Kronika
DETROITE PAGERBTI LAISVĖS KOVŲ SAVANORIAI
Paskaitą skaitė gen. št. plk. Itn. Jonas Šepetys
V. MINGĖLA
Paskaitininkas g. 1901 m. Kučgalio km., Papilio v., Biržų aps. Mokėsi Biržų gimnazijoje, augštesnj mokslą baigė Kaune, 1931 m. Į Lietuvos kariuomenę įstojo 1920 m. rugsėjo mėnesį. Karo mokyklą baigė 1921 m. gruodžio 18 d. Tarnavo 9 pėst. pulke. 1928 m. baigė Augštuosius Karo Technikos kursus Kaune - Šančiuose. Tarnavo 7 pėst. pulke ir vėliau Ryšių batalione. 1937 m. baigė Augštąją Karo mokyklą (Generalinio štabo akademiją) ir buvo paskirtas į Kariuomenės štabo operiacijų skyrių. 1938 - 1940 m. buvo Augštosios Karo mokyklos lektorius. Tarnavo gen. P. Plechavičiaus vadovaujamoje Vietinėje Rinktinėje ir ją vokiečiams likvidavus, išvyko į Austriją (1944), 1945 m. II Pas. karui besibaigiant, persikėlė Vokietijon, gi 1949 m. persikėlė į JAV ir apsigyveno Detroito m.
Šis gilios erudicijos karininkas Detroite lietuvių visuomenės yra labai gerbiamas. Jo skaitomos paskaitos gausiai lankomos. Plk. J. Šepetys gana daug svarbių studijinių (karo taktikos ir strategijos klausimais) straipsnių yra paskelbęs ‘‘Mūsų žinyne”, “Karyje”, “Karde”. Prie žymesnių jo raštų priskirtini tokie str. kaip “Lenkijos užkariavimas”, “Šių dienų karo psichologija” ir kiti.
Jo paskaita čia tik atpasakota ir gal būt nevisai tiksliai, tačiau, taip ji buvo suprasta.
Žodis ne kariams ir ne savanoriams
Savanorių tema jau pakankamai išsemta: savanoriai kalbomis apkalbėti, dainomis apdainuoti, jų nuopelnai įvertinti, raštais aprašyti, žodžiu, jų nuopelnai nepriklausomai Lietuvai jau pateko istorijon. Kai kas savanorystę pabandė net komerciniu būdu įvertinti, girdi — savanoriais išeiti apsimokėję, nes už tai žadėta gerai atlyginti — duoti nemokamai žemės ir t.t. Taip ima atrodyti nutolusiųjų generacijų ne savanoriams, kurie visai jau nebeįsivaizduoja Nepriklausomybės karo nedėkingumo ir pavojų gyvybei.
Tuo tarpu, patys savanoriai anuo metu tikrai taip nesijautė. Išeidami Lietuvos kariuomenėn jaunuoliai visiškai nieko nelaukė ir nežinojo ką jie laimės. Kaip žinome, anais sunkiais metais jie negaudavo nei apavo, nei drabužių, o ir maisto labai trūko. Jų ryžtas tebuvo jaunuoliškas idealizmas ir tėvų įkalbėtoji nepriklausomos Lietuvos (savo valstybės) vizija, kuri buvo nei konkreti, nei dalykiška. Juos žavėjo Nepriklausomybės, t. y. suvereninės, savo lietuviškos valstybės idėja: sava valdžia, sava kariuomenė, sava lietuviška kalba. Vargiai kuris tų jaunuolių įsivaizdavo kaip Lietuva atrodys kai ji bus suvereninė ir laisvė valstybė. Tuo labiau, jie negalėjo iš anksto ko nors tikėtis, ar kad jiem bus atlyginta. Tuo tarpu, pavojų buvo daug: epideminės ligos, mirtis nuo kulkos ar durklo.
Tautos šviesuoliai žadino tautą nepriklausomam gyvenimui ir tą žygį įvykdyti, jauni vyrai buvo šaukiami prie ginklo. O tie, kurie tą šaukiantį balsą išgirdo — buvo savanoriai.
Tautos nepriklausomybę apsprendžia 3 veiksniai: kultūrinis, politinis ir karinis. Nepriklausomybės kūrėjai — anų laikų politikai, laikraštininkai, anuomet suprato, kad be ginkluotos jėgos, be savanorių nebus laisvos Lietuvos. Kad ginkluotoji jėga pradėta organizuoti savanoriais, tam buvo rimtų priežasčių. Trys priešai: rusai - bolševikai, lenkai ir vokiečiai bermontininkai. Nei ginklų, nei pinigų nebuvo. Bet buvo karšta Tėvynės meilė. Buvo pasiaukojimas. Visa tai pasitarnavo savanorių sąjūdžiui.
Nepriklausomybės pradžia
Nepriklausomybės atstatymo pradžią, plk. šepetys suskirsto į du laikotarpius:
I — nuo Nepriklausomybės paskelbtam, 1918 m. Vasario 16-tosios d. iki tų pat metų lapkričio 11 d. ir
II — nuo 1918 m. lapkričio 11 d. iki 1919 m. vasario 16 d.
1918 metų laikotarpis praslinko netikrumo ženkle, neatsikratoma vokiečių valdžios; visur lygia greta maišosi ginkluoti vokiečiai ir, atrodė, jie buvo stipresni už mus. Tuo metu buvo registruojami mūsų savanoriai (nuo balandžio iki spalio mėn.). Trukdant vokiečiams, savanorių registracija buvo nevieša, lyg ir pogrindyje. Iki 1918 m. spalio mėn. užsiregistravo tik 39 karininkai ir 2 kareiviai pirmūnai. 1918 m. spalio 16 d. į Vilnių atvyko pirmieji savanoriai. Spalio 17 d. įvyksta pirmas patikrinimas. Valstybės Taryba buvo sudariusi Apsaugos komisiją, kuri ir rinko savanorius. Karininkų pirmuoju užsiregistravo K. Škirpa, kareiviu užsiregistravo St. Butkus, buvęs “Kario” red., LŠST Detroito šaulių kuopos globėjas dabartyje, miręs ir palaidotas Long Island, N. Y., kapuose.
1918 m. lapkričio 1 d. buvo pradėtas steigti 1 pešt. pulkas. Lapkričio 11 d. sudarytas pirmasis Lietuvos ministrų kabinetas: taigi sudaryta Lietuvos valstybės vyriausybė. Lapkričio 13 d. Valstybės Taryba paskelbė I laikinąją Lietuvos konstituciją. O lapkričio 23 d. išleistas pirmasis įsakymas kariuomenei. Gruodžio 24 d! įsteigta Vilniaus komendantūra.
Min. Šleževičiaus - Škirpos atsišaukimas
1918 m. gruodžio 29 d. priimtas savanorių šaukimas. Kaune min. Šleževičius tą atsišaukimą paskelbė 1919 m. sausio 3 d. Tų pat metų sausio 15 d. min. Šleževičius paskelbė karininkų ir puskarininkių pirmąją mobilizaciją.
Atsišaukimo projektą paruošė Kazys Škirpa ir įteikė jį Lietuvos Tarybos Apsaugos komisijai. (Tekstas buvo paskelbtas 1926 III Karo Archyve) .
Šleževičiaus paskelbtas atsišaukimas paveikė visą tautą. Savanoriai pradėjo gausiai plaukti į Kauną ir provincijoje į surašymo punktus.
Kaune 1919 m. sausio mėn. pradėjo reikštis komunistai. Ne tik ėmė reikštis, bet, rusams vadovaujant, komunistų partijos centro komitetas ėmė įsakinėti lietuviams. Jie ruošėsi nuginkluoti ir mūsų tik apsiginklavusius savanorius. Sausio 6 d. buvo paskirtas Kauno m. ir apylinkių komendantu kar. J. Mikuckis. Jis, ilgai nelaukęs, suėmė visą komunistų partijos centro komitetą ir nuginklavo, kur buvo galima, nuginklavo ir ginkluotus raudonarmiečius. Su energingu nauju komendantu Kaune pradėjo reikštis Lietuvos valdžios jėga ir kilti nepriklausomos Lietuvos autoritetas.
Pagaliau ir Vokietijos vyriausybė, pripažinusi Lietuvą de facto ir de jure) tai buvo pirmasis viešas Lietuvos pripažinimas laisva valstybe), ėmė dalinai vykdyti I Pas. karo paliaubų sutarties reikalavimus, tuo būdu Lietuva gavo ginklų ir kitokių karo reikmenų. 1919 m. sausio 19 d. buvo gautas iš Berlyno Lietuvos vyriausybės ir tautos nuotaiką pakėlęs pranešimas, kad vokiečiai duoda paskolą ir pasižada remti Lietuvą kaip laisvą valstybę. Jie net žadėjo neatsitraukti iš Lietuvos teritorijos kol bus suorganizuota Lietuvos kariuomenė. Pažadėjo padėti kovoti prieš raudonąją armiją, padėti atstumti raudonuosius už Mažeikių -Radviliškio - Kaišiadorių linijos, jeigu kartu su vokiečiais kovose dalyvaus ir Lietuvos kariuomenė.
Jono Biliūno “Laimės žiburys”
1919 m. sausio 16 d. Kaune įvyko konferencija: min. Sleževičius pranešė, kad jau yra suorganizuota 3,000 vyrų kariuomenė.
Sausio mėn. gale raudonosios armijos daliniai įsiveržė į Šiaulius. Vasario 2-5 dienomis bolševikai paėmė Skuodą, Telšius, Sedą ir Mažeikius. Pavojus Lietuvos nepriklausomybei didėjo. Vasario mėn. 8 d. įvyko pirmosios Lietuvos kariuomenės kautynės su bolševikais ties Kėdainiais, kur žuvo pirmoji auka, mūsų kareivis Povilas Lukšys, o vasario 13 d. kovose dėl Lietuvos laisvės žuvo pirmas Lietuvos karininkas Ant. Juozapavičius. Vasario 16 d. paskelbiamas karo stovis visoje Lietuvos teritorijoje. Pagaliau 1919 m. bėgyje mūsų kariuomenėje buvo jau 12,000 savanorių.
Savanoriai amžinai minėtini; jie atėjo, kai Tėvynei grėsė didžiausias pavojus. Jų atėjimas ir pasiaukojimas kritiškiausiu tautai momentu buvo svarbus ir jie laimėjo Lietuvai laisvę. Niekas negalės jų vardų ištrinti iš Lietuvos nepriklausomybės istorijos puslapių. Tauta amžinai su didžiu dėkingumu minės juos. Jie tarnaus nemirtingu pavyzdžiu ir ateities laisvės kovotojams, nes savanoriai pirmieji durklais ir šautuvais parėmė Lietuvos laisvės bylą. Tik jų dėka Lietuva įsijungė į laisvųjų Europos tautų tarpą, kaip lygi su lygiu, kaip laisva su laisvu. Po 123 metų tamsios nakties ir vergijos, pagaliau, lietuvių didvyrių voros įkopė į Jono Biliūno “Laimės žiburiu” nušviesto kalno viršūnę.
Tą laimės ir laisvės žiburį lietuvių tauta tegalėjo pasiekti tik dėl to, kad tautoje atsirado tiek daug didvyrių, kurie nepabūgo už Biliūno “Laimės Žiburį” paaukoti vienintelę savo gyvybę.
P.S. — Lietuvos savanorių-kūrėjų pagerbimą Detroite suruošė LŠST jūros šaulių kuopa “Švyturys”, vadovaujama pirm. Mykolo Vitkaus, 1970 m. rugsėjo 27 d., Lietuvių Namuose.
KARIUOMENĖS ŠVENTĖ CLEVELANDE
Lietuvos kariuomenės atkūrimo sukaktis buvo iškilmingai paminėta lapkričio 15 d. Prieš pamaldas šv. Jurgio bažnyčioje, įnešus Ramovės ir kitų organizacijų vėliavas, bei įžengus karių grupei, klebonas B. Ivanauskas ties paminkline lenta atliko trumpas, bet kilnias apeigas. Karžygišką dvasią kėlė labai prasmingais žodžiais.
Mišių metu giedojo muz. A. Mikulskio diriguojamas Čiurlionio Ansamblis, išpildydamas J. Dambrausko “Maldą už tėvynę”, St. Šimkaus “Sonetus” ir Č. Sasnausko “Apsaugok, Augščiausias”. Muzikalaus ansamblio perteikti kūriniai paveikė gražiais atspalviais, šventomis nuotaikomis ir labai atsargiais deriniais. Labjausiai imponavo didžios savo vertės tobulumu “Malda už Tėvynę”.
Mišias atnašavo ir pamokslą skelbė taip pat klebonas B. Ivanauskas. Talentingomis priemonėmis ir brangiomis kiekvieno kario širdžiai mintimis pasiekta neužmirštinų įtaigų. Pasišventimas ir didvyriški vaizdai plito galingai.
