Tremties Trimitas

Redaguoja — š. P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave. Racine, Wisc.

Spauda — tautos stiprybė

ALGIRDAS BUDRECKAS

Užėjus II Pasauliniam karui, lietuviai tremtiniai, gelbėdami savo gyvybes, buvo priversti palikti savo brolių krauju pasruvusią ir griuvėsiais pavirtusią tėvynę.

Senieji lietuviai išeiviai, keliaudami toli už jūrų į Ameriką, prisiekinėjo, kad švykšta trumpam. Prisiminimui ne vienas iš jų pasiėmęs savo tėvynės žemės saują, saugojo ją kaip relikviją. Tai buvo meilės ir prisirišimo savo tėvų kraštui simbolis. Daugelis jų nebesugrįžo. Tas pats atsitiko ir su tremtiniais. Visiems sugrįžimas į savo gimtąjį kraštą atidėtas. Daugelis jų nebesugrįš, nes jų norus nutraukia senatvė, ar mirtis.

Lietuviai išeivijoje turėtų suprasti, kad geriausias ginklas laisvei atgauti, šiuo metu, yra ne fizinė jėga—ginklai, bet kultūriniai ir dvasiniai turtai. Mums turi rūpėti savo tautos kėlimas dvasinėmis gerybėmis ir vertybėmis, nes dvasinis ir kūrybinis tautos lygis greičiau prilygsta didelių tautų, negu fizinis.

Kas vertė daugelį lietuvių rizikuoti gyvybe, nešant uždraustas lietuviškas knygas per tankiai rusų sargybomis apstatytas sienas? Tėvynės meilė. Jokio atlyginimo, jokių gėrybių knygnešiams už tai nežadėta, o tik menkas, mažutis žemės kampelis lietuvių kapuose. Prisiminkime, tas pats buvo ir su šauliais — savanoriais-kūrėjais, kurie ryžosi stoti kovon prieš daug didesnį priešą — lenką, vokietį, rusą... Juos visus vedė karšta tėvynės meilė, kuri jų širdyse ruseno.

Tautos tragedija yra ne jos ekonominė būklė, bet laisvės netekimas.

Nepriklausomybė buvo sunkiai iškovota. O kas sunkiai įgyta, tą reikia mylėti ir visom jėgom ginti.

JAValstybėse mūsų tautinis išlikimas yra mūsų pačių rankose, todėl visi tuo turime rūpintis, dėti visas pastangas, kad lietuvybė išeivijoje neužgęstų, o ypač mūsų jaunosios kartos eilėse.

Jei nebūtų lietuviškų laikraščių, nebūtų mūsų organizacijų veiklos, o lietuvybei reiktų skelbti mirtį. Lietuviška spauda mus ne tik informuoja, bet ir saugo nuo nutautėjimo.

Kaip vaikai gali būti gerais lietuviais, jei tėvai nesistengia patys su savo vaikais kalbėti lietuviškai, neskaito lietuviškų knygų ir neduoda skaityti jų savo vaikams; neišrašo lietuviškų laikraščių ir nepratina iš mažens savo vaikų skaityti lietuviškai.

Rizikuodami savo gyvybėmis knygnešiai nešė į Lietuvą iš Prūsų lietuviškas knygas. Šiandien, kai jas galima laisvai skaityti ir įsigyti, tai jų neperkame ir neskaitome. Neskaitome lietuviškų laikraščių ir jų neišsirašome. Statistika rodo, kad pats blogiausias biznis yra iš lietuviškų knygų ir laikraščių.

Mūsų kultūringai tautai ši statistika galėtų būti (mano galvojimu, privalėtų būti) diametraliai priešinga. Mūsų tauta yra gabi, talentinga ir darbšti. Todėl išeivijoje privalome mūsų talentus puoselėti, tada neteks nusiminus dejuoti ir skųstis, kad esame maža tauta.

Žuvę knygnešiai mums nėra mirę, nes jų darbai tėvynei yra mums šventi. O šaulių savanorių-kūrėjų kapai yra mūsų tautos šventovės. Turime visad prisiminti tuos mūsų garbingus vyrus ir pareikšti jiems didžią pagarbą, o tuo pačiu sustiprinti savyje pasiryžimą eiti jų pėdomis.

(Fragmentai iš skaitytos paskaitos, minint spaudos mėnesį, Vytauto Didžiojo šaulių kuopos susirinkime.)

JONAS BUTKUS, ŠAULYS — LIETUVIŲ FONDO TŪKSTANTININKAS

Štai, 1970 m. lapkričio 22 d., Lietuvos kariuomenės atkūrimą švenčiant Detroite, gen. Jonas Černius apdovanotam J. Butkui užkabino Šaulių sąjungos ordino medalį.

Ta proga reikia iškelti šį malonų ir kuklų, bet taip pat labai pasišventusį Lietuvos idealams šaulį. Šiuo metu jis Stasio Butkaus šaulių kuopoje eina ūkio vedėjo pareigas ir yra valdybos narys jau daugelį metų iš eilės. Visi šios kuopos ruošiami parengimai, vaišės neapsieina be šaulio Jono Butkaus darbščių rankų ir sumanios galvos.

