ŽELIGOVSKIADA
KAZYS ALIŠAUSKAS
Kautynes prie Seinų pralaimėjus, vadų tarpe patylomis vyko ginčai ir kaltininkų jieškojimas. Užsienių Reikalų ministeris J. Purickis susipyko su Krašto Apsaugos ministeriu plk. ltn. K. Žuku, dėl derybų su lenkais Kalvarijoje nepasisekimo. Seinai buvo puolami, kai Užsienių Reikalų ministerio buvo sutartos derybos ir paliaubos.
Vyr. Karo vadas plk. ltn. K. Žukas, kaltino armijos vadą plk. ltn. K. Ladigą, nesugebėjimu vadovauti ir nugalėti lenkus. Plk. ltn. K. Ladiga kaltino plk. ltn. K. Žuką, kad jam nebuvo leista panaudoti visas turimas kariuomenės jėgas, taip kaip kad jisai rado reikalinga ir norėjo, todėl įteikė raportą ir atsistatydino. Tiksli plk. ltn. K. Ladigos pasitraukimo data nėra žinoma.
II divizijos vadas plk V. Grigaliūnas-Glovackis, tuoj po įvykusios nesėkmės prie Seinų, buvo iškviestas į kariuomenės generalinį štabą Vilniuje. Diviziją perėmė generolas M. Katche. Divizijos štabas iš Seirijų persikėlė į Simną, kur rezidavo gen. M. Katche — Marijampolės grupės ir šio fronto vadas. Kariuomenės štabe plk. V. Grigaliūnas-Glovackis kaltino 5 pėst. pulko vadą kpt. K. Škirpą ir 6 pėst. pulko vadą plk. ltn. J. Butkų. Tenka manyti, kad būtų buvę kaltinami dar ir 2 pėst. pulko vadas mjr. J. Laurinaitis ir 8 pėst. pulko vadas mjr. J. Čaplikas, tačiau pastarųjų nebuvo, jiedu rugsėjo 22 d. pateko į lenkų nelaisvę. Pasiaiškinti, kpt. K. Škirpa nei plk. ltn. J. Butkus, nebuvo šaukiami.
Galop, visi buvę vyresnieji vadai: Vyr. Karo vadas plk. ltn. K. Žukas, armijos vadas plk. ltn. K. Ladiga ir II divizijos vadas plk. V. Grigaliūnas -Glovackis kaltino pulkų vadus ir jaunesniuosius vadus už tariamą įsakymų nevykdymą. Visi tie kaltinimai būdingi vien bendrais bruožais, originaliausias štai koks:
“Dalių vadų kritika savo viršininkų įsakymų, nenoras kovoti, tėvynės meilės trūkumas, nenoras eiti į Augustavo miškus, pilnas nenoras suprasti politikos reikalavimų.” (Citata iš II divizijos vado plk. V. Grigaliūno-Glovackio relia-cijos, apie tuometines kautynes, rugsėjo 2-22 dienos.)
Visi tie tarpusavio ginčai ir kaltininkų jieškojimas vyko patylomis — neviešai. Kesintasi buvo 6 p.p. vadą plk. ltn. J. Butkų patraukti teismo atsakomybėn, bet nebesuradus pagrindo — nusiraminta. Nei vienas iš vadovaujančių asmenų, nepatiekė konkrečių — tikrų duomenų, kad įsakymai būtų buvę nevykdomi. Vien tik bendri, lakoniški išsireiškimai. Nepatiekė jų nei tuomet, nei vėlesniais laikais.
Vyriausio štabo vieši pranešimai spaudoje aapie rugsėjo 22-25 kautynes prie Seinų, buvo labai santūrūs. Pranešama buvo tik kad lenkai “pradėjo pulti visu frontu ir teko pasitraukti” iš kai kurių gyvenviečių. Tačiau visuomenė greitai pajuto, kad būta nesėkmės, — ji buvo susirūpinusi ir jaudinosi dėl Lietuvos ateities.
Greitai, ginčas dėl kaltininkų suradimo turėjo nurimti, nes pasijuto lenkų grėsmė prie Vilniaus. Ginčas buvo pamirštas ilgam laikui. Vėl iškilo tik 1937 m., tačiau, šį kartą viešai — spaudoje. J. Petruitis parašė ir išleido savo atsiminimų II tomą “Mūsų žygiai”, kuriuose, patiekdamas kai kurią dokumentinę medžiagą, kaltino visus vyresniuosius vadus už nesėkmę Augustavo miškuose ir prie Seinų, taipogi — gen. S. Žukauską už Vilniaus praradimą 1920 m. spalio 9 dieną. Gen. S. Žukauskas, per plk. ltn. A. Šimkų, teisinosi ir gynėsi; gen. K. Ladiga taipogi teisinosi. Tačiau, plk. V. Grigaliūnas-Glovackis ir plk. ltn. K. Žukas — tylėjo ir nieko nerašė. 1959 m. plk. K. Žukas JAV-se parašė ir išleido atsiminimų knygą “Žvilgsnis į praeitį”, kurioje visą kaltę už nesėkmę Augustavo miškuose ir prie Seinų suvertė K. Ladigai. Prelatas M. Krupavičius man pasakojo, kad V. Grigaliūnas-Glovackis irgi yra parašęs atsiminimus; jie nėra išleisti, skaityti neteko, manau, tačiau, kad taipogi kaip kad ir plk. K. Žukas, jis kaltins K. Ladigą.
Dokumentinė medžiaga ir liudininkų atsiminimai rodo kad: Krašto Apsaugos ministeris ir Vyr. Karo vadas plk. ltn. K. Žukas, armijos vadas plk. ltn. K. Ladiga ir II divizijos vadas plk. V. Grigaliūnas-Glovackis, planavo ir veikė 1920 m. rugsėjo mėn. sutartinai. Nuomonės pasikeitė ir išsiskyrė, kai tik 1920 m. rugsėjo 22 d. prie Seinų pralaimėjome kautynes.
Bendrai, detalių žinių apie kautynių užuomazgą Suvalkijoje trūksta.
APLINKYBĖS KURIOSE KILO ŽELIGOVSKIADA
Lenkai, turėdami žymiai didesnes jėgas, rugsėjo 22 d. prasiveržė per lietuvių gynimosi ribą, prie Seinų ir Kapčiamiesčio. Rugsėjo 23 d., lenkų kavalerijos dvi brigados (7 raitelių pulkai) perėjo Nemuną prie Druskininkų. Tiltą rado nesuardytą. Sutiko tik mažą lietuvių pasipriešinimą.
Lenkų pėstininkai, palikę vieną diviziją (4 pėst. pulkus) priedangai nuo lietuvių Seinų apy-linkėję, susitelkė Beržininkuose ir nužygiavo Druskininkų link. Rugsėjo 24 d. lenkų pėstininkai (7 pulkai) perėjo Nemuną. Truputį vėliau šios jėgos buvo dar sustiprintos pėstininkais, artilerija ir kavalerija.
Perėję Nemuną, lenkai vykdė puolimą benddrąja Druskininkai - Pariečė - Nočia - Rodūnia -Lyda kryptimi.