Lietuvos kariuomenės atkūrimo sukakties minėjimas Clevelande. Iš k.: Ramovės Clevelando skyr. pirm. V. Knistautas, prof. A. Augustinavičienė, savanoriai: V. Bartuška, V. Šenbergas, dr. K. Pautienis, J. Lozoraitis, J. Kašuba, K. Eidukaitis, M. Barniškis ir Vyt. Braziulis.
Iš k.: buvusioji Klaipėdos krašto XX šaulių moterų rinktinės vadė O. Mikulskienė, šaulių s-gos garbės teismo narys teis. M. Šnapštys ir apdovanojamasis A. Klimas.
Baigiamoji giesmė — “Marija, Marija” — įrodė pakiliausią visos pilnos bažnyčios įkarštį.
Po pamaldų, čia pat, parapijos salėje, susirinkus apytikriai 200 asmenų, įvyko minėjimas.
Ramovės Clevelando skyriaus valdybos pirmininkas VI. Knistautas pasveikino iškilmės svečius bei dalyvius ir pakvietė scenon kūrėjus - savanorius: M. Bamiškį, V. Bartušką, V. Braziulį, K. Eidukaitį, J. Kašubą, J. Lozoraitį, dr. K. Pautienį ir V. Šembergą. Buvo įneštos vėliavos. Čiurlionio Ansamblis sugiedojo Lietuvos himną, čia pat, pranešama maloni staigmena — savanoriams dedikuojamas V. Paulausko “Savanorių maršas”. Nors Ansamblis stovėjo salės šone, bet maršas skambėjo įtikinamai. Herojiškas turinys, gyvumas, ryžtas sužadino labai pakilią nuotaiką. Šviesūs ir drąsūs šuoliai, darnūs sąskambiai, energija ir muzikinis sklandumas aiškiai atgaivino klausytojus.
Susikaupus, žuvusiems ir įnirusiems pagerbti, trimitininkai J. Pažemis ir V. Žagarskas svajingomis lengvomis melodijomis lyg atskleidė amžinybę ir sukėlė tikrą, nuoširdų bendravimą su tūkstančiais žuvusiųjų ir žūstančiųjų vergaujančios mūsų tėvynės sūnų ir dukterų.
Pagrindinė kalbėtoja — profesorė A. Augustinavičienė, šių metų iškilioji Ohio pilietė. Pagirtina nors kartą paminėjus moteris ir mergaites, savanoriškai prisidėjusias prie Lietuvos kariuomenės žygių ir kovų už nepriklausomą tėvynę. Buvo įvairios pagalbos, talkos, šelpimo, bendradarbiavimo ir narsių žygių, kuriuose žymesnės ar daugiau pasišventusios motinos, žmonos, seserys ir dukterys tapo net ordinais apdovanotos. Jaukiai nusiteikusi profesorė kalbėjo įdomiai, grkaščiai priviliodama klausytojų dėmesį ir intriguodama stambiais faktais iš plataus pasaulio.
PLB CV pirmininkas St. Barzdukas karštai ir energingai pasveikino šventėje dalyvaujančius, apvainikuodamas savo kalbą taikliais ir prakilniais linkėjimais šviesesnei ir laimingesnei karių ateičiai.
Programą papuošė uniformuoti svečiai iš Detroito: Lietuvos Šaulių Sąjungos Tremtyje centro valdybos pirmininkas V. Tamošiūnas, Garbės Teismo narys teisininkas M. Šnapštys, Jūrų šaulių vadas M. Vitkus ir Spaudos bei informacijos vadovas V. Mingėla. Jiems tarpininkaujant, buvusi Klaipėdos šaulių moterų rinktinės vadė O. Mikulskienė įteikė Šaulių žvaigždę klevelandiečiui A. Klimui, žymių nuopelnų šauliui dar nepriklausomoje Lietuvoje. Solenizantui A. Klimui tarus nuoširdų padėkos žodį, prof. A. Augustinavičienė prisegė visiems, scenoje esantiems, po gėlytę.
Prašmatniai programai pasibaigus, prasidėjo skoningos vaišės, kurios buvo parengtos Lituanistinės Vyskupo M. Valančiaus mokyklos naudai.
Bendrai šventė buvo giedri ir sėkmingai pravesta. Atrodo, kad vietinio Ramovės skyriaus valdyba turėjo daug darbo, bet daugiausia teko darbščiaim, kantriam ir ištvermingam pirmininkui Vl. Knistautui. Tad, linkėtina valdybai palengvinti sunkią pirmininko naštą.
Ir dabar galime turėti vilties, kad Clevelande pavyks sudaryti šaulių būrį, nes čia, kiek girdėti, esama nemaža buvusių šaulių. Juo labiau minėtina O. Mikulskienė ir dar buvusi veikli šaulė ir pirmoji Lietuvoje lakūnė — S. Knistautienė.
Vladas Braziulis
LIETUVOS KARIUOMENĖS 52 M. ATKŪRIMO SUKAKTIES MINĖJIMAS LOS ANGELES
Kadangi šių metų minėjimas sutapo su Kristaus Karaliaus švente, tad lapkričio 22 d. abu buvo atšvęsti bendrai. Minėjimas pradėtas pamaldomis 10 val. 30 min., Šv. Kazimiero lietuvių parapijos bažnyčioje. Bažnyčia prisirinko pilna žmonių.
Prieš pamaldas prel. Jonas Kučingis, parapijos klebonas, tarė įžanginį žodį, pabrėždamas, kad Lietuvos kariuomenė savo krauju ir aukomis atkūrė Lietuvos nepriklausomybę. O šiais laikais, kai mūsų valstybė yra okupuota komunistų, mes visi turime būti ne vien Lietuvos nepriklausomybės atstatymo kariai, bet kartu kovoti ir už Kristaus Karaliaus karalystę, kuri taip pat yra komunizmo persekiojama, ši Mišių auka skiriama už žuvusius karius, šaulius, partizanus. Prelatas taip pat pažymėjo, kad jei kas jį užklaustų, koks gyvenimo laikotarpis buvo gražiausias jo gyvenime, tai jis nedvejodamas atsakytų, kad gražiausius laikus jis praleido Lietuvos kariuomenėje, kai buvo kariniu kapelionu.
Šv. Mišias aukojo ir pamokslą pasakė kun. L. Kemėšis, atvykęs į Ameriką atostogų iš Australijos. Po pamaldų, kaip ir kas metai, parapijos kieme buvo renkamos aukos Lietuvos laisvės kovų invalidams. Aukų surinkta 224 dol.
Parapijos salėje įvyko minėjimas. Minėjimą atidarė ir įžanginį žodį tarė mjr. K. Liaudanskas, vietos Ramovės skyr. pirmininkas. Jis irgi pabrėžė Lietuvos kariuomenės reikšmę savai tautai, praeities ir dabarties būtinas pastangas Lietuvai atgauti laisvę. Invokaciją atkalbėjo kun. Kasponis.
Buvo įneštos organizacijų: ramovėnų, šaulių ir skautų vėliavos ir išrikiuotos scenoje. Kaip bažnyčioje, taip ir čia, pasigesta vienos kitos vėliavos, ypač kad šis sekmadienis, kaip pradžioje paminėta, buvo ir Kristaus Karaliaus bažnytinė šventė.
Amerikos himną giedojo sol. Kardė Dambrauskaitė - Biknevičienė. Atsistojimu buvo pagerbti žuvusieji kovotojai už Lietuvos laisvę, o taip pat ir Vyčio Kryžiaus kavalieriai.
Ramovėnų sk. pirmininkas mjr. K. Liaudanskas pakvietė tarti žodį Lietuvos generalinį konsulą dr. J. J. Bielskį. Konsulas savo žodyje iškėlė Lietuvos karių savanorių kovos reikšmę nepriklausomybės atsistatyme. Kartu pabrėžė, kad savanorio
Lietuvos gen. kons. dr. J. J. Bielskis (3-čias iš kairės) su Los Angeles ramovė-nais ir šauliais. Iš k.: J. Stankus, O. Žadvydas, Gen. kons. K. Karuža, K. Liaudanskas ir S. J. Paltus. Šarūno Karužos nuotr.
kūrėjo dvasią turime tęsti ir dabartiniais laikais, įvairiomis priemone, mis siekdami atgauti laisvę Lietuvos valstybei, kurią brutalia jėga okupavo komunistai.
Paskaitą skaitė ramovėnas rašytojas ltn. Andrius Mironas, plačiai nušviesdamas Lietuvos Nepriklausomybės kovas ir tolesnes pastangas laisvei išlaikyti. Kalbėdamas apie Lietuvos laisvės atgavimo perspektyvas, tarp kitų dalykų, priminė ir dabartinį Brazinskį žygį ištrūkti iš vergijos į laisvę.
Paskaitai pasibaigus, J. Daumanto šaulių kuopos pirm. kpt. O. Žadvydas paprašė generalinį konsulą dr. J. Bielskį prisegti Šaulių žvaigždės medalius Šaulių s-gos vadovybės apdovanotiesiems: S. J. Paltui, J. Stankui, K. Karužai ir Marijai Banionienei (ji dėl ligos negalėjo minėjime dalyvauti). Iškilmingoji dalis buvo baigta Lietuvos himnu.
Meninei daliai pravesti buvo pakviestas adv. S. J. Paltus, kuris savo įgimtu gražiu žodžiu jį pradėjo. Solistė K. Dambrauskaitė - Biknevičienė padainavo keletą liaudies dainų. Jai pianinu akomponavo Rasa Draugelytė. Smuiku virtuoziškai pagrojo stud. Algis Draugelis. Jam irgi akompanavo Rasa Draugelytė. Scenoje gražiai deklamavo jaunieji moksleiviai: Ramona Alseikaitė, Elena Bandžiulytė ir Vytenis Vilkas, kuriuos puikiai, kaip ir visuomet, paruošė energinga jaunimo mokyto ja Ona Razutienė.
Po meninės dalies įvyko kuklios vaišės, kurias paruošė birutininkės ir šaulės: Teofilija Mickevičienė, Jonė Radvenienė, Vanda Mažeikienė, Elena Skirmantienė, Alfonsą Pažiūrienė, Agutė Dūdienė ir kitos.
Minėjimas, kuriame šiemet dalyvavo daug daugiau žmonių nei kitais metais, praėjo pakilioje nuotaikoje.
Kazys Karuža
PATRIOTIZMO KOMUNIJA
(Mintys iš ramovėno Andriaus Mirono paskaitos, skaitytos Lietuvos kariuomenės atsikūrimo minėjime, Los Angeles, Calif.)
Prelegentas, rašytojas Andrius Norimas-Mironas, pasirinko savo temai pavadinimą “Artėkime prie savanorių”. Labai suglaustai pateikęs Lietuvos kariuomenės įsikūrimo pradžią, kovas dėl nepriklausomybės su visais priešais, paskaitininkas davė tų dviejų metų bendrą vaizdą. Senieji tų kovų liudytojai galėjo tvirtinti visus faktus, o Lietuvos nematęs jaunimas (deja, jo buvo itin maža) pamatė, kaip viskas vyko dar jiems šiame pasaulyje nepasirodžius.
Užbaigęs Giedraičių kautynėmis Nepriklausomybės kovas, A. Mironas pabrėžė, jog net trejopas priešas kėsinosi į Lietuvos nepriklausomybę, tačiau menkai ginkluoti, bet kupini pasiryžimo ir tėvynės meilės savanoriai iškovojo savo kraštui laisvę. Verčiau mirti, nei vergauti! Jis pridūrė: “Dabar mums sunku įsivaizduoti ano meto entuziazmą, nes ypatingai šio krašto antimilitaristinės srovės sėja aklą neapykantą betkokią uniformą, betkokį ginklą nešiojantiems asmenims.”
Toliau savo paskaitoje A. Mironas lietė jau šių dienų problemas ir, išsitardamas apie mūsų vyriausybės darytas klaidas, raudonajam marui užliejant kraštą. Jo nuomone, bent dabar ramovėnai turėtų imtis atstatyti tai, kas per mūsų pačių apsileidimą ir nesidomėjimą yra prarasta: tai mūsų jaunimas, kuris jau eina naujųjų “revoliucininkų” nusmaigstytomis gairėmis.
Toliau, Andriaus Mirono mintis paduodu beveik ištisai:
Ar ne paradoksas? Nepriklausomybės kovų metais mūsų savanoriai su menku apginklavimu laimėjo prieš trigubą priešą, o 20 metų vėliau, išsivysčiusi į techniškai aprūpintą, gerai ginkluotą, moderni mūsų kariuomenė net nepabandė pasipriešinti vienam galingam agresoriui iš rytų! Dabar sunku pasakyti, kas būtų, jeigu sovietų ultimatumą atmetusi Lietuva būtų ginklu pasipriešinusi įžengiančiai bolševikų kariuomenei? Aišku, ar vienokiu ar kitokiu atveju, būtų pralaimėta. . .
