Partizanai: Istorija ir dabartis

LAISVĖS KELIU

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI

Algirdas Šertvytis

Pratarmė

Pagaliau įvyko tai, ko daugel dešimtmečių laukė okupacijos kryžių nešdama ir ne kartą sielvarto ašaras braukusi Lietuva. Kelias iki nepriklausomybės, paskelbtos 1990m. kovo 11 dieną, buvo ne tik erškėčiuotas, bet ir apsčiai tos laisvės aukų krauju apšlakstytas. Nors dar ir dabar negalime tvirtinti esą visiškai laisvi, tačiau atėjo laikas istoriškai užfiksuoti bent jau tą Laisvės kelio etapą, kuris nueitas 1940-1991 metais, nes dalyvių ir liudytojų kasmet belieka vis mažiau.

Būdamas ne tik to etapo įvykių liudytoju, bet ir tiesioginiu jų dalyviu, jaučiu pareigą, kiek tai man pavyks, padėti atkurti kai kuriuos to laisvės kelio istorijos puslapius.

Istorija, kuri 45-eriems metams atskyrė mane nuo Lietuvos padangės ir atsiėjo man 15 metų "kurorto" už bolševikinių spygliuotų vielų, yra susijusi su pirma didžiausia lietuvių tautinio pogrindžio organizacija Lietuvos Laisvės Armija (LLA). Kadangi niekada neturėjau galimybių naudotis bibliografine medžiaga šia tema (jei tokia išvis Lietuvoje yra), galiu operuoti vien savo prisiminimais bei įspūdžiais.

Manau, neklysiu, darydamas prielaidą, kad LLA buvo tam tikras Lietuvos Aktyvistų Fronto (LAF) tęsinys, gal tik su tuo skirtumu, kad LAF buvo ne organizacija, o greičiau spontaniškas aktyvus išsivadavimo iš pirmosios bolševikinės okupacijos 1940-1941 metais judėjimas, neturėjęs tipiškos organizacinės struktūros kaip LLA.

LLA, nepaisant demagogiško šios organizacijos traktavimo tarybiniuose šaltiniuose, buvo tam tikra nacionalinės savigynos forma, susikūrusi dėl kolonijinės Reicho politikos Rytų regione. Tai pirmoji konkreti lietuvių reakcija į tokius fašistinės Vokietijos vadovybės veiksmus Lietuvos ir jos gyventojų

Algirdas Šertvytis Vilniuje, 1975m.

atžvilgiu, kaip skubus Laikinosios Lietuvos Vyriausybės paleidimas ir represijos prieš kai kuriuos jos narius, okupacinio režimo įvedimas Lietuvos teritorijoje, užuot atkūrus nepriklausomybę, Vermachto bandymai sušluoti Lietuvos jaunimą į SS divizijas ir šitaip sukelti fizinio sunaikinimo pavojų, priverstinės darbo jėgos deportacija į Reichą ir kt

Todėl marionetinių Lietuvos istorijos falsifikatorių bei jų dirigentų (metropolijoje) pastangos vaizduoti LLA kaip profašistinę (o dar dažniau ir kaip grynai fašistinę — A.Š.) organizaciją, atseit visokeriopai talkinusią vokiečių okupantams, yra ne kas kita, kaip eilinis dezinformacijos ir šmeižtų jovalas, tarnavęs Raudonosios imperijos tikslams.

Mano kartėlis, kurio čia nė nebandau slėpti, adresuotas gal ne tiek buvusiems Kremliaus politikos Pabaltijyje strategams, kiek tiems, atsiprašant, tėvynainiams, kurie, tiek metų pūtę į okupantų dūdą ir už tai užsitarnavę ordinus, medalius, mokslinius laipsnius, komfortiškus butus bei respublikinio rango pensijas, dar ir dabar, gerai žinodami klaikų penkiasdešimtmetės Lietuvos okupacijos balansą, velkasi nepriklausomybės keliu atbuli, skleisdami aplink save troškų bolševikinių pagirių tvaiką.

Tai liudija ne tik iki gyvo kaulo įsibjaurėję parlamento rietenos, bevaisė socialinė ir ekonominė ekvilibristika vyriausybėje, bet ir šiandieninė, ne pagal valstybės (tik ką iš griuvėsių besikeliančios) kišenę gausi ir labai jau įvairiais "aromatais" atsiduodanti periodinė lietuviškoji spauda (tiksliau - tam tikra jos dalis). Nuo šių virusų išgydys tik laikas ir normali ekonomikos bei visuomeninio gyvenimo raida respublikoje, jei sugebėsime tokią garantuoti. Deja, kol kas ji vis dar reanimacijos būklėje.

'Išvaduotojai' keičiasi, pavojai lieka

Pirmųjų išvadavimo iliuzijų banga, sukelta žaibiško Vermachto žygio per Lietuvą, greitai atslūgo, užleisdama vietą palaipsniui kylančiam nusivylimui ir politinei apatijai. Tokia situacija darėsi dvigubai pavojingesnė. Viena, ji buvo paranki Reicho okupacinės valdžios organams, visomis priemonėmis ir visose sferose siekusiems demonstruoti Lietuvos valstybingumo bei jos gyventojų tautinės sąmonės ignoravimą. Antra, didėjantis gyventojų nepasitenkinimas galėjo būti sėkmingai panaudojamas fronto užnugaryje veikusios bolševikinės agentūros, nuo pat pirmųjų 1940m okupacijos dienų siekusios skaldyti mūsų tautą ir paversti mus aklais ir paklusniais savo imperinių užmačių talkininkais.

Šių pavojų akivaizdoje ir iškilo būtinybė pabandyti išsaugoti mūsų tautoje bent tai ką dar galima buvo išsaugoti ir kas iš esmės buvo svarbiausia, būtent - gyvąją (fizinę) tautos jėgą, o kartu ir atitinkamą jos imunitetą. Tų idėjų pagrindas buvo toks: mes per maži ir per silpni, kad galėtume beatodairiškai pulti į vieną ar kitą "išvaduotojų" glėbį, suvokdami kas mūsų tame glėbyje laukia.

Realizuoti šią idėją ir ėmėsi LLA. Gal todėl Lietuvoje nebuvo suformuota nė viena SS divizija, tuo tarpu kai Latvijoje tokių atsirado 2, o Estijoje net 3. Estijos gyventojų skaičius Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo sumažėjęs nuo 1,7 milijono iki 900000, o Latvijoje beveik 50 proc. respublikos gyventojų šiandien sudaro atėjūnai iš Rusijos. Faktai kalba patys už save.

Kaip ir kokiomis aplinkybėmis man teko sueiti į sąlytį su LLA organizacija?

Tai įvyko 1942m. vasarą. Tuo metu dirbau Vilniuje, Lietuvos Geležinkelių valdyboje, eismo įvykių tyrimo skyriuje. Dėl okupacinės vokiečių valdžios politikos gyventojų nuotaikos buvo prislėgtos, didėjo nerimas ypač dėl lietuvių jaunimo likimo. Šią rūškaną atmosferą tirštino siaubingų 1940m birželio dienų prisiminimai, kai tūkstančiai niekuo nekaltų mūsų tėvynainių gyvuliniais vagonais buvo išvežami į Sibirą. Nedavė ramybės mintis, kad Lietuvos geležinkelininkai tada liko pasyvūs tos tragedijos stebėtojai, o kai kuria prasme ir jos taikintojai, užuot sužlugdę arba bent sutrukdę šią barbarišką okupantų akciją. Be to, brendo pavojus, jog panaši akcija gali pasikartoti, tik jau Vakarų kryptimi Bendraminčių pastangomis rudeniop Vilniuje susibūrė grupė geležinkelininkų aktyvistų, pasivadinusi LGLKS (Lietuvos Geležinkelininkų Laisvės Kovotojų Sąjunga). Steigiamasis susirinkimas įvyko Čiurlionio g., privačiame vieno aukšto name, kurio dabar jau nėra. Nėra ir to namo, kur gyvenau su bendraminčiu kauniečiu Vytautu K. Tai buvo geležinkelio žinybos trijų aukštų mūrinis pastatas (priešais geležinkelio stotį), dabar čia skveras ir keletas prekybos kioskų.

Buvo užsibrėžta organizacijos veiklą išplėsti visame Lietuvos geležinkelių tinkle ir - iškilus stambių represijų pavojui paralyžiuoti geležinkelių eismą. Be to, buvo nutarta leisti ir platinti periodinį informacinį biuletenį. Jį redaguoti buvo pavesta man. Iniciatyvinėje grupėje, be mudviejų su Vytautu K, buvo dar 5-6 žmonės.

Biuletenį spausdindavome naktimis mano tarnybiniame bute, jau minėtame name. Technika buvo labai primityvi — šapirografas, kurį Vytas parsinešdavo iš darbavietės (buv. Vilniaus Geležinkelių eksploatacijos ruožas; tas pastatas išliko, jame dabar bilietų kasos). Tais pačiais kanalais apsirūpindavome ir popieriumi. Biuletenį platindavome įvairiais būdais: dalį įmaišydavome kartu su tarnybine korespondencija, dalį išsiuntinėdavome per patikimus geležinkelininkus. Konspiracija, tenka pripažinti, buvo gana žemo lygio. Bet mus lydėjo sėkmė, todėl nė karto "nesudegėm".

