visko." Taip Vytautas atsiskyrė ir dingo nežinioje. Toks buvo tvirtas Vytauto apsisprendimas — likti Lietuvoje. O ir mūsų viltys — kad, frontams dingus, grįšime į Lietuvą ir mes...

Kryžius partizanui Vytautui Lukoševičiui, pastatytas 1992 06 06 Šilalės "Brolių kapinėse"

Šiandieną, po 48-erių metų tylos, iš tolimo krašto sunku visą Vytauto gyvenimo kelią Lietuvoje atsekti. Geležinė uždanga atskyrė mus nuo pavergtos Lietuvos, ryšys nutrūko. Pirmasis plyšelis susisiekti su giminėmis prasiskverbė 1989 metais per Kalėdas. Sužinojome, kad mūsų giminė išsklaidyta į visas puses, niekas neliko senose gyvenvietėse. Vieni atvargo, atkentėjo Sibiro kančias, kiti paliko kaulelius Sibire amžiams, treti, didžiai vargdami išmirė Lietuvoje. Lietuvoje išsilaikiusieji draugai, bauginami stribų, MKVD-istų, bolševikinio teroro ir tardymų, bijojo ką nors matyti ir girdėti, tylėjo, kad galėtų išlikti gyvi ir išsaugotų Tėvynės aukurą. Žuvusieji ir mirusieji nusinešė istorijos dalį į kapus. Dabar iš taip išblaškytos giminės ir draugų teko surinkti trupinėlius žinių apie Vytauto nueitą kelią.

Vytauto mokslo draugai, patys vėtyti ir mėtyti, kankinti ir po Sibirą vežiojami, nepamiršo savo mokslo draugo.

Prašvitus laisvės saulutei, klasiokų suvažiavime (1991m.) išdrįsta iškelti Vytauto paieškų klausimą. Suvažiavo iš

visur. Kasinėjo pagal partizanės nurodymą. Veltui. Antras kasinėjimas, kuriuo rūpinosi jau ir vienintelis atrastas pusbrolis, — taip pat nieko. Buvo atrastas netoliese medis su išskaptuotomis raidėmis - "V.L." Tos raidės atitinka pavardę — Vytautas Lukoševičius arba Vytautas Lizdeika - jo partizanišką slapyvardį.

Palikęs tėvus ir grįžęs nuo Vokietijos-Lietuvos sienos , Vytautas mėgino tęsti mokslą 7-oje Šilalės gimnazijos klasėje, tačiau NKVD ir stribai jam nedavė ramybės...

Klasės draugas Leonas rašo:

- Visi gyvenome nežinodami ateities, baimės apimti Nudžiugau, kad Vytautas atėjo pas mus. Jis sakė: "Grįžau, negaliu palikti Lietuvos ir tėviškės." Prašėme jį pasilikti pas mus, bet jis nesutiko ir grįžo į tuščius namus. Norėjo gyventi ir mokytis savarankiškai Nenorėjo kitiems sudaryti sunkumų, nors jį laikėme savo šeimos nariu ir mylėjome.

Tuoj prasidėjo baisiausi tardymai su visomis pasekmėmis. Klasėje Vytautas pasirodydavo su tardymo žymėmis. Tačiau apie tai nebuvo galima kalbėti Visi bijojo okupanto ir jo žiaurumų. Nors Vytautas buvo drąsus ir kantrus.

Septintoje klasėje Vytautas mokėsi su pertraukomis. Pavasarėjant stribai Vytautą pėsčią per sniegą ir purvą varė Pajūrio link ieškoti bunkerio. Po to jo ilgai nebuvo klasėje. Nežinojom, kur jis. Paskui atsirado. Ta proga atėjo Vytas pas mus. Atėjo ir mūsų klasės auklėtojas - mokytojas K.Jankus. Susėdus prie stalo, staiga - į mūsų namus įsiveržė stribai su automatais. Pasakė, kad mūsų namai apsupti. Mano tėvelis uždraudė pajudėti Atrodo, kad jie norėjo išprovokuoti...