Prie Pariečės, rugsėjo 24 d., lenkai sutiko gan stiprų pasipriešinimą. Čia buvo atvykęs 7 p.p., drauge su pulko vadu mjr. VI. Rėklaičiu. 7 p.p. turėjo uždavinį, užimti poziciją ir ginti perėjimus per Nemuną, nuo Druskininkų iki Asužos ir t.t. Tačiau, 7 p.p. buvo įsakyta tai įvykdyti pavėluotai — tad nebesuspėjo. Lenkai užbėgo už akių, perėjo Nemuną pirmiau negu kad 7 p.p. atvyko. Į Pariečės gelžkelio stotį pirmiausia atvyko 7 p.p. III batalionas (kpt. V. Vitkauskas) ir tuoj aus nužygiavo Asužos link, kaip kad buvo įsakyta. 7 p.p. I batalionas, atvykęs į Pariečės gelžkelio stotį, buvo lenkų užpultas. Kautynės rugsėjo 24 d. tęsėsi iki vėlyvo vakaro. Naktį į rugsėjo 25 d. lenkai Pariečę užėmė. 7 p.p. I batalionas pasitraukė, pradžioje į rytus, vėliau pasuko į šiaurę ir prisijungė prie savųjų. Tačiau, 7 p.p. III batalionas, nuo savųjų tapo atskirtas ir drauge su 2 p.p. 8 ir 9 kuopomis buvo priverstas trauktis į rytus. Traukėsi per Lydą, Ašmeną ir po 10 dienų žygio pasiekė Vilnių.
Toliau lenkų žygis iki Lydos vyko be didesnių kliūčių. Gardino miestas buvo lenkų supamas šiaurėje ir pietuose. Iš Gardino bolševikų raudonoji armija pasitraukė rugsėjo 26 d. be didesnio pasipriešinimo. Lenkai Gardiną užėmė rugsėjo 27 dieną. Lydą lenkai užėmė naktį iš rugsėjo 28 į 29 d., po gan sunkių ir nuostolingų kautynių. Kautynės vyko rugsėjo 27 ir 28 dienomis. Po šių kautynių rusai bolševikai traukėsi į rytus rodydami vis mažesnį pasipriešinimą. Lenkų ofenzyva pavyko.
Rygoje vykstančiose taikos derybose tarp Lenkijos ir Sovietų Rusijos delegatų, bolševikai darė nuolaidas, rodė palinkimą susitarti. Lenkijos kariuomenės pergalė karo lauke paveikė į derybų eigą. Įdomu kad, vykstant Rygoje deryboms, Lenkijos vyriausybė su savo delegacija Rygoje, palaikė ryšį (telefonu ir telegrafu) per Lietuvą nekliudoma. Pravažiuodavo ir paskiri asmenys — kurjeriai, lydimi Lietuvos vyriausybės skirtų pareigūnų, karių arba civilių.
J. Pilsudskio pergalė karo lauke prieš bolševikus buvo tikra. Jis disponavo kai kuriomis laisvomis jėgomis, rezervais. Tad, tuoj kautynėms prie Lydos pasibaigus, Pilsudskis pašaukė į savo būstinę generolą L. Želigovskį ir jam paslapčiomis įsakė ruoštis užimti Vilnių. Tai įvyko rugsėjo mėn. pabaigoje (29-30 d.). Pradžioje gen. L.
Želigovskio žinion buvo duota lietuvių gudų divizija, kuri stovėjo Lydos apylinkėse. Vėliau buvo duota daugiau dalių, pėstininkų, kavalerijos ir artilerijos.
VARĖNOS KAUTYNĖS
Po rugsėjo mėn. 22 d. kautynių prie Seinų, Beržininkų ir Kapčiamiesčio, Suvalkijos fronto ruože didesnių kautynių daugiau neįvyko. Įvykdavo vien tik žvalgų susirėmimai. Lenkai laikėsi užėmę: Seinai, Beržininkai, Veisėjai, Kapčiamiestis, Leipalingis riboje. Vietomis buvo perėję maršalo Focho demarkacijos liniją, kuri tuo metu buvo dar vadinama — lordo Cursono linija.
2 p.p. likučiai telkėsi Alytuje. Pulką gan vykusiai tvarkė mjr. A. Valeiša, organizuodamas kuopas iš naujokų.
8 p.p. vadovavimą perėmė mjr. A. Liutermoza ir saugojo barą į pietus nuo Seirijų: Šlavantai, Paserninko ežeras, Zivulciškiai riboje.
5 p.p. saugojo barą prie plentų einančių į Seinus iš Seirijų ir iš Lazdijų. 3 ir 6 p.p. baruose didesnių pasikeitimų neįvyko.
II divizijos vadui plk. V. Grigaliūnui-Glovackiui išvykus į Vilnių, vadovavimą perėmė gen. M. Katche, šio fronto vadas. Divizijos štabas rugsėjo 23 d. jau buvo persikėlęs į Simną.
Lenkai, perėję Nemuną ir privertę bolševikus pasitraukti iš Gardino, atpalaidavo daugiau jėgų sutelktų Gardinui užimti. Jie jautėsi saugūs, netikėtumų nesitikėjo ir jų nebuvo. Rugsėjo 28-29 d. du jų pėstininkų pulkai buvo nukreipti Perlojaus ir Varėnos kryptimis, pro Marcinkonis, tikslu užimti Perlojų ir Varėną.
Įdomūs buvo veiksmai tuo metu 1 pėst. pulko. Rugsėjo 22-23 d. 1 p.p. dar stovėjo užėmęs ribą: Sabackinė - Vosyliškės - Rodūnia. Kai tik lenkai rugsėjo 23 d. perėjo Nemuną prie Druskininkų ir rugsėjo 24 d. įvyko kautynės prie Pariešės geležinkelio stoties, lenkų kavalerija pajudėjo Rodūnia kryptimi. 1 p.p. vadas, mjr. Vl. Skorupskis, nebelaukė nurodymų iš viršaus, bet pats sprendė ką turi daryti. Tuoj su pulku jis pasitraukė į Nočia - Rudnia - Ūlos upelis ribą. Pirmuosius lenkų puolimus, rugsėjo 30 d. ir spalio 1 d. 1 p.p. atrėmė, bet lenkams sutelkus daugiau jėgų, buvo priverstas pasitraukti. Pasitraukė į Mergežeris - Derežnyčios upelis - Perlojus ribą ir vėl sustojo gintis. Gręsė pavojus Varėnos geležinkelio stočiai.
Rugsėjo 3 d. 1 p.p. buvo priverstas pasitraukti. Varėną užėmė lenkai. Varėnos geležinkelio stotyje, spalio 3 d., per neapdairumą, lenkams pakliuvo šarvuotas traukinys “Gediminas”. Tačiau, traukinio tarnyba sugebėjo pabėgti. Šarvuotas traukinys buvo mūsų geležinkelių dirbtuvėse Kaune pagamintas.