Kartą vėlyvą, žvarbų 1942 metų rudens vakarą susiruošėme mano bute spausdinti eilinį biuletenį. Butas buvo antrame aukšte, su langais į geležinkelio stoties aikštę, Uždangstę specialiomis popierinėmis užuolaidomis langus, vykdydami karo komendantūros reikalavimą, stvėrėmės darbo. Vieni ruošė popierių, kiti plušėjo prie šapirografo, treti dėliojo jau gatavus lapus ant lovų ir grindų, kad greičiau džiūtų dažai. Staiga duris sudrebino stiprus beldimas. Nusmelkė mintis, kad gali būti krata. Vyrai puolė rinkti ir žaibiškai grūsti lapus į kampe liepsnojančią koklinę krosnį. Tai buvo sekundžių reikalas. Aš tuo tarpu užsimečiau vokišką uniforminį švarką ir, priėjęs prie durų, kiek įmanydamas ramesniu balsu paklausiau - dėl visa ko vokiečių kalba:

-    Wer ist da? (Kas ten?)

-    Aufmachen, zum Donnerwettert (Atidarykite, šimts velnių!), - pasigirdo pikta komanda, palydėta spyrio į duris.

Taip buvo laimėtos tos, galbūt viską lemiančios, kelios sekundės. Atidaręs duris, laiptinės aikštelėje išvydau du augalotus kariškius, vienas iš kurių buvo feldfebelis (viršila). Kiek aprimau, pamatęs, jog į vidų jie nesiveržia. Tačiau pasipylė serija keiksmų ir priekaištų dėl nepakankamai aptemdytų langų ir įspėjimas, kad kitą kartą būsiu pristatytas komendantūron.

Švystelėję kišeniniu žibintuvėliu į tuščią koridorių, kurio gale buvo mūsų "spaustuvė", jie neskubėdami nutrepsėjo laiptais žemyn. Kaip supratau, tą naktį jie patruliavo geležinkelio stoties aikštėje.

Netrukus žinia apie LGLKS egzistavimą pasiekė LLA štabą Vilniuje.

Per štabo įgaliotinį Adolfą Kubilių, veikusį pogrindyje, aš ir Šarūnas Jazdauskas, gyvenęs pas mane (pirmasis per tardymus nukankintas, antrasis - buv. politkalinys, miręs 1991m. Vilniuje), buvome pakviesti į štabo būstinę Gedimino gatvėje, netoli Katedros, daugiaaukščiame name. Tai galėjo būti 1943 metų pavasarį. Štabas buvo privačiame bute. Pasakę slaptažodį, buvome palydėti į aptemdytą didelę svetainę, kurios kampe už rašomojo stato, papuošto trispalve vėliavėle, į mus įdėmiai žvelgė gana dar jaunos išvaizdos vyras, kaip vėliau paaiškėjo, LLA vadas Kazys Veverskis.

Jis pasiūlė LGLKS įsilieti į kur kas solidesnę negu mūsiškė pogrindžio organizaciją — LLA, čia pat trumpai apibūdinęs jos esmę ir užduotis. Mums ypač imponavo tai, kad šiai organizacijai vadovavo buvę kadriniai Lietuvos kariuomenės karininkai ir kad pati organizacija, kaip supratom, buvo kur kas platesnės apimties.

Kalba toliau nukrypo į nelinksmą artimiausios ateities perspektyvą, ypač dėl vokiečių nesėkmių Rytų fronte ir galimos antros bolševikų okupacijos. Reikėjo rengtis ją sutikti kiek galima geriau susiorganizavus: apsirūpinti ginklais, techninių ryšių priemonėmis, turėti gerai parengtus struktūrinius padalinius ir t.t

Buvo susitarta, kad LGLKS inkorporuojama į LLA, taigi mes įstojome į Lietuvos Laisvės Armiją. Kadangi aš turėjau spec. leidimą tarnybos reikalais naudotis visų tipų traukiniais, be to, gerai mokėjau vokiečių kalbą, man buvo patikėtos ryšininko pareigos ypatingiems uždaviniams.

Svarbiausias darbas buvo platinti nelegalią spaudą, ją išvežiojant po didesnius Lietuvos miestus - Kauną, Šiaulius, Panevėžį, Uteną, Biržus ir kt.

Dažniausiai man teko vežioti laikraštukus "Į Laisvę" ir "Karines ir politines žinias". Kelionėse pasitaikydavo tikrai aštrių situacijų, ne kartą teko "eiti skustuvo ašmenimis".

Tai buvo 1943 metų vasarą. Gavęs solidų ryšulį "dar šilto" eilinio "Į Laisvę" numerio*, vakarop įlipau į keleivinį traukinį Vilnius - Kaunas ir leidausi į Šiaulius. Vagonai buvo vokiški, seno tipo, su nuleidžiamais langais. Kupė buvome penkiese aš su pažįstamu geležinkelininku ir trejetas civilių, tarp jų dvi moterys. Kelionė traukiniu tais laikais nebuvo saugi, nes Vilniaus krašte ypač smarkiai veikė partizanų gaujos, o jų būdavo visokio plauko - ir raudonųjų, ir baltųjų, t.y. lenkų AK (Armija Krajova). Išardydavo bėgius, sprogdindavo minas (man tai keletą kartų pasitaikė), apšaudydavo. Kartais ištisas valandas traukinys prastovėdavo, kol sutaisydavo bėgius. Tąsyk Kauną pasiekėme be nuotykių. Jie prasidėjo jau pačioje Kauno geležinkelio stotyje. Mūsų sąstatą priėmė į antrą kelią. Stotis buvo aptemdyta, tačiau pro langus spėjau pastebėti, kad peronas pilnas kariškių. Vos traukiniui sustojus, pasigirdo durų pyškėjimas ir komandos;

- Ne judėt iš vietų. Atidaryti lagaminus!

Kratos traukiniuose tada buvo ne naujiena. Svarbiausias tikslas — pasiplėšikauti, iš civilių atiminėdavo maisto produktus.

*Nelegali spaustuvė buvo Vilniuje, Šopeno g. 3 (5?), antrame seno pastato aukšte. Apačioje buvo vokiečių žandarmerijos bendrabutis, todėl gana saugu, nes negalėjo kilti įtarimų. Vienas iš "spaustuvininkų" buvo Jonas Zakaras. Prie jo dar grįšiu. Antroje gatvės pusėje, name Nr.4, gyvenau tada aš pats, pavasarį persikėlęs iš namo prie stoties.

Mano situacijoje toji komanda buvo tolygi peiliui, įremtam į gerklę. Žinoma, aš, būdamas uniformuotas ir gerai kalbėdamas vokiškai, galėjau paprasčiausiai pakilti ir išeiti, deja... po suolu buvo tas nelemtas spaudos ryšulys! Galvoti nebuvo kada, veikiau žaibiškai ir įžūliai timptelėjęs diržus, nuleidau

langą iš priešingos perono pusės ir, pasinaudojęs veik absoliučia tamsa, nėriau pro langą. Apsidairęs ar niekas nepastebėjo, nusimečiau uniforminę milinę ir pašnibždėjau savo prieteliui:

—    Duok paketą! Greitai!

Kai ryšulys šmėžtelėjo lange, užmečiau ant jo milinę ir žengiau ištisai sąstato, įsijungęs ant krūtinės kybojusį signalinį žibintuvėlį, su kuriuo kelionėse niekada nesiskirdavau. Žodžiu, vaidinau konduktorių. Vos man spėjus pasiekti kitą vagoną, iš tamsos pasigirdo staigi kaip šūvis komanda-

—    Halt! Wer ist da? (Stok! Kas eina?)

—    Zugkontrolle! (Sąstato apžiūra!), - atsakiau kiek galėdamas ramesniu balsu, bet nesustojau, tik žemiau pasilaikiau, tarsi apžiūrinėdamas ašis. Baimės tą akimirką nejaučiau. Viskas baigėsi laimingai Aplenkęs garvežį, žengiau į peroną ir nuėjau stoties pastato link. Pasiekęs stotį, nepaisydamas aibės kariškių ir gestapininkų, nėriau į gerai man žinomas duris su lentele "Bahn-hofspolizei" (Geležinkelio policija). Ten turėjome "savo žmonių". Jų, deja, tuo metu nebuvo. Už rašomojo stalo sėdėjo jaunas, man nepažįstamas vachmistras. Į mano klausimą, ar galėčiau pamatyti vyr. vachmistrą G., atsakė, kad jis budės tik nuo 8 val. ryto. Stengdamasis neparodyti nė mažiausio sumišimo, atkišau budinčiam savo paketą ir pridūriau, kad po poros valandų atsiimsiu, nes noriu dar suspėti užeiti pas pažįstamus. Budintis, linktelėjęs galvą, pakišo paketą po stalu ir, patogiau įsitaisęs kėdėje, kaip atrodė, rengėsi snūstelėti Tik uždaręs paskui save nuovados duris ir vėl atsidūręs tamsiame, kariškių užtvindytame perone, suvokiau, kaip rizikuoju. Po geros valandos grįžau į stotį ir, sužinojęs, kad traukinys į Šiaulius išeis maždaug po pusvalandžio, atsiėmiau savo "bagažą", galutinai apsiraminęs. Kelionę baigiau laimingai.

