LIETUVOJ BUVAU ŠAULĖ — LAKŪNĖ
Clevelando Karininko Juozapavičiaus kp. šaulė Salomėja Knistautienė
Žmonės mėgsta gyventi maloniais praeities prisiminimais. Mano, gi, svajonė buvo — rytoj padaryti ką nors geresnio negu vakar, t.y. praeity, padariau.
Šiemet, kariuomenės šventės proga, į Clevelandą, į Ramovėnų suruoštą minėjimą, iš Detroito atvyko keturi šaunūs šauliai: LšST centro valdybos pirm. V. Tamošiūnas, V. Mingėla, M. Šnapštys ir M. Vitkus. Šie puikūs vyrai, viešėdami pas mus, labai gražiai užsirekomendavo. Kiekvienas iš jų buvo talentingas kalbėtojas. Prisivežę dovanų apdovanojo knygomis, šauliškais auksiniais ženklais, lietuviškais atvirukais, pinigais, o šauliui Klimui prisegė Šaulių žvaigždės ordeną. Taip pat jie nepašykštėjo komplimentų, bei nepraleido nei vieno nepastebėto. Šiems garbingiems šaulių sąjungos ambasadoriams gražiausios sėkmės!
Kalbėdamsi su mielaisiais svečiais pasigyriau, kad kadaise Lietuvoje ir aš buvau šaulė-lakūnė. Žinoma, toks staigus prisistatymas atrodė neįtikinantis, todėl, jų prašoma, bandysiu įtikinti, kad Lietuvos šaulių s-ga turėjo ne tik lakūnų, bet ir lėktuvų, nes iš tikrųjų būna skaudu kai sutikti buvę Karo aviacijos lakūnai užklausia “ar šaulių aviacija turėjo lėktuvų?”
1937 m. Amerikos lietuvis lakūnas M. Vaitkus, atskridęs į Lietuvą, atvežė Amerikos lietuvių dovaną lėktuvą “Cub” ir padovanojo šaulių aviacijai. Dovanos įteikimo ceremonijose teko ir man dalyvauti. Lakūnas Vaitkus su šaulių vadu kpt. Antanu Audronių, įsėdę į lėktuvą, apskrido aplink Kauną. Nusileidęs ir išlipęs lak. Vaitkus pasakė: “Šį ląktuvą atvežiau dovanų nuo Amerikos lietuvių. Nors jie taip toli nuo Lietuvos, tačiau jų širdys su jumis”. Tuo metu man kilo nesuvaldomas noras paskraidyti tuo lėktuvu. Čia pat kreipiausi į kpt. A. Audronį ir pareiškiau savo norą. Jis patarė ateiti į šaulių aviacijos susirinkimą. Sekantį sekmadienį susirinkime buvo rodomas filmas apie suomių karžygiškas kovas su rusais komunistais.
Po susirinkimo užpildžiau įstojimo blanką ir pirmadienį 6 val. ryto buvau aerodrome. Už kelių minučių jau sėdėjau su vadu kpt. Audronių lėktuve ir skridau. Pirmasis skridimas paliko labai malonų jausmą ir žinojau, kad turiu išmokti pati skraidyti. Sekančiam susirinkime nekantriai laukiau vado žodžių kas norėtų paskraidyti. Žinoma, pirmoji prisistačiau. Pirmadienio rytą kpt. Audronis vėl mane paskraidino. Nusileidus pareiškiau, kad per trumpai skridom (skridimai tęsdavosi 5-10 min.). Tai išgirdęs, vadas pasikvietė lak. Kuosaitį su kuriuo teko atlikti sekantį skridimą. Matyt buvau jau įkyrėjusi, nes lakūnas Kuosaitis nutarė mane pagąsdinti. Jis išmėgino ne tik lėktuvo patvarumą, bet ir mano nervų stiprumą, nes pusvalandį vartė lėktuvą ore, kaip įmanydams. Išlipau iš lėktuvo baltakaip drobė, bet juokaudama pareiškiau, kad taip lengvai manimi neatsikratys, kad greit vėl prisistatysiu. Dar ir po poros valandų gimnazijoje panagės tebebuvo mėlynos, o veidas išblyškęs.