Po to Vytautas kokią savaitę buvo klasėje. Vieną vakarą atėjo vienas pas mus. Padainavome partizaniškas dainas:

Štai, vaikeli,
imk savo kryželį,
tai bus atmintis nuo motutės.
Atmink, vaikeli,
kad čion dar liko tavo sena motutė.

Dainavome ir kitas dainas. Vakarieniavome. Buvo vėlus vakaras. Aš jį išlydėjau. Išėjęs pasakė: "Daugiau nebegaliu, išeinu iš Šilalės". Žadėjo eiti pas gimines. Apsikabinome, išsibučiavome, palikdami vienas kitą be žodžių. Tik pasakėm viens kitam, kad susitiksime. Tai buvo paskutinis vakaras. Išėjo į nežinią, iš kurios jam jau nebuvo lemta grįžti.

Sese, jis savo gyvybės kaina ant Lietuvos laisvės aukuro paliko mums gyvą, brangų, amžiną prisiminimą. Todėl klasiokų susitikime, kai tik buvo galima, nutarėme ieškoti Vyto palaikų. Norėjom atiduoti jam, nors žuvusiam, paskutinę pagarbą. Skaudu, kad palaikų neradome. Juk suvažiavome iš visos Lietuvos.

Kitas rašo:

-    1944m. rudenį Vytas su manim pradėjo mokslo metus, iš pradžių ar kiek pavėlavęs. Žinojome, kad jo tėvai išbėgę, kad jis gyvena su kažkokia senute. Nežinojome, ar ji yra giminaitė, ar šiaip priglaudusi šį jaunuolį. Žinodami, kad jis neturi tėvų, supratome, kad jam buvo trūkumų su pragyvenimu, su maistu. Kad jo neįžeistume, parinkdavome iš draugų, tų, kurie iš kaimo, nes jiems buvo lengviau su maisto produktais. Surinktą produktą perduodavome jo šeimininkei kad padėtų Vytui spręsti jo materialinę problemą.

1945m. pradžioje Vytautas areštuojamas. Buvo rengiama klasės saviveiklinė programa, kurioje jis dalyvavo. Iškilo problema, kad klasės pasirodymas gali neįvykti dėl Vytauto nebuvimo. Viena mergaitė per direktorių išprašė, kad Vytas būtų išleistas su sąlyga, kad po pasirodymo jis vėl sugrįš į saugumo žinią. Po pasirodymo nustebome pamatę Vytą vėl klasėje. Imame patarinėti, kad jam nebesaugu. Taip po antro arešto, 1945m. kovo pirmoje pusėje, jis palieka Šilalę ir mus, klasės draugus.

Pusbrolis Stasys Beitas pasakoja:

-    1945m balandžio mėnesio pradžioje atvyko pas mus Vytautas. Mes, Beitai gyvenome pas Jurgutį Vabolių kaime, nes 1944m. gruodžio 27d. mus išvarė iš ūkio su turto konfiskacija. Vytas papasakojo, kad tėvus, seserį ir brolį palikęs važiuojant per Jūros tiltą. Mus apgyvendino pagrindiniame name.

Iš čia slapta išvykome į Pagramančius pasiimti iš Didkiemio rusiško automato PPS ir belgiško pistoleto. Nakčia sugrįžome pas Jurgutį ir laikėmės pas juos iki gruodžio pradžios. Mano sesuo Bronė įsidarbino Šiauduvoje, Petrausko dvare, šeimininke, nes ten buvo įkurtas kooperatyvas. Matiukovas, vienas iš gyventojų, pranešė čekistams, kad mes laikomės pas Jurgutį. Pajutę čekistų siautimą, iššokome iš antro aukšto ir per sodą, pasislėpdami, pabėgome į miškelį ir po eglute stebėjome čekistus. Į namus sugrįžome jiems išvažiavus. Jurgutis, mus pamatęs ir dar su ginklais, tuoj išvarė. Mes tuoj ir išvykome pas mano seserį Bronę į Šiauduvą ir ten apsigyvenome. Ten susitikdavome su partizanais Karbausko-Margio ir Kęstučio būriu bei apygarda. Ten gyvenant ne sykį teko slapstytis bei nakvoti miške, kai kam trukdėme. Pas Bronę gyvenome iki 1945m liepos 15d. Iš Katyčių atvažiavo Joana su mano mama, kad eitume iš miško į laisvę. Jos gyveno buvusiame vokiečių ūkyje. Iš karto neišėjome. Pasikalbėję su būrio vadais, jie patarė eiti į laisvą gyvenimą, kad dar mes esame per jauni Taip ir padarėme.

