LIETUVOS DIDIEJI ETMONAI
ALGIRDAS BUDRECKIS
Jau nuo XIV amžiaus antros pusės Lietuvos valdovai patys nedalyvaudavo karo žygiuose. Sekdami lenkų pavyzdį, Didieji Lietuvos kunigaikščiai skirdavo vyriausią karo vadą (Supre-mus arba magnus dux exereitum). Taip atsirado hetmono arba etmono urėdas.
1. VYRIAUSIAS, ARBA DIDYSIS ETMONAS
Didysis kunigaikštis, reikalui esant, vienam kartui paskirdavo karvedžius, ir po to jų valdžia nykdavo. O, kadangi, beveik nuolatos grėsdavo pavojus, tai jau XV a. pabaigoje atsirado nuolatinis vadas, tiek visuotinės tarnybos kareiviams, tiek samdiniams (Žalnieriams).
Pas lenkus jau veikė vadinamas hetman wielki. Hetmono ar etmono terminas pas lenkus kildinamas iš vokiečių Hauptmann. Vėlyvuose viduramžiuose ir renesanso pradžioje Hauptmann arba, lotyniškai tariant, capitaneus buvo karaliaus paskirtas karvedys. Hetmono titulas ir sąvoka ilgainiui per Ukrainos kazokus perėjo ir į Dono kazokus. Pas Dono kazokus vyriausias karvedys yra vadinamas ataman.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje iš viso yra buvę 27 didieji etmonai. Kadangi jie dažniausia buvo patys turtingiausieji ir karingiausieji iš Lietuvos didikų, etmono urėdas buvo bene įtakingiausias visoje Kunigaikštijoje. Kas laikė didžiojo etmono buožę, tas faktinai valdė ir Lietuvą. Didžiojo etmono vaidmuo Didžiojoje Kunigaikštijoje priklausė nuo paties etmono charakterio. Kai valingas asmuo miklino etmono buožę, tai kaimynai gerbė Lietuvos kariuomenę, kai turtuoliai ar viliūgos užimdavo šitą urėdą, tai Lietuvos kariuomenė nyko. Kadangi didysis etmonas buvo galingiausias valstybės valdininkas, tai jisai kartu buvo ir Lietuvos politinio savarankiškumo gynėjas. Jam vadovaujant kariuomenei, net ir karalius — didysis kunigaikštis turėjo skaitytis su juo.
Etmono urėdas ir pats titulas Lietuvoje atsirado DLK Aleksandro valdymo metu. Aleksandras Jogailaitis (1492-1506 m.) nebuvo joks karžygis. O jo valdymo metu valstybei grėsė pavojus ir iš maskvėnų ir iš totorių.
2. OSTROGIŠKIS — PIRMASIS DIDYSIS ETMONAS
Pirmasis Lietuvos didysis etmonas buvo kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis (1463-1533 m.). Iš tikro šis karinis urėdas yra jo karjeros padarinys. Dėl savo ryšių, išminties ir milžiniško turto Ostrogiškis buvo vienas iš stipriausių ir sumaniausių etmonų. Šis turtingiausias Lietuvos didikas asmeniškai gyveno labai spartietiškai. Sakoma, kad jo gyvenamųjų namų seklyčia turėjo nedažytas grindis, koklinę krosnį, o iš baldų tik nutašytą stalą ir medinius suolus.
Ostrogiškis du kartu ėjo didžiojo etmono pareigas: 1947-1500 m. ir 1507-1530 m.
Kadangi Ostrogiškis sėkmingai atrėmė totorių įsiveržimus į Lietuvą 1495-96 m., tai sekančiais metais DLK Aleksandras jam suteikė Lietuvos vyriausio etmono titulą ir davė daug dvarų, ypač Ukrainoje. Ostrogiškis tapo turtingiausiu Didžiosios Kunigaikštijos žemvaldžiu. Jo tiesioginė pareiga buvo vadovauti į karą traukiančiai bajorijai.
1500 metais prasidėjo karas su Maskva. Etmonas Ostrogiškis su vaivada Stanislovu Kiška ir visa Lietuvos kariuomene nužygiavo prieš maskvėnus. Maskvos kariuomenės buvo žymiai didesnės už Ostrogiškio vadovaujamą kariuomenę. 1500 m. liepos 15 d. įvyko kautynės ties Vedroša. Lietuviai buvo sumušti, o pats Ostrogiškis pateko į Maskvos nelaisvę. Maskvėnai jį ištrėmė į Vologdą ir žiauriai elgėsi su juo. Šešis metus jis kalėjo. Jis buvo tol maskvėnų kankinamas kol, pagaliau, davė priesaiką, kad būsiąs ištikimas Maskvai. Mat, maskvėnai įvertino šito lietuvio karžygiškumą ir jį norėjo patraukti į savo pusę. Buvo, tačiau, ir politinis sumetimas, būtent: Ostrogiškis buvo Lietuvos pravoslavų vadas. 1506 m. spalio 18 d. jis gavo Maskvos bajoro titulą.