Nekantriai laukiau sekančio susirinkimo. Buvau pasiryžusi išmokti skraidyti, o išmokusi savo sugebėjimus panaudoti žmonijos labui. Svajojau ką nors patobulinti, ar bent būti gera lakūne ir negąsdinti busimųjų entuziastų.
Atvykusi į susirinkimą sužinojau, kad mano svajonė gali ir neišsipildyti, nes mūsų lėktuvas jau apdaužytas. Mat Karo aviacijos lėktuvas užkliudė mūsų “Cubelį” (taip vadinom savo lėktuvėli) ir jame skridusį atsargos ltn. Vytautą Čypą gerokai aplamdė. Lt. Čypas mažai nukentėjo, bet mūsų “paukštelis” turėjo net keletą mėnesių garaže ilsėtis.
Tuo metu šaulių aviacija Vokietijoje nusipirko du naujus lėktuvus “Klem”. Po kiekvieno susirinkimo įkyrėdavau savo prašymais skraidyti. Vieno susirinkimo metu vadas pareiškė, kad šaulės privalo išmokti šaudyti, šaudymas man nepatiko ir bandydavau išsisukti. Pagaliau, kai viena šaulė pratimų metu susitrenkė sau veidą, nutariau į juos nebeiti. Šaulių baliaus metu vadas pasakė, kad civilinė aviacija ruošia teoretinius kursus norintiems skraidyti ir jei aš tuos kursus baigsianti, tada pažiūrėsiąs kas būsią galima padaryti.
Kursus pradėjom lankyti 39 asmenys, iš jų 19 moterų, daugumoje mergaičių. Egzaminus laikyti leido 13, išlaikė 6, jų tarpe ir aš.
Atėjus pavasariui visos išlaikiusios egzaminus valandų valandomis praleisdavom aerodrome laukdamos ir seiles varvindamos: gal pasigailėjęs koks lakūnas vietoj maišo mus apskraidins, nors aplink aerodromą. Išsėdėjusios 3-4 valandas kartais ir replikų išgirsdavom: ... lėktuvas perbrangus moterims skraidinti, moterų vieta namuose,” ar panšiai.
Vieną gražią popietę kpt. Audronis, išrikiavęs mus prie lėktuvo, perskaitė Įsakymą, kad Karo aviacijos dvi stipendijos skiriamos norintiems išmokti skraidyti. Jos teko B. Obelenytei ir Salomėjai Šeporaitytei, t.y., man. Vyrai buvo nepatenkinti, o mudvi — labai laimingos.
Prasidėjo vargo dienelės. Keldavausi 4 val. ryto ir atvykusi į aerodromą laukdavau progos paskraidyti. Pusėtinai išvargusi eidavau į gimnaziją. Geriau būdavo, kai skraidymus turėdavom vakarais, kas rečiau pasitaikydavo. Mūsų instruktoriai buvo savanoriai Karo aviacijos lakūnai, kurie be atlyginimo laisvalaikiais stengėsi perduoti mums savo žinias ir sugebėjimus. Apmokymo metu, kuris užtruko 13 valandų ore, turėjau net 7 skirtingus instruktorius. Praktinių pamokų metu vadas dažnai mėgdavo paklausinėti ir teorijos. Mėgiamiausias jo klausimas būdavo: “Ką darysi prieš pradėdamas skridmą?” Dažniausiai, busimasis lakūnas atsakydavo: “Patikrinsiu, arba įpilsiu į lėktuvą benzino”. Su nepasitenkinimu, tada, vadas subardavo mokinį: “Blogos tavo žinios. Vanduo svarbiau už benziną, nes be benzino nepakilsi, o be vandens pakilęs sudeginsi motorą.”