Situacinis žemėlapis, 1:800,000
Kariuomenės vadovybė iš Suvalkijos pasyvaus baro 6 p.p. perkėlė į dešinįjį Nemuno kranto aktyvųjį barą. Spalio 1 d. 6 p.p. atvyko į Nedzingę. Dviem dienoms praslinkus į Varėnos barą atvyko 3 p.p., kuris buvo nukreiptas Varėnos link.
6 p.p. gynimosi barą perėmė saugoti 5 p.p. Pulko vadovietė įsikūrė Lazdijuose. 3 p.p. pakeitė 10 p.p.
Pribuvus daugiau jėgų, buvo nuspręsta pulti ir atsiimti Varėną, miestelį ir geležinkelio stotį. Puolimas prasidėjo spalio 4 d. ir apie 12 val. buvo užimtas Varėnos miestelis. Lenkai kontratakavo ir pavakarėje privertė mūsiškius pasitraukti iš miestelio. Puolama buvo: 6 p.p. — Perlojaus kryptimi; 3 p.p. — centre, Varėnos kryptimi; 1 p.p. kairėje — Varėnos kryptimi, saugojant kairįjį sparną. Spalio 5 d. puolimo metu žuvo 3 p.p. bataliono vadas vyr. ltn. T. Šostakas.
Puolimo metu aktyviai reiškėsi mūsų aviacija. Vienas lėktuvas buvo priverstas nusileisti lenkų pusėje. Žuvo ltn. J. Kumpis ir buvo sunkiai sužeistas ltn. J. Pranckevičius.
Tautų Sąjungos kontrolės komisija Suvalkuose pasiūlė sustabdyti abiejų pusių karo veiksmus Varėnos rajone. Karo veiksmai buvo sustabdyti spalio 5 dieną. Varėna tebeliko lenkų pusėje. Nors veiksmai buvo sustabdyti, tačiau lenkai vis šaudė ir puolė Varėnos apylinkėje kai kurias mūsų pusėje esančias gyvenvietes, Biekšių ir Bartelių kaimus.
Spalio 6 d. lenkai didelėmis jėgomis puolė mūsų sargybas esančias į rytus nuo Eišiškių ir tarp geležinkelio linijų Vilnius - Lyda ir Vilnius -Maladečina. Mūsų sargybos pasitraukė. Lenkai kai kuriose vietose perėjo Šalčios upelį ir užėmė: Butrimonys, Gerviškės, Benekainys ir Kaulėliš-kės. Pasitraukusios lietuvių sargybos užėmė Stasylos geležinkelio stotį ir eilę kaimų prie Šalčininkėlių ir Toboriškės.
Šiuo mažu puolimu gen. L. Želigovskis pasistengė užimti išeities ribą tikrajam puolimui, t.y., prieiti kiek galima arčiau, kad paskui, puolant vienu šuoliu, greitai užimtų Vilniaus miestą. Tad gen. L. Želigovskio karo veiksmų pradžia reikia laikyti spalio 6 d. bet ne spalio 8 dieną,
Kaip kad liudija 1920 metų Vyriausiojo štabo pranešimai (žiūr. 1930 m. Karys Nr. 40-41, psl. 786), kariuomenės vadovybė žinojo, kad lenkai yra sutelkę gan dideles jėgas Varanavas -Benekainys apylinkėje, tačiau nieko nedarė ir šio baro, kuris buvo silpnai pridengtas, nesustiprino, tenka manyti, dėlei šių priežasčių: jėgų turėta maža; antra vertus, tikėtasi buvo, kad derybos Suvalkuose baigsis pastovia taika.
DERYBOS SUVALKUOSE IR SUVALKŲ SUTARTIS
Į Suvalkus delegacijos suvažiavo rugsėjo 29 d. Derybos prasidėjo rugsėjo 30 dieną. Lietuvių delegaciją sudarė: V. K. Čarneckis, B. K. Balutis, M. Biržiška, gen. M. Katche ir majoras A. Šumskis. Iš lenkų pusės — plk. M. Mackiewicz, Užsienių Reikalų ministerijos atstovas J. Lukaszewicz ir kiti (pavardės nežinomos). Delegacijų pirmininkai buvo kariai: lietuvių gen. M. Katche ir lenkų plk. M. Mackiewicz, kilimo iš Lietuvos — nuo Ūdrijos ir gerai kalbąs lietuviškai, bet labai lietuvių nemėgstąs. Derybose pirmininkai mažai reiškėsi, kalbėjosi ir derybas vedė visi kiti delegatai. Derybų eigą sekė Vakarų sąjungininkų atstovai-karininkai — anglas, italas ir amerikietis. Į derybų eigą jie nesikišo. Didelę įtaką deryboms turėjo Tautų Sąjungos Kontrolės komisijos pirmininkas, plk.Chardigny, prancūzas, gerai mokąs kalbėti rusiškai. Jis buvo labai judrus.
Pirmame posėdyje lietuvių delegacija pareikalavo sustabdyti karo veiksmus ištisai, kur tik susiduria Lietuvos kariuomenė su Lenkijos kariuomene. Lenkijos atstovai nesutiko. Tuomet Lietuvos atstovai pareiškė, kad daugiau nėra kas veikti. Tuomet Lenkijos atstovybė sutiko sustabdyti karo veiksmus, bet tik Suvalkijoje, t.y. nuo Rytprūsių sienos pagal demarkacijos liniją iki Nemuno. Rytiniame krante Nemuno atsisakė sustabdyti karo veiksmus. Pavakarėje, rugsėjo 30 d., buvo duotas įsakymas sustabdyti karo veiksmus Suvalkijoje. Pirma vykę maži žvalgų susirėmimai, po rugsėjo 30 d. liovėsi, buvo ramu. Netrukus, tačiau, dar deryboms Suvalkuose vykstant, lenkai puolė ir užvirė arši kova dėl Varėnos ir Perlojaus.
Spalio 4 d. Tautų Sąjungos Kontrolės komisijos pirmininkui plk. Chardigny pasiūlius, buvo sutartos paliaubos ir Varėnos rajone. Varėnos geležinkelio stotis buvo palikta lenkams, kitaip lenkai nesutiko toliau tęsti derybų. Paliaubos turėjo prasidėti spalio 5 dieną, lietuviai savo puolimą Varėnai atsiimti sustabdė.
Tolesnėse derybose, Lietuvos delegacijai primygtinai reikalaujant, kad būtų sustabdyti karo veiksmai ištisai, kur tik susiduria lietuvių ir lenkų kariuomenės, galop, buvo susitarta ir nustatyta dalinai sena, dalinai nauja demarkacijos linija:
1. Nuo Rytprūsių sienos iki Nemuno, linija kurią yra nustačiusi Augščiausioji Taryba 1919 m. gruodžio 8 d. (vadinama Maršalo Focho) nutarimu; toliau, Nemuno tėkmė ligi įtekant į jį Gravės upeliui; toliau Gravės upeliu ligi perkertant Merkinės - Ratnyčios plentą; toliau, tiesia linija ligi Skroblio upelio įtakos Merkio upėn; toliau, Merkio upe ligi Derežnicos upelio įtakos į ją; toliau, Derežnicos upeliu, perkertant Vilniaus - Varėnos geležinkelį, du kilometru į šiaurės rytus nuo Varėnos stoties; toliau, keliu per Bartelius, Kinčius, Naujadvarį, Eišiškes, Paditvę ir Bastūnų stotį, paliekant kelius ir Bastūnų stotį lenkų rankose. Į rytus nuo Bastūnų stoties lenkai atsisako derėtis kol dar vyksta lenkų su bolševikais karo veiksmai.