Mes savo kuopoje turime nemažai dosnių aukotojų. Be jų dosnumo Detroito šauliškoji veikla nebūtų taip šviesiai sušvitusi Kanados ir JAV teritorijos padangėje. O ypatingai išskirtini savo pasišventimu ir dosnumu lietuviškiems reikalams, visų vienbalsiai pripažinti, šauliai Vincas Tamošiūnas ir Jonas Butkus. Juos seka visa eilė ir kitų šviesių šaulių.

Dabar, apie J. Butkų. Jis dėl sunegalavimo išėjo į pensiją ne pensininko amžiuje. Bet kiekvieną prašantį aukos Jonas ir šiuo metu tuščio neišleidžia. Jis sako: “Geriau duoti, negu prašyti”. Tuo tarpu jis neturtingas žmogus, tik pensininkas. O kiek yra padorių, gerų, mokytų, šviesių — labai pinigingų lietuvių, bet jie jokiais prašymais, jokiais įrodinėjimais nesuminkštinami. Nei Balfas, nei Lietuvių Fondas, nei Lietuviški reikalai jų nejaudina ir kieto kaip nagas, suspausto kumščio neatlenkia. Jie vis skundžiasi... Tuo tarpu, Jonas pasakė, kad jam rūpi, kad “Kitąmet sudėtume milioniniam Lietuvių Fondui 340,000 dolerių”. Jis taupė tūkstantį, kaip koks “skrūdžius”, bet taupė ne sau, o Lietuvių Fondui. Ir sutaupęs man atnešė ir padavė. Mane, toks nuoširdus pasiaukojimas lietuvybės išlaikymui, lietuvių kultūros ugdymui, giliai sujaudino. Kaipgi nerašyti apie tokį puikų savęs išsižadantį asmenį ? Reikia visur šaukti, tokius žmones rodyti gyvu pavyzdžiu. O gyvi pavyzdžiai patraukia ir sužavi net atšalėlius.

Pirmojo Lietuvos Kareivio St. Butkaus kuopoje turime ir daugiau LF tūkstantininkų, š. Jonas Butkus nėra pirmasis tūkstantininkas, mūsų šaulių kuopa jų turi ir jais didžiuojasi. Jam palyginimu galėtų eiti, Evangelijoje minima, neturtinga našlė ir našlės skatikai. Jeigu jis būtų turtuolis, tai jo tūkstantinė mus nestebintų, iš jo galėtume prašyti ir daugiau.

Jonas Butkus yra gimęs 1910 m. Lietuvoje. Tarnavo kariuomenėje, 3-čiame artilerijos pulke, kurio vadu buvo daugeliui atmintinas, labai griežtas pulko vadas plk. Petras Dočkus. Tame pulke jis buvo pakeltas puskarininkiu. Vėliau jame pasireiškė įmonininko gabumai. Pradėjo iš mažo. Buvo įsteigęs vaisvandenių įmonę Kaune, vėliau Klaipėdoje. Šios srities prekyba ir vertėsi laisvojoje Lietuvoje.

Jonui Butkui atrodo, kad mes, be didelių sunkumų, kitąmet galėtume užbaigti užsibrėžtą milioninį Fondą, t.y., surinkti 340,000 dolerių. O gal ir pavyks? Taip, jeigu mes visi būtume tokie, kaip Jonas Butkus, Stasio Butkaus kuopos šaulys.

V. Mingėla

VINCAS TAMOŠIŪNAS — ŠAULIŲ VETERANAS

1970 m. gruodžio mėn. 12 d. St. Butkaus šaulių kuopa Detroite buvo surengusi Šaulių sąjungos pirmininkui ir garbės nariui Vincui Tamošiūnui šauliškos veiklos 50 metų auksinės sukakties minėjimą. Į minėjimą atsilankė daug svečių, organizacijų atstovų ir draugų. Salė buvo gražiai dekoruota. Stalai puošniai padabinti. Visų nuotaika pakili ir šventadieniška. Prie garbės stalo sėdėjo Šaulių s-gos garbės narys Vladas Išganaitis ir sukaktuvininko giminės.

St. Butkaus šaulių kuopos pirm. L. Šulcas pasveikino jubiliatą rengėjų vardu, o S. Kaunelienė nupasakojo jo nuveiktus darbus.

Vakarienės metu sukaktuvininką sveikino šaulių s-gos garbės narys Vladas Išganaitis. Po jo kalbos, jubiliatą sveikino Algirdas Budreckas Vytauto Didžiojo šaulių kuopos vardu. Jis tarė šiuos žodžius: “Laikau už garbę ir didelį malonumą sveikinti Vytauto Didžiojo šaulių kuopos vardu Šaulių s-gos pirmininką ir garbės narį Vincą Tamošiūną, minint šiandien 50 metų jo šauliškos darbuotės

Jubiliatas vadovauja šaulių s-gai ir jai visa siela yra atsidavęs. Šaulių s-gos idealai ir meilė Lietuvai, tai jo gyvenimo prasmė. Jis nuo pat jaunų dienų priklauso šauliams. Tremtyje irgi nuo pat šaulių s-gos atkūrimo nuoširdžiai jai dirba. Taigi sukaktuvininką ne tik Lietuvoje, bet ir išeivijoje matome pirmose šaulių gretose.