Krauju numazgota nepriklausomybė klestėjo per 20 su viršum metų ligi Antrojo Pasaulinio gaisro. To gaisro metu pasireiškė labai aktyvus partizaninis veikimas prieš abu okupantus. Bet taip pat viskas liko tik pralaimėjimas. . .
Jau nepriklausomybės pradžioje susitvėrė Lietuvos šaulių sąjunga. Tai buvo lyg kariuomenės atžala ar jos tąsa. Organizacija puoselėjo karinę dvasią ir išsiauklėjimą ir išplito visame krašte.
Šiame gi krašte ir kituose laisvuose kraštuose įsikūrė buvusių karių organizacija, Lietuvių Karių Veteranų Sąjunga Ramovė. Joje susispietė visi tie, kurie yra dėvėję Lietuvos ar kitų laisvųjų kraštų uniformas. Narius jungia viena bendra idėja — įvairiomis priemonėmis kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Reikalui esant, ir su ginklu rankoje! Tačiau svetimuose kraštuose savo tautinės kariuomenės mes negalime turėti. Ne vienas čia paklaus — koks gi reikalas, koks tikslas tokiai organizacijai priklausyti ?
Čia tenka žvelgti vėl į praeitį, iš kurios, pagal mūsų Tautos himno žodžius, mes stiprybę semiam. Ramovėnai privalo ugdyti savyje tą kovingumo, pasiryžimo dvasią, kokią turėjo ano meto pirmieji mūsų savanoriai. Ir ne tik savyje tai ugdyti, bet stengtis tokią pat patriotizmo, lietuviškumo kovingą dvasią perduoti jaunesniajai kartai. Tam ir rengiama nors kartą metuose panašūs minėjimai, kaip kad šis.
Tokia patriotinė jaunesnė karta buvo išugdyta po II Pasaulinio karo okupuotoje tėvynėje. Tai pasiryžėliai partizanai. Jie pamišėliškai mylėjo savo kraštą, tautą ir žmogaus laisvę! Deja, daugumas jų jau atidavė savo kraujo auką. Sekančioji karta, užaugusi jau okupanto priespaudoje, nebesitraukė į miškus, nekeitė komjaunuolio bilieto į medžiojamojo žvėries būtį. .. Bet dar negalime tiksliai tvirtinti, kad Lietuvos partizanai išnykę, — jaučiame, kad tautinė, patriotinė lietuvio liepsnelė dar vis rusena, nors ir didelei priespaudai esant.
Tik liūdna, kad čia, kaip tik šiame Laisvės krašte, mūsų jaunoji karta ne tik nesupranta senesnės kartos principų, siekių, bet jau dedasi prie okupanto tikslų! Daug mūsų jaunuolių perėjo į gauruotųjų revoliucininkų eiles, kur raudonoji žvaigždė, iškeltas kumštis aiškiai liudija juos esant bolševikų tarnais. . .
Narkotikai, paleistuvybė, tariamosios laisvės siekimas ir taip jau perdaug laisvoje šalyje aiškiai įrodo, kas judina tų popierinių marionečių siūlus. Juk yra žinomas dėsnis — “divide ut regnes” -— skaldyk, kad valdytum! Taigi, mūsų amžinasis priešas ir čia sėja netvarką, riaušes, gaisrus, bombardavimus, rasinius sukilimus, svaigina heroinu, kad sudrumstame prūde galėtų sėkmingai meškerioti. Nuvertę esamą tvarką, jie siekia pastatyti “liaudies” valdžią. Mes gi jau iš patyrimo žinome, kuo kvepia ta “liaudies” valdžia...
Mes privalome atsiminti, kad kiekvienas netvarkingumas veda į susiskaldymą, o susiskaldymas — tiktai į pražūtį. Mūsų jaunimas to nemato, nes komunistų pasėtosios sėklos juos apnuodijo. Jie patraukė jaunimą į blogio pusę, todėl senoji karta, besivadovaudama gėrio supratimu, nebegali susikalbėti su jais bendra kalba. Argi tat nėra kiekvieno mūsų ramovėno, net kiekvieno lietuvio, patriotinė pareiga: atstatyti mūsų jaunuolių protavimą, galvoseną į lietuviškumo ir patriotizmo vėžes? Todėl — ypatingai ramovėnai — mūsų garbingos savanorių kariuomenės atsikūrimo minėjimo iškilmėse, privalome dvasiniai atsinaujinti, nelyginant priimti patriotizmo Komuniją!
Lietuvos Kariuomenės šventė Bostone. Ramunė Cibaitė ir Andrius Ambraziejus padeda vainiką žuvusiems už Lietuvos laisvę. Kairėje — B. Bajerčius, skyriaus pirm. P. Plikšnio nuotr.
Gal tada palengva susigrąžinsime savo tautos vaikus? Gal išnyks toji kartų praraja? Gal sušvelnės šykščiosios širdys ir bus dosnesnės Lietuvos vadavimo, tautos auklėjimo darbams. Savo pavyzdžiu užkrėtę jaunesniąją kartą, ar nesijausime atlikę bent mažą paslaugą mūsų tautai ? Tik griežtai principingi būdami, tik visad jausdamiesi lietuviais, galėsime tikėtis atgauti Lietuvos laisvę!
Štai, pasmerktieji visam gyvenimui partizanai, Pranas ir Algis Bražinskai, prasiveržė įlaisvę, nusimesdami vergijos pančus! Šiuo metu juodu pakėlė mūsų dvasią, atgaivino pasididžiavimą lietuvio vardu, net subūrė tam tikron vieningon nuomonėn! Jie parodė visam pasauliui klastingą ir žiaurų komunizmo veidą! Jie įrodė, jog komunizmas nė kiek nesušvelnėjo! Jie įrodė, kad visa Lietuva kenčia priespaudą ir trokšta laisvės!
Kodėl kiekvienas lietuvis, bent siaurame savo šeimos ratelyje, negalėtų būti panašiu Bražinsku, parodydamas šių dviejų didvyrių žygį jaunesniajai kartai? Juk dažnai tik vienas svarus žodis nulemia! Gal to vieno pavyzdžio pakaktų laimėti bent vieno jaunuolio sugrįžimą į lietuvybę?
Po paskaitos sekė Šaulių s-gos nariams medalių prisegimo ceremonijos,’ po to ir meninė dalis, atlikta išskirtinai jaunimo atstovų. Tačiau, už dainuojančių, smuikuojančių jaunuolių mačiau žūstančius fronte mūsų tėvus ir brolius. . . Pajutau, kad iš tiesų tokia paskaita ir tokie minėjimai atgaivina dvasią, ar, kaip Andrius Mironas pasakė, mes priimame “patriotizmo komuniją”. D. Ramonis
LIETUVOS KARIUOMENĖS ATKŪRIMO MINĖJIMAS BOSTONE
Minėjimas prasidėjo pamaldomis už žuvusius kovose dėl Lietuvos laisvės Šv. Petro lietuvių parapijos bažnyčioje, lapkričio 22 d., 10 val. ryto. Per pamaldas giedojo solistė Juzė Krištolaitytė-Daugėlienė ir parapijos mišrus choras, vedamas komp. J. Kačinsko. Tą pačią dieną, 3 val. p.p., Lietuvių Piliečių klubo salėje vyko iškilmingas minėjimas. Jį atidarė Ramovės Bostono skyr. pirmininkas Br. Bajerčius. Po organizacijų vėliavų įnešimo, kurį pravedė Amerikos Lietuvių Veteranų Dariaus postas, invokacinę maldą paskaitė kun. Janiūnas. Po susikaupimo ir tylos minutės už žuvusius, Ramunė Cibaitė ir Andrius Ambraziejus padėjo gėlių vainiką prie scenoje pastatytos imitacijos Nežinomojo Kareivio paminklo, stovėjusio Karo Muzėjaus sodelyje Kaune, ir abudu paskaitė eiles iš partizanų poezijos.
Lietuvos garbės konsulas adv. A. Šalna sveikino visus susirinkusius Kariuomenės šventės proga. Pagrindinis šventės prelegentas buvo Lietuvos Laisvės Komiteto pirm. Vaclovas Sidzikauskas iš New Yorko. Jis savo kalboje išryškino istorinę Lietuvos kariuomenės, tautos nepriklausomybės laido, vaidmenį praeities laisvės kovose. Nagrinėdamas II-jo Pasaulinio karo politinių įvykių raidą, V. Sidzikauskas pažymėjo, kad nepriklausomos Lietuvos kariuomenė, nuo eilinio kareivio iki generolo, būtų besąlyginiai gynusi Lietuvos nepriklausomybę, jeigu būtų gavusi savo vyriausybės įsakymą. Šį tradicinį Lietuvos kario ryžtą ginti savo tautos laisvę įrodė karžygiškos Lietuvos partizanų kovos su rusišku okupantu 1941-54 m. laikotarpyje. Nors tikėjimas Vakarų demokratijų pagalba skaudžiai apvylė ir sužlugdė Lietuvos laisvės viltis, tačiau paskutinių metų Europos ir visų pasaulio tautų laisvės ir nepriklausomybės siekimo banga neša viltis ir pavergtoms rytų Europos tautoms. Europa negali visą laiką likti pusiau laisva, kalbėjo Sidzikauskas. Jis kvietė visus tikėti ir dirbti Lietuvos laisvinimo darbą nepaliaujamai ir jį perduoti toliau mūsų jaunajai kartai. O Lietuva vėl bus laisva.
Šiais metais, kai minima Lietuvos operos įsteigimo 50 metų sukaktis, meninę Kariuomenės šventės programą išpildė trys Lietuvos operos atstovai: solistė Juzė Krištolaitytė-Dau-gėlienė, sol. Stasys Liepas ir komp. Jeronimas Kačinskas. Abudu solistai pirmoje programos dalyje dainavo J. Gaidelio, K. V. Banaičio, A. Kačanausko, J. Indros, A. Budriūno ir A. Bražinsko lietuviškų dainų kompozicijas. Gi, antroje dalyje buvo išpildytos arijos iš žymesnių operų: Carmen, Rigoletto, Pikų Damos ir Don Giovanni. Solistas St. Liepas, bostoniškis, savo partijas sudainavo pasigėrėtinai puikiai. Solistė, viešnia Juzė Krištolaitytė-Daugėlienė, savo skambiu koloratūriniu sopranu pavergė bostoniečių širdis. Ypatingai solistė susilaukė audringų aplodismentų dainuodama romantiškojo Verdi Rigoletto operos pirmojo ir antrojo veiksmo Gildos arijas. Po Don Giovanni operos dueto abu solistai jaunų lietuvių — Ramunės Cibaitės ir Vilijos Leščinskaitės, bei Andriaus Ambraziejaus buvo apdovanoti gėlėmis.
Po koncerto vyko vaišės, kurias paruošė mielos ramovėnų ponios ir pasilinksminimas, grojant Worceste-rio Trio kapelai. Į Kariuomenės atkūrimo minėjimą susirinko pilna salė svečių, ne tik iš Bostono, Worcesterio, Brocktono, Norwoodo, bet ir iš tolimesnių kolonijų. Iš Conn. valstijos buvo atvykęs kun. prof. Stasys Yla, kun. J. Starkus ir kit. Visiems atsilankiusiems Ramovėnų valdyba taria nuoširdų ačiū. J.V. Sūduvas
ĮSPŪDINGAI PAMINĖTA KARIUOMENĖS ATKŪRIMO SUKAKTIS
Detroite buvo labai iškilmingai ir įspūdingai paminėta Lietuvos kariuomenės diena, 52 metų kariuomenės įsteigimo sukaktis. Šiame paminėjime, lapkričio 22 d., buvo iškilmingai pagerbti žuvę kovotojai dėl Lietuvos laisvės.
Paminėjimą suruošė LŠST Detroito jūros šaulių “švyturio” kuopa, kuriai vadovauja labai energingas šaulys ltn. Mykolas Vitkus.
Iškilmės prasidėjo pamaldomis lietuvių parapijų bažnyčiose. Šv. Antano parapijos bažnyčia buvo pilnutėlė. Pamaldos prasidėjo 10:30 val. vėliavų įnešimu — Lietuvos Trispalvės, šauliškųjų, JAV-bių, karių ramovėnų, skautų ir kitų. Vėliavos buvo išrikiuotos prie altoriaus. Kun. K. Simaitis savo pamoksle prisiminė dėl Lietuvos laisvės paaukojusius savo gyvybes savanorius, šaulius — partizanus ir karius.