Kitas nervinis stresas, susijęs su spaudos platinimu, mane ištiko Radviliškio stotyje 1944 metų pavasarį. Kaip ir tąsyk, važiavau per Kauną, tik ryšulys buvo gal du kartus didesnis. Auštant pajudėjome iš Kauno, stotyje buvo ramu. Netrukus vagono langai aprasojo nuo lietaus lašų. Užliūliavo monotoniškas ratų stuksenimas, ir aš nepajutau kaip užsnūdau. Kol pasiekėme Radviliškį, lietus jau pylė kaip iš kibiro. Sąstatui sustojus, keleiviai pabiro iš vagonų ir vienas per kitą puolė į stotį. Pasekiau paskui juos. Beskubant paketas išslydo iš po pažasties ir žnegtelėjo ant betoninio perono. Raiščiai trūko, ir paketo turinys pasipylė po mano kojomis. O iš traukinio lipo ne vien civiliai. Kaip visada, daugiausia išlipo kariškių, kurių ir be to buvo pilnas peronas. Akimirka, ir veik kartu su paketu ant perono nulėkė ir mano uniforminė milinė. Viską, kas po mano kojomis pasipylė, susėmiau į milinę ir, tarsi niekuo dėtas, nužingsniavau į.. geležinkelio policijos būstinę. Pažįstamų, o tiksliau, "savo žmonių", buvo ir ten. Radau kaip tik vieną iš jų — vyr. vachmistrą Juozą V. Toliau, aišku, jau viskas buvo gerai. Fortūna ir šį kartą nenusisuko. Panašiai buvo dar daug daug kartų.

Taip praėjo dveji su puse metų Vilniuje. Pagaliau atėjo lemtingoji (ypač man) 1944 metų vasara. Liepos trečioji tapo ta kryžkele, kuri apsprendė visą tolimesnį mano likimą. Buvo pirmadienis. Su Šarūnu Jazdausku, kuris buvo priverstas pereiti į nelegalią padėtį, sekmadienį buvome pavažiavę į Trakus, bet grįžome tik paryčiais, nes kažkur prieš Lentvarį buvo išsprogdinta geležinkelio linija.

Toli rytuose jau griaudėjo artilerijos kanonada. Frontas artėjo. Kol suremontavo kelią, grįžome jau visai prašvitus. Geležinkelio stotyje berods dar nieko ypatingo nepastebėjome. Pirmas nerimo signalas mūsų laukė jau prie namų. Gyvenau tada jau Aguonų (dabar Gėlių) ir Mindaugo gatvių kampe, dviaukščiame name. Laiptinėje susitikome vidutinio amžiaus vyriškį, pabėgusį iš Lukiškių kalėjimo. Jis kalbėjo lenkiškai, tačiau supratome, kad anksti ryte lietuviai prižiūrėtojai paleido visus kalinius, už ką vokiečių valdžia labai įtūžo ir dabar po visą miestą vaikosi bėglius. Žmogus ieškojo prieglobsčio pas kažkokius savo pažįstamus. Sunerimom ir mes. Susitarėm, kad aš užbėgsiu į Geležinkelio valdybą sužinoti apie padėtį, o Šarūnas - į LLA štabą. Turėjome po poros valandų susitikti. Jau artėdamas prie savo įstaigos, supratau, kad reikalai rimti. Prie valdybos stovėjo kolona kariškų sunkvežimių, į kuriuos skubiai buvo kraunamos kažkokios dėžės ir paketai. Turiu paaiškinti, kad lietuviškos Geležinkelių valdybos, kurioje pradėjau dirbti 1942 metų rugpjūčio pradžioje, kaipo tokios 1944 metais jau nebebuvo - ji buvo likviduota 1942 metų žiemą, o jos likučiai perėjo į vokiečių valdybą - "Eisenbahndirektion 3 Wilna". Tarp tų likučių buvau ir aš, nes paliko tik gerai mokančius vokiečių kalbą. Koridoriuje kakta kakton susidūriau su sekretore vokietaite,

Šarūnas Jazdauskas-Normis. Vilnius, 1970m.

kuri pasakė, kad skubiai atsiimčiau evakuacijos pažymėjimą, nes direkcija keliasi į Pomeraniją. Pažymėjime perskaičiau- nauja paskyrimo vieta - Breslau (dabartinis Vroclavas, Lenkijoje). Atsirakinęs savo darbo kambarį, viską radau taip, kaip buvau palikęs šeštadienį: telefonas ir rašomoji mašinėlė ant stalo, spinta, prigrūsta aplankalų, korespondencija. Reikėjo skubiai veikti, tik nežinojau kaip. Nežinia, ką pasakys grįžęs Šarūnas. Tad nuskubėjau namo. Po keletos minučių namuose pasirodė ir Šarūnas Jazdauskas, visas suplukęs, susijaudinęs. Iš jo sužinojau, kad frontas Baltgudijoje staiga pasistūmėjo į Vakarus ir po poros dienų gali pasiekti Vilnių. Antra, LLA štabas evakuojasi į kažkokį dvarą prie Radviliškio. Tam esą reikalingas dengtas vagonas, kurį "suorganizuoti" pavesta man. Kartu su Šarūnu Jazdausku nulėkiau į stotį, susiradau stoties budėtoją, kuris, laimė, kaip tik buvo "mūsiškis", ir paaiškinau užduotį. Po kokių dvidešimt minučių vagonas jau stovėjo prie bagažo sandėlio rampos. Sandėlininkui buvo pasakyta, kad vagonas paduotas Geležinkelio valdybos dokumentacijai evakuoti ir kad niekas nedrįstų panaudoti jo kitiems reikalams. O stotyje ir aplink ją jau telkėsi minios išsigandusių žmonių su ryšuliais ir lagaminais, skubančių palikti Vilnių. Šarūnas, pasigavęs vežiką, nulėkė į štabą, o aš — į namus pasiimti daiktų. Kai grįžau, vagone jau buvo viskas, kas reikalinga, sukrauta. Čia jau radau ir štabo atstovą Adolfą Kubilių su stoties viršininko pavaduotoju Broniumi Gurėnu, kuris irgi buvo "mūsiškis".

Bronius Gurėnas šypsodamasis ištiesė man vokišką vagonų palydos lipdę su įstriža raudona juosta, kurioje išspausdinta "Dienstgut" (tarnybinis krovinys). Man beliko pažymėti išsiuntimo datą ir stotį, paskyrimo stotį ir siuntėją. Didelėmis raidėmis užrašiau:

"Eisenbahndirektion 3 Wilna" ir prilipdžiau lipdę tam skirtoje vietoje, ant vagono kampo. Dabar galėjome būti jau beveik ramūs. "Beveik" todėl, kad mus dar turėjo prikabinti prie sąstato, o tai buvo ne taip paprasta, nes visi keliai buvo užkimšti vagonų, visur baisi sumaištis, o dar reikia susirasti manevrinį garvežį. Pagaliau viskas baigėsi sėkmingai, ir pavakariop sąstatas pajudėjo iš Vilniaus. Maždaug apie Žąslius pamatėme virš Vilniaus plykstelėjusią pašvaistę ir išgirdom duslų griausmą. Supratom, kad Vilnių jau bombarduoja. Vadinasi, išbildėjome laiku. Vidurnaktį pasiekėme Kauną, kuris taipogi buvo užkimštas sąstatų. Kita problema - kad mus prikabintų prie sąstato, einančio Radviliškio pusėn. Veikti vėl teko man. Laimei, praaušus stotyje susiradau Aukštesniosios technikos mokyklos laikų bendrakursį Joną Bagdonavičių, dirbusį tą dieną centralizacijos poste budėtoju, ir jo dėka su pirmu traukiniu nuriedėjome toliau - į Radviliškį. Kelionė baigėsi laimingai, tačiau tolimesnio mano likimo atžvilgiu ji buvo fatališka.

Likimo kryžkelėje

Kodėl aš šią kelionę pavadinau fatališka? Pirmiausia todėl, kad ji tapo ta kryžkele, kurioje turėjau pasirinkti vieną iš dviejų krypčių: pasukti į Vakarus, kaip daugelis darė, ar likti Lietuvoje? Blaivus protas diktavo pirmąjį kelią, o širdis ir sąžinė - antrąjį, kurį ir pasirinkau. Dabar, po veik penkiasdešimt metų ir tų daugelio įvykių, kurie niekada nė sapne nesisapnavo, galbūt būtų verta ir kiek kritiškiau paanalizuoti anąjį pasirinkimą, tačiau tada aš buvau dar per žalias (22 metai), o ir laiko nebuvo. Vienas fatališkas žingsnis vedė prie kito ir baigėsi ištisa tokių žingsnių grandine su atitinkamais rezultatais.

