LAISVĖS SUKAKTIS

KALPAS UOGINIUS

Suplevėsuos, kaip būdavo, trispalvės,
Ir aikštėsna vėl virs minių minia— 
Sutraiškiusi Tu šliužą daugiagalvį, 
Kurs šiandien gniaužia mūsų krūtines.

— J. Aistis

Prieš 53-jus metus, labai šaltą vasario 16-tos dienos pavakarę, pas dr. Joną Basanavičių rinkosi Lietuvos Tarybos nariai. Dr. J. Basanavičius tuomet gyveno Lietuvių Dailės D-jos namuose, Vilniuje. Jo butas buvo nekūrentas. Sustirę nuo šalčio Tarybos nariai sutarė persikelti į šiltesnes patalpas ir perėjo į Lietuvių Komiteto Nukentėjusiems nuo Karo Šelpti būstinę, Didžiojoje gatv. nr. 30. Ir čia Tarybos nariai pasirašė, tapusį istoriniu, 1918 m. Vasario 16-tosios NUTARIMĄ, kurį dabar spaudoje dažnai vadina Aktu.

Kai Lietuvos Tarybos nariai 1918 m. vasario 16 d. skelbė Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymą, Lietuvą dar tebevaldė vokiečiai. Jie buvo griežtai nusistatę prieš bet kokį Lietuvos politinį savarankumą. Todėl jie Tarybai įvairiai trukdė ir net konfiskavo tą lietuvių laikraštį, kuriame kalbamas nutarimas buvo paskelbtas. Tada, Taryba rizikuodama savo ateitimi, atskirame lape, didelėm raidėm tą nutarimą atspausdino ir ne tik paskleidė visoje Lietuvoje, bet patikimais keliais paskelbė ir užsieniuose. Netrukus toji žinia, kad Lietuva pasiskelbė nepriklausoma valstybe, pasklido ir Amerikos lietuvių tarpe. Tačiau, tam nutarimui realizuoti sąlygos dar buvo nepalankios. Blaivesni mūsų tautos veikėjai, tačiau, suprato, kad be kovos laisvės neatgausime, kad Vasario 16-sios Aktu, ta mūsų tautos Evangelija, buvo tik išreikšta tautos valia, bet pats nutarimas nepadarė Lietuvos nei laisva, nei nepriklausoma.

Ne vien tik po Vilniaus grindinį, bet visos Lietuvos keliais, įtempę klausą, dar kaukšeno bildūs vokiečių žandarų žingsniai ir žvalgėsi budrios jų akys.

Taryba, tada sudarė adm. organą-biurą savai kariuomenei organizuoti, kuris slaptai veikdamas registravo grįžtančius iš Rusijos lietuvius karius. Tik kai Santarvininkai prie Mamos sužlugdė vokiečių karinę galybę ir paaiškėjo, kad vokiečiai karą galutinai pralaimėjo, tik tada okupantas ateido varžtus, tapo sukalbamesnis. Lietuvos Tarybai darbo sąlygos ir susižinojimas su kraštu palengvėjo. Susidarė Lietuvos vyriausybė (XI.5-II.1918) ir pradėjo tverti Lietuvos kariuomenę. Tuščiais arsenalais ir tuščiu iždu kariuomenės organizavimas negalėjo būti spartus, jis ėjo pamažu, juoba, kad ir vyriausybės sluoksniuose tuo reikalu dar būta svyravimų. Krašto gyventojų nuotaikos dėl savo kariuomenės kūrimo buvo palankios.

Vos tik pradėjus jaunai Lietuvos vyriausybei kurti savo pulkus (X.23 buvo paskelbtas pirmas Lietuvos kariuomenei įsakymas), tamsūs ir grąsūs su audromis debesys, bolševikų raudonųjų divizijų pavidale, iš Maskvos patraukė Vilniaus link, grūmodami sužlugdyti beatsikuriančią Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvos vyriausybė laiku spėjusi pasitraukti iš Vilniaus, jau iš laikinosios sostinės Kauno atsišaukė į tautą Tėvynės gintų.

Tauta tarytum tik to ir telaukė. Iš visų Lietuvos vietovių, tuojau būrių būriais — pėsti, raiti ir važiuoti — užtvindė kelius busimieji Tėvynės gynėjai savanoriai. Visos pirmosios kariuomenės dalys buvo sudarytas vien iš savanorių. Šie mūsų tautos karžygiai, daugumas iki tol ginklo rankose neturėję, prašoko visas galimas žmogaus jėgas. Išėję ginti kraštą paskutinę minutę, karžygiška drąsa ir beribiu pasiaukojimu, kovose su tūkstanteriopai skaitlingesniu priešu, iškovojo Lietuvai laisvę ir nepriklausomybę. Vasario 16-sios nutarimas tapo įgyvendintas, tapo įvykdytu Aktu ir Lietuva tapo nepriklausoma valstybė.