2. Karo veiksmai sutarta sustabdyti pagal sutartąją demarkacijos liniją.
3. Susitarta dėl lietuvių traukinių perleidimo per Varėnos geležinkelio stotį.
4. Lenkai sutiko pasikeisti karo belaisviais.
5. Sutartis pradeda veikti 1920 m. spalio 10 dieną ir galioja ligi galutino visų Lietuvos ir Lenkijos ginčijamų teritorinių klausimų išsprendimo.
Abi delegacijos derybų metu palaikė artimą kontaktą su savo vyriausybėmis.
Spalio 6 d. J. Pilsudskis priėmė lenkų delegaciją, kuri vedė derybas su lietuviais Suvalkuose, ir sutiko kad sutartis būtų Suvalkuose pasirašyta (žiūr. Karol Leskowiec, Litwa a Polska, Londyn 1941 r. psl. 17).
Sutartis buvo pasirašyta spalio 7 d., 5 val. ryto. Lietuvos vyriausybė apie tai tuoj sužinojo ir spauda paskelbė visuomenės žiniai.
Deryboms Suvalkuose vykstant, Tautų Sąjungos Kontrolės komisijos pirmininkui plk. Chardigny reikalaujant, buvo atskirai sutarta atitraukti savo kariuomenes Suvalkijoje, po 6 kilometrus atgal nuo demarkacijos (Cursono) linijos. Tuo būdu Suvalkijoje buvo sudaryta 12 km pločio neutrali zona. Kariuomenės, lietuvių ir lenkų, pasitraukė iki spalio 9 dienos. Tikimasi buvo, kad vėliau bus pravesta neutrali zona ir rytinėje Nemuno pusėje, taipogi, Tautų Sąjungai tarpininkaujant, bus nustatyta linija ir į rytus nuo Bastūnų geležinkelio stoties.
PASIKEITIMAI VADŲ TARPE
Armijos vadui plk. ltn. K. Ladigai atsistatydinus (tiksli data nėra žinoma) reikėjo skirti ki-fą armijos vadą. Buvo pasiūlyta gen. S. Žukauskui; pastarasis atsikalbinėjo motyvuodamas, kad nebegalįs, nes jo, vado, autoritetas yra sumenkintas, kadangi jis buvo kaltinamas “lenkomanija”. Vyriausybei nepavykus jį įkalbėti, į jį kreipėsi įtakingų asmenų delegacijos, viena buvusi vien moterų (Taip man pasakojo kpt. Vl. Kurkauskas, kuris tuo metu buvo Vilniaus miesto komendantas). Galop, jis sutiko. Nėra žinios kurią dieną gen. Žukauskas perėmė ir pradėjo eiti armijos vado pareigas, tačiau žinoma, kad spalio 6 d. jis buvo jau armijos vadu. Vyriausiu Karo vadu pasiliko, kaip kad ir buvęs, Krašto Apsaugos ministeris plk. ltn. K. Žukas.
Tuo metu, t.y., spalio 5-6 d. Lietuvos kariuomenė, štai, kaip buvo išsidėsčiusi: 10 p.p., štabas Kalvarijoje, saugojo barą nuo Rytprūsių sienos ir plentą iš Kalvarijos į Suvalkus; 5 p.p., štabas Lazdijuose, saugojo barą abipus Galadusio ežero; 8 p.p., štabas prie Seirijų, saugojo barą nuo Šlavantų iki Nemuno. Rezerve, 2 p.p., kuris iš Alytaus buvo perkeltas į Krosną. Šio baro, nuo Rytprūsių sienos iki Nemuno, vadas buvo gen. M. Katche, štabas stovėjo Simne.
Į rytus nuo Nemuno: 6 p.p. Nedzingėje, nukreiptas Perlojaus kryptimi; 3 p.p. prie Varėnos — abipus plento; 1 p.p. į šiaurę nuo Varėnos, kairėje 3 p.p. Šiam fronto barui vadovavo plk. ltn. Ignas Musteikis III divizijos vadas, vadovietė Alytuje (persikėlė iš Kalvarijos spalio 1 ar 2 d.).
Vilniuje buvo I divizija, vadovietė Vilniuje, divizijos vadas — gen. St. Nastopka. Jo žinioje buvo 4, 7 ir 9 p. pulkai.
7 p.p., po nesėkmės prie Druskininkų ir Pariečės, rinkosi Vilniuje. 7 p.p. III batalionas į Vilnių atvyko per Lydą, labai suvargęs, bet mažai nukentėjęs. Pulkui reikalingas buvo ilgesnis poilsis.
4 p.p. stovėjo ir saugojo barą priekyje gen. L. Želigovskio rinktinės. Pagrindinė pozicija: Jašiūnai - Rūdninkai, prie Merkio upės. Sargybos stovėjo: Stasylos - Šalčininkėliai – Toberiškės riboje.
9 p.p. buvo labai plačiai išsisklaidęs. Vienas batalionas stovėjo Vilniuje, vienas saugojo barą nuo lenkų drauge su 4 p.p. ir dar vienas veikė Švenčionių apylinkėje.
Raitelių pulkas veikė paskirais eskadronais, viso buvo 4 eskadronai. Spalio mėn. buvo stengiamasi pulką sutelkti Vilniaus apylinkėse.
Artilerijos turėjome mažai ir dar 3 baterijų netekome kautynėse prie Seinų rugsėjo 22 d. Baterijos buvo skaldomos ir paskirstomos pulkams būriais.
Išvadoje tenka pasakyti, kad Lietuvos kariuomenės išdėstymas Vilniui ginti, buvo labai neparankus. Kariuomenę sutelkti Vilniui ginti trumpu laiku buvo neįmanoma. II divizijos vadas plk. V. Grigaliūnas-Glovackis buvo atleistas. Jo vietoje buvo paskirtas gen. V. Galvydis-Bikauskas, kuris tuo metu buvo Steigiamojo Seimo narys. Divizijos štabas iš Simno buvo perkeltas į Kauną. 2 p. pulką, mjr. J. Laurinaičiui patekus į nelaisvę, tvarkė mjr. K. Valeiša. Spalio 3 ar 4 d. Krosnoje pulką perėmė mjr. J. Petruitis, Kr. Apsaugos ministeriui įsakius. 5 p.p. vadu tapo paskirtas mjr. J. Zubrys. 8 p.p. vadu buvo paskirtas mjr. A. Liutermoza. Generalinio štabo viršininko pareigose pasiliko gen. štabo plk. K. Kleščinskis.