Tuo tarpu, karas tarp Lietuvos ir Maskvos tęsėsi su pertraukomis. Vienerius metus (1500-1501 m.) didžiojo etmono pareigas ėjo kunigaikštis Simanas Alšėniškis. Alšėniškis buvo belaisvio Ostrogiškio uošvis. 1501-1502 m. didžiuoju etmonu buvo turtingas ir įtakingas Žemaičių seniūnas Stanislovas Kęsgailą. Kęsgailų giminė, tačiau, daugiau pasižymėjo kaip administratoriai, negu kaip karvedžiai.
Ketvirtu etmonu buvo Stanislovas Kiška (1503-1507 m.). Kiška buvo karys. Dar 1490 m.
DLK Kazimieras jį buvo paskyręs samdiniams-Žalnieriams vadovauti. Kiška buvo susipažinęs su maskviečių ir totorių karyba. Jisai ėjo didžiojo etmono pareigas kol Ostrogiškis grįžo iš Maskvos nelaisvės. 1507 m. Kiškai, kaip nusipelnusiam karvedžiui, buvo suteikta Gardino seniūnija.
Pasinaudodamas dalinio vado pareigomis, Ostrogiškis, neva kariuomenės apžiūrėjimo tikslu, išvyko iš Maskvos ir nujojo Lietuvos sienų kryptimi. Jam padėjo kitas lietuvis, tuo metu buvęs Maskvos tarnyboje — Daškevičius. 1507 m. rugsėjo mėnesį Ostrogiškis grįžo į Lietuvą. Naujas valdovas Zigmantas II jam grąžino jo seniau valdytas Braclavo, Vinicos ir Zvenigorodo seniūnijas. Zigmantas jam dar suteikė Lucko seniūno, Valuinės maršalo ir didžiojo etmono titulus.
1508 m. vėl prasidėjo karas su Maskva, etmonas Ostrogiškis nuskubėjo su Lietuvos kariuomene prie maskvėnų apgultos Oršos. Ostrogiškis dabar buvo žymiai geriau susipažinęs su maskvėnų karyba ir jų karine rikiuote. Maskvėnai, išgirdę, kad atvyksta žymusis Ostrogiškis, pasitraukė nuo Oršos ir bandė lietuviams sutrukdyti pereiti brastą per Dnieprą. Ostrogiškis su Kiška juos atstūmė, net užėmė Toropecą ir Dorogobužą. Tais pat 1508 metais Maskva pasirašė “Amžinąją Taiką” su Lietuva.
Netrukus Ostrogiškis turėjo trauktis su savo kariuomene prieš kitą priešą, totorius. Dar 1508 m. jis atrėmė totorius ties savo Ostrogo pilimi. Tačiau, totoriai vėl atnaujino puolimus. Etmonas
Ostrogo pilis Lietuvos D. Kunigaikštijos provincijoje Valuinėje, iš kur kilo pirmasis Lietuvos didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis.
Ostrogiškis pasiruošė naujam karo žygiui. Lucke jis surinko 6000 karių. Ties Vyšniovcais jis sumušė didžiules totorių jėgas. Kovodamas su totoriais jis vartojo savitą taktiką — Ostrogiškio kavalerija puldavo totorius tada, kai jie apsikrovę grobiu, grįždavo namo. Ostrogiškis visada laimėdavo, atsiimdavo iš jų grobį ir išlaisvindavo belaisvius. Už žygius prieš totorius Zigmantas II (Senasis) apdovanojo jį Vilniaus pono titulu. Dėl savo nuopelnų Ostrogiškis turėjo didesnę valdžią už kitus etmonus.
1512 metais maskviečiai vėl įsiveržė į Didžiąją Kunigaikštiją ir priėjo prie Smalensko tvirtovės. Po trijų mėginimų jie paėmė Smalenską ir žygiavo pirmyn, Lietuvon. Lietuvos seimas Lietuvių Brastoje suteikė Konstantinui Ostrogiškiui nepaprastą galią atremti įsibrovėlius. Jis tapo faktinu Lietuvos kariniu diktatorium. Ostrogiškis uždraudė lietuviams kareiviams vartoti užnuodytas strėles, kokias naudojo totoriai. Jis atmušė maskvėnus prie Berezinos. 1514 m. rugsėjo 8 d., vadovaudamas 30,000 kariuomenei, Ostrogiškis smarkiai sumušė maskvėnų kariuomenę ties Orša. Maskvos kariuomenės skaičius siekė 80,000. Deja, lietuviai diplomatiškai neišnaudojo Oršos pergalės.