Šaulių veteranas Vincas Tamošiūnas yra brandi ir darbšti asmenybė. Jis puikiai valdo plunksną ir nemažai rašo, bet jis labai nemėgsta, jei apie jį kas rašo. Jis, rašydamas įvairiais šaulių organizaciniais reikalais, yra man ne kartą pabrėžęs, kad stengčiaus mažiausiai apie jį rašyti. Taigi, jo didžioji dorybė — kuklumas.

Jis bendradarbiauja beveik visoje lietuviškoje spaudoje, o taip pat dalyvauja daugelio organizacijų vadovybėse.

Sukaktuvininkas paskutiniame Šaulių s-gos suvažiavime, Detroite, buvo išrinktas Šaulių s-gos pirmininku, ir jam buvo suteiktas Šaulių s-gos garbės nario vardas. Už nuopelnus Šaulių s-ga jį yra apdovanojusi Šaulių žvaigždės žymeniais.

Šauliai didžiuojasi jo atliktais darbais.

Vytauto Didžiojo šaulių kuopos vardu sveikinu ir linkiu šaulių s-gos pirmininkui ir garbės nariui Vincui Tamošūnui daug saulėtų dienų, geros sveikatos, ištvermės ir toliau dirbti šaulių idealams.”

Vakarienės metu buvo pasakyta daug kalbų ir perskaityta daug telegramų ir laiškų gautų iš įvairių lietuviškų organizacijų. Meninę dalį atliko: P. Zaranka, kuris paskaitė iš V. Tamošiūno kūrybos ir skautai, vadovaujami A. Vaitiekaičio, su savo orkestru, pavadintu “Miško Broliai”. Jubiliatas gavo nemažai dovanų. Vytauto Didžiojo šaulių kuopos dovaną įteikė — šauliai S. Cecevičienė, S. Radzivanas ir Alg. Budreckas.

Jubiliatas jautriais žodžiais padėkojo už puotą ir sveikinimus.

Programą pravedė S. Kaunelienė ir L. Šulcas.

Už surengtą jubiliatui, šauliui veteranui Vincui Tamošiūnui pagerbimą ir šaunų priėmimą St. Butkaus šaulių kuopos vadovybei reiškiu šaulišką pagarbą ir padėką.

Algirdas Budreckas

BALIO PUPALAIGIO NETEKUS

Šaulių veteranų eilės vis mažėja. Lapkričio 12 d. su šiuo pasauliu atsiskyrė šaulys Balys Pupalaigis. Jo palaikai buvo pašarvoti Petkaus Marquette koplyčioje. Atsisveikinimas su velioniu įvyko lapkričio 16 d. 7:30 v. vakare. Į iškilmes susirinko pilna koplyčia žmonių. Atsisveikinimo žodį

Šaulio Balio Pupalaigio laidotuvės šv. Kazimiero kapinėse, Čikagoje, 1970 m. lapkričio 17 d. Iš d. stovi: V. Išganaitis ir A. Budreckas.


pasakė Algirdas Budreckas. Po to kalbėjo įvairūs atstovai.

Buvęs šaulių s-gos pirmininkas ir vienas iš sąjungos įkūrėjų tremtyje Alfonsas Valatkaitis savo kalboje prisiminė velionio nuveiktus darbus Lietuvai ir šaulių s-gai. Šaulių s-gos CV narys kun. Jonas Borevičius su velioniu atsisveikino Šaulių s-gos vardu. Martynas Gudelis, “Naujienų” vyr. redaktorius, išsamiau išdėstė velionio nueitus gyvenimo kelius, nes jį gerai pažino nuo pat jaunų dienų. Redaktorius savoje kalboje įvertino velionio nuveiktus darbus tėvynei, lietuvių spaudai išeivijoje, apgailestaudamas, kad “Naujienos” neteko gero bendradarbio. Valerijonas Šimkus atsisveikino su velioniu “Laisvosios Lietuvos” vardu. Pranas Nedzinskas kalbėjo Dzūkų dr-jos vardu ir Algirdas Reivytis “Krivūlės” vardu.

Atsisveikinimą ruošė šauliai, vadovavo šaulys Algirdas Budreckas.

Laidotuvės įvyko lapkričio 17 d. Iš koplyčios, 9 v. ryto, velionio palaikai buvo atlydėti į Šv. M. Marijos Gimimo parapijos bažnyčią, kurioje įvyko gedulingos pamaldos. Pamaldas atliko ir jautrų pamokslą pasanė kan. V. Zakarauskas. Pamaldų metu šaulė Teodora Serapinienė giedojo solo. Po pamaldų didelė vilkstinė automobilių palydėjo velionį į lietuvių Šv. Kazimiero kapines. Dar kartą prie duobės kunigai pasimeldė. Po to, karstas su Balio Pupalaigio palaikais buvo palaidotas su tradicijomis ir lietuviškomis apeigomis. Apeigoms pasibaigus buvo sugiedotas Lietuvos himnas.