Spalio 7 diena visame fronte buvo rami. Vyriausias štabas pranešė, kad tą dieną lenkų žvalgai buvo pasirodę prie Ašmenėlės ir kad lenkų artilerija apšaudė Šalčininkų miestelį. Tas vyko kairiajame sparne į rytus nuo Bastūnų, tad jokios reikšmės nebuvo priduota. Tą pat dieną Vyriausias štabas paskelbė, kad pasirašyta lietuvių -lenkų sutartis Suvalkuose. Pranešime buvo paskelbta ir nustatytoji demarkacijos linija. Pabaigoje pranešimo pridėta kad: “Šia sutartimi lenkai pasižada lietuvių nepulti.”
NETIKĖTAS GEN. L. ŽELIGOVSKIO PUOLIMAS
Sąlygos avantiūrai buvo palankios. Lenkų su bolševikais frontas slinko vis toliau nuo Vilniaus į rytus. Derybos lenkų su bolševikais Rygoje vyko sėkmingai. Preliminarinė lenkų su bolševikais taikos sutartis buvo pasirašyta spalio 12 dieną. Laisvų jėgų J. Pilsudskis turėjo pakankamai daug, tad rizikavo pasinaudoti proga. Rugsėjo 29 ar 30 d. J. Pilsudskis su gen. L. Želigovskiu buvo aptarę “sukilimo” ir žygio į Vilnių metmenis. Spalio 1 d. prasidėjo lenkų kariuomenės dalių žygiui į Vilnių telkimas. Spalio 2 d. J. Pilsudskis apžiūrėjo lietuvių-gudų diviziją skirtą žygiui į Vilnių, tačiau, niekam apie tai nebuvo sakoma. Laikoma buvo griežtoje paslaptyje net ir nuo savų dalių vadų, iki pat paskutinės dienos. Gen. L. Želigovskis iš jam skirtų dalių sudarė: dvi pėstininkų brigadas Varanavas - Benekainys apylinkėje ir vieną mišrią majoro Koscialkovskio rinktinę Eišiškių apylinkėje. Viso, žygio pradžioje gen. L. Želigovskis savo valdžioje turėjo: 16 pėstininkų batalionų, 5 kavalerijos eskadronus, 36 lauko patrankas, 8 sunkias patrankas, 139 kulkosvaidžius ir keletą šarvuočių. Vėliau, Vilniaus miestą užėmus, Želigovskio kariuomenė buvo sustiprinta, kavalerija ir pėstininkais, bet daugiau kavalerija, taip kad suorganizavo dvi kavalerijos brigadas.
Spalio 7 d. gen. L. Želigovskis išleido operatyvinį įsakymą, kad viskas turi būti paruošta žygiui iki spalio 8 d. 6 val. ryto. Sužinoję apie žygį, kai kurie karininkai, ypatingai artileristai, pareiškė nepasitenkinimą, jog jie nenori būti “maištininkais”. Nepasitenkinimas buvo stiprus, ir Želigovskis turėjo apie tai pranešti J. Pilsudskiui.
J. Pilsudskis į šį reikalą tiesioginiai kištis nenorėjo, tad pavedė generolui Sikorskiui. Naktį 7 į 8 d. gen. Sikorskis atvyko į Varanavą ir paaiškino, kad tai yra politinis manevras, daromas su Vyriausio karo vado žinia ir kad “tai reikia atlikti”. Karininkai nurimo ir gen. L. Želigovskis įsakė operatyvinį įsakymą vykdyti. Kareiviams nieko nebuvo aiškinama ir sakoma. Tokias žinias suteikė kpt. Waligora (žiūr. Mūsų Žinynas Nr. 79, “Kaip Želigovskis užėmė Vilnių”, vertimas). Tačiau, vargiai tuo kpt. Waligoros aiškinimu galima tikėti, kad tai buvo vien garbės, — nenoras būti “maištininkais”, reikalas. Yra iš seno visiems žinoma, kad daugelis lenkų inteligentų simpatizuodavo lietuviams, draugaudavo, tad tenka manyti kad buvo ir tokių, kurie nepanorėjo galutinai lenkų su lietuviais santykių pagadinti.
Žygį gen. L. Želigovskis pradėjo kaip buvo savo įsakyme nurodęs. Prasidėjus žygiui, spalio 8 d. Želigovskis išleido įsakymą “Viduriniosios Lietuvos kareiviams ir gyventojams”. Paskelbė, kad sudaroma “Vidurinioji Lietuva” ir pasiskelbė “Viduriniosios Lietuvos vyriausiu karo vadu”.
Priekinės saugos, lietuvių sargybų liniją, lenkai lengvai perėjo, bet prie Merkio upės, kur buvo lietuvių pagrindinė pozicija, lenkai sutiko stiprų lietuvių pasipriešinimą.
VILNIAUS MIESTO GYNIMAS IR PASITRAUKIMAS
Gen. L. Želigovskio puolimas buvo didžiulė staigmena lietuviams. Gen. S. Žukauskas rado Lietuvos kariuomenės dislokaciją tokiame stovyje, kad trumpu laiku negalėjo sutelkti didesnių jėgų Vilniaus gynimui. Panaudojo tik Vilniaus apylinkėje esančius 4, 7 ir 9 pėst. pulkus, kurie buvo nepilnos sudėties. Viso ten tuo metu buvo: 7 pėst. batalionai, 2 lauko artilerijos baterijos ir 3 kavalerijos eskadronai. Pozicija prie Rūdninkų, Jašiūnų ir Turgelių, pagal Merkio upę — 25 kilometrai į pietus nuo Vilniaus miesto, buvo užimta mažomis jėgomis. Lenkų puolimui prasidėjus, gen. S. Žukauskui įsakius, kar. J. Variakojis paskubomis geležinkeliu pasiuntė dar vieną batalioną į šį gynimosi barą. Tad prie Merkio upės pozicijoje Vilnių gynė: du pėst. batalionai 4 pėst. pulko, vienas batalionas 9 p. pulko, 1 raitininkų eskadronas ir 1 lauko baterija.
Gen. S. Žukauskas tuoj gavo žinią, kad lenkai pradėjo puolimą į vakarus ir į rytus nuo geležinkelio linijos Vilnius - Lyda. Jis nusprendė ginti Vilnių. Tai buvo gen. S. Žukausko pirmas sprendimas ir įsakymas. Jis sudarė antrą gynimo liniją pagal Vokės upelį: Baltoji Vokė - Bar-kiškės - Dusinėliai - Daržininkai - Grigaičiai. Ši pozicija yra 10-12 kilometrų nuo Vilniaus miesto. I divizijos vadui gen. St. Nastopkai jis įsakė tuojau šią poziciją užimti.