Tai viena. Antra, kas galbūt svarbiausia, tada ne tik mane, bet, matyt, labai daugelį suklaidino Antrojo pasaulinio karo pabaigos galimų (o gal tiksliau geidžiamų) rezultatų prognozė. Daug kas negalėjo net pagalvoti, kad Vakarų pasaulis leis tą karą laimėti vienai iš barbariškiausių XX amžiaus totalitarinių ideologijų, siekusiai pasaulinės hegemonijos visomis, gerai jos įvaldytomis ir sistemingai naudojamomis smurto priemonėmis: perversmais, ekonominėmis diversijomis, revoliucijomis, totaliniu klasiniu teroru ir pagaliau atvirais karinės agresijos veiksmais (banditiškas Molotovo - Ribentropo sandėris dėl Rytų Europos ir Pabaltijo pasidalijimo, 1939-1940 metų invazija Suomijoje, atplėšusi trečdalį tos šalies teritorijos, karinė Pabaltijo šalių aneksija 1940m., ideologiniu fanatizmu pagrįsta užsienio bei vidaus politika ir t.t.).

Tada buvo tikėtasi, kad Vakarai taip manipuliuos karo eigą, kad maksimaliai bus išsekintos ne tik rudojo, bet ir raudonojo slibino jėgos ir kad karas baigsis demokratijos principų pergale ir visų nepriklausomybes praradusių kraštų valstybingumo atstatymu. Taip jau bent diktavo elementari politinė ir karinė logika. Tačiau, kaip gerai žinome, vietos jai to meto pasaulio galiūnų galvose tada neatsirado.

Dalis vilčių tada buvo dedama į gana plačiai sklidusią informaciją. Tai buvo jau ne gandai, nes informacijos šaltiniai buvo kai kurių neutralių šalių radijo stotys. Jos skleidė žinias apie Vermachto vadovybės siekimus išsiderėti su Vakarais separatines paliaubas, o tada Vokietija būtų galėjusi atpalaiduoti geriausią savo karinę techniką, ty. smogiamąsias savo pajėgas Vakarų fronte ir panaudoti jas gigantiškai kontrofenzyvai Rytų fronte. Šių ir panašių prielaidų veikiami, mes ir ryžomės tam, kas netgi tada (nekalbant jau apie šių dienų pozicijas) daug kam galėjo atrodyti tikra beprotystė, t.y. rizikuoti savo galvomis tam, kad sudarytume Lietuvos teritorijoje kiek galima palankesnes sąlygas tai kontrofenzyvai, kurios tiesioginiu praktišku vaisiumi turėjo būti ne tik išsivadavimas iš trumpalaikės antrosios bolševikinės okupacijos, bet ir pasiektas pagrindinis mūsų tikslas - atstatyta nepriklausomybė. Štai kodėl 1944 metų rugpjūčio pirmosiomis dienomis aš ir keletas mano draugų paklusome LLA vadovybės planui pasiųsti mus į specialios paskirties mokyklą vokiečių karinės vadovybės žinioje, kurią baigę, turėjome grįžti ir garantuoti aukštą Lietuvos partizaninio judėjimo organizacinį ir techninį lygį, ginkluotę, ryšius. Dėl viso to su Vermachtu buvo susitarta.

Jokiais kitais motyvais nesivadovavome. Jei jie ir figūruoja bolševikinėje to laikotarpio įvykių interpretacijoje — nieko nuostabaus, nes propagandos, dezinformacijos ir demagogijos atžvilgiu raudonoji istoriografija tikrai neturi sau analogų pasaulinėje praktikoje.

Mokykloje

Desantininkų mokykloje atsidūrėme 1944 metų rugpjūčio 8 dieną į pavakarę. Kur ji buvo, kas ir ką ten dėstė - nepasakosiu. Pradėsiu nuo tikslų. Vermachto tikslai buvo aiškūs ir konkretūs. LLA tikslas buvo kur kas sudėtingesnis, be to, visa tai teko slėpti ne tik nuo mokyklos vadovybės, bet ir nuo LLA įgaliotinių mokykloje, kuriais mes nelabai pasitikėjome. Tų karininkų (vienas - pulkininkas, kitas — majoras) pavardžių neminėsiu. Svarbiausia, mūsų planas buvo toks. Baigdami mokyklą, visose grupėse, o jos turėjo aprėpti visos Lietuvos teritoriją, turėjome slapta sutarti tarpusavyje radijo ryšį (siųstuvo bangų ilgis, kodai, ryšio laikas ir t.t.) ir panaudoti jį ryšiams tarp apygardų štabų bei stambesnių partizanų junginių. Buvo numatyti įvairūs tos technikos panaudojimo variantai. Kiekviena grįžtanti grupė būdavo aprūpinama dviem trim radijo aparatūros komplektais. Taigi partizanų apylinkėje, kurioje turėjo nusileisti grupė, būtų buvę galima organizuoti radijo ryšį minimum tarp dviejų trijų dalinių. Deja, tų planų nepavyko įgyvendinti, nes tada niekas neįsivaizdavo, į kokį pragarą mes nuskrisim. Kaip vėliau paaiškėjo, daugumos numestų grupių veikla iškart buvo paralyžiuota: vienos žuvo, kitos pabūgo plūstančių Raudonosios armijos bei NKVD dalinių, trečios susidūrė su techninėmis nesėkmėmis ir t.t.

Panašiai atsitiko ir mūsų grupei, kurioje iš trijų siųstuvų netrukus begalėjome naudotis tik vienu. Kiti sugedo, o remontui neturėjome nei reikiamos kvalifikacijos, nei pakankamai atsarginių dalių. Ir vis dėlto nesigiriant galima tvirtinti, jog mūsų grupę lydėjo galbūt pati didžiausia sėkmė, nes ryšį su mokyklos štabu palaikėme ištisus keturis mėnesius iki fatališkos 1945m kovo 27-os dienos, kai nustojo veikęs paskutinis mūsų siųstuvas. Be to, pats ryšys buvo gana reguliarus, nors į pabaigą ir buvome gavę žinių, kad esame užpelenguoti.

Dabar trumpai apie pačią grupę. Ji buvo suformuota senų pažinčių pagrindu, t.y. karininkų, LLA įgaliotinių mokykloje nuožiūra. Pirmuoju į ją pateko Adolfas Kubilius, kaip buvęs LLA centrinio štabo veikėjas ir, be to, Lietuvos kariuomenės karininkas, atsargos leitenantas, iki tol turėjęs nemaža organizacinių reikalų su anais karininkais. Toliau, be Šarūno Jazdausko ir manęs, į ją buvo atrinkti Jonas Dūda iš Mažeikių ir suvalkietis Jonas S. (kaip ir Adolfas Kubilius kiek vyresnio amžiaus už mus). Mūsų trejeto amžius buvo 22-23 metai. Su pastaraisiais dviem susipažinau tik mokykloje, ankstyvesnių kontaktų su jais neturėjau. Be abejo, draugais mes vargu ar galėjome jaustis. Mus daugiau siejo bendros mintys, bendras požiūris į situaciją, bendras tikslas. Kas kita Šarūnas Jazdauskas. Kaip ne kaip - abu buvome palangiškiai, netgi kaimynai, o su jo broliu Algirdu kartu mokėmės Palangos gimnazijoje, buvome kalsės draugai. Po gaisro, 1938 metais nusiaubusio Palangą, aš atsidūriau Kaune, kur įstojau į Aukštesniąją technikos mokyklą, geležinkelių eismo skyrių, o Algirdas, bandydamas 1940 metų pavasarį nakties priedangoje persiūti baidare į Vokietijos pusę, nuskendo jūroje. Nepaisant šios tragedijos, Šarūnas po mėnesio pasekė brolio pėdomis ir dviese sėkmingai perplaukė sieną. Grįžo jis po poros metų (1942m pavasarį), gerokai prisikamavęs vokiečių karo transporto laivyne ir kurį laiką slapstėsi pas gimines Žemaitijoje, nes buvo laikomas karo dezertyru ir galėjo būti paieškomas. Sužinojęs apie tai iš jo tėvų, atsikviečiau jį pas save į Vilnių — t.y. kaip galima toliau nuo namų. Apgyvendinau savo tarnybiniame bute, įdarbinau Geležinkelio valdyboje vertėju, aprūpinau visais reikiamais dokumentais. Taip jis apie metus (iki 1943m. pavasario) ir gyveno pas mane, gana ramiai ir saugiai. Prasidėjusi tuo metu Geležinkelių valdybos reorganizacija privertė jį pereiti į nelegalią padėtį, tačiau Vilniaus jis nepaliko ir, kaip ir anksčiau, dažnai būdavo pas mane. Šios ir kitos aplinkybės mus ir suartino. Kontaktai su Adolfu Kubiliumi buvo grynai oficialūs, ty. mus siejo tik pogrindžio veikla, ir nieko daugiau.