Išėjome pėsčiomis į Katyčius, aplenkdami Šilalės miestelį. Katyčiuose padėjome moteriškėms šienauti, rugius pjauti. Pakalbėjome, kad reikia grįžti ir baigti vidurinę mokyklą. Vytas atsisakė, motyvuodamas, kad būsiąs mano šeimai našta. Jis nusprendė eiti dirbti. Mano tėvuko brolio dukra ir jos vyras Hoverlingas pasiūlė į Naktiškių malūną svėrėju ir sąskaitininku. Vytas susitiko su partizanais ir 1946m. kovo mėn. išėjo su jais į Didkiemio, Vainuto, Žvingių ir Laumenų miškus, kur ir žuvo.

Pasakojama, kad 1946 metais birželio ld. buvo labai didelis rusų ir stribų siautimas. Žuvo per 10 partizanų prie Luomos upelio, o Vytautas ir Dargužas Mečislovas liko gyvi vienas iš jų įlipo į tankų medį, o kitas pasinėrė baloje, ir liko gyvi. Dargužas buvo geras jo draugas, Šilalės gimnazijos mokinys.

Buvęs ryšininkas Žymančius Titas patvirtina tai ir kad sekmadienį visi nukauti partizanai buvo miesteliuose susodinti ir išniekinti. Žuvo jų 17, likę gyvi dviese - Vytautas-Lizdeika ir Mečislovas Dargužas-Aras. Vytas priklausė II būrio 3-iai kuopai, nors tie pavadinimai keisdavosi ir net dažnai Iš pradžių buvo I būrya Jo kuopos vadas buvo Šalna, o būrio vadas - Margis.

Vytautas žuvęs 1946m. per Šv. Roką. Tą šeštadienį Spraudaičių kaime jis su kitu partizanu turėjo užduotį. Per tą kaimą važiavę keturi sunkvežimiai su kareiviais rusais. Pamatę du vyrus, rusai pradėjo šaudyti. Vytas lipęs per tvorą ar vielą, ir tada jį nušovė. O kitas pabėgęs. Tą pastebėjo netoliese buvęs partizanų būrys. Jie išbėgę iš priešingos pusės ir nuo kalnelio, su vokišku kulkosvaidžiu tiek šaudė į rusus, kad rusų sunkvežimių ratai buvo kruvini Šaudė iš vokiečių fronto pabėgęs vokiečių karys, vadinamas — vokietuku. Jis visą laiką su savimi tempė tą kulkosvaidį ir ne vieną kartą apgynė partizanus. Jo vardas Erikas, mokėjęs gerai lietuviškai, bet buvęs grynakraujis vokietis. Rusai šiaip taip pabėgo, o Vytą skubėjo laidoti Laumenų miške. Palaidojus Vytautą, jo draugas Mečislovas Dargužas-Aras prie kapelio sueiliavo:

Išdygo kapas tarp eglaičių
Ir juodas kryžius iš šakų,
Be vėjo blaškomo našlaičio,
Be rūtų kvepiančių kerų.

Čia niekas jojo neraudojo,
Niekas nelaikė jo ilgai,
Tik ginklų broliai rūstūs ėjo,
"Sudiev!"- pasakė jam tyliai.

Ir liko kapas užmaskuotas
Didžiulio miško glūdumoj,
O veidas žemėmis užklotas
Jaunyste žydinčioj jėgoj.

Lizdeikai - Aras

Vėliau šią dainą dainuodavo pagal melodiją — "Atskriski, raibas sakalėli!"