Vidudienyje, spalio 8 d., gen. S. Žukauskas gavo daugiau žinių apie priešo jėgas ir puolimo kryptis. Jis suprato, kad lenkai vykdo didelį puolimą, jų užsimojimai yra dideli, ne vien tik Vilniaus miestas. Todėl, jis pakeitė sprendimą ginti Vilnių, nepakartodamas rugsėjo 22 d. klaidos, nepririšo dalių ir dalinių prie vietos ir nesuvaržė viršininkų iniciatyvos. Leido dalių vadams spręsti ir veikti savistoviai. Tą pat dieną 14 val. jis įsakė:
I divizijos vadui gen. St. Nastopkai (4, 7 ir 9 pėst. pulkai) gavus įsakymą trauktis į šiaurę per Viliją ir užimti poziciją Riešė - Papiškės riboje (10-12 km į šiaurę nuo Vilniaus);
III divizijos vadui užimti ir gintis: Valkininkai - Jurgelionys - Ligainės - Vokė, riboje.
Jeigu priešas toliau pultų ir nebūtų galima laikytis, gen. St. Nastopkai trauktis keliu Maišiagala - Širvintai ir mjr. Ig. Musteikiui tarp geležinkelių Vilnius - Kaunas ir Varėna - Alytus. Taip ir buvo vykdoma.
Generaliniam štabui įsakė iš Vilniaus persikelti į Kauną. II divizijai nebuvo duotas uždavinys nes ji stovėjo Suvalkijoje, kur frontas su lenkais buvo pasyvus.
Prasidėjo Vilniaus miesto evakuacija. Nuotaika visų lietuvių buvo nejauki. Visi suprato, kad grėsmė yra reali ir didelė. Jokio nurmėjimo bei priekaištų vyriausybei ir gen. S. Žukauskui neteko girdėti, jų nebuvo.
Lenkai puolė keleriopai didesnėmis jėgomis, negu kad mūsų buvo Jašiūnai - Rūdninkai riboje. Gen. L. Želigovskio armijos sparnus saugojo lenkų reguliarinė kariuomenė (nepriklausanti “maištininkams”), tad jo jėgos galėjo puolimą vykdyti sutelktomis jėgomis — koncentriškai.
Spalio 8 d. apie 16 val. lenkai perėjo Merkio upę, tebeliko neužimti tik Jašiūnai kur karn. J. Vidugiris (4 pėst. pulko bataliono vadas) stipriai priešinosi. Vakarop jis pasitraukė. Lenkai nakvojo Parudaminys - Papiškės riboje. Lietuviai pasitraukė į sekančią ribą ir ruošėsi gintis.
Spalio 9 dieną vyko kautynės sekančioje riboje. Lenkai turėdami jėgų persvarą apėjo mūsų pozicijų sparnus ir privertė pasitraukti. Vidudienyje lietuviai paliko Vilniaus miestą. Kai kurios kariuomenės dalys pasitraukė aplenkdamos miestą. Mieste kautynių nebuvo. Apie 15 val. lenkų priekinės dalys priėjo prie miesto ir netrukus miestą užėmė.
Išvykstant iš Vilniaus, miesto valdymas buvo patikėtas prancūzų karinės misijos viršininkui plk. Reboul. Jo žinioje buvo palikta viena kuopa kareivių. Prie prancūzų karinės misijos buvo prikomandiruotas Krašto Apsaugos ministerijos atstovas, karin. R. Liormonas. Netrukus, po keletos dienų, jis parvyko į Kauną.
Užėmęs Vilnių gen. L. Želigovskis paskelbė spaudoje ir per radio, kad sudarąs “Vidurinę Lietuvą”; kad yra sudaryta vykdomoji komisija “Vidurinės Lietuvos” teritorijai valdyti; kad vykdomoji komisija nepripažįsta Lietuvos (Kauno) vyriausybės ir kad bus sušauktas Vilniuje seimas. Gen. L. Želigovskis pasiliko Vyriausiu Karo vadu. Tą pačią dieną lenkų generalinis štabas per Varšuvos radio paskelbė žinią:
“Gen. Želigovskis, nepaisydamas sudarytos lenkų-lietuvių sutarties dėl demarkacijos linijos,
savo atsakomybe paėmė Vilnių” (žiūr. J. Petruitis, Laisvę ginant, psl. 193).
Nors Lenkija iš karto paskelbė kad Želigovskis esąs maištininkas, tačiau, laikė jį savo globoje ir teikė jam, kaip medžiaginę, taip ir teisinę bei politinę paramą.
Želigovskio žygis buvo netikėtas, ne tik lietuviams, bet ir Vakarų Europos politikams, kurie stengėsi stabilizuoti Lietuvos-Lenkijos santykius. Jie pasmerkė Želigovskio avantiūrą, stengėsi konfliktą likviduoti, tačiau, nepavyko, nes jėga dominavo.
KARIUOMENĖS DIDINIMAS
Dar rugpjūčio mėnesį (1920 m.) buvo pašaukta į kariuomenę nežymus kiekis vyrų, rugsėjo mėn. buvo pašaukta jau didesnis kiekis. Kariuomenė, nors ir pavėluotai, buvo didinama.
Šaukiant naujokus į kariuomenę įvyko nesusipratimų. Vyriausybė ir, berods, Steigiamasis Seimas gavo skundų, kad gydytojai paliuosuoja nuo karo tarnybos sveikus vyrus. Nors tai buvo melas, bet kai kurie vyriausybės pareigūnai tuo patikėjo. Tas labai supykino gydytojus patriotus ir jie pradėjo imti visus į kariuomenę kurie tik buvo pašaukti. Taip, kariuomenės dalys gavo daug nesveikų vyrų su kuriais nežinojo ką daryti. Ligoti vyrai apsunkindavo kariuomenės dalis, ypatingai žygio metu. Šis reikalas buvo sutvarkytas tik kovoms su lenkais pasibaigus. Nesveiki vyrai buvo paliuosuoti.
Spalio mėn. buvo steigiamos naujos kariuomenės dalys. Kavalerijos turėjome labai maža, vos tik vieną pulką. Spalio mėn. 1 d. buvo įsteigtas 3 dragūnų Geležinio Vilko pulkas, tačiau, vis dar privačia Steigiamojo seimo nario kpt. L. Natkevičiaus iniciatyva. Kariuomenės vadovybė naujas kariuomenės dalis pradėjo steigti vėliau, kai Vilnius buvo jau prarastas.
Spalio 14 d. buvo įsteigtas 11 pėst. Vilniaus pulkas. Vadu paskirtas mjr. J. Skorulis. Spalio 12 d. buvo įsteigtas 12 pėst. Kauno pulkas. Vadu paskirtas mjr. V. Šaudzis. Tą pat dieną buvo įsteigtas 13 pėst. savanorių pulkas. Pulką organizavo kpt. K. Škirpa.
Spalio 30 d. buvo įsteigtas 2 ulonų L. K. Birutės pulkas. Pulko vadu paskirtas plk. Pr. Jackevičius.
Lygiagrečiai buvo didinama artilerija, steigiant baterijas ir sustiprinti karo technikos daliniai — priemonėmis ir žmonėmis.