Mokykloje mes nebuvome lepinami, ypač maisto atžvilgiu - pietūs ir dienos davinys dažniausiai būdavo gana asketiški. Tarp kursantų buvo ir keletas estų bei latvių. Mūsų tarpusavio santykiai buvo normalūs, tačiau į artimesnius kontaktus su jais nesueidavome, nes mokymas būdavo labai intensyvus, ir laisvo laiko beveik nelikdavo. Kai kurios pratybos vykdavo netgi naktimis (topografija, azimutas ir t.t). Tik sekmadieniais pavažiuodavome traukiniu į Karaliaučių arba į Krancą (apie 30km į šiaurę nuo Karaliaučiaus).

Tai mažytis, bet gamtos atžvilgiu tikrai žavus kurortas Baltijos pakrantėje, daug kuo primenantis Palangą. Kad vietiniai gyventojai nesuuostų, kas mes tokie, turėjome vilkėti vokiečių karinę uniformą ir vengti kontaktų.

Taip ir prašvilpė veik trys mėnesiai Paskutinės dvi savaitės daugiausia buvo skirtos radijo ryšio pratybomis natūraliomis sąlygomis gražiame šile, kuris iš trijų pusių supo mokyklos teritoriją. Spalio pabaigoje, frontui grėsmingai pajudėjus Rytprūsių kryptimi, mokykla buvo skubiai evakuota (kažkur prie Berlyno), o mūsų grupė traukiniu iš Karaliaučiaus išvežta į spec. aerodromą prie Alenšteino Mozūrijoje, iš kur turėjome būti nuskraidinti į Lietuvą. Subjurus orams, prakiurksojome ten daugiau kaip savaitę. Pagaliau lapkričio antrą dieną, sutemus, mus "sukrovė" į dvimotorį Heinkelį (vokiečių karo aviacijos bombonešis) ir išskraidino - daugelio mus išlydėjusių lakūnų nuomone (kurios jie ypatingai neslėpė) - į garantuotą pražūtį, nes visas Pabaltijys knibždėte knibždėjo Raudonosios armijos dalinių. Pasak tų lakūnų, mes turėjome nukristi tiesiog "ant durtuvų". Galbūt taip ir būtų atsitikę, jei ne fortūnos posūkiai mūsų naudai. Dėl didelio debesuotumo šturmanas niekaip nerado išmetimo vietos, ir lėktuvo vadas gavo iš štabo įsakymą grįžti. Kirsdami fronto liniją, kurioje be paliovos žaibavo artilerija, patekome į smarkią zenitinių sviedinių krušą ir per plauką buvome nuo mirties - nusileidus skylių bombonešio korpuse buvo tikrai nemaža. Laimei skeveldros nieko nekliudė ir vairavimo sistemos nesužalojo.

Po to darganotas ruduo nusinešė dar dvi savaites, ir antrą kartą pakilome jau lapkričio 17-ąją.

Šuolis į nežinią

Antrą kartą skridome to paties tipo lėktuvu, tačiau pasirengta buvo kur kas geriau. Vietoj krovininio konteinerio, kurį anąsyk turėjo išmesti po mūsų, šįkart viską pasiėmėm su savimi nors ir buvome labai perkrauti, Ly. viršijom parašiutui skirtą svorį. Taigi padidėjo traumų pavojus, paliečiant kojomis žemę, bet užtat nebereikėjo bijoti kad gyvybiškai mums reikalingi daiktai galėjo žūti, neradus nusileidimo vietoje konteinerio (jei sakysim, vėjas nuneštų jį kur nors toliau į šoną). Skrydis baigėsi be nuotykių. Išmetimo vietą, nepaisant lengvo debesuotumo, radome greitai. Pagrindinis orientyras - ežerėlis ties Lieplauke (Žemaitijoje). Tarp kitko, tokie orientyrai kaip teko girdėti vieni patikimiausių. Apsukęs ratą virš ežero, lėktuvas sumažino skridimo aukštį, ir įgulos vadas davė komandą pasiruošti. Stovėjome vorele — vienas paskui kitą. Atsidarius angai, turėjome vienas paskui kitą (sekundžių intervalu) nerti į tą juodą, grėsmingą skylę, reiškusią mums: būti ar nebūti. 

Turiu sustoti ties viena, grynai psichologine tų akimirkų detale. Desantininkus visada rengia ilgai, kruopščiai, sistemingai šuolis po šuolio, įvairiomis sąlygomis, iš įvairaus aukščio, dienos ir nakties metu. Treniruotės trunka ištisus mėnesius. O mes neturėjome nė vienos! Gavome tik labai paviršutiniškas teorines instrukcijas ir praktiškas "pratybas" - šuoliavimą nuo 4 metrų aukščio medinės pakylos į smėlio duobę. Atseit tam, kad išmoktume taisyklingai pariesti kojas ir griūti pasiekus žemę, o svarbiausia - kad įprastume mikliai "gesinti" parašiutą. Kaip techniniu, taip ir psichologiniu atžvilgiu toks desantininko "parengimas" - gryna parodija. Deja, tada apie tai niekas iš mūsų negalvojo. Reikia — vadinasi, reikia! Aš stovėjau vorelėje paskutinis ir viską puikiai mačiau. Vyrai nėrė taip darniai ir garantuotai, tarytum tai būtų buvęs ne pirmas, o tūkstantasis jų šuolis iš dangaus. Kai įgulos vado ranka nusileido ant mano peties (tai buvo sutartinė komanda šuoliui), nėriau ir aš. Galvoti apie baimę nebuvo kada. Atsimenu tik tiek, kad atsipeikėjau nuo aerodinaminio smūgio, kai atsidarė pagrindinis parašiutas. Tada mane užplūdo jausmas, panašus į triumfą. Mačiau, kaip virš galvos didingai supasi dėmėtas parašiuto kupolas. Po to nė nepastebėjau, kaip atsitrenkiau į žemę ir, stvėręs už virvės, greitai "pagesinau" parašiutą. Apsižvalgiau. Įsiklausiau. Žvilgtelėjau į šviečiantį rankinio šveicariško laikrodžio ciferblatą. Buvo apie 11 val. nakties. Pasirodo, plumptelėjau sodyboje - jei kiek, ir trobos stogą raitas būčiau apžergęs... netoliese, ištiesę į naktį nuogas šakas, styrojo keletas didžiulių medžių, klevų, kaip supratau iš pribirusių lapų. Po tais medžiais ir užkasiau parašiutą, kad atsipalaiduočiau nuo nereikalingo krovinio ir bent laikinai užmaskuočiau nusileidimo pėdsakus. Pirmas uždavinys buvo kaip galima greičiau nešdintis toliau nuo sodybos ir, kas dar svarbiau, susirasti draugą, nes šokom dviem grupėm: pirmoje trys, o antroje - mes dviese. Patvoriais, per sodą nusėlinau į kažkokius brūzgynus ir priguliau. Daviau keletą sutartinių garsinių signalų. Atsakymo jokio. Tik kažkur sodybos pakrašty suamsėjo šuo, ir tarytum nušlepsėjo kažkieno žingsniai, bet viskas tuojau nutilo. Jaučiau, kaip smilkiniuose smarkiai tvinkčiojo kraujas. Įdėmiai apsižiūrėjęs, netoliese pastebėjau juoduojant lyg ir miškelį. Į jį ir pasukau -per sutrešusias tvoras, per dalią, o po jo per kažkokias šlapias pievas. Skubėjau, klupau. Nemažas krūvis lenkė prie žemės: ant pečių — kuprinė su visa manta ir amunicija, ant krūtinės - visas radijo stoties komplektas su atsarginėmis baterijomis, ant kaklo - automatas "PPS", ant diržo - parabelis ir suomiškas peilis.

Miškelis buvo nedidelėje įkalnėje. Jaunas, bet gana tankus eglynas. Eglių šakos nulinkusios iki pat žemės. Paslėpęs visą krovinį po viena iš tų vešlių eglaičių, pabandžiau susiorientuoti. Kažkur, visai netoli, už miškelio, pasigirdo garvežio žviegimas ir traukinio bildesys. Supratau, kad esu netoli geležinkelio linijos. Pasiėmiau žemėlapį ir, pasišviesdamas kišeniniu žibintuvėliu, pagal jau turimą orientyrą greit susiradau miškelį, kuriame buvau. Priekyje turėjo būti geležinkelio ruožas Kartena - Lieplaukė. Miškelis buvo ilgas, bet neplatus. Abiem jo pusėmis driekėsi laukai. Kur ne kur buvo matyti lopinėliai baigiančio tirpti sniego. Nedavė ramybės mintis, kodėl į mano signalus neatsako draugas. Taip praklaidžiojau iš vieno miškelio į kitą iki pat ryto. Pradėjus aušti, pasukau išilgai ir netrukus išgirdau, kaip priekyje, tankumynuose, sutraškėjo šakelės. Vadinasi, kažkas eina. Priguliau po pirma pasitaikiusia eglaite, kiečiau suspaudžiau automato buožę. Mintis buvo viena: jei mišką "šukuoja" — gyvas nepasiduosiu. Staiga, didžiam mano džiaugsmui iš tankumyno išniro draugo siluetas. Paaiškėjo, kad mes nukritom priešingose sodybos pusėse ir užtat iškart susirasti nepavyko. Dviese ir nuotaika visai kita. Įsidrąsinę užsukom į tą sodybą, atidžiai išžvalgę, ar ten nematyti kariškių. Troboje radom tik porą moterų ir paauglę mergaitę. Sužinojom, kad tame kaime kareivių nėra, tačiau apylinkėje jų pilna. Mums šios pirmosios žinios buvo gyvybiškai svarbios. Moterėlės pavaišino mus skania kiaušiniene, bet nieko neklausinėjo - matyt, nuvokė, kas mes tokie. Tik gerokai vėliau, jau žiemą, sužinojom, kad kai kurie apylinkių gyventojai tikrai tą naktį matė mus nusileidžiančius, po to buvo pasklidę gandai, esą "amerikonų" desantininkus išmetė.