Lietuvos namuose iškilmės prasidėjo sudarant garbingų asmenų prezidiumą. Mjr. K. Daugvydas pakvietė į prezidiumą šiuos asmenis: gen. J. Černių, birutietę, garbės pirm., V. Černienę, šv. Antano parapijos kleboną kun. K. Simaitį, savanorių-kū-rėjų skyr. pirm. Jurgį Mitkų, LŠST c.v. atstovą Jurgį Baublį, jūros šaulių “Švyturio” kuopos pirm. ltn. Mykolą Vitkų, St. Butkaus šaulių kp. pirm. ltn. Leonardą Šulcą, LB pirm. inž. Joną Gaižutį ir Lietuvos žurnalistų s-gos pirm. V. Alantą.
Organizatorių vardu kalbėjo LŠST c.v. narys ltn. Jurgis Baublys. Jis pakvietė gen. J. Černių įteikti, apdovanotiems šauliams, Šaulių žvaigždės ordiną ir medalius. Generolas, buvęs Lietuvos ministeris pirm., įteikė ordinus šiems Stasio Butkaus ir jūros šaulių “Švyturio” kuopų šauliams: kuopos pirm. Mykolui Vitkui Šaulių žvaigždės ordiną; medalius: J. Butkui, F. Blauzdžiui, Ant. Kriščiūnui, Step. Lungiui; šaulys Vitalis Šeputa apdovanotas už gerą šaudymą aukso žymeniu.
š. Jurgis Baublys, atstovaudamas LŠST c.v. pirmininką (pirm. V. Tamošiūnas tuo laiku buvo iššvykęs į Torontą Šaulių s-gos organizaciniais reikalais.) tarė prasmingą žodį ir pasveikino apdovanotus.
“Geram Šauliui”auksinį medalį — žymenį š. Vitalis Šeputa laimėjo JAV ir Kanados sportinio šaudymo varžybose, iš 600 galimų taškų surinkęs 556 ir laimėjęs pirmą vietą.
Gen. Černius savo tartame žodyje trumpai prisiminė laisvą lietuvių tautos gyvenimą: “Anuomet Kariuomenės šventė būdavo švenčiama lapkri-
Programos dalyviai minėjime Bostone; iš k.: programos ved. J. Vizbaras, komp. J. Kačinskas, solistė J. Krišto-laitytė-Daugėlienė, sol. S. Liepas ir sk. pirm. B. Bajerčius. P. Plikšnio nuotr.
Iš k. sėdi: kpt. Jurgis Mitkus, kun. Kazimieras Simaitis, Veronika Černienė, LB Detroito apyl. pirm. inž. Jurgis Gaižutis ir Liet. žurnalistų s-gos c.v. pirm. Vyt. Alantas. Stovi: LšST c.v. narys Jurgis Baublys, j.š. švyturio kp. pirm. ir LšST c.v. jūros šaulių v. Itn. Mykolas Vitkus, j.š. kp. Stepas Lungis, j.š. kp. Antanas Kriščiūnas, Feliksas Blauzdys, gen. Jonas Černius (apdovanoja nusipelnusius žymenimis), Jonas Butkus, Vitalis Šeputa. Už jo matosi St. Butkaus kp. pirm. Leonardas Šulcas ir š. Nelė Urbšaitienė. Nuotr. Kaz. Sragausko
čio 23 d. — joje dalyvaudavo minių minios lietuvių; kariuomenė pasirodydavo įvairių ginklo rūšių paradais. Tauta buvo vieninga, laisva ir laiminga. Šiandien mes minime ne vien karius, bet ir visus tuos, kurie už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą atidavė savo gyvybes.
Prieš Sovietų Sąjungą mes apsiginti negalėjome, tačiau ateis laikas ir Lietuva vėl bus laisva; svarbu, kad lietuviai neišnyktų, ir norėtų būti laisvi ir turėti savo valstybę.”
Toliau gen. J. Černius pabrėžė, “.. . mūsų tautą ir Lietuvos valstybę ištiko nelaimė ne dėl mūsų kaltės, bet dėl didelių valstybių nesąžiningumo, o ypač dėl Sovietuos plėšrumo ir žiaurumo. Taip pat tą nedalią paveikė kiti istoriniai įvykiai ir II Pas. karas. Juk nukentėjo, mažiau ar daugiau, žymiai didesnės ir galingesnės tautos. Turime siekti laisvės, užmiršti nesantaiką ir kaltinimus.
“Prieš II Pas. karą buvusios laisvos tautos, pasibaigus karui neišsilaisvino ir pateko Maskvos vergijai: Lenkija, Rumunija, Čekoslovakija ir kt. Štai Belgija, 10 milionų tauta irgi neatsilaikė vokiečių spaudimui ir buvo patekusi vergijon. Karaliaus įsakymu buvo sustabdytas pasipriešinimas. Buvo laimingesnių valstybių, pvz. Danija. Ji nekariavo, bet po karo tapo vėl laisva valstybė.
Štai, ir Prancūzijos revoliucija nebuvo švelnesnė negu rusų. Po 50 metų ir ji sušvelnėjo. Ateis laikas ir mūsų tauta gyvens ir kursis laisvų kaimynų tarpe savo vietoje. Manoma, jog iš rytų ir vakarų ateis prablaivėjimo šviesa. Lietuva bus laisva valstybė vėl, be to, Lietuvos teritorija padidės, kadangi artimiausi kaimynai patys norės jungtis su Lietuva ir gyventi bendrą gyvenimą.” — Baigė Maironio žodžiais: “Pagimdys vargai galiūnus, ugnimi uždegs krūtines...”
Sugiedojus Lietuvos himną buvo baigta Lietuvos kariuomenės paminėjimo oficialioji — akademijos dalis. Sktn. Algirdo Vaitiekaičio diriguojamas jaunų skautukų orkestrėlis (11 berniukų) gražiai ir įspūdingai pagrojo keletą gražių lietuviškų melodijų bei dainų. “Miško Brolių” skautiškasis orkestrėlis vis labiau garsėja Detroite ir jo apylinkėse.
Pa akademinės dalies moterys šaulės pąruošė pietus ir pakvietė visus išalkusius svečius pasivaišinti, pasižmonėti. Pietų metu kalbėjo LžS-gos c.v. pirm, V. Alantas.
Malonu prisiminti, kad jau kuris laikas Detroito šauliai mielai padeda ramovčnams užpildyti išretėjusias gretas. Visur, kur tik įmanoma, abi kuopos talkina, suruošia įvairius pagerbimus, pvz. kariams savanoriams, o ypač tame parengimų ir pagerbimų darbe uolus ir energingas yra “Švyturio” kuopos pirm. Mykolas Vitkus.
Visa Detroito visuomenė jaučia, kad vis labiau ir vis gražiau ir garsiau “pirmuoju smuiku” šioje apylinkėje ima groti šauliai: jie čia pasižymi kultūriniais darbais. Taip pat nuoširdžiai remia visus gerus lietuviškus laikraščius: Draugą, Dirvą, Darbininką, Naujienas ir kt. o ypač Karį, kurį žada užsiprenumeruoti visi šauliai.
V. Mingėla
KARIUOMENĖS ATKŪRIMAS PAMINĖTAS TORONTE (Kanadoje)
Šventė pradėta 1970 m. lapkričio 22 d., sekmadienį 11 v. ryto, lietuvių parapijų bažnyčiose, pamaldomis su dienos reikšmei pritaikytais pamokslais. Be gausiai dalyvaujančių parapijiečių, organizuotai su vėliavomis, dalyvavo: sav.-kūrėjų Kar. Juozapavičiaus Toronto skyrius, svečiai St. Catharine ramovėnai, Hamiltono D.L.
K. Algirdo š. kuopa, Toronto Vl. Pūtvio š. kuopa ir Toronto skautų “Šatrijos” ir “Rambyno” tuntai.
4 v.v. Prisikėlimo parapijos salėje, gausiai susirinkus Toronto lietuvių visuomenei, iškilmingą minėjimą atidarė Pūtvio šaulių kuopos pirm. St. Jokūbaitis. Įnešus organizacijų vėliavas, maldą už žuvusius dėl Lietuvos laisvės sukalbėjo Prisikėlimo parap. klebonas tėvas Placidais, OFM. Sveikino Lietuvos gen. konsulas Kanadai dr. J. Žmuidzinas ir ŠST c.v. pirm. V. Tamošiūnas. Paskaitą “Lietuvos kariuomenės dalyvavimas II Pasauliniame kare” skaitė svečias iš Detroito gen. štabo plk. J. Šepetys.
Išnešus vėliavas, po pertraukos įvyko meninė dalis, kurią išpildė viešnios iš Detroito: pianistė B. Ūsaitė, sol. I. Vizbaraitė, pianinu palydima V. Bliūdžiutės.
Skautės, publikai plojant už gražiai atliktą programą, viešnias apdovanojo gėlių puokštėmis.
Pabaigai, Toronto skautų “Šatrijos” ir “Rambyno” tuntų muzikinis skudučių, birbynių ir kanklių vienetas, vadovaujant s. Ž. Žilinskaitės ir s. G. Kalinausko, gražiai išpildė 6 liaudies daineles.
Organizacijų vėliavos dalyvavę minėjime Toronte, 1970 m. lapkričio 22 d.
St. Dabkaus nuotr.
Tenka pažymėti, kad minėjimo eigoje, gausiai plojant susirinkusiems, sesės šaulės minėjime dalyvaujantiems Vyčio Kryžiaus kavalieriams ir sav.-kūrėjams prisegė po gėlę.
Užbaigiamąjį žodį tarė LB Toronto apylinkės pirm. V. Skrinskas, padėkodamas visiems, bet kuo prisidėjusiems prie sėkmingo minėjimo ir visuomenei — už gausų atsilankymą. Minėjimas buvo baigtas Tautos himnu.
Pamaldų metu, klebonams leidus, lietuvių parapijų bažnyčiose, savanoriai-kūrėjai rinko aukas Laisvės kovų invalidams ir pagalbos reikalingiems sav.-kūrėjams paremti. Surinkta — Prisikėlimo parap. $181.18, šv. Jono Kr. parap. $134.17 ir evangelikų liuteronų Išganytojo parap. $30.58. Viso — $345.93. P. G.
Lietuvos Laisvės Kovų Invalidų Draugijai sustabdžius veiklą
O. ŽADVYDAS
Nepriklausomoje Lietuvoje karo invalidų globa rūpinosi valdžia ir visuomenė. Vieni iš jų buvo nustoję sveikatos Lietuvos laisvės kovose, kiti gi, I-me Pasauliniame kare, rusų kariuomenėje. Pradžioje, karo invalidų buvo 1048. Lietuvos laisvės kovų 288 (karininkų ir kareivių) ir rusų kariuomenės — 760 (karininkų ir kareivių).
Karo invalidai gaudavo pensijas ir reikale, pašalpas. Be to, juos globojo labdaros organizacijos. Didelę svarbą turėjo 1924 m. sudarytas Karo Invalidams Šelpti komitetas, kuriam visą laiką vadovavo gen. V. Nagevičius. Komiteto tikslas — teikti pagalbą karo invadidams ir jų šeimoms. Komitetas buvo Krašto Apsaugos ministerio žinioje. Karo invalidams buvo skiriamos piniginės pašalpos, apranga, darbo įrankiai. Duodavo paskolas. Kaune pastatė invalidų namus, kuriuose įrengė invalidų bendrabutį, siuvyklą, graverių, ženklų, kepurių ir kt. dirbtuves. Galinčius dirbti mokė amato savo įmonėse. Komitetas rūpinosi ir kultūriniais invalidų reikalais. Invalidams pastatė sanatoriją Palangoje.
Karo invalidai veikė organizuotai. 1923 m. balandžio 23 d., Kaune įsisteigė Lietuvos Karo Invalidų Vyčių brolija. Jos vardas 1934 m. pakeistas į Lietuvos Laisvės Kovų Invalidų draugija. Draugijos nariais galėjo būti tik Lietuvos laisves kovų kariai, nustoję darbingumo dėl sunkių sužeidimų bei ligų. Draugijos tikslas: budėti Lietuvos nepriklausomybės sargyboje, priminti tautai laisvės kovas, prižiūrėti žuvusių karių kapus, eiti garbės sargybą prie žuvusiųjų paminklo Karo muzėjaus sodelyje ir rūpintis savo narių gerove. 1934 m. d-ja turėjo 160 narių.