Visa tai buvo daroma, deja, pavėluotai. Išsivystyti pilnai naujos kariuomenės dalys nebesuspėjo. Tačiau, reikšmės jos turėjo, nes jų steigimas atsiliepė į kovų eigą fronte su lenkais. Žymiai didesnė reikšmė būtų turėta, jeigu tai būtų porą mėnesių anksčiau padaryta. Rašytojas mjr. P. Ruseckas savo knygoje “Savanorių žygiai” už šį pavėlavimą labai pyksta, kaltina vyriausybę ir kariuomenės tuometinę vadovybę. Rašo: “jeigu trūko pinigų, mes (reiškia kariai) galėjome kelis mėnesius pragyventi be algų, kaip kad 1919 m. buvo.”
KOVOS SU LENKŲ GEN. ŽELIGOVSKIO KARIUOMENE
Užėmęs Vilnių Želigovskis stengėsi išplėsti “Vidurinės Lietuvos” teritorijos plotą, o jeigu pavyktų, tai užimti ir visą Lietuvą. Jis sulaukė paspirties, naujų dalinių — ypatingai daug kavalerijos, kurios sudarė 2 brigadas.
Spalio 10 d. lenkai užėmė Švenčionis. Pabradė buvo jau anksčiau užimta. Spalio 11 d. lenkai užėmė Nemenčinę. Tą pat dieną įvyko susirėmimas su lenkais prie Švenčionėlių, lietuviai, tačiau, atsigynė ir išsilaikė Švenčionėliuose.
Spalio 10 ir 11 d., centre, I ir III divizijos baruose, vyko vien žvalgų susirėmimai. Didesnių kautynių neįvyko.
Susidarė du fronto barai. Vienas į šiaurę nuo Neries upės, dešiniajame krante, kur vadovavo I divizijos vadas gen. St. Nastopka. Jo vadovietė kilnojosi pagal kelią: Vilnius - Maišiagala - Širvintai, Ukmergė. Antrasis — į pietus nuo Neries, kairiajame upės krante. Ten vadovavo III divizijos vadas mjr. Ig. Musteikis. Jo vadovietė persikėlė iš Alytaus į Kaišiadoris. Čia III divizijos vadovietė prastovėjo ilgą laiką, net ir kovoms su lenkais pasibaigus.
Skiriamoji linija buvo Neries vaga.
Kairėje, I divizijai priklausė baras, nuo Neries upės iki susitikimo su latviais Zarasų apylinkėje. Dešinėje, III divizijai priklausė baras nuo Neries upės į pietus, per Valkininkus, Varėną, Merkio upe iki Nemuno.
II divizijos baras Suvalkijoje buvo pasyvus, pravedus 12 kilometrų neutralią zoną čia buvo ramu. Tad, čia esančios II divizijos kariuomenės dalys buvo perkeliamos į aktyvų frontą. Vienos buvo perduodamos I kitos — III divizijos vadų valdžion. Spalio 5-7 d. buvo perkeltas 5 p.p., o spalio 12-15 d. buvo perkeltas 10 p.p. į rytinį Nemuno krantą. Abudu pulkai perėjo III divizijos vado valdžion. Spalio 24-29 d. tapo perkeltas 2 p.p. ir lapkričio 17-20 d. 8 p.p. į Ukmergės barą, I divizijos vado valdžion.
Marijampolės grupės štabas, esantis Simne, dar spalio mėnesį persikėlė į Kauną ir buvo išformuotas.
II divizijos štabas ir vadas (gen. V. Galvydis - Bikauskas) laikinai stovėjo Kaune. Divizijos dalis paskyrus kitoms divizijoms, divizijos vadas liko be įsipareigojimų fronte.
Situacinis žemėlapis, 1:800,000
Bendrai sumetus, lapkričio mėn. I divizijos vado valdžioje buvo: 2, 4, 7, 8 ir 9 pėst. pulkai. III divizijos vado valdžioje — 1, 3, 5, 6 ir 10 pėst. pulkai. Rezerve buvo steigiami 11, 12 ir 13 pėst. pulkai ir kavalerijos 2 ir 3 pulkai. Rezervas buvo apjungtas į IV diviziją, kurios vadu buvo paskirtas plk. ltn. K. Ladiga. Divizija stovėjo Kaune.
Spalio 12 d. įvyko dar viena nemaloni staigmena. Latviai pasinaudojo proga, lietuvių karo su lenkais sunkumais, ir užėmė Ilukštą, Eglainės geležinkelio stotį ir priėjo iki buvusios Kuršo gubernijos ribos. Kai kuriose vietose jie perėjo Kuršo gubernijos ribas, net priėjo per 1 kilometrą nuo Zarasų. Jie kėsinosi užimti ir Zarasus (žiūr. Vyriausio štabo pranešimas 1920 m. spalio 12-13 d). Lietuvos vyriausybė protestavo, bet ką nors daugiau daryti nebuvo pajėgi. Užimto krašto gyventojų daugumą sudarė lietuviai, latvių ten gyveno labai mažai. Sutikti latvį gyventoją tuo metu toje apylinkėje, buvo didelė retenybė.
Spalio 13 d. lenkai pradėjo puolimą Vilnius -Maišiagala kryptimi. Kautynės vyko Riešė - Bukiškiai - Geležiai - Papiškės riboje. I divizijos dalys pasitraukė į Šilėnai - Suderva - Pikeliškiai ribą.
Spalio 15 d. lenkai puolė III divizijos bare Trakų apylinkėje. Užėmė Rykantus — kur įvyko atkaklios kautynės. Sutelkus daugiau jėgų, lenkų puolimas prie Rykantų ir visame Trakų apylinkės bare buvo sustabdytas.
Spalio 16 d. lenkai užėmė Valkininkų miestelį, tik geležinkelio stotis pasiliko mūsų rankose. Tą pat dieną lenkai buvo užėmę ir Rūdiškes, bet buvo išvyti.
Spalio 17 d. lenkai antrą kartą puolė ir užėmė Švenčionėlius. Šiame fronto ruože lietuvių tebuvo mažos jėgos, tad mūsų sargybos pasitraukė į Palūšė - Kaltanėnai ribą.
Tą pat dieną lenkai pradėjo vykdyti stiprų puolimą pagal vieškelius: Vilnius - Širvintai ir Vilnius - Giedraičiai. Įvyko atkaklios kautynės Suderva - Pikeliškės riboje. Pralaužti fronto lenkams niekur nepavyko. I divizijos dalys — 4, 7 ir 9 pėst. pulkai, atkakliai gynėsi. Kartais jie vykdydavo priešpuolius. Negalėdami atsilaikyti vienoje pozicijoje, pasitraukdavo į kitą poziciją vos keletą kilometrų ir vėl sustodavo gintis.
Lenkų vadovybė, negalėdama pralaužti mūsų fronto tiesiu puolimu, sugalvojo manevrą. Turėdama daug kavalerijos ir laikydama perėjimus per Neries upę prie Nemenčinės ir Pabradės, sutelkė šioje apylinkėje kavalerijos brigadą. Spalio 21 d. smogė į mūsų I divizijos užnugarį. Pasiekė Giedraičių ir Širvintų apylinkes. Netoliese Širvintų Jodelių kaime užklupo mūsų I divizijos štabą. Sargyba palaikė atjojančius lenkus savais ir įsileido į kaimą. I divizijos vadas gen. St. Nastopka pateko į lenkų nelaisvę.