Tai tiek buvo galima surasti žinių apie Vytautą. Aš pats, dvi seserys, senutė mamutė ir du broliai buvome išvežti į Sibirą. Grįžome tik 1967 metais į Lietuvą.

Pusseserė Bronė rašo:

- Mano vyras įdarbino Vytautą į Naktiškių malūną ir gyveno pas mus tris mėnesius. Vos praėjo keli mėnesiai, pajutęs, kad juo susidomėta: kas jis per vienas, iš kur jis atkeliavęs, nusprendžia eiti į mišką. Norėjome atkalbėti, bet nesileido į jokias kalbas. Sakė, kad kiti jau seniai kovoja. Neilgai jam teko kovoti. Žmonės kalbėjo, kad tą naktį, kai žuvo, jo draugai jo kūną nuvežė į Didkiemio kapines ir palaidojo neseniai laidotame kape. Bet, čia tik nugirstos kalbos, tiesos nežinau. Buvo tokie laikai, kad verkti galėjome tik naktį, o kalbėti tuo labiau...

Netrukus mano vyras buvo suimtas už ryšius su miškiniais (lietuvio išduotas). Grįžo iš Sibiro po 15 metų. Aš su vaikais (šešių, keturių ir pusės metų), suspėjau pasislėpti. Sirgusią mamą ir seserį išvežė. Ten ir mirė motinėlė po metų iš bado, o sesuo grįžo po 10-ies metų.

Partizanė ‘Rūta" rašo:

-    Jūs prašote, kad parašyčiau, kur Vytautas žuvo, to kaimo pavadinimą. Man partizanai sakė, kad žuvo Spraudaičių kaime, palaidojome Laumenų miške. Jis žuvo susidūrime su rusais, kurie važiavo iš Žvingių. Kasinėjant negalėjome surasti. Per tokį ilgą metų laiką, (48-eri metai) viskas pasikeitė. Nupjauti medžiai, išarta...

Aš pati nežinau, kur mano mamos, dviejų seserų ir brolio kapas, kurie buvo išvežti į Mordoviją. Grįžau 1956 metais.

Vytautas iš pirmo būrio buvo perkeltas į antrą Margio būrį, nes pirmame susidarė per daug vyrų. Buvo drąsus, energingas, jokių svaigalų negėrė. Sakė, kad kai išeis į laisvą Lietuvą, tada išgers.

Klasės draugė rašo:

-    Aš galiu parašyti tai, kas buvo kalbama klasės subuvime. Jis dirbo Klaipėdos krašte.. Pasakojo ten, kad Vytas išėjo iš Šilalės anksti rytą. Išėjo pėsčias, kad kas keli žingsniai atsigręždamas žiūrėjęs į tolstantį bažnyčios bokštą. Tas jam nepaprastą graudulį sukėlė. Jis čia buvo gimęs, o taip pamilo Šilalę.

Vytautui kryžius - kapinėse ir jo kovų laukuose

1992m. birželio 6 dieną į Šilalę susirinko nemažas būrys artimųjų, giminių ir draugų į iškilmes pagerbti Vytautą Lukoševičių, partizaną, žuvusį kovose už laisvę. Šilalės bažnyčioje atlaikomos iškilmingos Šv. Mišios. Pašventinami du kryžiai. Vienas kryžius pastatytas Šilalės Brolių kapinėse, kur palaidoti laisvės kovose Šilalės apylinkėję žuvę partizanai. Antras kryžius pastatytas Vytauto kovų laukuose, Žvingių-Laumenų-Kamščių kryžkelėje, kur vyko mūšis su KGB-istais. KGB-istai buvo sumušti. Vytautas buvo vienintelė auka šiose kautynėse, kurios buvo 1946 metais vasarą, savaitę prieš šventą Roką.

Saulėtą dieną, pavasario žydinčioje gamtoje, gegutei kukuojant, kryžių šventinimui susirinkę Vytauto mokslo draugai, giminės ir artimieji išreiškė pagarbą Vytautui ir savo jausmus nuoširdžiai išsakė žodžiais.