Be minėtos draugijos, 1923 m. gruodžio 9 d., Kaune įsisteigė Lietuvos Karo Invalidų sąjunga. Į Sąjungą buvo priimami karo invalidai: Lietuvos piliečiai, netekę sveikatos einant tarnybą Lietuvos kariuomenėje, Lietuvos šauliai, partizanai, netekę sveikatos eidami karo tarnybą, I-me Pasauliniame kare tapę karo invalidais ir gavę Lietuvos pilietybę, svetimų valstybių piliečiai, kurie ginklu ar kitu būdu buvo prisidėję prie Lietuvos laisvės kovų. Sąjunga rūpinosi invalidų gyvenimo pagerinimu. Lietuvos laisvės kovų invalidai buvo visuomenės gerbiami ir globojami. Tačiau bolševikams okupavus Lietuvą, invalidų organizacijos buvo panaikintos, globa nutraukta. Nuo to laiko kiekvienas karo invalidas turėjo rūpintis savimi.
1941 m. kilus vokiečių - rusų karui ir bolševikus išvijus iš Lietuvos, Lietuvos Laisvės Kovų Invalidų draugija buvo atgaivinta. Frontui priartėjus, dalis invalidų pasitraukė į Vakarus. 1946 m. Wiesbadene, Vokietijoje d-ja buvo atkurta, o 1951 m. d-jos centras sudarytas Filadelfijoje, JAV.
Mūsų karo invalidai pateko į sunkias gyvenimo sąlygas. Jie susiburti į vieną vietą nebegalėjo, likimas lėmė gyventi ten, kur sąlygos leido. Vienintėlė jiems pašalpa — visuomenės aukos. Eilę metų Lietuvos kariuomenės atkūrimo sukakties minėjimų metu ramovėnai, šauliai, birutininkės rinkdavo aukas ir tiesioginiai siųsdavo Lietuvos Laisvės Kovų Invalidų draugijos pirmininkui. Jau buvo virtę papročiu: pagerbti žuvusius, Vyčio Kryžiaus kavalierius, savanorius - kūrėjus ir auka paremti laisvės kovų invalidus.
Deja, praėjusių metų “Kario” nr. 8 paskelbta, kad Lietuvos Laisvės Kovų Invalidų draugija sustabdė savo veiklą ir dėkoja ligšioliniams invalidų rėmėjams.
Ar gi visi laisvės kovų invalidąi išmirė? Ar jiems nebereikalinga auka, pagerėjus ekonominėms gyvenimo sąlygoms? Netikėtina! Dėl kurių priežasčių nutraukta d-jos veikla, nepaskelbta. Be to, paskelbta jau Lietuvos kariuomenės atkūrimo minėjimo išvakarėse, kai jau buvo suorganizuotas aukų rinkimas. Prie Tyliojo vandenyno pakrantės, Angelų mieste, ramovėnai, šauliai ir birutininkės, senu įpratimu rinko aukas. Kai nebeveikia LLKI draugija, tad kam ir kur siųsti surinktas aukas?
Decentralizuotas aukų skirstymas netikslus. Reikalingas centro organas, kuris skirstytų aukas reikalingiems pašalpos. Tačiau, šiuo metu tokio centrinio organo neturime. Šiam tikslui steigti komiteto nebūtų prasminga, nes turime organizacijų, iš kurių viena galėtų rūpintis laisvės kovų invalidų šalpa. Pvz., LVS “Ramovė”, Kng. Birutės KŠM draugija, LŠST. Minėtų organizacijų Centro valdybos turėtų šiuo reikalu pareikšti savo nuomonę.
Kairėje — Antanas Jasinskas šaudymo pratimuose Schvvetzingeno lietuviu kp. šaudykloje.
A.a. diplomuotas teisininkas ANTANAS JASINSKAS
Antanas Jasinskas mirė rugsėjo iš 27 į 28 naktį Schwetzingene. Pirmadienį rytą rastas negyvas savo kambary — sustojo plakusi širdis.
Buvo gimęs 1906 m. sausio 14 Voniškių kaime, Plokščių valse., Šakių apskr. Jurbarke baigė pradžios mokyklą ir “Saulės” gimnazijos 4 klases. Brandos atestatą įsigijo egzaminų komisijoje prie Švietimo ministerijos. Baigė Karo mokyklos ats. karininkų laidą. Tarnavo policijoje, teisme, antstoliu Grinkiškyje ir Rietave, studijavo teisę.
Per pirmąją sovietų oiupaciją, 1940 m. gruodžio 31 d. buvo iš tarnybos atleistas. Milicija jieškojo suimti, bet velioniui su gausia, šeima (žmona ir 4 vaikais) pasisekė išsislapstyti iki sovietų - vokiečių karo pradžios. Vokiečių okupacijos metu buvo Zarasų notaras. 1942 m. įsigijo teisių fakulteto diplomą ir diplomuoto teisininko vardą. Į Vokietiją at-vyko 1944. Karui pasibaigus, advokatavo Detmolde prie anglų kariuomenės teismo. Iki pat mirties buvo Lietuvių teisininkų užsieny draugijos nariu.
Parašė ir išleido gausiai iliustruotą dokumentacijos knygutę “Raudonoji žvaigždė”, apie bolševikų terorą 1940-41 m. Lietuvoje. Buvo vaikų laikraštėlio “Saulutė” redakcijos narys.
Nuo 1956 m. pradžios tarnavo lietuvių inžinerijos darbo kuopoje Schvvetzingene. Ruošėsi po poros mėnesių išeiti į pensiją.
Priklausė Vokietijos lietuvių bendruomenei, buvo jos Garbės teismo narys.
Palaidotas spalio 1 d. Schvvetzingeno kapinėse. Laidojimo apeigas atliko lietuvių inžinerijos kuopos kapelionas kun. Br. Liubinas. Kuopos salėje, kurioje yra įrengtas altorius, buvo atlaikytos gedulingos mišios, į kurias susirinko gausus būrys kuopos vyrų. Per pamaldas jie giedojo lietuviškas religines giesmes. Prie kapo kun. Br. Liubinas pasakė pamokslą.
8591 Schvvetzingeno lietuvių inžinerijos kuopos vadas ir Vokietijos lietuvių bendruomenės pirmininkas mjr. J. K. Valiūnas savo žodyje nurodė, jog kuopa priėmė velionį 1956 m. kaip dorą tautietį. Per 14 metų jis vadovybės viltis pateisino.
Antanas Jasinskas nebuvo užsidaręs savo asmeniniame kiaute, bet aktyviai reiškėsi visuomeninėje veikloje — buvo veiklus bendruomenininkas ir šachmatininkas. Jo gedi lietuvių kuopa, Bendruomenė, ir
Schwetzingeno vokiečių šachmatų klubas.
VLB Garbės teismo pirmininkas dipl. teis. J. Lukošius iškėlė ypač vieną velionio dorybę — teisingumą, kuris buvo pagrindinė jo būdo savybė. Dėl jos Jasinskas buvo renkamas į Vokietijos lietuvių bendruomenės Garbės teismą. Jis mirė būdamas jo nariu.
Spręsdamas bylas Garbės teisme, velionis labai kruopščiai jas nagrinėjo. Jam buvo svetimas bet kuris šališkumas ar partiškumas. Sprendimus darė vadovaudamasis tik savo sąžine.
Atsisveikinimo žodį vokiečių kalba tarė Schvvetzingeno šachmatų klubo vicepirm. dr. rer. pol. Baehrle. Jis užtikrino, kad Jasinskas šachmatų klube buvo vertinamas kaip geras žaidėjas ir mielas žmogus.
Į laidotuves susirinko per 100 žmonių, daugiausia lietuvių, bet netrūko ir svetimtaučių, kurių tarpe matėsi Bundesgerichtshofo teisėjas dr. Robert Herr, atvykęs iš Karlsruhės, 549 inžinerijos bataliono vadas plk. ltn. Nowicki, 8592 vokiečių inžinerijos kuopos vadas mjr. Heyne ir kiti. Darmstadto 2040 LS lietuvių kuopai atstovavo Alf. Mažeika.
Vainikus ant kapo padėjo Vokietijos lietuvių bendruomenės valdyba, 8591 (Schwetzingeno lietuvių), 8592 (Schwetzingeno vokiečių), 8593 (Kaiserslautemo lietuvių) ir 2040 (Darmstadto lietuvių) inžinerijos bei sargybų kuopos, Schwetzingeno šachmatų klubas ir kit.
DARBŠČIOS BIRUTIETĖS
Šiais metais L. D. Kunigaikštienės Birutės d-jos Čikagos skyriui sueina 20 metų nuo įsisteigimo Amerikoje. Ilgą laiką ši draugija veikė Lietuvoje. Jos narės yra labai daug nudirbusios laisvės metais, o čia, savo naudingais darbais pasiekė daug gerų rezultatų. Nesenai birutietės įteikė Čikagos universiteto Lituanistikos skyriui “Lithuanian Encyclopedia” — anglų kalboje. Birutietės šelpia varge patekusius karius ir padeda Ramovės veikloje. Aštuonerius metus d-jai pirmininkavo Sofija Oželienė, vėliau p. Tumienė, o dabar jau kelius metus — p. Babickienė. Valdybon dar įeina Andriušaitienė, Jautokienė, Kulikauskienė ir Dainauskienė. Šios birutietės surengė ir metinį savo parengimą.
Lapkričio mėn. 21 d. Jaunimo Centro didžioji salė prisipildė ramovėnų, birutiečių ir svečių Nuotaika buvo pakili, naujai sukurtas A. Stelmoko orkestras grojo lietuviškus ir kitokius šokius. Jiems nutilus, atsidarė scena; be jokių programos pranešėjų, išeina J. Puodžiūno baleto studijos mergaitės ir pradeda vientisinį pastatymą “Pasimatymas”. Išpildė pats mokytojas J. Puodžiūnas, Karosaitė, Velbasis ir visa eilė jaunų lietuvaičių. Kūrinys lydimas lietuviškų motyvų muzikos. Išpildymas toks mielas ir nuoširdus, nes viskas lietuviška. Publika ilgai plojo. Draugijos vardu studijai įteiktas vainikas ir rožių puokštė Karosaitei.
Toliau, be jokių kalbų, padėkų ar įvadų, prasideda vakarienė. Lūžo stalai nuo daug skanaus maisto, kurį turėjo pasiimti patys svečiai, — jokių patarnautojų nebuvo. O dovanų laimėjimų, taip pat, buvo keli stalai apkrauti. Prie šio darbo smarkiai sukosi organizatorė ir draugijos kasininkė Jautokienė, velionies Pov. Žilio žmona ir gal vienintelė mergaitė, Rasa Valantinaitė. Svečiai išsinešė daugybę laimėtų dovanų. Ypatingai gražią dovaną pati padarė p. Gruzdinskienė, — jos vaza iškilmingai puošė stalą. Kitos dovanos buvo surinktos iš prekybininkų.
Vakaras laikomas pasisekusiu, nors turėta ir išlaidų: už salę, orkestrą, talentus ir kt. Džiugu, kad lietuviškoji visuomenė birutininkių darbus remia, nes jos uždirbtų centų neiššvaisto, o skiria kur labiausiai jie reikalingi. Pasikalbėjus su p. Oželiene, patirta, kad draugijoj mažai matosi jaunų moterų, veik visos jau pensijos metų sulaukusios. O vertėtų, kad įsijungtų jaunesnių; negi su šios kartos išnykimu turės kartu užsidaryti ir Birutininkių draugija.
Bal. Brazdžionis
KELIOS PASTABOS
“Kario” nr. 8 ramovėnų veiklos puslapyje įdėtos trys korespondencijos, po kiekviena pasirašyta slapyvardžiais. Jas parašė tas pats korespondentas. Noriu pareikšti, kad kai kurias sugestijas nereikėjo kelti aikštėn. Sakysim, “Kario” žurnalo kavutės reikalu. Jau per daugelį metų ramovėnai ir birutietės tas kavutes, be didelių išlaidų, surengia ir jos atneša virš 700 dolerių pelno. Korespondentas siūlo ką nors kultūrinei programai duoti. Tačiau tas, juk, susiriša su išlaidomis, juk solisto ar kito kokio menininko nepasamdysim už kelius dolerius, šimtais reikia mokėti. Klausimas, ar žmonių daugiau ateis, kai Čikagoje ir taip pilna tų koncertų, jau jie net pabodę, o čia, “Kario” kavutėj, visi sau linksmai popietų praleidžia, ir centelius sudeda, neišleisdami jų kitur.
“Menkėjam” korespondencijoje labai užgauna kad is mane, nes aš beveik tik vienas puskarininkis skyriuje. Kartais dar pasimaišo psk. Št. Juškėnas (susirinkimuose, kiti visi karininko laipsnyje). Jei ne mano brolis, kuris prirašė prie Ramovės, nuo pat skyriaus įsisteigimo, tai būčiau nedrįsęs įstoti į narius. Blogybė buvo padaryta kuriant “Ramovę”, todėl ir dar dabar buvę Lietuvos kariuomenėje eiliniai ar psk., ar partizanai į “Ramovę” nestoja. Mes neprivalome “Romovėje” laips-niuotis, tik veikime. O, dirbti reikia kolegiškai ir pamiršti, kas buvome, o žiūrėti, ką dabar nuveikiame.