1516 m. vasarą Ukrainoje pasirodė totoriai. Tačiau, tik išgirdę, kad didysis etmonas žygiuoja prieš juos, jie pabėgo.
Sekančiais metais karas su Maskva vėl prasidėjo. Šįkart Ostrogiškiui nesisekė.
3. DIDŽIOJO ETMONO PAREIGOS IR GALIOS
1521 m. Ostrogiškis gavo pavaduotoją — kiemo etmoną, kuris turėjo vadovauti samdytajai kariuomenei. Vėliau šis pavaduotojas priėmė lauko etmono vardą. Iš karo praktikos ir tų laikų politikos susiformavo pastovios etmono pareigos ir galios. Į karą pašaukus, didysis etmonas valdė visus, kurie dalyvavo žygyje, nuo karių sutelkimo iki jų paleidimo. Etmono žinioje buvo vedami sąrašai visų, tų, kurie dalyvavo kare. Jis paleisdavo ligonius, bausdavo tuos, kurie nestojo į karą, atžymėdavo dovanomis tuos, kurie parodė savo nuopelnus. Jisai turėjo pilną valią ant kariuomenės: karius teisė jų pačių keliamose bylose, arba pašaliečiams juos teisman patraukus. Etmonas galėjo bausti dargi kalėjimu ir egzekucija. Jis gaudavo pelno iš surašymo, nes už tatai jam buvo mokama, taip pat ir už bylas. Už žygį į karą imdavo paprastai 1000 kapų pinigais ir 6 rietimus gelumbės, bei aksomo rūbams.
Lauko etmonas pavaduodavo vyriausiąjį etmoną, šiaip jis buvo tik samdininkų vadas; visuotinai šaukiamieji jam nepriklausė. Raštinės darbams atlikti buvo pastatytas lauko raštininkas, kuris surašinėjo ginkluotas jėgas, žmones ir žirgus ir žymėjo jų algą.
Konstantinas Ostrogiškis buvo Lietuvos Statuto rėmėjas. Be abejo, jis darė įtakos į Statuto komisijos pirmininką, didiką Goštautą. Zigmanto Lietuvos Statute buvo paragrafų, kurie išdėstė etmono galias. Antrasis Statuto Perskyrimas lietė karinius dalykus. Čia vertėtų tuos paragrafus aptarti:
“Artikulas pirmas. Kiekvienas kas yra subrendusio amžiaus, turi asmeniškai stoti į karinį šaukimą vadovaujančio arba etmono vadovybėje pagal reikalą ir nutarimą, koks tuomet bus.”
Šis paragrafas skyrėsi nuo lenkų praktikos. Tuo metu Lenkijoje etmonas vedė kariuomenę, o visuotinį šaukimą — pats karalius. Vos tik 1557 m. Lenkijoje, vadinamas, pospolitie ruszenie (visuotinis šaukimas) buvo leista padalinti: vienai daliai vadovavo etmonas, kitai karalius.
“Artikulas septintas. Visuotiniame šaukime į karą etmonas turi apsvarstyti pagal savo nuomonę, kada sūnus gali atstovauti tėvą visuotiniame pasirengime.”
Atseit, didysis etmonas turi teisę spręsti, pats paragrafas buvo antrame ir trečiame statute kas privalo tarnauti kariuomenėje ir kas ne. (Tas įrašytas, artikulu 12).
“Artikulas aštuntas. Kas nestos paskirtą dieną, neturi būti priimtas į rejestrą. Po atsakymo už visokeriopus nusižengimus, etmonui neleidžiama nusižengusį vėl priimti į rejestrą.” Bajoras galėjo nustoti savo turtą, jei didysis etmonas išbraukė jį iš tarnaujančiųjų sąrašo (rejestro). Antrame ir trečiame statute bausmė buvo dvigubas atitarnavimo laikas. Etmonas galėjo bausmę atleisti.
“Artikulas 12. Kas nors pasišalinęs iš kariuomenės, be karaliaus ar etmono leidimo, laikomas nesančiu tarnyboje.” Antrame Statute dar buvo pridėta:
“Viešpataujantis neatleis nė vieną nuo asmeniškos tarnybos, nei įsakymais žodžiu, nei per gromatas; tuo mažiau etmonams leista davinėti tokius atleidimus.”