Algirdas Budreckas

A.a. šaulės Stasės Šukaitienės paminklą šventinant, Toronto šv. Jono Kr. lietuvių kapinėse, dalyvavo: Hamiltono DLK Algirdo kuopos šauliai-ės: Iš k.: kuopos pirm. P. Kanopa, š. Stasė Kanopienė, A. šukaitis, Kanados Rinktinės pirmininkas St. Jokūbaitis, M. Juodis, V. Saulis ir š. Stasė Petkevičienė.

ŠAULIŲ ŽENKLAS MARMORE

Šaulės Stasės Šukaitienės atminimui juodo marmoro antkapis buvo pašventintas Port Credit šv. Jono kapinėse. Susirinkus giminėms, vietos šaulių kuopos atstovams ir nemažam būreliui artimųjų, į Aušros Vartų bažnyčią, prel. dr. J. Tadarauskas atlaikė gedulingas pamaldas ir savo pamoksle prisiminė velionę jautriais žodžiais. Ilgų metų choro bendradarbė B. Antanaitienė, palydima vargonų, pagiedojo solo.

Po pamaldų dalyviai vyko į Port Credit, kur kapinėse prel. dr. J. Tadarauskas atliko paminklo šventinimo apeigas, dalyvaujant Kanados šaulių rinktinės pirmininkui St. Jokūbaičiui ir Hamiltono DLK Algirdo šaulių kuopos pirmininkui P. Kanopai. Simboliniu antkapio akmens pabučiavimu visi išreiškė savo meilę ir neužmirštamą prisiminimą velionei. Vėlau visi buvo pakviesti pusryčių į St. P. Kanopų namus. Čia velionės vyras Ant. Šukaitis padėkojo visiems už tokį gražų jo brangios žmonos prisiminimą.

Lietuvių kapinėse vėl išdygo naujas antkapis ir pirmas, kuris yra pasipuošęs šaulių ženklu. Įrašas sako: “Visiems tuo keliu eit reikės, o grįžti niekas negalės.” DLK Algirdo kuopos šauliai tikrai gražiai prisiminė savo šaulę, amžinybėn iškeliavusią.

K. Mileris

KAZIO KETURAKIO NETEKUS

Kazys Keturakis mirė staigiai 1970 m. gruodžio mėn. 6 d. Jis priklausė Vytauto Didžiojo šaulių kuopai ir buvo tos kuopos valdybos narys. Vytauto Didžiojo šaulių kuopa surengė velionio atsisveikinimą. Į atsisveikinimą atsilankė pilna koplyčia žmonių ir uniformuotų šaulių.

Su velioniu atsisveikino Sąjungos garbės narys Vladas Išganaitis, buvęs pirmininkas Alfonsas Valatkaitis Čikagos Šaulių Rinktinės vardu, o Mykolas Maksvytis — Gen. T. Daukanto jūrų šaulių kuopos vardu.

A.a. K. Keturakis

Atsisveikinimą pravedė Algirdas Budreckas. Prie velionio karsto jis tarė: “Tik prieš porą dienų mačiau velionį Keturakį Čikagos vidurmiestyje, mitinge. Jis ten dalyvavo šaulių vėliavų tarnyboje. Staigi jo mirtis sukrėtė šaulius. Netekome gero, pavyzdingo šaulio. Vytauto Didžiojo šaulių kuopa neteko paslaugaus valdybos nario.

Velionis buvo didelis patriotas ir labai pareigingas. Jei ateidavo į talką, tai talkininkavo nuoširdžiai. Jis visa siela buvo atsidavęs Šaulių Sąjungai. Jis mylėjo savo kraštą ir savo gimtinę — Lietuvą. Jis nenuilstamai dirbo ir visur ir visada prisidėjo prie kovos už Lietuvos laisvę ir giliai išgyveno mūsų golgotos kelią.

Šaulių Sąjunga, įvertindama velionio darbus organizacijai, buvo apdovanojusi jį šaulių žvaigždės žymenimis.

Velionis Keturakis buvo labai gero būdo ir mokėjo su visais gražiai sugyventi. Jo asmenyje netekome, ne tik gero ir pareigingo, bet drausmingo ir pavyzdingo šaulio. Lietuva neteko karšto patrioto ir tauraus lietuvio. Todėl velionis su visomis geromis ypatybėmis pasiliks mūsų visų atminime kaip šviesi asmenybė.

Ilsėkis, mielas šauly Kazimierai, ramybėje toli nuo savo gimtųjų namų ir laukų, kuriuos taip mylėjai ir jų visada ilgėjais.

Reiškiu nuoširdžią užuojautą velionio žmonai ir jo artimiesiems, Šaulių Sąjunga liūdi jo netekus.” Gruodžio mėn. 9 d. velionio palaikai iš koplyčios buvo nulydėti į šv. P. Marijos Gimimo parapijos bažnyčią, o po gedulingų pamaldų, palaidoti šv. Kazimiero kapinėse. Paskutinėje žemės kelionėje velionį palydėjo vilkstinė automobilių. Prie velionio karsto koplyčioje ir bažnyčioje (o taip pat ir karstnešiai) stovėjo uniformuoti šauliai. Laidotuvės vyko pagal nusistovėjusias senas lietuvių tradicijas. Prie supilto šaulio Keturakio kapo buvo sugiedotas Lietuvos himnas.