Bal. Brazdžionis
(Ir eilinio ir puskarininkio laipsniai yra įgijami už gerą tarnybą, o pastarasis— dar ir už specialų karinį išsimokslinimą, taigi, kodėl turėtų būti užgaulu pavadintam eiliniu, ar puskarininkiu? Red.)
- * -
Nuo bolševikų valdžios įvedimo iki 1954 metų Rusijoje buvo sušaudyti:
1. 1936 m. iš 11 ministerių kabineto narių — 9.
2. Iš centrinio vykdomojo komiteto 7 pirmininkų —- 5.
3. Iš komunistų partijos centrinio biuro 53 sekretorių — 43.
4. 15 iš 27, kurie parašė 1936 m. Sovietų konstituciją.
5. 70 iš 80 sovietų karinės tarybos narių.
6. Nuo 1917 m., iš kiekvienų 5 maršalų — 3 sušaudyti kaip šnipai ar išdavikai.
7. Visi Lenino pirmojo politbiuro nariai, išskyrus Josifą Staliną.
Times Square, New Yorke, protesto demonstracijos dėl Simo Kudirkos išdavimo rusams metu Aldona Klivečkienė dalina atsišaukimus praeinantiems miestiečiams. L. Tamošaičio nuotr.
ČIKAGOS RAMOVĖS SKYRIAUS NARIŲ SUSIRINKIMAS
š. m. sausio mėn. 24 d. Jaunimo Centre, Čikagos ramovėnai sušaukė savo visuotinį metinį skyriaus narių susirinkimą. Toks metinis susirinkimas skyriaus gyvenime yra reikšmingas, nes su juo buvusioji skyriaus valdyba baigia savo veiklą ir patiekia metinę veiklos apyskaitą, bei ataskaitą, o po to, susirinkusieji jau renka sekantiems metams naująją skyriaus vaidybą.
Skyriaus vald. pirm. Andr. Juškevičius susirinkimui pateikė labai kruopščiai ir smulkiai paruoštą metų valdybos darbų apyskaitą, kurią išklausius ne vienam kiltų klausimas: argi per metus yra įmanoma tiek nuveikti? O nuveikta tikrai daug. Sušaukta 7 skyriaus narių susirinkimai, 14 valdybos posėdžių. Surengta Kariuomenės atkūrimo minė. jimas ir KARIUI paremti kavutė. Aktyviai su skyriaus vėliava dalyvauta: 16-tos Vasario Lietuvos Nepriklausomybės minėjime, žiauriųjų birželio įvykių minėjime, Pavergtųjų Tautų demonstracijoje, Dariaus ir Girėno minėjime. Skyrius atstovautas Čikagos Lietuvių Tarybos ir Vilko konferencijose, Vilniaus Krašto lietuvių minėjime, šaulių šventėje, Tumui Vaižgantui rengtame minėjime. Skyriaus nariams buvo suruošti pranešimai apie lietuvių gyvenimą Australijoje ir apie dabartinę Europą. Kapų puošimo dieną aplankyta abiejose kapinėse mirusiųjų ramovėnų kapai ir aktyviai dalyvauta Vėlinių dienoje prie žuvusiems už Laisvę paminklo iškilmių pamaldose. Siųstos telegramos Turkijos vyriausybei, JAV-bių prezidentui ir šv. Tėvui dėl Bražinskų, Simo Kudirkos, o taip pat ir Simokaičių atveju. O kas gi nepadaryta ?! Du kartu bandyta ir tik dėl blogo oro neįvyko išvyka į gamtą ir nesurengtas Naujųjų 1971 Metų sutikimas, ir tik dėl pačių ramovėnų nenoro ir nepritarimo.
Metų bėgyje į skyrių įstojo 3 nauji nariai, išstojo vienas. Dabar sąrašuose yra 126 nariai. Padėkojęs valdybos nariams už bendradarbiavimą ir skyriaus nariams už prisidėjimą atlikti augščiau išvardintus darbus, skyriaus vald. pirm. And. Juškevičius pareiškė susirinkimui, kad jis ir buvusioji 1970 m. skyriaus valdyba atsistatydina.
Kiekvienais metais naujos valdybos rinkimai skyriui sudaro didžiausi rūpestį ir sunkumą. Šiais metais, nors tik po didelių prašymų, pavyko prikalbėti ir išprašyti tuos pačius valdybos narius pasilikti skyriaus vadovybėje dar vieniems metams. Taigi 1971 m. Čikagos skyriaus valdybą sudarys tie patys veiklieji 1970 m. buvę: Andrius Juškevičius, Juozas Kulikauskas, Kazys Leknickas, Jonas Litvinas ir Vincas Senda. Susirinkimas patikėjo, kad tie patys valdybos nariai nemažiau nuveiks ir šiais metais.
Baigiant reikia pasakyti, kad skyriaus narius neigiamai ir nemaloniai nuteikia iškilę du juos liečią klausimai.
Pirmas, tai kilęs ginčas tarp plk. K. Ališausko ir Centro Valdybos dėl ruošiamos mūsų Nepriklausomybės Kovų Istorijos. Dar praeitame skyriaus narių susirinkime kilęs ginčas ir aiškinimasis atsinaujino ir šiame susirinkime. Atrodo, nei viena pusė nenori nusileisti ir laikosi savo. Tik susirinkusiųjų daugumos pageidavimu ir reikalavimu kylantis nemalonus konfliktas buvo nutrauktas, tikintis, kad abi pusės ras susitarimą, ne čia susirinkime, o mums, be trukdymų ir artimiausiu laiku, bus patiekta vertinga ir senai laukiama mūsų Laisvės Kovų Istorija.
Antras nemalonus ir prieš pasisakiusių atsiliepimų sukėlęs klausimas tai KARYJE nr. 8 korespondencija “Menkėjam”, pasirašyta P. Erdvio. Daugelis pareiškė, kad šioje korespondencijoje ypač pabrėžta užgaulus nusiteikimas mūsų buvusių puskarininkių adresu, ir taip pat bereikalingai daromas narių skyringavimas. Susirinkusiųjų buvo pareikšta, kad tokie tendencingi ir nežinia ko siekią korespondenciją rašiusio išsireiškimai, kaip tik mus ne vienija, bet skaldo. Toks korespondentas buvo pavadintas “gegute”, kuri padėjusi į skyriaus lizdelį kiaušinį, iš tolo seka, kas gi iš to išsiris!
Susirinkimas buvo ypatingai gausus, sklandus ir darbingas.
jonas kunigėlis
HARTFORDO RAMOVĖNAI ĮSIGIJO VĖLIAVĄ
Saulėta lapkričio 21-ji diena. Hartfordo ramovėnų skyriuje didelis sujudimas, nes 7 v. v. vyksta skyriaus vėliavos pašventinimas, o vėliau pobūvis. Į šias iškilmes yra pakviesti Waterburio, Bostono ir New Yorko skyrių ramovėnai. Taip pat gauta žinia, kad atvyksta iš Čikagos LVS “Ramovės” Centro valdybos vicepirmininkas gen. št. plk. Karolis Dabulevičius. Visi skyriaus nariai ruošiasi iškilmėms ir valdybai padeda, nes norima jas pravesti ko sėkmingiau.
Savanoriai - kūrėjai Pranas Špakauskas ir Petras Baltrukonis stato paminklą Žuvusiems už Lietuvos laisvę. Skautininke Aldona Saimininkienė tvarko scenos papuošimą. Tautinių motyvų austos juostos, išsiuvinėta Vytis, kryžius — viskas jos sukurta ir jos pačios rankų darbas. Inžinierius Leonas Raškevičius tvarko apšvietimą. Muzikas Jurgis Petkaitis moko, rašo gaidas amerikiečiams orkestrantams groti pritaikintą apeigoms lietuvišką muziką, o jaunasis Petras Petkaitis — trimitininkas.
Skyriaus pirmininkas Petras Simanauskas — jis visur reikalingas. Susirūpinęs skuba, organizuoja, prižiūri, kad viskas būtų laiku atlikta ir būtų savo vietoje. Jam talkininkauja kiti valdybos nariai — Jonas Šimanskis, Antanas Mockus ir Vincas Juralis.
Lygiai 7:30 v. v. Lietuvių Amerikos piliečių klubo patalpų antrojo augšto mažoje salėje, 227 Lawrence St., Hartford, Conn, susirenka iškilmėm pasiruošę, su vėliavomis, Waterburio Conn, ramovėnai ir “Šatrijos” bei “Tėviškės” vietininkijų skautės ir skautai.
Hartfordo ramovėnų skyriaus 1970 m. valdyba, iškilmingai surengusi vėliavos šventinimo iškilmes ir sėkmingai pra-vedusi Lietuvos kariuomenės atkūrimo minėjimą, Lapkričio 23-ją. Sėdi iš k.: Jonas Šimanskis — vicepirm., Petras Si-manauskas — pirmininkas, Adolfas Maslauskas — vicepirm. Stovi iš k.: Antanas Mockus — ižd., Jurgis Petkaitis — revizijos kom. narys, Vincas Juralis — sekretorius ir Justinas Guntulis — revizijos kom. pirm. Alf. Jaro nuotrauka
Taip pat pasiruošę ir Hartfordo ramovėnai. Pasigirsta ramovėnų maršo garsas. Vadovaujant skyriaus pirmininkui, įžygiuojama į didžiąją salę. Išsirikiuojama prieš sceną, kurioje stovi žuvusiojo dėl Lietuvos Laisvės Nežinomojo Kareivio kapo imitacija, kryžius, o giliau, augštai scenoje, Vytis. Vyties kairėje pusėje “1918”, — dešinėje — “1970”. Salėje daug svečių. Skyriaus pirmininkas taria trumpą žodį ir pakviečia šv. Trejybės parapijos kleboną kun. Juozą Matutį invokacijai. Invokacija trumpa, bet jausminga, prašant Augščiausiojo Lietuvai laisvės. Seka Amerikos himnas. LVS “Ramovės” Centro valdybos vicepirmininkas Karolis Dabulevičius ir Hartfordo “Ramovės” skyriaus pirmininkas Petras Simanauskas padeda gyvų gėlių vainiką prie paminklo. Pasigirsta liūdnas trimito garsas. Visi susikaupia. Mintys skrenda į savo kraštą, lanko priešų išardytą Karo Muzėjaus sodelį, lanko kritusių brolių ir sesių kapus nežinomose Lietuvos girių vietose. Lietuvos himnas.
Seka kūrėjų - savanorių pagerbimas. Iškviečiami į sceną: Matas Palubinskas, Jurgis Dragunevičius, Petras Baltrukonis, Antanas Ramanauskas ir Pranas Špakauskas. Skautės Rūta Jurkevičiūtė ir Liucija Zdanytė sega kiekvienam iš eilės po baltą gvaizdiką. Salėje plojimas. Tai lietuvio padėka savo broliui už gyvybės auką beginant savo kraštą.
Pasigirsta pirmininko įsakymas: “Ramovėnai aplink”. Daromas sukinys, atsigręžiama veidu į publiką. “Vėliauninkai, atnešti vėliavą”, — pasigirsta pirmininko įsakymas. Vėliavnešiai — Kazys Tijūnėlis, Antanas Kuprys ir Vincas Juralis iš atskiro kambario išneša vėliavą. Kviečiami kūmai: Jurgis ir Anelė Dragūnevičiai, Dr. Alfonsas Stankaitis ir Katrina Marijošienė. Visų ramovėnų pakili nuotaika, nes pagaliau po ilgų pastangų vėliava įsigyta.
Dr. A. Stankaitis ir Jurgis Dragūnevičius palenkia vėliavą horizontaliai. Anelė Dragūnevičienė ir Kotrina Marijošienė užriša tautinių motyvų austą juostą. Po to, pasigirsta klebono kun. Juozo Matučio maldos žodžiai. Pašventinęs vėliavą, klebonas kreipiasi į ramovėnus pabrėždamas mintį, jog vėliava yra ne tik simbolinis ryšys tarp organizacijos narių, bet ir pasididžiavimo bei garbės ženklas. Tad tejungia jinai visus ramovėnus ir veda vieningai Lietuvos išlaisvinimo kovai.
Kūmų vardu kalbėjo dr. A. Stankaitis. Savo trumpame žodyje, paryškindamas lietuvio kario tradicijas, bei Tėvynės meilę, pažymėjo, kad šiandieną ramovėnai nors ir toli nuo savo Tėvynės Lietuvos, tęsdami tas šventas tradicijas, perima šią vėliavą, kad jinai, kaip ta gėlė, prisegta prie laisvės laikais žygiuojančio lietuvio kario krūtinės, ar paberta po žirgo kojomis, lydėtų juos atgal į Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvą.