4. IKI LIUBLINO UNIJOS
Kariuomenė buvo po etmono buože (bulava) — jo valdžioje. Kartais jis buvo dar vadinamas ir krašto etmonu. Jei etmonas negalėdavo veikti ar būdavo pašalintas, tai karalius — didysis kunigaikštis paskirdavo užvaduotojus, vadinamus, regimentorius. Eidamas karo ministerio pareigas, didysis etmonas turėjo garbingą vietą Didžiosios Kunigaikštijos Ponų taryboje.
Po Ostrogiškio mirties etmono bulava pateko į didikų Radvilų rankas. Didikai Radvilai supolitino didžiojo etmono urėdą.
Buvo visai natūralu paskirti Jurgį Mikalojų Radvilą didžiuoju etmonu po Ostrogiškio mirties. Jurgis Radvilas buvo Oršos mūšio dalyvis. 1521-1531 metais jis ėjo kiemo etmono pareigas, būdamas pats pirmasis samdytos kariuomenės nuolatinis vadas. Ambicingas ir veržlus savo įvairiomis pareigomis jis Radvilų giminei praskynė kelią Lietuvoje iškilti ir įsigalėti. Jurgis Radvilas išbuvo didžiuoju etmonu 10 metų (1531-1541 m.). Jis sumušė totorius prie Kijevo, 1534 m. iš maskvėnų atsiėmė Starodubą. Sumanus karvedys J. Radvilas laimėjo apie 30 mūšių. Jis mirė tesulaukęs 61 metus.
Didžiojo etmono buožę, mirus Jurgiui, gavo Jonas Mikalojus Radvilas, pramintas Jonu Barzdyla. Jonas Barzdyla buvo studijavęs Vokietijoje. Jis buvo kiemo etmonas nuo 1533 metų; 1541-1546 metais jis ėjo didžiojo etmono pareigas. Jonas Radvilas ypatingai pasižymėjo kovoje su Prūsijos Albertu dėl sienos tarp Lietuvos ir Prūsijos. Hercogas Albertas stengėsi sieną saugoti ir tiesinti jėga, o Lietuvoje buvo noro stumtis iki dešiniojo Nemuno kranto ir iki Klaipėdos. Jonas Barzdyla ginklu gynė lietuvių poziciją.
Mikalojus Jonas Radvilas Juodasis buvo politikas, ne karys. Už DLK Zigmanto Augusto interesų gynimą dėkingas valdovas Mikalojų Juodąjį 1545 m. pakėlė į krašto maršalkas. Jis faktinai tik vieneris metus ėjo didžiojo etmono pareigas (1549 m.). Sekančiais metais jis tapo Lietuvos kancleriu. Uolusis Lietuvos interesų prieš lenkus gynėjas, Mikalojus Juodasis padarė įtakos į valdovą, kad jo pusbrolis Mikalojus Radvilas Rudasis taptų etmonu.
Abudu “spalvuotieji Radvilai” pasidarė pirmieji Lietuvos senatoriai ir buvo tikri Lietuvos šeimininkai, kai karalius Zigmantas Augustas užtrukdavo Krokuvoje.
Mikalojus Rudasis didžiojo etmono pareigas ėjo dviem atvejais: 1550-1566 m. ir 1572-1584 m.
Mikalojus Rudasis pasižymėjo Livonijos karo metu. Dar 1557 m. jisai sutelkė Lietuvos kariuomenę prie Pasvalio ir privertė Livonijos magistrą von Fūrstenbergą pasiduoti be kovos ir susidėti su Lietuva.
Maskvos carui Jonui Žiauriajam pradėjus ilgai trukusį Livonijos karą (1558-1582 m.), Mikalojus Radvilas Rudasis su pertraukomis vadovavo Lietuvos kariuomenei ir kelis kartus atliko žygius Livonijoje. Didysis etmonas 1560 m. atstūmė nuo Cėsio 50,000 rusų kariuomenę. 1561 m. jis įsakė kiemo etmonui Grigui Katkevičiui kartu su broliu Jeronimu veikti Livonijoje. Tais pat metais pats didysis etmonas sumušė rusus ties Tarveste. Sekančiais metais jis rusus nustūmė už Tartu, Estijoje. Ūlos kautynės, įvykusios 1564 m., išgarsino Mikalojaus vardą visoje Europoje. Drauge su kiemo etmonu Grigu Katkevičium, teturėdami 4000 kareivių, jie sumušė rusų garsaus kunigaikščio Šuiskio kariuomenę, kuri siekė per 30,000 maskvėnų. Deja, Mikalojus Rudasis negalėjo išnaudoti savo laimėjimų. Pritrūko ir karių ir lėšų. Lietuvos bajorėliai nenorėjo tęsti kruviną ir alinantį karą.
