Vieno vyro patranka “Puepchen”
ALFONSAS NEVARDAUSKAS
Nors jau seniai viskas nugarmėjo užuomaršom ir laiko baigiama nutrinti iš mūsų atminties, tokius įvykius, kurie paliko mūsų širdyse gilius vargo ir skausmo pėdsakus. Tačiau, po ketvirčio šimto metų bevartydamas senus užrašų puslapius ir nenorėdamas, kad pasiliktų atsiminimai rankraščiuose, vieną kitą ištrauką noriu perteikti lietuviško rašto skaitytojams.
Vakarų fronte 1944 m., dar prieš Kalėdų šventes, vokiečių kariuomenės ginklų tarpe pasirodė vieno vyro patranka “Puepchen” (lėlytė) vadinama. Ji buvo skirta Rhuro krašte giliose tarpukalnėse, bei sunkiai prieinamose kalnų viršūnėse prieštankinei kovai vesti.
Kiek seniai ta Lėlytė buvo fronte prieštankinėse kovose vartota, negalėčiau pasakyti, bet pamenu kaip šiandien, kad vidurnakty buvau paimtas iš savo apkaso ir nuvestas prie vieno upeliūkščio tilto ir čia nakties tamsoje supažindintas su Lėlyte, kurią aš pirmą kartą pamačiau.
Obergefreiteris perduodamas tris patrankos šovinius, it kokius cigarus, pasakė:
— Vienas šovinys yra šovinio lizde. Reikalui esant, tik patrauk virvutę, o po to skubiai užtaisęs vėl trauk. Be reikalo nešaudyk. Taupyk šaudmenis.
— Jawohl, Herr Obergefreiter! — Fronte jokių titulavimų nebuvo.
Viršininkui nuėjus, pradėjau arčiau susipažinti su ginklu. Tačiau naktį ne ką tegalėjau daugiau patirti, tik kaip virvutę patraukti, kad įvyktų šūvis. Besigilindamas į ginklo užduotį ėmiau studijuoti, kaip ir kada ginklas gali būti pavartotas. Buvo pasakyti šaudyti tik į puolančius tankus. Visiškai įsidrąsinęs atsiguliau prie patrankos lygiai taip, kaip kad reiktų veikti kovos metu. Bemandrodamas apie patranką prisiminiau pasakėčią: “Jautis ir varlė”. Atsistoju ir vėl atsigulu ir įvairiausiais būdais sprendžiu kovos planus, tačiau, išvadoje gaunasi “Jautis ir varlė”. Tik pagalvokim, toki modernūs tankai voromis rieda į vokiečių apkasus, kur pėstininkai ginasi šautuvais ir, va, tokiomis patrankomis. Jau tada tankai ir karo aviacija vokiečių kariuomenės gynyboje buvo reti svečiai.
Man tapus patrankos viršininku gavau du padėjėjus, nes buvo prisiųsta naujų žmonių fronto linijai sustiprinti. Tas jau nebe strateginės reikšmės mostas, bet, va, vis kas keturios valandos buvo skirtos poilsiui, o ne, dieną ir naktį, žaisti su Lėlyte. Pribuvus daugiau žmonių į fronto liniją, mūsų kuopa gavo įsakymą paimti vieną tarpukalnę. Mano Puepchen, su trimis vyrais, užima gynybos poziciją kairiame kuopos sparne, kad sustabdytų galimą vakariečių tankų puolimą. Ar ne skaudus pasityčiojimas? Viešpatie! Pagalvojau: trys vyrai ir Lėlytė turės atremti tuos modernius milžinus ir kažin gi koks jų skaičius puls? Bet įsakymas lieka įsakymu. Nusivežę pasistatėm Lėlytę ir užsimaskavę sugulėm — pasiruošėm kovai.
Vokiečių artilerija atidarė stiprią ugnį ir apšaudė priešo pozicijas. Tik artilerijai nutilus vokiečių pėstininkai puolė į mišką ir prasiveržę, puolė minimą tarpukalnę. Bet stiprios priešo jėgos netaip lengvai leidosi išvejamos, jos atkakliai kovojo. Kova miške ir tarpukalnėje virė, tuo pačiu metu priešo lėktuvai puolė vokiečius ir ėmė be pasigailėjimo juos taršyti. Ir taip, miške ir tarpukalnėje, lėktuvai iš sunkiųjų kulkosvaidžių ir patrankėlių pliekė vokiečius, kad nebežinojo, kur lysti. O mūsų trijų vyrų ir Lėlytės artilerija vis laukėme pasirodant tankus. Tačiau vietoje jų, mus puolė lėktuvai iš oro. Vos tik pasirodžius priešo žvalgybiniam, arba artilerijos korektoriui-lėktuvui, mes, savo Lėlytę palikę po gluosniais užmaskuotą, pasitraukėm į tarpukalnėje nuo lėktuvų gerai maskuotą vietą. Nors neleistina, tačiau pasinaudojome sauvalia gyvybės apsauga.
Keletas priešo kovos lėktuvų praskrisdami iš kulkosvaidžių išakėjo ir priedui dar numetė keletą mažesnio kalibro bombučių. Viena iš tų bombų pataikė tiesiai į mūsų Lėlytę, kurios vamzdis buvo surastas tik vėliau.
Po mūšio buvo patirta, kiek daug čia netekta gyvybių, vienų ir kitų. Vokiečių, reikia pasakyti, retas kuris beišėjo iš tos tarpukalnės. Tam kartui mūšis buvo baigtas, pasižymėjusieji buvo apdovanoti “E.K.2”, o kritusieji — karo lauko mediniu kryžių. Toks vokiečių karo valdžios buvo skirtas kariams užmokestis. Likusius, gi, stiprindavo naujo ginklo dvasia: Neue Waffe — Der Volkssturm.