Kadangi kitų trijų taip pat neradome, artėjant sutemoms, pradėjome rengtis žygiui į susirinkimo vietą už kokių 20 km. Kruopščiai numatėm maršrutą pagal azimutą ir, visai sutemus, patraukėme reikiama kryptimi. Bridom per klampius arimus (laimei buvom aprūpinti neperšlampamais, aukštais aulais kavalerijos batais) bei šlapias pievas, apaugusias krūmokšniais ir stropiai skaičiavome žingsnius iki kiekvieno posūkio, nes žygis pagal azimutą reikalauja didelio tikslumo. Netrukus mūsų numatytas maršrutas įvedė mus į pelkėtą mišką, kuriam, atrodė, ir galo nebus. Prisimenu, visą laiką mus persekiojo miražas, tarsi koptume į kažkokį nuolaidų, bet nesibaigiantį kalną. Galų gale išsikapstėme į pakraštį ir atsidūrėme ant kelio. Pagal žemėlapį greitai nustatėme, kad tai kelias į Alsėdžius. Nuplumpsėjom toliau — per laukus, išraižytus dar neužartų apkasų. Priekyje, tamsiame kaip smala horizonte, tarsi vaiduokliška švytuoklė padange švytavo kažkokio lauko aerodromo prožektoriaus spindulys. Dulkė smulkus, šaltas vėlyvo rudens lietus. Pradėjus aušti, nutarėm, kad toliau taip apsikrovus judėti pavojinga — kiekvienas piemuo iš tolo supras, kad čia ne savi. Priėję tankų eglynėlį netoliese kažkokios sodybos, viską paslėpėme po šakomis ir lapais, o patys, apivilkę nekeliančiomis įtarimo sermėgomis, patraukėme toliau jau kur kas drąsiau (prie savęs turėjome tik pistoletus). Netrukus laimingai pasiekėme sutartą susirinkimo vietą - vienišą, labai kuklią trobelę šalia nediduko ežerėlio, iš trijų pusių apsupto tankiu mišku. Ten gyveno vieno iš mūsų penketo giminės, pas kuriuos Šarūnas, pabėgęs iš vokiečių laivyno, kurį laiką slapstėsi ir kuriais jis visiškai pasitikėjo. Trejetą, nusileidusį pirma mūsų, jau radome ten — įsikasusius šiene klojime. Kitą naktį su Jonu S. parsinešėm paslėptus savo krovinius. Tuo pirmasis šuolio į nežinią etapas ir baigėsi.

Po jo prasidėjo ne mažiau pavojingos ir sunkios dienos, kurios iš tiesų taip pat vedė į nežinią, tik kur kas didesnę.

Pažadų ir nusivylimų karuselėje

Gana greitai supratome, kad likome apgauti. Jokių separatinės taikos simptomų tarp Vokietijos ir Vakarų nesimatė, vadinasi, pažadai apie rengiamą milžinišką puolimą Rytų fronte buvo blefas. Partizanų atžvilgiu tie pažadai nė kiek neperdedant, buvo žudikiški. Frontas nesulaikomai ir vis spartesniais tempais ritosi Vokietijos sienų link. Nors Vakarų elgseną mes laikėme beprotybe, tačiau palaipsniui tai virto realybe. O eterio bangomis, kaip ir anksčiau, sroveno vis tos pačios dezinformacinės viltys bei pažadai, kurių prasmė, kaip daugelis prisimena, buvo maždaug tokia- "Jūsų išvadavimo valanda artėja. Išsilaikykit kaip nors šią žiemą..." Po to, kaip žinome, tie pažadai buvo perkelti į kitą žiemą, po to dar į kitą ir t.t. Be abejo, tą patį mes kartojome ir partizanų daliniams, su kuriais dar vėlyvą 1944 metų rudenį buvome spėję sueiti į sąlytį, nors saugumo sumetimais ir laikėmės tam tikros distancijos. Tačiau vis labiau jautėme, kad vilčių gija kiekvieną mėnesį ir net kiekvieną dieną nepermaldaujamai plonėja. Tai buvo turbūt pačios juodžiausios šioje liūdnoje istorijoje dienos, kurių tragizmas vargu ar bus kada nors kaip reikiant suprastas ir įvertintas.

Čia būtinas trumpas ekskursas į partizaninio judėjimo, kaip vienos masiškiausių ir radikaliausių tautinio pasipriešinimo formų okupacijai bei totalitariniams režimams, istoriją. Gerai žinome šios pasipriešinimo formos mastą ir jo reikšmę Antrajame pasauliniame kare (vakarinės buv. Tarybų Sąjungos teritorijos dalys, Jugoslavija, Albanija, Graikija, Bulgarija, Lenkija, Slovakija, Prancūzija). Raudonųjų partizanų daliniai ir ištisi jų junginiai, veikę okupantų užnugaryje, ir moraliniu, ir materialiniu atžvilgiu jautėsi esą už galingo skydo. Priekyje, už fronto linijos, buvo "savi", kurie juos ne tik visokeriopai rėmė, organizavo, bet ir buvo psichologinė jų bazė, konkretus visų jų vilčių bei planų orientyras ir garantas. Turime pakankamai pavyzdžių Korėjoje, Vietname, Nikaragvoje, Konge, Angoloje. Juk tai buvo pusiau atvira, masinė, puikiai organizuota ir beveik neribota karinė ir materialinė parama, teikiama Tarybų Sąjungos. Laose ir Kambodžoje šis vaidmuo priklausė Kinijai, Salvadore — Kubai ir Lt. O ką turėjome mes tada? Ogi nieko, išskyrus dezinformaciją ir pažadus, kuriais Vakarai mus dosniai maitino, paversdami visą mūsų partizaninį ir pogrindžio judėjimą Judo korta, tarnavusia to meto jų politiniams strateginiams tikslams. Žodžiu, mūsų užnugaryje buvo vien apgaulė ir mulkinimas, o prieš akis - juoda kaip tamsiausia naktis nežinia. Tačiau kelio atgal nebuvo - nei mums, nei tiems, kuriems mes turėjome ir norėjome padėti. Taip priartėjome prie fatališkos temos, kuri dar ilgai ir, kaip reikia manyti, įvairiai bus gvildenama bei traktuojama dabartinių ir būsimųjų Lietuvos istorijos analitikų. Ar prasmingas buvo toks masinis ginkluotas pasipriešinimas? Visa tai turėjo tada atsakingai apsvarstyti tos karštos galvos, kurių autoritetu ir politine erudicija mes tada neabejojome ir, sprendžiant pagal mūsų amžių, negalėjome abejoti.

Kai partizaninis judėjimas tarsi gigantiškas miško gaisras apėmė visą Lietuvą, galvoti o tuo labiau kontroliuoti jį buvo jau per vėlu. Visuotinis okupantų ir jų pakalikų teroras — išvežimai, prievartinė ūkio kolektyvizacija, smurto aktai, gaudymai, suėmimai, grasinimai, politinė, o kartu ir tautinė Lietuvos gyventojų diskriminacija — jei ne okupantų padlaižys, vadinasi — fašistas... padarė savo. Juo didesnis buvo teroras, juo platesnės darėsi to gaisro liepsnos, o kartu ir gausesnės aukos. Deja, ne visi tai suprato tada, ne visi ir dabar supranta.

Sutemos tirštėja

Žiemos mėnesiai, nors ir kupini įtampos, slinko gana greitai.