Lietuvos bajorai, lenkų agentų sukurstyti ir suvedžioti, jieškojo Lenkijos talkos, o pastaroji nesutiko padėti, jei nebus unijos. Mikalojus Rudasis suprato, kad iš lenkų pusės yra pasikėsinimas prieš Lietuvos interesus. Pasitaręs su pusbroliu Mikalojum Juoduoju jis nutarė, jog laikas atidėti karžygio šarvus į šalį ir užsivilkus senatoriaus aksomo rūbus, veikti politinėje-diplomatinėje srityje. Jis atsistatydino nuo didžiojo etmono posto ir grįžo Lietuvon. Mikalojus Rudasis smarkiai gynė Lietuvos savarankiškumą. Mirus pusbroliui, kancleriui Mikalojui Juodajam, Rudasis perėmė Lietuvos delegacijos vadovavimą Liublino seime. Jis pasižymėjo karštuose ginčuose su lenkais ir net su karalium. Vienoje triukšmingoje sesijoje, jis atrėžė lenkams: “Niekas negalėjo mūsų padovanoti, nes esame laisvi žmonės . . . Lenkams Lietuva dovanodavo šunų skalikų, žirgelių žemaitukų, bet ne mus, laisvus ir garbingus žmones. Kiekvieną, kuris norėtų mus pavergti, laikysiu tironu, o ne savo viešpačiu.” Mikalojus Rudasis turėjo tiek tautiškos savigarbos, kad nedalyvavo Liublino seimo paskutiniame posėdyje, 1569 m. birželio 27 d., kai lenkai paklupdė verkiančius lietuvius.
Lietuvos Brastos seimas 1566 m. sukūrė dar naują etmonišką urėdą, Vidžemės administratorių-etmoną. Tai buvo nepaprastas urėdas, sukurtas Livonijos karo metu Livonijai ginti nuo rusų. Lietuvos seimas į Vidžemės etmonus paskyrė Joną Katkevičių, kuris turėjo visą valdžią tame krašte. Bet juo ir baigėsi tas urėdas. Pavargęs ir nusilpęs Jonas Katkevičius paprašė Lenkų Karūnos pagalbos, bet ši nedavė. 1578 m. jis atsisakė nuo urėdo. Naujas administratorius-etmonas nebuvo paskirtas. Vidžemę perėmė tvarkyti lauko etmonas, kuris pats buvo tiesiogiai po didžiuoju etmonu. Nors ir nusivylęs padėtimi, Jonas Katkevičius tebesirūpino valstybės reikalais ir sekančiais (1579) metais dar pasiuntė karaliaus Stepono Batoro žygiui prieš Polocką paremti 900 vyrų junginį.
5. LIUBLINO UNIJOS IR DLK BATORO REFORMOS
Radvilui atsistatydinus iš didžiųjų etmonų, tos pareigos atiteko Grigui Katkevičiui (1566-1572 m.). Grigas arba Hrehoras buvęs kiemo etmonu penkeris metus. Jis dalyvavo kautynėse su rusais ties Tartu, 1562 m.
Dar būdamas kiemo etmonu Grigas Katkevičius 1564 m. pertvarkė Lietuvos kariuomenės organizaciją, išleisdamas karinius įstatus. Jie buvo vadinami 45 Etmono Artikulai (Articuli Constitutionum bellicarum Magni Ducatus Lituaniae). Tie Artikulai buvo skirti tvarkai palaikyti samdytoje kariuomenėje. Už dezertyravimą, pasitraukimą iš sargybos, municijos pasisavinimą, žmonių plėšimą, ginklo pralošimą kortomis ar kauliukais, už ginkluotas peštynes ir panašius nusikaltimus Etmono Artikulai numatė mirties bausmę. Už triukšmo kėlimą naktį, savavališką išėjimą maisto jieškoti, vaikščiojimą be ginklo, vaidus ir ginklo pakėlimą prieš kitą karį — Artikulai iš eilės numatė plakimą virvėmis, mušimą lazdomis ir rankos nukirtimą.
Vilniaus seimas patvirtino didžiojo etmono Katkevičiaus artikulus. Jie buvo griežti, tartum drakoniški, tačiau Livonijos karo padėtyje reikėjo griežtų priemonių suvaldyti maištingus bajorus ir samdininkus.
1567 m. Livonijoje, ties Ruciferu, “Hrehoras” sumušė švedus, kurie buvo įsivėlę į karą. Grigas Katkevičius buvo atkaklus lietuvis. Lenkai jį apšaukė “Zabity litwin”. Jisai uoliai rėmė Radvilų, Valavičių ir kitų Lietuvos didikų priešininmąsi unijos su lenkais. Tačiau jis negalvojo, kad reiktų uniją nutraukti ginklu, nes suprato, kad Lietuva nepajėgtų kovoti tuo pačiu metu ir prieš maskvėnus ir prieš lenkus. Grigas Katkevičius mirė besisielodamas Lietuvos reikalais 1572 metais.