Šis lenkų kavalerijos manevras privertė I divizijos dalis pasitraukti į Kernavė - Musninkai
- Širvintos - Giedraičiai ribą. I-os divizijos vadovavimą perėmė plk. ltn. E. Adamkavičius. Vadovietę jis perkėlė į Ukmergę.
Lietuviams pasitraukus, spalio 23 d. lenkai užėmė Maišiagalą ir Paberžę.
III divizijos dalys tvirtai laikėsi Valkininkai
- Rūdiškės - Rykantai riboje. Daugkartiniai lenkų puolimai buvo atremiami. Daugiau buvo judrus I divizijos baras, dešiniajame Neries upės krante.
Spalio 28 d. lenkai su kavalerijos dalimis vėl apėjo mūsų sparną ir privertė pasitraukti iš Giedraičių. Užėmė Videniškius ir Želvą. Į šį barą armijos vadas perkėlė 2 p.p., kuris buvo vos dviejų mažų batalionų sudėties.
Spalio 31 d. lietuviai įvykdė priešpuolį. Lenkai traukėsi ir buvo persekiojami. Lenkų kavalerija buvo pavyta ir sumušta prie Pusnios kaimo ir Bekupių dvaro. Lapkričio 1 d. buvo atsiimti Giedraičiai. Nuostoliai abiejų pusių buvo gan dideli. Po šių kautynių frontas trumpam laikui sustojo vietoje. Įvykdavo tik vietinio pobūdžio puolimai ir žvalgybų susirėmimai. Tuo metu lenkai užvaldė geležinkelio liniją nuo Švenčionėlių iki Turmanto geležinkelio stoties, savo šarvuotų traukinių pagalba.
PASKUTINĖS ŠIRVINTŲ - GIEDRAIČIŲ KAUTYNĖS
Lapkričio 17 d. lenkai įvykdė paskutinį puolimą. Puolimo tikslas buvo, kaip kad ir pirmesniųjų: praplėsti “Vidurinės Lietuvos” teritorijos plotą. Tautų Sąjunga su pagalba Kontrolės komisijos, kurios pirmininku buvo prancūzų plk. Chardigny, ruošėsi sustabdyti lietuvių su lenkais karo veiksmus. Vyko derybos. Želigovskis gerai žinojo, kad ginklų paliaubos bus; žinojo ir koki reikalavimai bus statomi, t.y. teks sustoti kariauti ten, kur nurodytu laiku kariuomenės dalys stovėjo. Tad paskutinį kartą užsimojo užimti Lietuvos teritorijos ploto dar tiek, kiek pajėgs, t.y. kiek laikas ir sąlygos leis pasiekti.
Šiam puolimui jis sudarė dvi pėstininkų ir vieną kavalerijos rinktines. Puolimo planas (apytikris) buvo šis:
Viena rinktinė (4 pėst. batalionai) puola Širvintai - Ukmergė kryptimi. Antra rinktinė (4 pėst. batalionai) puola Giedraičiai - Želva - Ukmergė kryptimi. Prie Ukmergės šios rinktinės susitinka. Užėmus Ukmergę puola Jonava - Kaunas kryptimi. Trečia rinktinė, kavalerijos brigada (11 eskadronų) — saugoja dešinįjį sparną ir puola: Videniškiai - Balninkai - Kurkliai - Kovarskas - Taujėnai - Kėdainiai kryptimi. Viso — 8 pės. batalionai ir 11 eskadronų.
Lietuviai šiame ruože turėjo 5 pėst. batalionus ir 1 kavalerijos eskadroną. Kiek lenkai turėjo artilerijos nėra žinių, lietuviai turėjo pusantros baterijos.
Lenkų planas buvo geras, bet jam įvykdyti trūko laiko ir jėgų, ypatingai silpnai pasireiškė lenkų pėstininkai. Kavalerija buvo gera. Lapkričio 17 d. anksti rytą lenkai pradėjo puolimą. Lenkų kavalerijos brigada tuoj prasiveržė tarpekliu tarp Giedraičių ir Dubingių ežerų. Ji nekliudomai žygiavo Videniškiai - Balninkai - Kurkliai -Kovarskas ir t.t. kryptimi.
Tuo metu lenkų pėstininkai užkliuvo. 7 p.p. prie Širvintų ir 2 p.p. prie Giedraičių atkakliai gynėsi. Širvintas ir Giedraičius lenkams pavyko užimti tik lapkričio 17 d. pavakarėje. Musninkų bare 4 p.p., kuris buvo puolamas atskiros lenkų rinktinės, nepasitraukė, išsilaikė savo pozicijose.
Lapkričio 18 d. Širvintų bare lenkai stovėjo vietoje. Giedraičių bare lenkai užėmė Želvą ir ruošėsi tęsti puolimą.
Į Ukmergę atvyko armijos vadas, gen. S. Žukauskas ir perėmė vadovavimą šiam fronto barui.
Lapkričio 19 d. 7 p.p. vienas batalionas (200 vyrų) užėjo į lenkų užnugarį ir stipriai puolė. Lenkų Širvintų rinktinė tapo išblaškyta ir priversta pasitraukti. Širvintai buvo užimti, tačiau, pavakarėje, 7 p.p. pasitraukė.
Į šį barą, armijos vadui įsakius, paskubomis atvyko 8 p.p. Visos turimos jėgos buvo nukreiptos prieš lenkų Širvintų ir Giedraičių pėstininkų rinktines. Lapkričio 20 d. lietuviai pradėjo priešpuolį ir užėmė Želvą ir Balninkus. Lapkričio 21 d. 7 p.p. antrą kartą puolė ir užėmė Širvintas. 8 p.p. vienas batalionas užėmė Alionis. 2 p.p., draug su 9 p.p. vienu batalionu, tą pat dieną užėmė Giedraičius.
Lenkų pėstininkų rinktinės tapo nugalėtos, joms neleidus prieiti prie Ukmergės ir susijungti. Tą pat, t.y. lapkričio 21 dieną, tapo sustabdyti karo veiksmai, įvyko paliaubos.
Mūsų užnugaryje tebeliko lenkų kavalerijos brigada, kuri tuo metu niekur jokio pasipriešinimo nesutikdama, buvo prijojusi prie Kėdainių. Tik dabar, nugalėjus lenkų pėstininkus, armijos vadas pradėjo telkti jėgas prieš šią brigadą. Buvo įsakyta surinkti ir pasiųsti visus raitelius. Tačiau, brigada netekusi ryšio su savaisiais pėstininkais, pasijuto atskirta —- tad spruko atgal. Lapkričio 24 d., prie Labanoro, jis prisijungė prie savųjų su labai pavargusiais arkliais ir žmonėmis.
Lapkričio 29 d. Kaune, geležinkelio stotyje, buvo pasirašyta ginklų paliaubų sutartis. Buvo pravesta neutrali zona. Abi pusės turėjo pasitraukti po tris kilometrus. Taip pasibaigė kovos su lenkais, kurios vyko prieš 50 metų.