Slėptuvėje penkiese buvo per ankšta, todėl susitarėme, kad du iš mūsų legalizuosis. Taip ir buvo padaryta. Jonas Dūda be ypatingo vargo įsidarbino mokytoju Alsėdžių progimnazijoje, o Jonas Semsys draudimo inspektoriumi Vilniuje. Adolfas Kubilius su Šarūnu Jazdausku vykdė organizacinį planą, kurio tikslas buvo įkurti partizanų dalinių junginį, kuris turėjo koordinuoti visų būrių veikią Žemaitijoje (vėliau jis buvo pavadintas "Žemaičių legionu"). Be to, buvo planuojama ir materialiai juos paremti, nes iš "anapus" buvom užsakę ginklų, amunicijos, vaistų, pinigų, radijo ryšio reikmenų. Kartu turėjo būti permestas ir mokykloje parengtas specialistas dokumentų padirbimui su visomis tam reikalingomis priemonėmis. To užsakymo perdavimas siųstuvu man truko daugiau kaip mėnesį. Vasario viduryje ryšys porai savaičių buvo nutrūkęs dėl mokyklos evakuacijos į Vokietijos gilumą. Apskritai tuo laikotarpiu mes visi trys (Kubilius, Jazdauskas ir aš) daug judėjome, ir slėptuvėje tik kartkartėmis nakvodavome. Buvo daug komplikuotų ir labai pavojingų situacijų, tačiau visų nesuminėsi. Tačiau vienos "smulkmenos" betgi negaliu nepaminėti - man labai pravertė rusų kalba, kuria teko naudotis dar dirbant Vilniuje, Geležinkelių valdyboje.

Diena po dienos artėjome prie lemtingo 1945 metų pavasario. Kovo pradžioje, po dviejų savaičių pertraukos, vėl susitvarkė reguliaresnis ryšys, ir aš baigiau "kalti" užsakymą. Po kiekvieno ryšio seanso anteną kruopščiai slėpdavau pastogėje, nes kitame trobelės gale buvo kluonas, pilnas šieno. Kiekvieno seanso metu (tarp 11.00 ir 12.00 vai) tekdavo "mėtyti pėdas", ty. po kelis kartus pereiti iš vieno bangos ilgio į kitą. Turėjome žinių, kad kontržvalgyba jau "graibosi" aplink mūsų rajoną - matyt, buvo užpelengavę. Pagaliau kovo 25 dieną priėmiau radiogramą, kad paramos siunta jau parengta ir kad jos lauktume kovo 26d. Per kitą ryšio seansą, penktą valandą popiet, patvirtinome, jog situacija priėmimo vietoje normali. Lėktuvo turėjome laukti 12 valandą naktį. Saugumui garantuoti į tą rajoną buvo sutraukta keletas partizanų būrių. Priėmimo vietoje, dideliame kirtime, primenančiame futbolo aikštę, buvome sukrovę keturis laužus. Naktis pasitaikė graži ir gana šviesi — buvo pati pilnatis. Kur ne kur po eglaitėmis dar bolavo sniego likučiai. Visi jautėme didžiulę nervinę įtampą: atskris ar neatskris? Apsauga buvo išsidėsčiusi gana plačiai bet pačioje aikštėje jos buvo nedaug. Be dvidešimt minučių dvyliktą, kaip ir buvo sutarta, padegėme laužus, o patys įtempėme klausą. Minutės lašėjo sunkios kaip švinas. Pagaliau kažkur nuo Platelių ežero pusės (spėju, jog tai buvo pagrindinis šturmano orientyras) pasigirdo monotoniškas lėktuvo burzgimas, kuris greit artėjo ir stiprėjo. Netrukus pamatėme ir patį lėktuvą, puslankiu sklendžiantį virš miško. Kai po juo vienas po kito šviesiame nakties danguje pražydo margi penkių parašiutų kupolai -supratome, kad pirmas operacijos veiksmas klostosi sėkmingai, irdžiūgavome kaip vaikai.

Po vienu iš tų kupolų kabojo Jonas Zakaras (buvęs mūsų "spaustuvininkas" Vilniuje, Šopeno g, spausdino laikraštėlį "Į Laisvę"). Po kitais keturiais suposi metaliniai konteineriai su taip mums reikalingu kroviniu. Deja, du konteineriai nuo aerodinaminio smūgio atitrūko nuo parašiutų ir nukritę sudužo, dalis siunčiamų ginklų pražuvo. Jonas besileisdamas pataikė į kažkokį kupstą ir taip smarkiai pasitempė kojos sausgysles, kad negalėjo paeiti. Laimei, turėjome keletą arklių ir ant vieno jų parjodinome jį į slėptuvę. Sudužusius konteinerius ir jų krovinius taip pat išgabenome, kad priėmimo vietoje neliktų jokių pėdsakų. Laužų likučius paslėpėme po sniegu ir žagarais. Kitos dienos rytą 10 val. turėjau perduoti radiogramą apie priėmimą. Deja... Priimtuvas veikė, o siųstuvas - niekaip. Kiek aš apie jį besiplūkiau, nieko neišėjo. O mūsų kodinį šaukinį '"iš ten" girdėjau puikiai. Jausmas buvo toks, kokio niekas niekada nesupras. Po to bandžiau dar keletą dienų, bet viskas buvo veltui. O mus vis šaukė ir šaukė... Toks buvo netolimo mūsų finalo prologas.

Balandžio pradžioje gretimoje sodyboje teko vaduoti į stribų nagus patekusius keletą partizanų. Vyrukus paleidom, stribai išsilakstė, tačiau po to susišaudymo buvome priversti skubiai palikti bazinę slėptuvę, nes buvo galima tikėtis, kad stribai, parsivedę paramą iš Alsėdžių, vers aukštyn kojomis visą kaimą. Teko skubiai keltis į atsarginį bunkerį netolimame miške.

Po poros savaičių grįžtantį dviračiu iš Plungės tame pat miške Alsėdžių stribai suėmė Adolfą Kubilių, o dar po keletos dienų, balandžio 26d, ties buvusia štabaviete patekome į pasalą ir buvome stipriai apšaudyti. Mane sužeidė - automato kulka pataikė į kairės kojos pėdą (iš viršaus) ir įstrigo kraujagyslių ir sausgyslių raizgyne. Laimei, pavyko pasitraukti ir prisiglausti vienoje netoli buvusioje atsarginėje slėptuvėje. Koją baisiai skaudėjo, grėsė gangrena Jei draugai nebūtų atėmę pistoleto, gal būčiau neiškentęs... Šis įvykis ir sutrumpino kelią į finalą.

Slėptuves teko keisti keletą kartų. Viena buvo Plokštinės miške, netoli Platelių ežero. Negalėdamas daug judėti buvau priverstas ištisomis dienomis lindėti vyrų išraustame urve po didžiulės eglės šaknimis. Ji buvo tokia vešli, kad jos šakos siekė žemę ir puikiai slėpė įėjimą. Už ežero dažnai tratėdavo automatų serijos, gretimuose kaimuose siautėjo stribai ir enkavedistai. Valgyti ir vandens man atnešdavo tik sutemus. Pagal sutartinį signalą atidarydavau slėptuvės dangtį ir, išsirepečkojęs į paviršių, pirmiausia gerdavau gryną orą. Visą kūną baisiai niežėjo, apie pirtį nebuvo ko ir svajoti. Kartais nebeiškentęs įdienojus išlįsdavau ir, patiesęs šalia savęs automatą, nusivyniodavau tvarstį, kad bent kiek saulutės spinduliuose padezkifekuočiau. O tvarstis būdavo "gyvas"... Pakeisti nebuvo kuo. Vienintelis vaistas, kurį turėjau, prisimenu, buvo revanolio tabletės. Jos gal ir išgelbėjo nuo gangrenos. Taip praėjo gegužė. Birželio pradžioje patyrėme kitą likimo smūgį. Miške, apie ežerą, dažnai šmirinėdavo kariškiai, matyt, netoliese stovėjo vienas jų dalinių. Kareivių tada knibždėjo pilni miškai, nes per Lietuvą plūdo ištisos divizijos.

Per netikėtą susidūrimą ir susišaudymą su jais buvome priversti skubiai trauktis gilyn, į mums vieniems težinomus tankumynus, ir ne viską besuspėjome pasiimti. Paaiškėjo, kad tarp prarastų daiktų liko ir didžioji dalis pinigų. Per tą susišaudymą vienas iš mūsų ryšininkų (nepaprastai sumanus ir drąsus vyrukas iš Plungės) Henrikas Petkevičius buvo sužeistas ir pateko priešui į nagus. Ir mūsų buvusios trobelės (po susišaudymo enkavedistų sudegintos), po kuria turėjome bazinę slėptuvę, šeimininką Antaną K. kulka kliudė į galvą. Laimei nesiekė giliau, ir jam pavyko kartu su mumis pasitraukti

Ir vėl slėptuvės, ir vėl ta pati dilema su koja. Po susišaudymo teko bėgti, ir nuo to vėl prasidėjo bjaurūs skausmai Reikėjo kaip nors pašalinti kulką... Padėtis buvo daugiau negu kritiška, bet ir čia, kaip ir daugelį kartų, mane lydėjo sėkmė.