Algirdas Budreckas

 

 

 

Redaguoja — š. P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave. Racine, Wisc.

PRIEŠ 50 METŲ

(Atsiminimai)

JONAS ŠVOBA

Buvo 1920 metų lapkričio mėnesio vėlyvas šeštadienio vakaras. Būdamas Ramygalos progimnazijos 4 klasės mokinys, savo kambarėlyje ramiai rašiau mokinių susirinkimui referatą, nes darydavome mokinių kuopelių susirinkimus ir patys skaitydavome juose referatus. Kažinkas smarkokai pasibeldė. Atidaręs duris, nustebau. Tai buvo mano tėvelis. Taip vėlai. Tai negeruoju. Jis tik pranešė, kad pro Okainius, tai kaimas tarp Ramygalos ir Šėtos, joja daug lenkų Kėdainių kryptimi, ir pats greitai supruko atgal. Tuojau viską mečiau ir pranešiau Ramygalos šaulių vadovybei, nes ir pats buvau šaulys. Nedelsiant buvo sušaukti visi Ramygalos šauliai, kurių nemažą dalį sudarė progimnazijos mokiniai, nes jų būta ir ne taip jaunų. Anksti rytą keli šauliai buvome išsiųsti pasižvalgyti į Truskavą. Truskavoje buvo ramu. Žmonės rinkosi bažnyčion. Jokių žinių apie lenkų grįžimą mūsų kryptimi. Pasikalbėję su žmonėmis, pasižvalgę dar kiek ir už Truskavos, po valandos kitos grįžome atgal. Pusiaukelyje sutikome kitą vežimą Ramygalos šaulių, važiuojančių Truskavon. Pasikalbėjus, jie nuvažiavo Truskavon, o mes Ramygalon.

Važiuota jų ir mūsų Šėtos - Ramygalos vieškeliu, iš kurio atsišakojo kelias Likėnų kaime į Truskavą. Tas kelias ėjo per krūmus. Važiavusieji šauliai, kaip tik išlindo iš krūmų, pamatė atjojančius kelis lenkų raitelius-žvalgus. Šauliai tuojau šoko iš vežimo ir pradėjo šaudyti. Lenkai metėsi atgal, bet jų krito vienas ar du raiteliai ir arklys. Šauliai pašoko vytis ir atsidūrė visiškai atviroje aikštėje, kempsėtoje pievoje. O lenkai, susimetę į Truskavos bažnyčios šventorių ir kapines, už akmeninės mūro tvoros, pradėjo šaudyti į šaulius. Šauliai, supratę, kad čia yra ne tik lenkų žvalgai, atsišaudydami, traukėsi. Jų pozicija buvo bloga. Jie tegalėjo prisiglausti tik kupstais. Bet jų tarpe buvo bent pora taiklių šaulių. Tas jiem daug padėjo. Jonas Ambrozevičius buvo pašautas į koją ir nebegalėjo trauktis, tačiau jis ir gulėdams sužeistas, savo taikliu šaudymu stengėsi dengti besitraukiančius draugus. Buvo sužeistas ir šaulys Stasys Kisielis; šis galėjo bėgti ir, būdams vietinis, pabėgo. Pabėgo ir kiti du šauliai. Šaulys Stasys Klimavičius buvo nuo Vadoklių, pirmą kartą šioje apylinkėje ir jauniausias iš ten dalyvavusių. Jo nelaimei jis bėgo laikydamasis kelio. Lenkai jį pagavo, kankino ir sušaudė Likėnų kaime, netoli Truskavos. Šaulys Jonas Ambrozevičius buvo rastas vietoje negyvas, lenkų sušaudytas.

Paaiškėjus apie lenkų raitelių grįžimą, visi Ramygalos šauliai buvome išdėstyti pakrūmiais abiejose pusėse vieškelio, einančio nuo Truskavos, nes buvo laukta, kad lenkai gali traukti Ramygalon. Tuo tarpu jie, vedami lenkuojančių “bajorėlių”, pasirinko blogą kelią pro Ančiškius, per miškus. Jų traukimosi kelias ir kryptis Ramygalos šauliams greitai buvo žinoma. Kurie buvome pamiškėje nuo Ančiškių pusės, naktį jau girdėjome besitraukiančių lenkų šūkavimus.

Pirmadienio rytą mes, Ramygalos šauliai, sekėme lenkų pėdomis. Berods Kuršių kaime, keletas kilometrų nuo Ramygalos, vienas lenkų raitelis, kiek užgaišęs, pakliuvo mum į nelaisvę su arkliu ir ginklais. Jį tuojau pasiuntėme su palyda į Ramygalą, o iš Ramygalos — į Panevėžį. Jei mes jau būtumėm žinoję savo draugų likimą, tai kažin kaip būtų buvęs su tuo belaisviu ... Lenkai pasispaudę. Mes vis toliau nuo jų atsilikome. Vakarop, nuo Alunčio pradėjome grįžti atgal. Apie Vadoklius susitikome pirmuosius lietuvių raitelius, Geležinio Vilko dalinį, su gražiomis, augštomis kepurėmis.

