Partizanai: Istorija ir dabartis

AR TIKRAI NEREIKIA IEŠKOTI KALTŲ DĖL PASTATO GEDIMINO pr.40, VILNIUJE, SUNIOKOJIMO?

Diana Varnaitė

Buvusio KGB padalinio Lietuvoje, esančio Gedimino pr.40, Vilniuje, remonto darbai plačiai nuskambėjo 1995m.: apie tai rašė spauda, kalbėjo politikai, visuomenininkai ir paminklosaugininkai, reportažų nepašykštėjo televizija. Beveik niekam nekėlė abejonių, kad vykdant remonto darbus, buvo smarkiai apnaikintas autentas, aplinka, liudijusi čia planuotą ir vykdytą Lietuvos gyventojų genocidą.

Šiame straipsnyje norėtųsi dar kartą apžvelgti šią didelį rezonansą turėjusią istoriją ir atkreipti skaitytojo dėmesį į kai kuriuos svarbesnius dokumentus, leidžiančius geriau suprasti įvykių raidą.

Dar sovietiniais metais KGB padalinio Lietuvoje pastatas Gedimino pr.40 buvo įtrauktas į paminklų sąrašus (istorijos ir architektūros). Nenuostabu, kad anuo metu šis pastatas tapo respublikinės reikšmės istorijos paminklu, kadangi jame veikė keli komisariatai 1990m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tikėjomės, kad bus aiškiai įvardyta šio pastato istorinė vertė. Juo labiau, kad 1991m buvo atvertos jo durys, o viduje kiekviena detalė liudijo sovietų vykdytą genocidą.

Kitaip nei akibrokštu negalima pavadinti tuometinio Paminklotvarkos departamento prie Statybos ir urbanistikos ministerijos generalinio direktoriaus J.Glemžos 1994 0912 įsakymo Mr51: juo buvo panaikintas ankstesnis apibūdinimas (kelių 1919m. komisariatų išvardijimas), pakeičiant kitokiu. Deja, ir čia nei vieno žodžio apie sovietų planuotą ir vykdytą genocidą šiame pastate. Vietoj to randame išplėstą chronologiją nuo pat pastato pastatymo pradžios. Citata iš paskutinio sakinio: "(...) 1940-1941,1944-1991m. pastatas priklausė valstybės saugumo organizacijai NKVD, NKGB, MGB, KGB."

Gal ir galima būtų suprasti jeigu toks įrašas atsirastų skubotai neturint kitų nuomonių, bet taip nėra: Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcija nesutiko su tokiu išdėstymu ir 1994 02 21 rašte Nr.01-13-108 akcentavo: '2. Skiltyje Paminklo apibūdinimas" chronologiškai išvardyta Teismo rūmų

Genocido aukų muziejaus (KGB kameros) "remonto" vaizdas 1995 08 17. Nuotr. Naglio Puteikio.

istorija. Nieko nepasakyta apie čia planuotą ir vykdytą Lietuvos gyventojų genocidą. Ši vieta atmintina ne dėl to, kad čia veikė sovietų saugumo organizacija: NKVD, NKGB, MGB, KGB", tačiau į tai nebuvo atsižvelgta, apie šiame pastate vykdytą Lietuvos gyventojų genocidą visiškai neužsiminta.

Nagrinėjant pastato Gedimino pr.40 remonto darbų eigą, susidaro įspūdis, kad visuose etapuose (apskaitos, projektavimo, remonto darbų, kontrolės /pastarosios — vertės aspektas 1995m./) pirmiausia akcentuojamas pastato architektūrinės. Sudėtinga atsakyti į klausimą, ar tai objektyvu, ar subjektyvu, ar prie tokio supratimo neprikišo nagų tie, kurie buvo pastato šeimininkais iki perėmimo. Tačiau ir anksčiau aprašyta apskaitos procedūra (kažkodėl, neįvertinus Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos nuomonės, nustatant, jog pastatas atseit vertingas tuo, kad jame veikė kitų valstybių represinės struktūros, o ne dėl to, kad čia buvo organizuojamas,

KGB kamera "remonto" metu. Nuotr. Naglio Puteikio.

planuojamas ir vykdomas Lietuvos žmonių genocidas), o ir kiti veiksmai rodo būtent šią nuostatą - pirmenybės suteikimą Rusijos imperijos istorijai ir nematant Lietuvos žmonių kančių sovietinės okupacijos metais.