Liublino unija (1569 m.) atnešė tam tikrų pakeitimų didžiojo etmono urėde. Po unijos į bendrą dviejų valstybių senatą nepateko Lietuvos didysis etmonas, nes Lenkijos didieji etmonai nebuvo senatoriai. Jie galėjo dalyvauti senate kitais savo titulais, kaip antai: vaivadų ir kaštelionų.
Nuo XVII amžiaus bajorijai nustojus dalyvauti karuose ir valstybės sienas ginant tik samdytajai kariuomenei, didysis etmonas tapo jos vadas ir reikalų tvarkytojas. Lauko etmonas tada pasidarė didžiojo etmono padėjėju, arba vadovavo kuriai nors kariuomenės daliai, o didžiajam etmonui nesant ėjo pastarojo pareigas. Didysis etmonas buvo kartu ir krašto apsaugos ministeris. Kadangi karinė valdžia yra visada svarbi, o etmonas kariuomenę galėjo tvarkyti niekieno nevaržomas, tai niekas jo nusikaltusio negalėdavo pašalinti iš pareigų iki mirties. To pasėka — karo ministerija buvo įtakingiausioji ir ji visada tekdavo didikams. Etmonu paskirdavo žymiausią poną. Kitus urėdus karalius skirdavo paeiliui, palengva augštindamas, o skirdamas etmoną prašydavo priimti tą urėdą. Etmonui mirus, kartais, nebūdavo tuojaus skiriamas naujas. Kol Lietuva vedė savą, nuo Lenkijos atskirą politiką, jos visuomenės priekyje dažniausiai stovėdavo didieji etmonai. Įėję į Lietuvos senatą, jie gavo antrąją vietą ministerių tarpe. Tačiau, tikrovėje didysis etmonas turėdavo daugiau galios negu pirmasis ministeris.
Didysis etmonas vadovavo sunkiems karams, ypač vykdant visuotiną šaukimą. Didysis etmonas karo srityje leisdavo įsakymus kariuomenės teismo reikalais ir bendrai kareivių tvarkai.
Net ir po Liublino unijos lenkų didieji etmonai negalėjo vadovauti Lietuvos kariuomenei. Lenkų ir Lietuvos kariuomenes išlaikydavo kiekviena valstybė pati iš savo pajamų. Ji ir laikėsi savo valstybėje, nebent kitai valstybei pakliuvus į pavojų ir seimui nutarus, ją kviesdavo į pagalbą. Tačiau, bendrai kovodamos, Lietuvos ir Lenkų kariuomenės būdavo vadovaujamos tik savų etmonų.
Karas su Maskva tęsėsi ir po unijos. Rusai šeimininkavo Livonijoje ir plėšė Lietuvos rytinius pakraščius. Karalius Steponas Batoras, būdamas dalykuose nusimanąs vadas, ėmė rūpestingai ruoštis karui. Jis buvo skaitęs Juliaus Cezario Komentarus. Visų pirma, jam reikėjo pertvarkyti abi, ir Lenkijos ir Lietuvos, kariuomenes. Kareivių nepakako, nes bajorai atsisakė kariauti. Tada Batoras ėmė telkti valstiečius į, vadinamą, rinktinę kariuomenę. Paimtuosius valstiečius atleisdavo nuo visų kitų pareigų. Jie sudarė neblogą pėstininkiją. Batoras taip pat sutvarkė artileriją, pasamdė huzarus Vengrijoje ir haidukus-kuracus Balkanuose. Jis dar atsikvietė ir žinomų inžinierių iš Italijos ir Vokietijos.
1572 m., prieš mirtį, karalius Zigmantas Augustas vėl buvo suteikęs didžiojo etmono buožę Mikalojui Radvilui Rudajam. Iš pradžių, Zigmantui mirus, Mikalojus Rudasis vadovavo lietuvių opozicijai prieš Batorą. Tik Steponui Batorui pasižadėjus saugoti Lietuvos teises, Gardino seime 1576 m., Mikalojus Rudasis buvo įgaliotas vykti pas naująjį karalių ir kviesti jį Lietuvon.
Radvilas buvo paskirtas vadovauti Livonijos atvadavimui. Jis drauge su Žemaičių seniūnu Jonu Katkevičių (1578-1579m.) atmušė rusus nuo Dauguvos ir atvadavo didesnę Livonijos dalį.