LVS “Ramovės” Centro valdybos visepirmininkas plk. Karolis Dabulevičius sveikinimo žodyje pažymėjo, kad lietuvis karys, nežiūrint kokiose sąlygose jis šiandien yra, turi budėti. Šiandieną, palyginus su pirmaisiais nepriklausomybės kovų metais, sąlygos žymiai pasikeitusios. Veltui laisvės niekas neduoda. Ją reikia išsikovoti. Tautai laisvę iškovoti reikia būti organizuotiems ir iš anksto ruoštis kariniai.
Waterburio ramovėnų vardu sveikino jų skyriaus pirmininkas Antanas Balsys, skautų vardu — vyr. skautininkas Petras Molis. Raštu sveikino “Kario” Redakcijos vardu Z. Raulinaitis ir telefonu New Yorko ramovėnų vardu J. Klivečka. Taip pa.t sveikino raštu Bostono ramovėnų skyrius. Vilius Bražėnas sveikino LB Hartfordo apygardos vardu.
Kariuomenės ..atkūrimo ..minėjimas
Kariuomenės atkūrimo minėjimas įvyko lapkričio 22 d., sekmadienį.
Minėjimas prasidėjo lietuviškomis iškilmingomis šv. Mišiomis, švč. Trejybės lietuvių parapijos bažnyčioje, 10 val. ryte. Pamaldose dalyvavo plk. K. Dabulevičius, lietuvių amerikiečių veteranų F. Sabonio postas nr. 7 su vėliava, Hartfordo skautės ir skautai su vėliavom ir visi ramovėnai. Giedojo choras “Aidas”, vadovaujamas muz. J. Petkevičiaus. Šv. Mišias atnašavo parapijos klebonas kun. Juozas Matutis.
Šia proga ypatingai prasmingų pamokslą pasakė parapijos klebonas. Tai buvo lietuviškos pamaldos, kurių taip dažnai lietuvis pasigenda svetur.
12 val. buvo pritaikinta programa lietuviškoje radijo valandėlėje “Tėvynės Garsai”, kurią sėkmingai veda Algimantas Dragūnevičius. Antrą val. popiet įvyko Lietuvių klube ramovėnų ir jų kviestųjų svečių pietūs. Čia buvo pasidalinta prisiminimais. Kalbėjo dr. Stankaitis, plk. K. Dabulevičius ir Jurgis Dragūnevičius.
Skyriaus pirmininkas Petras Simanauskas padėkojo visiems svečiams už atsilankymą, visiems ramovėnams ir talkininkams, padėjusiems vėliavos šventinimo iškilmes ir kariuomenės atkūrimo šventę surengti. Po to, pakvietė žiūrėti filmo iš ramovėnų gyvenimo, kurį buvo atsivežęs plk. K. Dabulevičius. Filmo pasižiūrėti buvo atsilankę apie šimtas asmenų. Ta proga tikrai buvo miela ir malonu pamatyti Lietuvos karį, bežygiuojantį Kauno ar Vilniaus gatvėmis.
A. Maslauskas
LIETUVOS KARIUOMENĖS ATKŪRIMO MINĖJIMAI VOKIETIJOJE
Schwetzingene
Lapkričio 23-čią, 8591 LS lietuvių kuopa kareivinių salėje paminėjo 52-ąsias Lietuvos kariuomenės metines. Į minėjimą susirinko per pusšimtis vyrų. Programą atvežė Romuva.
Minėjimą 15:30 val. atidarė kuopos vadas mjr. inž. J. K. Valiūnas. Jis pasveikino ir pristatė žymesniuosius svečius ir pakvietė VLB Valdybos reikalų vedėją J. Lukošių pasidalinti mintimis apie sukaktį.
Vasario 16 gimnazijos mokinės, mokyt. E. Tamošaitienės vadovaujamos, pateikė minėjimo dalyviams meninę programą, sudarytą iš šokių ir deklamacijų.
Kuopos vyrai, kaip padėką už pa. tikusią programą, padovanojo šokėjoms ir jų vadovei didelį tortą su puokšte gėlių. Minėjimą savo atsilankymu pagerbė 549 inžinerijos bataliono vadas plk. ltn. Nowicki su amer. karininkais, Amerikos lietuvaitė stud. Birutė Baltrušaititytė ir kiti.
Tuoj po programos užbaigimo buvo paskelbtas aliarmas. Išsiaiškinus, kad lietuviai švenčia, 8591 LS kuopai jis buvo atšauktas, šeimininkai pavaišino svečius kareiviška vakariene, po kurios kuopos svetainėje dar porą valandų vyko draugiški pokalbiai, dainos ir šokiai.
Bad Zwischenahn
LB vietos apylinkė lapkričio 28 d. suruošė jaukų Lietuvos kariuomenės 52-jų metinių minėjimą. Parapijos salėje mišias už mirusius ir žuvusius tautiečius aukojo dek. V. Šarka ir klebonas P. Girčius. Po pamaldų visi susirinko į “Baltojo balandžio” svetainę. Pirmiausia bendrai pavakarieniauta. Prie stalų susėdo per 80 tautiečių.
Programą pradėjo apylinkės pirmininkas P. Kazirskis, o jos tolimesnį vadovavimą perdavė K. Dikšaičiui. Paskaitą apie Lietuvos kariuomenę senovėje ir nepriklausomybės metu skaitė mokyt. R. Baliulis.
K. Dikšaitis kalbėjo apie lietuvių tautą ir vienybės reikalą. Sveikinimo žodį tarė VLB Valdybos įgaliotinis prie Žem. Saksonijos vyriausybės kun. V. Šarka. Minėjimas baigtas Tautos himnu. Pagerbti jame dalyvavę savanoriai Ant. Janulis ir St. Motuzas
Memmingene
Lietuvos kariuomenės 52-jų metinių proga sekmadienio pamaldose čia melstasi už žuvusius karius ir nukentėjusius nuo karo.
Miesau
VLB vietos apylinkė lapkričio 9 gavo kvietimą lapkričio 15 d. dalyvauti Volkstrauertag’e — žuvusių karių pagerbime. Tą dieną, dalyvaujant keletui Bendruomenės narių. J. Nevulis ir J. Venys prie žuvusių karių paminklo Miesau padėjo gražų vainiką su tautinių spalvų kaspinu ir atitinkamu įrašu. Miesau esant 4203 LS lietuvių sargybų kuopai, eilę metų tą dieną vainiką padėdavo lietuvių kuopos vardu jos nariai.
TURININGA CLEVELANDO RAMOVES PAŽANGA
Į metinį narių susirinkimą, sausio 24 d., Lietuvių salėje, atsilankė per 50 narių. Tai rodo pakilų dvasišką skyriaus stiprumą. Karių bei svečių tarpe pasirodė ir naujai suorganizuoto šaulių būrio atstovai, kurių vienas kitas priklauso ir Ramovei. Džiugina dar ir būrio pirmininkas — veiklus bei išmanus ramovėnas dr. K. Pautienis.
Su visais bičiuliškas, ištvermingas ir dėl to ilgalaikis skyriaus valdybos pirmininkas Vl. Knistautas, po trumpo įžanginio žodžio, bei žuvusiųjų ir mirusiųjų karių pagerbimo, pakvietė pirmininkauti skyriaus garbės narį Vl. Braziulį ir sekretoriauti Iz. Tarutį.
Darbotvarkė buvo labai ilga ir sudėtinga. Pranešimai, apyskaitos, įvairūs klausimai bei rinkimai, kad ir atrodė reikalaują žymiai daugiau laiko svarstyti, ginčytis ar spręsti, vis dėlto, atlikti darniu nusiteikimu, gana greitai.
Tatai įrodo skyriaus pareigūnų sąžiningai ir kruopščiai atliekančius darbus, bei nuoširdžias pastangas didelėje įvairių sričių gausoje. Tad ir platesnės diskusijos jau nebuvo reikalingos. Nors pirmininkas VI. Knistautas skundėsi, kad kai kuriose iškilmėse, bei apeigose permaža ramovėnų lankęsi, tačiau šis susirinkimas teikia vilties ateityje visur didesnius ramovėnų skaičius matyti.
Plačiuose savo veikimo baruose skyrius ypatingai rūpinasi KARIO parama. Gražius nuopelnus išdėstė savo pranešime žymus ir našus tos srities atstovas, nors ir gerokai apkrautas apsčių organizacijų veikime, F. Eidimtas.
Valdybai išreikšta didelė padėka, net su įkarščiu. Todėl nesvyruojant, vėl buvo perrinkta, kitiems metams, ta pati valdyba: pirmininkas — Vl. Knistautas, vicepirm. — L. Staškūnas, sekretorius — L. Tarutis, iždininkas — Pr. Mainelis ir parengimų vadovas — A. Jonaitis. Kontrolės komisija — Vl. Braziulis, A. Jonaitis ir V. Stuogys.
Susirinkimui pasibaigus, iš privačių pašnekesių, vaišių metu, paaiškėjo neabejotinai pagarbus valdybos laimėjimų vertinimas ir linkėjimai tiek pat energingai veikti drąsiais kariškais polėkiais.
V. Galiūnaitis
NEW YORKO SKYRIAUS SUSIRINKIMAS
Sausio 16 d. vakare susirinkę skyriaus nariai (Kultūros židinyje) aptarė eilę klausimų.
Perskaičius protokolus ir Centro v-bos aplinkraščius buvo išklausyta sk. v-bos pranešimas ir suruošto Kariuom. atkūr. minėjimo apyskaita. Minėjimas davė apie 170 dol. pelno ir apie ]o programą ir iš viso apie patį parengimą buvo pareikšta palankių nuomonių.
J. Klivečka, v-bos pirm. painformavo apie pasirengimus suorganizuoti šaudytojų ekipą ir pasiūlė skyriui įsteigti bent 2 premijas už jaunimo paruoštus straipsnius ar paskaitas, liečiančias lietuvybės išlaikymo ir nepriklausomybės atkovojimo klausimus. Balsuojant buvo nuspręsta tokias premijas įsteigti. Techniškas darbas bus atliktas komisijos kurią suorganizuos ir planą sudarys KARIO red. Planas bus patiektas skyriaus susirinkimui patvirtinti.
Susirinkimas buvo gyvas, išjudinantis ir darbingas. Prie alučio buvo vedami pasikalbėjimai ir pasikeičiama nuomonėmis iki vėlaus vakaro. D.
BOSTONO RAMOVĖNŲ SUSIRINKIME
Sausio 31 d., Tautinės Sąjungos namuose, įvyko metinis “Ramovės” Bostono skyriaus narių susirinkimas. Atidarydamas susirinkimą skyriaus pirm. Br. Bajerčius paprašė atsistojimu pagerbti metų eigoje mirusius skyriaus ir sąjungos narius. Susirinkimą vesti pirmininku buvo išrinktas Vladas židžiūnas, sekretorium Teofilius Janokėnas.
Naujais nariais į skyrių įstojo ir buvo priimti Juozas Rentelis ir Juozas Babravičius. Toliau, sekė valdybos ir revizijos komisijos pranešimai apie skyriaus metinę veiklą ir — diskusijos. Apžvelgdamas skyriaus praėjusio dešimtmečio kultūrinę ir visuomeninę veiklą J. Vizbaras pažymėjo, kad 1960 m. skyrius turėjo 32 narius. Nuo 1960 iki 1970 metų mirė 11 narių, įstojo į skyrių (per tą patį laikotarpį) 30 naujų narių, išvyko 3; 1970 metais skyriuje yra 49 nariai.
Nežiūrint negailestingo narių senėjimo proceso, per praėjusį dešimtmetį, Bostono skyrius sustiprėjo ir narių skaičiumi ir kultūriniais parengimais, ypatingai patrijotiniais ir įspūdingais Kariuomenės Atkūrimo minėjimais, kurie kasmet sutraukia didelį skaičių svečių, ne tik iš Bostono, bet ir iš aplinkinių lietuviškų kolonijų. Kultūriniai skyrius gražiai bendrauja su kaimyniniais Waterburio ir Hartfordo skyriais, jau kelinti metai rengdami bendrus trijų skyrių vasaros suvažiavimus ir švenčiant tradicinę Joninių šventę. Pereitais metais toks tradicinis skyrių narių-šeimų suvažiavimas buvo atšvęstas gražiame Maironio parke, prie Worcester (Massachusetts).
Skyrius gražiai sugyvena su Amerikos Lietuvių Legijono St. Dariaus postu ir kitomis lietuvių organizacijomis ir remia jų veiklą darbu ir aukomis.
Susirinkimas, balsų dauguma, paskyrė sekančias pinigines aukas: “Karys” žurnalui 100 dol., Amerikos Lietuvių Tarybai Vasario 16-tosios proga 50 dol., Bražinskų gelbėjimo fondui 50 dol., Simo Kudirkos — žmogaus teisių fondui 50 dol., Lietuvių radio “Laisvės Varpo” valandai 25 dol. ir vietiniam laikraščiui “Keleivis” 10 dol.