Ši nuostata ar pozicija (tiesiog nežinome, kaip tai pavadinti) atsiskleidžia ir kituose dokumentuose, pavyzdžiui, 1992m rugpjūčio 3d. išduotose paminklotvarkinėse sąlygose (išdavė tuometinė Vilniaus m. valdybos Paminklotvarkos skyriaus darbuotoja, dabar Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus pavaduotoja R.Vasiliauskienė). Tarkim, niekam nežinant ir skaitant šią bylutę, kurios autorius - ekspertas architektas A.Knyva ir ją patvirtinęs tuometinis Paminklų restauravimo projektavimo instituto vyr. architektas

J.GIemža (dabar - Kultūros ministerijos sekretorius, Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorius), galima pastebėti, kad pastatas Gedimino pr.40 yra Lietuvos istorijai ir kultūrai svarbus tik tuo, jog statytas XIXa. pabaigoje ir buvo skirtas teismų darbui Dar daugiau: elementai liudijantys

sovietų vykdytą genocidą, siūlomi sunaikinti Štai kas rašoma minimų paminklotvarkos sąlygų 72 papunktyje "Reikalavimai dėl paminklo teritorijos ir apsauginių zonų tvarkymo": (...) Senojo teismo pastato viename iš dviejų vidinių kiemelių yra pastatytos kaliniams vasaros kameros, kurias reiktų išgriauti, nes restauraciniu požiūriu, siekiant istorinės tiesos, ten jų nebuvo. Tačiau tai yra KGB ir sovietinės eros reliktas, o ateityje pritaikant Tautos genocido muziejui, toks eksponatas galėtų likti". Jokio komentaro tam, kas čia pacituota, regis, nereikia.

Buv. KGB kameros vaizdas po remonto. Nuotr. Naglio Puteikio.

O toliau šiose sąlygose dar keistesni dalykai 7.6.1 papunktyje rašoma, kad "Istoriniai-archyviniai tyrimai yra." Sąlygų autorius, jas tvirtinę ir išdavę specialistai nepareikalavo istorinių tyrimų, jiems visiškai pakako 1992m istorinių tyrimų -istorinės apybraižos (autorė - J.Valužytė, skyriaus viršininkė - A.Racevičienė), parengtos jau minėtame Paminklų restauravimo projektavimo institute. Net ir ne specialistas pastebės, kad šie tyrimai - apybraiža baigiasi 1940 metais. Norėtųsi tikėti, kad ne autorė vargo ties šio darbo išvadomis, kurių paskutinis 7 punktas yra taisytas: atspausdintas tekstas buvo užklijuotas siaura popieriaus juostele sakinyje "Pagrindinio

fasado trikampiame frontone, kur buvo okupacinių valstybių herbai, turėtų būti Lietuvos valstybės herbas", uždengiant žodžius "kur buvo okupacinių valstybių herbai, turėtų" ir pakeičiant vieninteliu žodžiu "galėtų" (toliau kaip tekste). Polemika, ar turėtų Lietuvos Respublikos herbas puošti mūsų tautos patriotų krauju aplaistytas sienas, iš bėdos gali būti suprantama (šio straipsnio autoriai tam nepritartų). Tačiau baimė įvardyti okupacines valstybes labai primena savo paties šešėlio baimę.

Komentaras dėl Teisingumo ministerijos balanse esančios pastato dalies vestibiulių ir laiptų pakopų išklojimo granito plokštėmis

Pastaba: teraco dangos uždengimui granitu ir pakeitimui toliau bus skirta neproporcingai didelė straipsnio dalis. Taip yra todėl kad skaitytojas pamatytų, kiek Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamentas įdėjo pastangų dėl šios dangos, o vis tiek vertybės žalojimo nesustabdė, tačiau nematė šalia esančiose Lietuvos genocido aukų muziejaus patalpose vykdomų darbų, kuriais buvo smarkiai apgadintas autentiškas KGB laikų interjeras.

1995m. balandžio 5d. akte, kurį pasirašė Kultūros vertybių apsaugos departamento darbuotojai E.Dedūra, S.Mikulionis, šio departamento restauravimo tarybos atstovė E.Vaitulevičienė, Vilniaus m. savivaldybės Paminklotvarkos skyriaus darbuotojai V.Garbusovas ir E.Stulpinienė bei kiti, rašoma: "Nustatyta: vykdomi teracinių grindų ir laiptų ardymo darbai, nesilaikant paminklosaugos reikalavimų, keičiamos teracinių pakopų paviršių granito plokštėmis ir tuo pačiu grindų lygis keliamas - 4 cm. Komisija siūlo šiuos darbus sustabdyti, kol nebus gautas paminklosaugos institucijų šio klausimo sprendimas."