1580 m. Batoras sušaukė didesnę Lietuvos kariuomenę — 12,700 karių ir užėmęs Polocką nužygiavo rytuosna. Pleškovos puolime lietuvių priekinius pulkus vedė pats didysis etmonas Radvilas. Jis dalyvavo ir kovose užimant Velikije Luki (1580 m.) ir Batorui apsupant Pskovą 1581 m. Į Pskovo apgulą atvyko Radvilo sūnus lauko etmonas Kristupas I Perkūnas. “Perkūnas” Radvilas buvo jau išvijęs maskviečius iš Volgos ir Dniepro augštupių.
Rusų caras Jonas Žiaurusis skubiai prašė taikos, kuri Zapolėje, 1582 m. sausio 15 d., buvo pasirašyta dešimčiai metų. Lietuva, pagaliau, galėjo atsigauti po vargingo karo. Po dviejų metų pasimirė ir Mikalojus Rudasis.
Kristupas I Radvilas, pramintas Perkūnu, buvo didžiuoju etmonu nuo 1589 m. iki 1603 m. Jis buvo žymus karvedys. Būdamas dar 17 metų amžiaus, kartu su tėvu jis dalyvavo garsiose Ūlos kautynėse, o paskui veikė kaip tėvo padėjėjas. Jis sėkmingai vedė lietuvių žygius prieš maskvėnus iki Livonijos karo pabaigos. 1572 metais jis jau buvo kiemo etmonas (pirmasis pasivadinęs lauko etmonu nuo 1579 m.).
1595 m. kazokui Nalevaikai, po žygių prieš moldavus ir turkus, grįžtant iš Transilvanijos, puolus Slucką, net pasiekus Mohilevą, didysis etmonas Radvilas Perkūnas sušaukė Lietuvos ponų vėliavas ir sekančiais metais išstūmė maištaujančius kazokus iš Lietuvos į Valuinę, kur juos sudorojo Lenkijos lauko etmonas Žolkievskis.
Radvilas Perkūnas buvo kartu ir išdidus Lietuvos ponas. 1600 m. pradžioje kilo kivirčas tarp Radvilų ir Katkevičių šeimų. Radvilo sūnus Jonušas vedė Sofiją Olelkaitę, Slucko kunigaikštytę. Katkevičiai supyko, nes jie buvo tos našlaitės globėjai. Vos nekilo tarpusavio karas. Jeronimas Katkevičius, su sūnėnais Aleksandru ir Karoliu, atsivedė 2,200 kareivių prieš etmoną ir Vilniaus vaivadą Kristupą Radvilą. Perkūnas Radvilas ir kiti ponai susitelkė Vilniuje 6,000 kariuomenės. Radvilai ryžosi neleisti Katkevičiams atsiimti kunigaikštytės iš Radvilų rūmų. Laimė, kivirčas neįsiliepsnojo į kruviną karą dėl įvykių Livonijoje, nes atsinaujino karas su švedais.
1600 m. švedams įsiveržus į Estiją ir paėmus Taliną ir Tartu, o 1601 m. Latvijoje pasiekiant Dauguvą, Radvilas Perkūnas juos atmušė, paremtas atvykusio su 800 karių Karolio Katkevičiaus. Vaduodamas švedų apgultą Kuoknezę į pietų rytus nuo Rygos, Radvilas Perkūnas nuvijo švedų generolą Karlsoną 3 mylias, ligi Erlės pilies. Iš Erlės Karlsonas 1601 m. birželio 23 d. vėl puolė lietuvius, stengdamasis juos pavaryti nuo Kuoknezės. Iš pradžių Karlsonas buvo paspaudęs Katkevičiaus vadovaujamą lietuvių centrą, tačiau Katkevičiaus raitelių staigaus priešpuolio buvo atremtas, kitų iš šonų paspaustas ir didžiojo etmono Radvilo Perkūno raitelių lemiamai pultas. Po 5 valandų kautynių Karlsonas buvo priverstas bėgti. Kovos lauke jis paliko 2,000 nukautų karių, 33 patrankas ir 1 vėliavą, prieš vos 100 kritusių lietuvių. Birželio 24 d. Kuoknezė vėl buvo lietuvių rankose.
Po to, Radvilas atėmė iš švedų Cėsį, o Katkevičius — liepos mėn. Treidenės ir Žiguldos pilis. 1601 m. rugsėjo 10-16 d. Katkevičius apgynė Daugavgrivą, o rugsėjo 16-26 d. — Rygą nuo Karolio Sudermano puolimų.
Tuo tarpu, karalius Zigmantas Vaza, nekentęs protestantų, kalviną Radvilą pakeitė lenkų etmonu Jonu Zamoiskiu. Įsižeidęs Radvilas pasitraukė iš karo lauko ir daugiau kovoti nebegrįžo.