Grįžę Ramygalon, sužinojome visą tiesą, kas atsitiko mūsų draugams . . . Stasys Klimavičius buvo mano klasės ir kambario draugas, Jonas Ambrozevičius — Truskavos parapijos, kaip ir aš. Sužeistasis Stasys Kisielis buvo taip pat truska-vietis. Ramygalos progimnazija pagerbė savo karžygius, iškabindama šaulio Stasio Klimavičiaus paveikslą IV klasėje, o šaulio Jono Ambrozevičiaus — II klasėje. Ir vėliau Ramygalos gimnazijos tose klasėse kabojo jų paveikslai, kurie primindavo moksleiviams apie tuos jaunus Lietuvos karžygius. Šaulys Jonas Ambrazevičius buvo šauliškai palaidotas Truskavoje, o šaulys Stasys Klimavičius — Vadokliuose, dalyvaujant Ramygalos šauliams, progimnazijos mokytojams ir mokiniams. Šis įvykis “Mūsų Lietuvos” II t. 656 p. taip aprašomas:

““1920.XI.19 ties Truskava su lenkais susitiko 5 Ramygalos moksleiviai-šauliai. Pamatę atjojantį visą eskadroną lenkų, jie nebėgo atgal, bet stojo į kovą; suradę tinkamą vietą, paleido į lenkus keletą šūvių, nukaudami ar sužeisdami keletą lenkų ir jų arklių. Pritrūkę šovinių, ėmė trauktis. Moksleivis Jonas Ambrozevičius, būdamas sužeistas, pasiliko vietoje, dengdamas draugus, ir kovojo, iki kulkosvydžio kulkos pervėrė jo krūtinę. Lenkai taip pat paėmė į nelaisvę Ramygalos gimnazistą Stasį Klimavičių. Iš šio 16 metų berniuko reikalavo žinių apie Lietuvos kariuomenę ir šaulius. Kai moksleivis sukandęs dantis tylėjo, lenkai negailestingai jį daužė šautuvų buožėmis, badė įkaitintais durtuvais. Nukankintą, vos gyvą jaunuolį, pastatė prie sienos ir sušaudė. Ir šis jaunas karžygys neišdavė priešui karinių paslapčių, nors pats ir nedaug jų težinojo. Jonas Ambrozevičius palaidotas gimtosios Truskavos kapuose, Stasys Klimavičius Vadokliuose. Nepriklausomybės metais Ramygalos gimnazijos II ir IV klasės sienas puošė šių jaunų moksleivių-didvyrių paveikslai. ’ ’

Čia yra neaiškumas dėl mėnesio dienų. Lenkų raiteliai pasiekė Kėdainius lapkričio 19 dieną (L.E. XV t. 103 p.). Šeštadienį jie jojo pro Okainius Kėdainių kryptimi, o sekmadienį, apie pietus, jau ties Truskava susirėmė su šauliais. “Panevėžys” pusi. 358 rašo, kad ties Truskava žužvo Ramygalos šauliai lapkričio 21 d., o Troškūnuose — lapkričio 22 d. “Šaulių S-gos Istorija” pusi. 66 sumini, kad ties Truskava žuvo šauliai lapkričio 21 d., bet pusi. 61 ir 62 Ramygalos šaulius ir Troškūnų šaulius sužymi žuvusius tą pačią dieną, t.y. XI-21, tuo tarpu pusi. 56 tvirtina, kad Troškūnų šauliai susitiko su lenkais XI-23 d. Atrodo, kad arčiausia tiesos bus “Panevėžys”.

Šis lenkų raitelių įsiveržimas tai buvo Želigovskio plano dalis užimti Kauną ir palaidoti Lietuvos nepriklausomybę. Tik dėka mūsų karių narsumo ir jų vadovybės sumanumo ir ryžtingumo ties Giedraičiais lenkai buvo sumušti ir Lietuva išgelbėta.

Tuo metu kaip ir kitur Lietuvoje, taip pat ir Ramygalos šauliams teko budėti. Šaulių vadovybė dažnai išsiųsdavo būreliais naktimis žvalgybai po apylinkę ir apie lenkiškuosius dvarelius, o kartais ir kratas padaryti, nes jautėsi lenkų judėjimas. Pasitaikė ir tokių atsitikimų, kad, grįžę iš naktinio tolimesnio uždavinio, nebesuspėdavome grįžti į butą ir maudavome tiesiai į mokyklą su šautuvėliu ir granatėle. Tuščią šautuvėlį kur nors priglausdavome, o granatėlę įsidėdavome į suolą tarp knygučių. Dabar atrodo keista ir baisoka. Bet tada buvo natūralu ir paprasta. Mokyklos vadovybė suprato ir toleravo. Tuo metu visa Lietuva gyveno savisaugos instinktu. Gaila, kad vėliau dėl partinių dogmų tas mūsų tautinis savisaugos instinktas atbuko.

ŠAULIŠKOJI VEIKLA KANADOS RINKTINĖJE 

1970 m. lapkričio mėn. 21 d., Toronte, “Tėviškės žiburių” salėje, įvyko Kanados šaulių rinktinės valdybos posėdis. Be valdybos narių dar dalyvavo š. Ig. Petrauskas, Montrealio LK Mindaugo š. kp. pirmk.. š. P. Kanopa, Hamiltono DLK Algirdo š. kp. pirmk., bei š. Strėlienė ir š. A. Povilauskas.