Netrukus po šios komisijos atlikto patikrinimo Kultūros ministerjos sekretorius, Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorius J.Glemža 1995 04 11 raštu Nr.01-12-631 kreipiasi į Teisingumo ministeriją, UAB "Vilprojektas" architektę V.Devinduonienę ir UAB "Ivaška" direktorių V.Visidalko, siūlydamas:

"1. Vestibiulių keramikines ir teracines su piešiniu ir be jo grindis bei laiptų pakopas nušlifuoti restauruoti, o mechaniškai nusidėvėjusias vietas pakeisti ta pačia medžiaga ir spalva;

2.    Nekeisti grindų bei laiptų pakopų altitudžių;

3.    Projekto autorei pateikti savo pasiūlymus ir nustatyta tvarka suderinti projektinę dokumentaciją."

Remontas buv. KGB rūsiuose. Nuotr. Naglio Puteikio.

Atrodytų principinga paminklosaugininko pozicija, kuriai beliktų tik pritarti Tačiau tolimesnė įvykių grandinė rodo ką kita; granito dengimo darbai vis tiek buvo vykdomi, jiems tokio leidimo arba teigiamo sprendimo (bent jau raštu) nebuvo, o ką tik pacituotas J.Glemžos raštas yra nepaneigiamas, kad nuo pavasario šiam aukšto rango pareigūnui buvo žinoma apie vadinamuosius remonto darbus pastate Gedimino pr.40. O jeigu Kultūros vertybių apsaugos departamente buvo žinoma apie vykdomus darbus ir jie nebuvo sustabdyti, tai šio neveikimo priežastis galėtų paaiškinti tik departamento vadovai, o nuomonę skaitytojas tegu susidaro pats.

Galbūt granito dangos temos nevertėtų taip detaliai aptarinėti, tačiau turimi dokumentai labai aiškiai parodo tuo metu buvusią situaciją ir atskirų asmenų (pareigūnų ir kt) veiksmus: matau, žinau, bet nieko nedarau.

Kitas dokumentas šia tema yra beprecedentinis atvejis: dokumentas, ty. ministerijos raštas dar nepatekęs adresatui, jau turi vizą, ty. nurodymą, kaip šia-

me rašte aptariamos problemos turi būti vykdomos. Raštą, beje, vizuoja tarpininkas, neatstovaujantis nei siuntėjui, nei adresatui 1995 04 13 raštu Nr.7-92 Teisingumo ministras J.Prapiestis kreipiasi į Kultūros ministerijos sekretorių, Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorių J.GIemžą, prašydamas teigiamo sprendimo, ty. leisti toliau montuoti granito dangą. Berods, dar nepasiekęs adresato, kaip buvo paminėta, raštas jau buvo vizuotas. Vizą užrašė Statybos ir urbanistikos ministras J.Laiconas: "Pritardami Teisingumo ministerijos principiniams pasiūlymams, siūlome šiuos klausimus aptarti pas Kultūros ministrą p. J.Nekrošių, dalyvaujant p. J.Glemžai, p.

Buv. KGB kamerų "remonto" vaizdas. Nuotr. Naglio Puteikio.

A.Nasvyčiui, p. A.Gučui, p. A.Lukšui bei projekto autoriui. J.Laiconas 95 04 13." (Pastaba A.Nas-vytis — Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas, A.Gučas — Vilniaus m. savivaldybės Paminklotvarkos skyriaus vedėjas, A.Lukšas — Statybos ir urbanistikos ministerijos sekretorius).

Kaip įvykiai klostėsi po šito rašto, belieka tik spėlioti. Buvo bandymų tas spėliones išsiaiškinti, tačiau, kaip rodo toliau minimas Valstybės paminklosaugos komisijos raštas, tai nėra paprasta, o galbūt ir neįmanoma - ar nebuvo įgyvendintas visiems gerai žinomas nomenklatūrinis telefonų skambučių

principas, nes dokumentų, atsakančių į klausimą, kaip toliau buvo sprendžiamas teraco dangos pakeitimo klausimas, nepavyko gauti net Valstybinės paminklosaugos komisijos pirmininkei G.Drėmaitei.

Vamzdynas buv. KGB kamerose. Nuotr. Naglio Puteikio.

Valstybinės paminklosaugos komisijos pirmininkė G.Drėmaitė 1995 08 30 raštu Nr.01-05-123 kreipėsi į Kultūros ministerijos sekretorių, Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorių J.Glemžą, prašydama paaiškinti, ar buvo priimtas sprendimas leisti pakeisti autentiškas teraco dangas marmuru, o jeigu tokio sprendimo nebuvo - paaiškinti, kodėl nebuvo sustabdyti darbai, apie kuriuos jau buvo žinoma minėtame departamente 1995m. balandžio mėn. (atkreipkite dėmesį į laiko tarpą - 4 mėnesiai).