Vykdant “Ramovės” C. valdybos aplinkraštį dėl narių uniformos įsigijimo, nutarta įsigyti uniformines kepures — pilotes ir jas dėvėti iškilmėse, asistuojant skyriaus vėliavai..
Bostono skyriaus praėjusio dešimtmečio veiklos aprašymas, su dešimtim nuotraukų, jau yra pasiųstas “Ramovės” Centro valdybos sekretoriui (vykdant C V aplinkraštį).
Skyriaus valdyba, prisidėdama prie Bražinskų, Simo Kudirkos ir Vytauto Simokaičio gelbėjimo iš rusiškos priespaudos akcijos, rašė Turkijos prezidentui, Jungt. Amerikos Valstybių prezidentui ir kongresmanui W. L. Hays laiškus. Iš jų gauti atsakymai laikomi skyriaus bylose.
1970 m. lapkričio mėn. 15 d., Clevelande, Kariuomenės šventėje dalyvavo iš Detroito LŠST c.v. 4 nariai. Ta proga Clevelande buvo įsteigta LšST šaulių nauja kuopa ir apdovanotas šaulys veteranas, buvęs Lietuvoj “Trimito” redaktorius ir Spaudos ir Informacijos skyriaus viršininkas, Adolfas Klimas, jo 80 metų amžiaus sukakties proga. Iš k.: LŠST c.v. pirm. ir garbės narys Vincas Tamošiūnas, š. Ona Mikulskienė ruošiasi prikabinti ordiną, LšST c.v. narys Vladas Mingėla, apdovanojamasis — Adolfas Klimas ir LšST c.v. narys ir jūros šaulių “švyturio” kuopos pirm. Mykolas Vitkus. Nuotr. V. Bacevičiaus
Į naują 1971 m. skyriaus valdybą, senąjai po keletos metų darbo pasitraukus, buvo išrinkti sekantys asmenys: 1. Povilas A. Janavičius pirm., 2. Bronius Utenis vicepirm. ir kultūriniams reikalams, 3. Griežė-Jurgelevičius iždininkas ir sekretoriaus pareigoms, 4. Petras Ausiejus ūkiniams reikalams, 5. Jonas Ūselis vėliavos globėjas.
Po susirinkimo, kuris buvo gyvas diskusijomis ir drausmingai vedamas pirm. V. Židžiūno, vyko kavutė—vaišės. Jas gražiai parengė ponios O. Vileniškienė, Baikienė, Židžiūnienė, o organizavo ir pravedė—A. Vileniškis.
Vaišių metu kalbėjo senasis ir naujasis skyriaus pirmininkai, ramovėmis sveikino A. Liet. B-nės Bostono skyriaus pirm. A. Matjoška. Jaukioje nuotaikoje prie vaišių stalo prabėgo keletą valandėlių draugiškuose pašnekesiuose. J. V. Sūduvas
BALZEKO LIETUVIŲ KULTŪROS MUZĖJUS ČIKAGOJE
Be keliolikos šiame muzėjuje veikiančių skyrių, naujai steigiamas karinis skyrius. Į šį skyrių pageidaujama įvairių karinių organizacijų — Kūrėjų - Savanorių, Ramovėnų, Birutininkių. Šaulių, Policijos, Partizanų ir įvairių kitų joms giminingų organizacijų uniformos atributai: antpečiai, rankovių raikščiai, sagos, durklai, kardai, ilgi auliniai batai, šalmai, pošalmės, kasdieninės ir išeiginės k-kų juostos, kepurės ir t.t. Taipgi — įvairūs pažymėjimai, tarnybos lapai, diplomai, karo mokyklos, Mokomųjų kuopų baigimo “vinjetės”, ypač padidintos, ir įvairūs panašūs ar jiems giminingi daiktai, daikteliai.
Konstantinas Petrauskas, Muzėjaus Kuratorius.
Bostono ramovėnų grupė, iš k. sėdi: J. Vizbaras-Sūduvas, K. Šimėnas, Br. Bajerčius, V. Kubilius, P. Martinkus; stovi iš k.: J. Ūselis, S. Rackevičius, L. Lendraitis ir A. Vilėniškis. P. Plikšnio nuotr.
DEMONSTRACIJOS IR KO MES JOMIS REIKALAUJAME
Laikraštis skelbė demonstracijas. Tikslas neabejotinai svarbus. Degantis ir svarbus reikalas. Pabiuręs oras prisitaikė prie mūsų reikalo ir nuvaikė debesis į šonus. Į demonstracijas plauks tūkstantinės minios! Taip galvoja pilietis X ir ruošiasi su visa šeima. Nelabai susipažinęs su New Yor-ko požeminiu tinklu, paklaidžioja, bet vistiek spėja, kad ir kiek pavėluotai, atvykti į nurodytą vietą. Tikėtasi buvo judrios gatvės ir tūkstantinės minios. Rasta — pusantro šimto tautiečių einančių ratuku ir šaukiančių sutartinai kas papuola ant liežuvio. Jų šauksmo klausėsi tuzinas policininkų saugančių raudonąjį kampelį (už kelių blokų), kokia 50 auto mašinų pastatytų didžiulėje automobilų aikštėje, ir vienas kitas praeivis. Pavargus šaukti angliškus šūkius, pamainai buvo pasiūlyta: “ruskij idi damoj!”; gi kad nebūtų taip nuobodu, suplėšėm po lietuvišką dainelę — ir liūdnesnę ir linksmesnę.
Plakatų šūkiai įvairūs: tinkami ir netinkami. Vienas jų skelbia didžiulę nesąmonę: ‘‘USSR commute death sentence to Vytas Simokaitis.”
Patikrinkite, prašau, savo žodynus. Webster’s (1967) sako: to commute — “to exchange [a penalty] for another less severe.” Nuo kada mes, laisvi lietuviai prašome burliokų malonės? Mes turime garsiai šaukti visam pasauliui, kad rusas NETURI TEISĖS teisti lietuvį. Kad lietuvis turi tvarkyti savo vidaus reikalus. (Kiek iš jūsų, mieli ponai, tikite į vėliau paskelbtą pasakėlę, kad lietuviškas teismas teisė Simokaičius ?!) Turime nuolatos visur ir visada pabrėžti kad lietuvis nori tvarkyti savo vidaus reikalus. O čia mes, kad ir ne visai jau nuolankiai, tačiau prašome Sovietų Rusijos malonės.
Kitas plakatas prašo “Amnesty to the Lithuanian”. Taigi, tuo pačiu mes tvirtiname, kad Vytas Simokaitis NUSIKALTO. Argi?!
Šitokie neapsižiūrėjimai pralenda ir kitose srityse: Štai, Lituanus (Vol. XVI, Fall 1970), 51 psl. Straipsnio pavadinimas “Contemporary Themes in Soviet Latvia”. Ir čia mūsų reprezentacinis leidinys, skirtas plačiajai išmokslintai visuomenei, de facto pristato neteisėtą terminą: “SOVIET Latvia”. Neapsižiūrėjimas? Gal būt. O gal mūsų intelektualams žodis “occupied” atrodo per liaudiškas?...
Girdėjome ir apie BATUN’ą. Tai organizacija, kurios pilnas pavadinimas yra: Baltic Appeal to the United Nations. Negi ir jūs, mieli bendra-lietuviai, tikite į tą išgarsintą mitą, kad yra tarptautinė organizacija vardu Jungtinės Tautos (United Nations) ? — Aš netikiu! Jungtinės Pasaulio Valstybės (United Governments) — taip. O Jungtinės Tautos, tai tik kada nors ateityje būsimas kilnus atsiekimas. Jungtinės Tautos — tai forumas, kuriame turi teisės dalyvauti tik laisvų rinkimų išdavoje sudarytų vyriausybių atstovai. O kas pirmuoju smuiku groja tariamose dabartinėse JT? Ar ne svetimu krauju suterštų kriminalinių nusikaltėlių atstovai ir jų padlaižiai?
O mes apeliuojame į tuos “nečysta-tos namus” ir norime matyti Pabaltės TAUTAS ten susodintas šalia geografinių valstybėlių (kurių gyventojai gal net nenumano tautos sąvokos), bei kraugeriškos Rusijos imperijos.
Tad, protestuodami, pagalvokime gerai, ko mes siekiame, ir neatsistokime turgaus aikštėje pajuokai.
Vytautas Abromaitis
Gerb. Redaktoriau,
Vienas iš mūsų parapijiečių parodė man "Kario” numerį, kuriame aš esu bjauriai šmeižiamas.
Jurgis Skardis savo straipsnyje piktai mane puola dėl mano paruoštos paskaitos kariuomenės minėjimo proga, kuris įvyko prieš metus Sault Ste. Marie kolonijoje. Jeigu to straipsnio autorius būtų pats minėjime dalyvavęs, ir girdėjęs paskaitą, taip nebūtų rašęs. Jis tame minėjime nedalyvavo ir net boikotavo. Tad, kiti, jį erzindami, visiškai iškreipė paskaitos mintį. Čia daug neaiškinsiu, bet atsiunčiu Tamstai visą tą paskaitą, kurią Albinas Vanagas perskaitė. Aš ten negalėjau jos skaityti, nes gyvenu Sudburyje. Jeigu Tamsta abejotume, ar tikrai ta paskaita, kurią atsiunčiau, gali pasiųsti A. Vanagui, dabar Sault Ste. Marie bendruomenės pirmininkui, ir jis paliudys, kad ta pati paskaita...
Kun. A. Sabas Sudbury, Ont., Canada
Seka ištrauka iš laiške minimos paskaitos, kuri galėjo sukelti nepasitikėjimą autoriaus nuoširdumu ir iššaukti nesusipratimą (Red.):
“Kaikas drįsta kaltinti mūsų kariuomenę, kad ji paskutiniu metu neatliko savo pareigos. Be šūvio pasidavė rusų bolševikų okupacijai. Visai kitaip atrodytų Lietuva tarptautinėj arenoj, jei būtų pasipriešinusi invazijai. Nors būtų pralaimėjusi prieš nelygų priešą, bet būtų likusi garbinga pasaulio akyse. Su tuo galima sutikti, bet čia ne eilinių Lietuvos kareivių kaltė, čia buvo kalti trumparegiai mūsų politikai, augš-toji karo vadovybė. Prezidentas A. Smetona buvo nuomonės priešintis, bet kiti jį nuo to atkalbėjo.
Kiti priekaištauja, kad Lietuvos karininkai tai buvo, kaip kokie tranai, kurie čiulpė valstybės iždą, gyveno prabangoj, besaikiškai girtuokliaudavo ir keldavo orgijas, kai tuo tarpu ūkininkai skurdo ir mokėjo valdžiai didelius mokesčius. Mes matome, kad ir čia išeivijoje kai-kurie mūsų karininkai Lietuvai garbės tikrai nedaro. Patriotizmą tik skambiais žodžiais deklamuoja, įieško savo asmeninės garbės, tuščių ambicijų patenkinimo, bet greitai nutautėja, pavirsta butelio vergais, savo piktomis intrygomis skaldo tautiečių vienybę.
Bet ir čia negalima kaltinti visų karininkų. Mažas procentas buvo girtuoklių, išgamų, bet buvo gana daug ir rimtų bei padorių vyrų. Dėl vieno kito idioto negalima pasmerkti visos karininkijos ir kariuomenės. Eiliniai, iš sveiko lietuviško kaimo išėję kariai, buvo didžia dalimi idealistai, patriotai ir puikūs kariai. Tą pripažino ir patys vokiečiai antrojo pasaulinio karo metu kovoję drauge su lietuviais prieš bolševikus.
Mano nuomone, dabar, kariuomenės šventės proga, nereikėti} perdaug kalbėti apie praeitį, apie blizgančias sagas ir batus. Turėtume būti didesni realistai ir pažiūrėti, kokie jie dabar yra kariai, kokie ambasadoriai svetimųjų tarpe. Ar daug prisideda prie Lietuvos garbės ir vardo iškėlimo, o gal kartais Lietuvos vardą žemina kitataučių akyse pešdamiesi, bylinėdamiesi?... Nors Lietuvos kariai praeityje yra pasižymėję savo narsumu, tai nereikėtų ant praeities laurų užmigti, bet praktiškai, dabar, savo gyvenamoj aplinkoj, šviesiais darbais šviesti ir taip įtikinančiai įrodyti, kad yra tikri Lietuvos ir lietuvybės palaikymo kariai, o ne pikti intrigantai peštukai, lietuvybės griovėjai, tautos duobkasiai, skystapročiai išgamos”.
Jurgis Juodis, Birutė prie Trakų (aliejus)