Finalas

Energingasis Šarūnas Jazdauskas rado kelią į Telšių ligoninės operacinę. Operaciją pažadėjo atlikti dvi medicinos seserys, dirbusios chirurginiame skyriuje. Tiesa, dar buvo bandyta tartis su chirurgu - karo belaisviu (vokiečiu), tačiau tas kategoriškai atsisakė, nes buvo didelė rizika. Visų pirma reikėjo pasiekti tuos Telšius, o aš lindėjau slėptuvėje už poros dešimčių kilometrų. Saulėtą liepos 20 dienos rytą leidausi į kelionę pėsčias. Išėjau į vieškelį (berods Kalvarija — Plungė) ir pradėjau kilometras po kilometro kapstytis į priekį. Ties pakelės sodyba sutikau paauglę mergaitę, kuri, gal ką nujausdama, įspėjo mane, kad tuo keliu tik ką pravažiavo kolona enkavedistų. Vieninteliai dokumentai, kuriuos su savimi turėjau, buvo karinė "broniruotė", kurioje buvo nurodyta, jog dirbu geležinkelyje, Plungės geležinkelio stotyje, ir laikinas asmens pažymėjimas. Abu buvo padirbti. Prakrypavęs apie ketvertą kilometrų, pasukau lauko keliu ir išėjau į geležinkelio liniją Lieplaukė — Telšiai. Pailsėjęs leidausi toliau — tiesiai pabėgiais. Jei būtų sulaikę, būčiau apsimetęs kelio apeiginiu. Kariškių mačiau pakelėje daug, jų buvo pilni kaimai. Telšių geležinkelio stotyje, kaip buvo sutarta, manęs jau laukė Šarūnas. Nuvedė į konspiracinį butą netoli Masčio ežero. Netrukus atvedė ir "chirurges". Apžiūrėjusios koją, jos pasakė, esą ją reikia keletą dienų pagydyti, nes buvo išbėrimų. Tačiau gydymas užsitęsė apie pusantros savaitės, nes susirgau plaučių uždegimu - mat gulėjau palėpėje, kurioje gerokai traukė skersvėjis. Pagaliau atėjo operacijos diena. Buvo jau rugpjūčio pradžia. Į operacinę reikėjo patekti taip, kad niekas nepastebėtų. Operacinė buvo pirmame aukšte, langais į kiemą. Pačiame koridoriaus gale buvo palata, kurioje, kaip iš seselių sužinojau, gulėjo keletas sužeistų partizanų. Prie jos stovėjo automatu ginkluotas sargybinis - enkavedistas. Sargybiniai keisdavosi Pasisekė įslinkti taip, kad tikrai niekas nematė, net tas sargybinis. Pradžia buvo sėkminga. Užsirakinom, nes popiet operacinė nedirbo. Pasodino mane ant kėdutės prieš rentgeno aparatą, kad, reikalui esant, galima būtų koją peršvies-ti. Pėdą paruošė operacijai, anestezavo ir... pradėjo. Bėgo labai neramios minutės. Netrukus įsitikinau, jog seselių įžvalgumas buvo ne veltui. Bandė šiaip, bandė taip, o kulkos pasiekti negalėjo. Tada įjungė rentgeną ir vėl pradėjo kapstytis pjūvyje. Mačiau, kaip vos pastebimai drebėjo "chirurgės" rankos, o kakta aprasojo stambiais prakaito lašais. O narkozės veikimas jau pamažu baigėsi, ir pėdą nusmelkė deginantis skausmas. Neparodžiau to ir negalėjau parodyti Tvirčiau įsikibau rankomis į kėdutę ir sukandęs dantis kenčiau. Prisimenu tik tiek, kad pagrindinė "chirurgė" pagaliau garsiai atsiduso ir ties mano veidu pakišo kraujuotą pincetą. Jame buvo kulka, kurią pasiėmiau su savimi kaip talismaną. Po to pėdą tvirtai sutvarstė, padėjo įkišti į pusbatį (laimei, jie buvo gana laisvi) ir, tarytum niekuo dėti, nužingsniavome per kiemą į jų butą. Seselės, žinoma, padėjo man iš abiejų pusių. Atėjo vakaras. Man paklojo priekiniame kambarėlyje, o pačios išėjo į kitą. Užmigau, nes skausmo lyg ir nejaučiau. Kai prabudau, jau buvo gerokai po vidurnakčio. Pabandžiau išeiti į lauką. Tačiau grįžtant ir lipant laiptais į antrą aukštą, sužeista koja sprūstelėjo ir kažkaip keistai nudiegė. Priguliau, tačiau miegas neėmė. Po kiek laiko pajutau, tarsi kas šiltą kompresą būtų pridėjęs. Pratiesiau ranką ir pajutau kraują. Šūktelėjau seselėms. Kai jos uždegė šviesą ir pakėlė antklodę, pamatėm vaizdą, nuo kurio karšta pasidarė. Aš gulėjau kraujo kalne. Jos labai sunerimo, nes manė, jog trūko kraujagyslė. Kraujoplūdžiui sustabdyti suleido vaistų, vėl stipriai sutvarstė. Tačiau koją būtinai turėjo operuoti profesionalus chirurgas, ir neatidėliotinai. Nutarėme, kad aš apsimesiu persikirtęs koją kirviu, skaldydamas malkas. Chirurgė buvo žydė, išsaugota vokiečių okupacijos laikais. Pavardės nebeprisimenu. Ryte seselės nubėgo į operacinę, susitarė su ta chirurge ir greit grįžo, lydimos dviejų sanitarų su neštuvais. Po keletos minučių gulėjau ant operacinės stalo. Chirurgė neskubėdama nuėmė tvarstį, apžiūrėjo žaizdą ir, pakėlusi į mane akis, paklausė:

- Tai, sakot, kirviu persikirtot?..

Jos balse jautėsi kažkoks keistokas atspalvis. Matyt, ji, sena, patyrusi specialistė, iškart suprato kas čia yra, tačiau to neparodė. Greitai pasiruošė operacijai ir, kai man grįžo sąmonė, pamačiau, kad guliu didelėje palatoje prie lango į gatvę, antrame aukšte. Taip mane gydė ir slaugė gal apie dešimtį dienų. Operacija buvo atlikta sėkmingai, ir pjūvis greitai užsitraukė. Bet užgriuvo nauja bėda - ėmė smarkiai skaudėti šlaunį toje vietoje, kur tą naktį

Vorkutos šachtos vaizdas 1955m.

suleido vaistus. Vėl ta pati chirurgė pasakė:

-    Giluminis abscesas... Teks vėl operuoti.

Ramiame ir giliame jos žvilgsnyje apčiuopiau kažką labai panašaus į atjautą. Ir vėl operacija. Vėl narkozė. Po antros operacijos mane paguldė vienutėje, langu į kiemo pusę. Prižiūrėti pristatė sanitarę, kuri pasak seselių, taip pat buvo "savas žmogus". Maitino mane tos seselės savo atneštu maistu, geri žmonės padėdavo. Dėl visa ko kelnes ir marškinius laikiau po pagalve. Ta aplinkybė tada mane ir išgelbėjo. Vieną rytą sanitarė Onutė, visa perbalusi, įlėkė į palatą ir prašnibždėjo:

-    Atrodo, kad vyriausiam gydytojui kilo įtarimas dėl jūsų. Jis kažkur skambino ir kalbėjo apie jus. Greitai renkitės ir bėkite iš čia! Apačioje, prie durų laukia furgonas, kuriuo į ligoninę pristatomi maisto produktai Viskas sutarta.

Nežinau, kaip užsitempiau kelnes, nes pjūvis šlaunyje dar buvo neužgijęs

Algirdas Šertvytis. Berlynas, 1995m.

ir labai trukdė judėti Viską atlikau žaibiškai ir nėriau pro duris. Lauke jau stovėjo furgonas. Vos tik įlipau, jis dideliu greičiu spaudė iš ligoninės kiemo. Kaip vėliau sužinojau, išdūmėme pačiu laiku, nes netrukus enkavedistai jaukė visą ligoninę, ieškodami manęs. O aš, kiek pabuvęs sutartame bute, atsidūriau kaime, kur tikėjausi visiškai pagyti. Deja, įvykiai ligoninėje buvo bene paskutinė palanki fortūnos šypsena man. Uždanga jau leidosi. Gydymas užsitęsė kur kas ilgiau negu planavau. Į nespėjusį užgyti pjūvį šlaunyje pateko infekciją prasidėjo uždegimas, pūliavimas, temperatūra — vėl baisūs skausmai Laimei pūlinys trūko savaime, ir palengvėle pradėjau taisytis.

Laikinai mane priglaudė ir slėpė Pranas Giniotis. Bandžiau atstatyti ryšį su Šarūnu ir Vilniumi nes reikėjo ką nors daryti toliau. Nepavyko. Vietoj to, kaip netrukus paaiškėjo, pats ryšio bandymas buvo fatališkas, nes nuvedė jis mane... į saugumo nagus. Kai 1946 metų balandžio 4d. naktį patekau į klastingai parengtas žabangas, prisimenu tik tiek, kad kelių žingsnių atstumu nuo manęs, ant tilto, niekieno nekliudoma stovėjo būtybė (jos nekonkretizuosiu), kuri dar taip neseniai berods stengėsi gelbėti man gyvybę.