Užuot atsakęs į šį klausimą Kultūros ministerijos sekretorius, Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorius J.Glemža 1996 03 26 rašte Nr.01-24-511 rašo, kad "Dėl Valstybinės paminklosaugos komisijos 1995 08 30 rašto Nr.01-05-123 dėl pakeistų teraco laiptų ir grindų siunčiame departamento raštu dėl padarytos materialinės žalos, įkainotos 101470 Lt, adresuotų Teisingumo ministerijai, kopijas". Reikia pripažinti, kad Kultūros vertybių apsaugos departamentas gana operatyviai apskaičiavo paminkliniam pastatui

Genocido aukų muziejus. Nuotr. Dianos Varnaitės.

aukų muziejaus patalpose. Sustabdyti darbus, paskaičiuoti žalą, pareikalauti atkurti sunaikintas vertybes ir įvertinti atsakingų pareigūnų veiksmus reikalavo Valstybinė paminklosaugos komisija, 1995m rugsėjo 8d. priėmusi sprendimą Nr.10. Deja, ir šie Paminklosaugos komisijos sprendimo, prie kurio parengimo prisidėjo ir straipsnio autorė, reikalavimai iš esmės liko be atsakymo, kol buv. KGB rūmais nesusirūpino Seimo nariai. Jie, aplankę šį pastatą, 1995m lapkričio 23d. Seimo Konservatorių frakcijoje organizavo aptarimą, kuriame dalyvavo opozicijos lyderis prof. V.Landsbergis, Seimo konservatorių frakcijos seniūnas A.Kubilius, Seimo nariai A.Stasiškis, B.Gajauskas, PJakučionis, S.Pečeliūnas ir kiti.

padarytą žalą. Teisingumo ministerijos balanse esančioje dalyje išimtinai dėl sunaikintos teraco dangos. Tačiau kodėl darbai nebuvo stabdomi prieš keturis mėnesius? Kodėl buvo nepastebima, kad darbai vykdomi be Statybos inspekcijos, Kultūros vertybių apsaugos departamento leidimų? Kas pagaliau atsakys į šiuos klausimus?

Tačiau keisčiausia ir nesuprantama, kad rugpjūčio mėn. iki šio straipsnio parašymo dienos (1996m kovo 26d.) Kultūros vertybių apsaugos departamentas nebuvo apskaičiavęs žalos už autento sunaikinimą Lietuvos genocido

Genocido aukų muziejaus vaizdai. Pasivaikščiojimo kiemelis. 1996 01 29. Dianos Varnaitės nuotr.

Įstatymai numato, kad jų nesilaikymas yra baudžiamas. Administracines nuobaudas Kultūros vertybių apsaugos departamentas paskyrė tokias: 1995 08 24d. nutarimu Nr.1/54 Lietuvos genocido aukų muziejaus direktoriaus pavaduotojui Č.Lenkaičiui - 50 Lt, Teisingumo ministerijos Eksploatavimo tarnybos viršininkui J.Acui - 50 Lt

Simbolinėmis baudomis nubausti, kaip liaudyje yra sakoma, iešmininkai. O kur projektuotojų, pačių pareigūnų atsakomybė? Deja, reikia pripažinti, kad dabartinė valdžia jos nereikalauja, nes ima prigyti posakis "neieškokime kaltų, o visi kartu spręskime, ką dabar daryti kaip gelbėti padėtį". Tačiau sužalotas vertybes teks atstatyti, tai jau daroma. Bet kodėl šie veiksmai atliekami už Lietuvos žmonių mokesčius? Argi dėl pareigūnų kaltės turime mokėti mes visi? Nejaugi ir vėl valstybei padarytą žalą turėsime atlyginti visi kartu?

Išvados

1.    Istoriniai buv. KGB padalinio Lietuvoje pastato tyrimai buvo atlikti tik iki 1940m.; paminklotvarkinėse sąlygose buvo siūlymų naikinti KGB laikų interjerą.

2.    Dokumentai rodo, kad kultūros vertybių apsaugą kontroliuojančiai institucijai — Kultūros ministerijos vertybių apsaugos departamentui — apie darbus, žalojančius KGB laikų interjerą, vykdomus be būtinų leidimų bei suderintų projektų, buvo žinoma jau 1995m. balandžio mėn., tačiau daugiau nei pusę metų jokių priemonių jiems sustabdyti nebuvo imtasi, kol nesikreipė Politkalinių ir tremtinių sąjunga, kol sprendimo Nr.10 nepriėmė Valstybinė paminklosaugos komisija, kol šiomis problemomis nesusirūpino Seimo nariai

3.    Iki šios dienos (Ly. net aštuonis mėnesius) Kultūros vertybių apsaugos departamentas nesugeba apskaičiuoti žalos, vykdant remonto darbus Lietuvos genocido aukų muziejuje, kai tuo tarpu 100 tūkst. Lt žala buvo labai greitai apskaičiuota už XIXa. (Rusijos imperijos laikų) teraco dangos sunaikinimą Teisingumo ministerijos balanse esančiose patalpose.