Rinktinės pirmk. š. St. Jokūbaičiui vadovaujant, buvo apsvarstyti reikalai, susiję su šaulių veikla. Nutarta šaukti rinktinės suvažiavimą 1971 m. gegužės mėn. 22-23 dienomis Montrealyje. Suvažiavimą globos LK Mindaugo š. kuopa, kuri švęs 15 metų veiklos sukaktį.

Rinktinės valdyba buvo papildyta montrealiete š. Strėliene, kuri rūpinsis šaulių moterų veikla ir torontiečiu š. V. Katurakiu, kuris bus rinktinės šaudymo vadovas.

Iš pirmininko pranešimo išryškėja, kad rinktinė ne vien tik leidžia aplinkraščius, bet ir, kur gali, dalyvauja lietuviškoje veikloje.

Asmeniškai dalyvauta gen T. Daukanto jūrų š. kp. vėliavos šventinime Čikagoje. Raštu pasveikinta: Kanados Lietuvių Diena, Londone, Ont., Vilniaus krašto lietuvių suvažiavimas, Londone, Ont. ir Kanados krašto lietuvių tarybos suvažiavimas Otavoje. Pasiųsta telegrama Turkijos ambasadoriui Otavoje, prašant, kad Bražinskai nebūtų išduoti rusams.

š. P. G.

PAS PŪTVIEČIUS

1970 m. lapkričio mėn. 21 d. vakare, Lietuvos kariuomenės 52-jų metų atkūrimo sukakties išvakarėse, Toronto Vl. Pūtvio š. kuopa suruošė metinį parengimą šv. Jono Krikštytojo parapijos salėje. Jame dalyvavo gausus būrys šaulių su šeimomis, svečių iš toli ir arti: iš Detroito — LŠST CV pirm. š. V. Tamošiūnas ir gen. št. plk. J. Šepetys, iš St. Catherine —- ramovėnai su pirmininku J. Vyšniausku, iš Montrealio — š. Ig. Petrauskas ir š. Strėlienė, Baltic Veteran Coip. pirmk. estas kpt. M. Randle, Dauguvas Vanagi pirm. I. Zemlovskis, kūrėjų -savanorių kar. Ant. Juozapavičiaus skyriaus pirm. V. štreitas, Vyčio kryžiaus kavalierius ir kuopos garbės šaulys inž. J. Preikšaitis ir kiti.

Kuopos pirmk. St. Jokūbaitis garbingus svečius pristatė susirinkusiems, o S-gos pirmk. š. V. Tamošiūnas, ta pačia proga, tarė trumpą sveikinimo žodį.

Meninę programą išpildė viešnios iš Detroito. I. Vizbaraitė, akomponuojant Bliūdžiūtei, padainavo vakaro nuotaikai pritaikytų dainelių, už kurias klausytojai nuoširdžiai paplojo.

Po programos sesės šaulės visus susirinkusius skaniai pavaišino. Kas norėjo, galėjo išbandyti savo laimę turtingoje loterijoje, šokiams grojo estų kapela. Aplamai, vakaras gerai pasisekė. Todėl kuopos valdyba dėkoja visiems, kurie prie to pasisekimo prisidėjo, o ypač garbės šauliui kun. klebonui P. Ažubaliui, sesėms šaulėms: Dambrauskienei, Valiulienei, Jonikienei, Benotienei, Daugelienei, Keturakienei ir šauliams — Jonikiui, Keturakiui, Meškauskui, Bačėnui, Astrauskui, Vaškeliui, Gerdvainiui, Gražuliui ir kitiems.

š. P. G.

PAS KĘSTUTIEČIUS

1970 m. gruodžio mėn. 6 d. DLK Kęstučio š. kp. paminėjo Lietuvos ginkluotų jėgų atkūrimo 52-sias metines ir savo veiklos 15-kos metų sukaktį, šv. Kazimiero parapijos salėje, Racine, Wis.

Minėjimą atidarė kuopos pirmk. š. P. Petrušaitis. JAV ir Lietuvos himnus sugiedojo š. Ida Tamulėnienė. Jai akomponavo Bronė Pliūraitė.

š. P. Petrušaitis trumpai apibūdino 15-čio veiklą supažindindamas šventės dalyvius su svarbesniais jos momentais. Pabaigoje paprašė atsilankiusius susikaupimo minute pagerbti pašarvotą Čikagoje buv. pirmųjų Lietuvos Šaulių S-gos centro valdybų narį prel. Mykolą Krupavičių, mirusius kuopos šaulius ir visus tuos lietuvius, kurie mirė dėl Lietuvos laisvės bei gerovės Tėvynėje ar svetur.

Š. Vikt. Kažemėkaitis kalbėjo apie Lietuvos karinių jėgų stovį prieš Liublino uniją, per carinę okupaciją, jų atkūrimą nepriklausomumo laikotarpyje ir per, vėl Lietuvos laisvę palaidojusias, nelaimes. Taip pat užgriebė ir degančius dabarties įvykius — Bražinskų pabėgimą ir Simo Kudirkos išdavimą.