Bėgo dienos ir prasidėjo savarankiško skridimo laikas. Grįžęs iš atostogų vadas įsisodino mane į lėktuvą ir įsakė skristi į Garliavą. Tuo metu mūsų lėktuve nebuvo tiek daug rodyklių ir instrumentų kaip dabartiniuose lėktuvuose. Geografinei padėčiai nustatyti, reikėjo vadovautis žemėje esančiais kelrodžiais: upe, plentu, augštesniu pastatu ar bažnyčios bokštu. Pakilusi į orą kelrodžiu pasirinkau Garliavos bažnyčios bokštą ir skridau tiesiai į jį. Kadangi skridau tiesiai į bokštą, dažnai nematydavau jo. Pasukdavu tada į šalį lėktuvą, kad jį pamatyčiau. Kelionės metu vadas tylėjo, bet laimingai grįžus pareiškė: “P-le Salomėja, persistengei.” Supratau, kad nereikėjo skristi tiesiai į bokštą, galėjau jį šone turėti.
Instruktorius turėjau įvairius — gerus, piktus, lėtus ir labai karštus. Daugiausia valandų su manimi praleido lakūnas Vachauza — ramus ir mielas. Mudviejų kryptis dažniausiai būdavo Raudondvaris. Dažnai žemėje matydavau, plevėsuojančią baltą nosinaitę. Tai buvo jo žmona, kuri gydėsi Raudondvario sanatorijoje. Labai malonius prisiminimus paliko instruktorius Mažonas. Jis niekuomet nepykdavo, tik visuomet gražiai prašydavo: “Ar, panele, ištikrųjų negali padaryti taip, kaip aš prašau.” Susigėdus tekdavo stengtis jo prašymą išpildyti. Po 13 valandų mokymosi, buvau išleista skristi savarankiškai. Įspūdis nepamirštamas. Pasijutau tokia vieniša, pati viena ore. Atrodė, kad ir motoras tyliau veikia. Tik pažvelgusi į apačią, pamačiau, kad draugai žemėje iškėlę galvas seka ir mane iš akių nepaleidžia. Taip porą savaičių skraidžiau ir vengiau padaryti “ožį” (“ožys” — kai nusileidęs lėktuvas, palietęs žemę, pašoka 2 ar 3 kartus į viršų, kol galutinai prisispaudžia prie žemės).
Po dviejų savarankiško skridimo savaičių, kada kartą skrisdama nutariau leistis, pajutau, kad mano lėktuvą staiga ėmė mėtyti. Maniau, kad patekau į oro duobes, bet metusi žvilgsnį į greičio rodyklę pastebėjau, kad buvau nustojusi greičio. Paspaudusi vairolazdę žemyn ir įgijusi greičio, laimingai nusileidau. Draugai žemėje jau ir melstis buvo pradėję, o instruktorius net didelę smilgą jaudindamsis, suvalgė. Dar nespėjus nei lėktuvo durų atidaryti, instruktorius įsakė sėsti į kitą lėktuvą. Ten pakankino valandą įvairiais suktukais, nugaros laužymu ir kitokiais triukais. Ir tuo kart, kaip ir po antrojo skridimo, išlipau balta kaip šmėkla. Bet tai buvo labai naudinga pamoka. Pirmoji gavau ir savarankišką perskridimą: Kaunas - Jonava - Kėdainiai - Kaunas. Užėjus okupantams, baigėsi mano lakūnės karjera.
Lietuvoje buvom penkios lakūnės: Orintaitė, Civinskaitė, Izabelė Plyčiūtė (randasi Australijoj, Melbourbourne), Birutė Obelenytė ir aš, Salomėja Šėporaitytė-Knistautienė.
Šaulių aviacija ruošdavo aviacijos šventes, tačiau jose didelės rolės neturėjau, nes buvau dar per mažai patyrusi lakūnė. Norėjau išbandyti šokimą su parašiutu, deja, neturėjau progos. Dažnai lakūnai juokdavosi, kad vieną lakūną turėję stumte išstumti iš lėktuvo, nes pats bijojęs iš tokio augščio šokti. Aš vis kartodavau vadui, — nors ir tektų mane stumte išstumti iš lėktuvo, norėčiau bent kartą išbandyti. Ši svajonė neišsipildė.
Salomėja Knistautienė
