TREMTIS IR PASIRUOŠIMAS
B. BALTYS
Supančių reikalų spūstyje, gyvendama nepriklausomybės dvidešimtmetį, mūsų tauta nepramatė pilnutinio savo gyvenimo kelio kuris vestų iš supančios tikrovės; neįstengė įžvelgti į gyvybines krašto gynybos problemas, kurios nuo 1918 m. nepriklausomybės paskelbimo iki 1940 m. visiškos okupacijos, visą laiką buvo grėsmingos. Šis klausimas ir dabar yra likęs visiškai užmirštas, kai reikalas nepriklausomybės atgavimui yra neabejotinas; kaip 1918 metais, taip ir būsimam nepriklausomybės atstatyme, reikės patiems fiziniai įsiteisinti. Žinant mūsų krašto kaimynus, ypatingai lenkus, kurių išeivijos spaudoje tebevaroma Želigovskio siekių akcija, stebuklų, vargu, galima tikėtis. Pasikliauti pacifistiniu judėjimu, kuris, ypatingai šiuo metu, yra populiarus JAV-se, būtų tolygu pasikliauti miražu. Kaip praėjusiais amžiais, taip ir šiandien dar yra nesurastas būdas spręsti tarptautinius kivirčius, be karinės galios įtakos. Todėl karinis pajėgumas ir toliau pasilieka politiniu įrankiu tebevartojamu tarptautiniuose santykiuose: politiniai veiksmai nepavykę šiandieną, rytoj bus tęsiami ginkluotų jėgų.
Be pasirengimo ir metui pritaikytų kovos būdų ir priemonių, žmonių sutelkti ištekliai, medžiaginiai ir kultūriniai, virsta žaliava, kuri žūsta, kai desperacijoje rezignuojama ir nueinama vergauti. Norima ar nenorima, tauta neturinti ryžto išsilaikyti ir nemokanti gintis, yra pasmerkta pražūčiai.
Amerikietis sociologas R. Ardey, veikale The Teritorial Imperative sako, kad tarptautinių fizinių konfliktų (karų) žmonijai, bent artimesnėje ateityje, išvengti yra neįmanoma, nes: “karai atpalaiduoja tam tikrus psichologinius įsijautimus, kurie turi ryšio su saugumo įsijautimu — agresyvaus arba defenzyvaus pobūdžio. Esmėje, tai būtų ignoravimas žmogaus turimų žvėries savybių: kiekvienas gyvis turi savo buvimo vietą — erdvę, stengiasi ją plėsti ir ginti nuo įsibrovėlio. Taip ir žmogų karan pastūmėja, arba sustabdo socialiniai ir psichologiniai faktoriai. Sekant praeities karų chronologiją, karų ciklas išryškėja tam tikrais periodais. Skirtumai tik toki, kad nauja era atneša skirtingus reikalavimus ir kitokių karų apimtį. Nūdieninėj eroje, bet kuriame žemės plote esančiai valstybei, nepriklausomybės išlaikymas, be išimties, apima visus krašto gyventojus, be lyties, amžiaus ar jų profesijos skirtumo — viso krašto psichologinis, socialinis, kultūrinis, ekonominis lygis ir jo noras išlikti nepriklausomu, yra laidas savistovumui. Krašto gynybos apimtin įeina visi valstybinio gyvenimo elementai iki atskiro individo psichologijos imtinai.” Kariniame sprendime dalyvauja visa tauta—valstybė, su visomis jos dvasinėmis ir medžiaginėmis vertybėmis. Karys ateina į bet kurį kovos frontą su ginklu spręsti krašto likimą. Jis ateina iš šeimos ir apylinkės kurioje augo, dirbo, kūrė, iš visuomenės kurioje tarpo ir ugdė tradicijas. Jis įeina su aiškiu įsitikinimu, kad bet kas mažiau negu visiškas laimėjimas, ilgainiui virsta visišku pralaimėjimu. Viso krašto, visos tautos jungtinės pastangos telkiamos, pirmoje eilėje, bendram tikslui — nepriklausomybei. Tik laisvas žmogus, darnioje socialinėje santvarkoje gyvendamas, gali pajusti pilnutinį žmogiškumą.
Apgailestautina, bet taip jau yra, kad nežiūrint didžiausių kitų pastangų, fizinė krašto apsauga buvo reikalinga ir tokia ji pasiliks ir ateičiai, tik kovos būdai už išlikimą vystysis į šiandien sunkiai pramatomus. Štai, todėl ir nūdieniniam piliečiui, kultūrininkui, politikui, ar net kariui, neužtenka ligšiolinio turėto supratimo ir žinių apie tarptautinių problemų sprendimo būdus, karus ir jų vedimo formas. Nors klasikinės karų doktrinos, vystantis technologijai, dar ir šiandieną pritaikomos šiuometinių galimybių formose, tačiau šiais laikais krašto struktūros visi elementai, vienodu svarbumu, įeina gynybos ir išsilaikymo sistemon.
Taigi, šalia nagrinėjamų ir tyrinėjamų etnografinių, politinių, kultūrinių, ekonominių, socialinių ir kitų problemų, mūsų, kovojančios tremties, atveju, nepriklausomybės atstatymui, neatskiriami, vienoda svarba, privalo įeiti ir krašto gynybos problemų ir su tuo surištų klausimų tyrimas. Mūsų kultūrininkai turėtų aiškiai suprasti pilnutinio tautos psichologinio paruošima reikšmę, krašto nepriklausomybės atstatymui. “Krašto gynybos sąvoka ir pilietiškumas tampriai rišasi su tautiškumu ir pilietis turi būti auklėjamas tą suprasti pradedant jau šeimoje ir tęsiant bažnyčioje, mokykloje ir kariuomenėje. Pilietis ir karys, tai neskiriamos sąvokos laisvėje; nelaisvėje, gi, taip pat tėra tik viena sąvoka — visi tik vergai” (Eliot).