Toliau, buvo įteiktas LŠST ŠŽ ordinai visuomenininkui Juozui Kaspučiui, Kenosha, Wis. ir muzikui Juozui Grimskiui, Racine, Wis. J. Kaspučiui ordiną prisegė kuopos šaulys, savanoris — kūrėjas Ignas Paukštelis, o J. Grimskiui — solistė š. Ida Tamulėnienė.

Naujieji šaulių žvaigždės kavalieriai. Deš. — Juozas Kasputis, kair. — Juozas Grimskis.    Foto Z. Lukausko

Apdovanotuosius pasveikino ir tąja proga trumpą žodį tarė LŠST CV II-sis vicepirmk. š. K. Milkovaitis.

Meninėje dalyje pasirodė moterų kvartetas: Aldona Kavaliauskienė ir Levutė Kružikienė, Waukegan, Ill., bei Ona Kažemėkaitienė ir Stasė Petrušaitienė, racinietės. Kvarteto dainos, palydimos gitarų muzikos, skambėjo darniai ir maloniai nuteikė klausytojus.

Po trumpos petraukos prasidėjo vaišės, kurių stalą savo malda palaimino kun. klebonas J. Kupris, MIC.

Apmalšinus alkį ir troškulį, prasidėjo sveikinimai. žodžiu kęstutiečius sveikino: š. K. Milkovaitis — S-gos Centro valdybos, š. St. Barastavičius — Klaipėdos j. š. kp., š. Pr. Beinoras — Vytauto Didžiojo š. kp., š. Z. Lukauskas — Kenosha . Racine LB apylinkės, T. Vilipienė — Racine Lietuvių Moterų klubo, R. Kuliavas — vyskp. Pr. Brazio moksleivių ateitininkų kuopelės ir Vyt. Plečkaitis — šv. Kazimiero choro vardu. Dar kalbėjo kun. J. Kupris, MIC, J. Kasputis ir J. Grimskis.

Raštu sveikino, tarp kitų, ir amerikietis Emroy N. Mischler, kuris pridėjo ir 20 dol. auką.

Meninę programą ir sveikinimus pravedė š. Z. Lukauskas. Vaišes paruošė sesės šaulės. Ypač daug pasidarbavo sesės — St. Petrušaitienė, Ida Tamulėnienė ir Mary Wedeikes.

Jurgis Milas

JONO KALNĖNO FONDAS

LŠST CV nutarė įsteigti buv. “Trimito” redaktoriaus Jono Kalnėno vardo fondą. Jo tikslas paskatinti šaulius uoliau dalyvauti lietuviškoje spaudoje su savo rašiniais apie šaulių ideologiją, uždavinius ir veiklą. Fondas telks lėšas premijoms, kurios bus skiriamos autoriams už straipsnius, liečiančius šaulių reikalus.

Pirmam bandymui yra paskirtos trys piniginės premijos: Iv.— 100 dol., II v. — 75 dol., ir III v. — 50 dol.

Į premijų skirstymo komisiją yra paskirti šauliai: Stepas Jakubickis, Karolis Milkovaitis ir Petras Petrušaitis. šv. Vincas Tamošiūnas yra komisijos kandidatas.

Šaulių vienetai yra prašomi atskiromis aukomis šį Fondą paremti.

1970 m. gruodžio mėn. 6 d. Clevelande įsisteigė šaulių kuopa, išsirinkdama valdybą ir revizijos komisiją. Jos pirmininku išrinktas savanoris - kūrėjas dr. Kazimieras Pautienis.

A. A. ŠAULYS JONAS NAUJOKAS

1970 m. lapkričio mėn. 26 d. Del-hi, Ont. mirė šaulys Jonas Naujokas, priklausęs VI. Pūtvio kuopai.

Velionis buvo gimęs 1904 m. Tauragėje. 1924 įstojo į Šilutės šaulių būrį, o vėliau persikėlė į Klaipėdos geležinkeliečių šaulių būrį. Atkūrus Šaulių S-gą tremtyje, 1955 m. įstojo į Toronto VI. Pūtvio kuopą ir buvo jos nariu iki pat mirties. Taip pat, iki 1964 m. ėjo kuopos vėliavninko pareigas. 1958 m. jis buvo apdovanotas šaulių žvaigždės medaliu. Sušlubavus sveikatai, iš Toronto išvyko ir apsigyveno ramesnėje vietoje, Delhi, Ont. Jo pageidavimu, buvo palaidotas šv. Jono lietuvių kapinėse, Port Credit.

Atiduodant paskutinį patarnavimą, pūtviečiai pagerbė brolį Joną, stovėdami uniformuoti garbės sargyboje prie tautine vėliava padengto karsto laidotuvių namuose ir taip pat nešdami jo palaikus į bažnyčią ir į kapines. Atsisveikinimo žodį prie duobės tarė kuopos pirmininkas š. St. Jokūbaitis.

Kanados L. B. Delhi apylinkės valdyba daro pastangų įamžinti š. Joną Naujoką Kanados Lietuvių Fonde.

š. P. G.