Atsikūrusi ant nedidelio, kaimynų apiplėšto, nualinto ir beveik plyno ploto ir nieko neturėdama, per 22-jus laisvo ir nepriklausomo gyvenimo metus, Lietuva medžiaginiai pakilo taip, kad ją kai kas jau “Mažąja Amerika” vadino. Kaimynai pavydžiai dėbčiodami į ją, stebėjosi iš to nepaprasto progreso, iš tos lietuvių kūrybingos energijos.

Jei šiandieną yra gyva pavergtos mūsų tautos tarptautinė “Lietuvos Byla”, tai tik to trumpo nepriklausomybės laikotarpio dėka. Jei šiandieną išeivijoje sugebame šaukti pasauliui, visuose tarptautiniuose forumuose, dėl mūsų tautai padarytų bei tebedaromų skriaudų, tai tik todėl, kad tų 22-jų laisvės ir nepriklausomybės metų būvyje, tauta sugebėjo išugdyti reikalingas tam intelektualines ir moralines jėgas. Prieš laisvę atgaunant išmokslintų lietuvių gal buvo vos keli šimtai, kurių nemaža dalis svetimiesiems tarnavo, o išlaisvintoje Lietuvoje juos skaitėme tūkstančiais: profesoriai, inžinieriai, daktarai, teisininkai, filologai, mokslingi žemės ir miškų ūkių specialistai, geologai, menininkai, muzikai, prekybininkai, ekonomistai, užsienio karo akademijas baigę karininkai ir visų kitų mokslo šakų diplomuoti darbuotojai, visi dirbo Lietuvos naudai ir čia, išeivijoje, jais ramstomės talkininkaudami tautai kovoje už gimtosios šalies laisvę.

Mūsų tauta dabar žino ir supranta kokia brangi dovana tautai buvo toji kūrėjų-savanorių iškovota nepriklausomybė.

Po Mindaugo karūnavimo, Vasario 16-sios Aktas yra sekantis iš eilės didžiausias, užsieninę viešumą pasiekęs, politinis lietuvių žygis, atremtas į mūsų sentėvių ilgaamžę valstybinę tradiciją, į lietuvių tautos valią ir tautų apsisprendimo dėsnį, kuris ir šiandieną tebesudaro mums tarptautinių santykių pagrindą.

Į Vasario 16-ją lietuvių tauta ėjo heroizmo keliu, beveik kas trisdešimti metai sukildama prieš maskolį-prispaudėją. Vasario 16-ji, tai 1794, 1812, 1831, 1863 metų Lietuvos kartų aukų ir skaudžių kančių pateisinimas ir apvainikavimas, moralinis palikuonių atpildas ir istorinis įprasminimas Kosciuškos, Mickevičiaus, Plioteraitės, Jasinskiu, Stanevičių ir Mackevičių, Kalinauskų ir Sierakauskių, ir kitų dar reikšmingų ir brangių Lietuvos sūnų ir dukterų žygių.

Juk ir mūsų partizanų aštuonerių metų atkaklus priešinimasis rodo, kad Lietuvai buvo brangi Vilniuje Vasario 16-tą paskelbtoji laisvės ir nepriklausomybės idėja.

Šiemet minėdami Vasario 16-ją, minime 720 metų nuo pirmojo Lietuvos valstybės de jure pripažinimo (Šapoka, LI, 53 psl.), 53-čią Lietuvos nepriklausomybės atstatymo ir 31-ją vėl jos (dar žiauresnio negu caro laikais!) pavergimo sukaktį. Šia proga privalome susimąstyti ir pasiryžti vieningai, visomis jėgomis dėtis Tėvynės laisvinimo kovon, garsiai, ir drąsiai šaukti į pasaulio sąžinę ir reikalauti mūsų tautai ir valstybei grąžinti laisvę ir nepriklausomybę.

Kad vieningas darbas duoda geriausius mūsų sąlygose rezultatus, kad suderintas šauksmas greičiau pasiekia viešosios opinijos sferas ir galingųjų ausis, įsitikinome, kad ir tautiečio-kankinio, Simo Kudirkos, nesėkmingai siekusio laisvės, žygiu ir jo byla.