Lenkas Zamoiskis vadovavo abiem kariuomenėm. Pasiliko tik Katkevičius, kuris 1602 m. vėlyvą rudenį talkininkavo Zamoiskiui Estijoje. Negaudamas iš karaliaus valdžios pažadėto atlyginimo, lietuvių ir lenkų kariuomenės ėmė bruzdėti, o senyvas Zamoiskis — negaluoti. Zamoiskis paprašė karaliaus, kad šis jį pakeistu didžiuoju etmonu Radvilu. Radvilas, tačiau, atsisakė. 1603 m. lapkričio 20 d. jis pasimirė. Katkevičius, kuris buvo Žemaitijoje, drauge su brolio Aleksandro vėliava, lapkričio pabaigoje, nuvyko į Zamoiskio stovyklą ties Tartu. Ten jis perėmė iš Zamoiskio vadovybę, o anas grįžo Lenkijon.
(Bus daugiau)
Dekoracijų eskizas J. Karnnavičiaus operos “Radvila Perkūnas” pirmajam paveikslui, 1936 m. (dail. M. Dobužinskis).
ALGIRDAS BUDRECKIS
(Pradžia KARIO 1 nr.)
6. “HETMONAS KATKUS”
Iš visų etmonų genialiausias karvedys buvo Jonas Karolis Katkevičius (kartais, gudiškai rašoma Chodkevičius). Liaudies pramintas “Katkum”, jis buvo labai populiarus Lietuvoje. Būdamas Žemaičių seniūnas, jis turėjo dvarų Žemaičiuose ir Augštaičiuose. Savo žygiuose Livonijoje, būdamas lauko etmonas, jisai daugiausiai rinkdavosi karių iš Lietuvos pasienio bajorų ir jų bei karališkųjų dvarų žmonių, tai yra, iš Šiaulių, Joniškio, Skuodo ir kitų apylinkių. Jo žemaičiai ir rytų augštaičiai kareiviai Katkevičių išgarsino dainose, kaip antai:
Visi bajorai žirgus balnoja
Augin tėvas sūnelį
Mūsų Katkus labai drūts,
Kareiviukų geras pustas
O tas Katkus, tas Katkevič
Su žuvėdu labai mušas.
Jaunystėje Katkus studijavo ir kariavo Vakarų Europoje. Jis dalyvavo karo žygiuose Olandijoje ir Prancūzijoje. Sueidavo ir susirašinėdavo su garsiaisiais tų laikų karžygiais: ispanų Ferdinandu Alba, italų Aleksandru Farmese ir olandų Maurikijum. Katkus nuolatos sėmėsi karybos žinių iš Frontino raštų. Jis, pav., dalyvavo teoriniuose ginčuose, ar Romos legionas yra pranašesnis savo formuote už makedoniškąją falangą.
Perėmęs karo vadovybę Livonijoje, lauko etmonas Katkus susidūrė su rūpesčių rūpesčiais. Lenkų seimas nesumokėjo lenkų kariuomenei algų, neapmokėti lenkai kariai, vienas po kito, apleidinėjo Livonijos frontą. Tuo tarpu, švedai telkė naujas jėgas. Iš Zamoiskio kariuomenės nebuvo likę daugiau kaip 1,500 karių. Savo pinigais Katkus ėmė telkti Lietuvos ponų vėliavas, bet nesurinko daugiau kaip 4,000 karių.
Tačiau, Katkus veikė tokiu drąsumu, kokioneturėjo keturis kartus gausingesnė už jį ankstyvesnioji Zamoiskio kariuomenė. Sulaukęs siunčiamą pagalbą, 1603 m. balandžio 13 d. Katkus paėmė Tartu, kovos lauke paklodamas 1,600 švedų. Rugpjūčio mėnesį Katkus nuvarė švedus iki Talino, ties Pažo vienuolynu iškirsdamas 1,500 priešų. Katkaus pasiųsti būriai puolė Narvą, kiti sudegino pajūryje Paernu priemiestį.
1604 m. Karolis Sudermanas tapo Švedijos karalium. Jis tuojau pasiuntė į Estiją naujų jėgų. Varšuvos seimas, tuo tarpu, Katkaus kariuomenės neaprūpino. Ilgainiui Katkui tebeliko vos tik 1,500 karių Latvijai ir Estijai ginti. Pasiskolinęs iš Rygos kasos pinigų kariuomenei apmokėti ir nelaukdamas priešo, jis pats pasitiko švedus ties Weissenšteinu, kur 1604 m. rugsėjo 8 d. sumušė generolą Lindersoną, o rugsėjo 25 d. Erichtoną, iš kurio 7,000 karių nudėjo 3,000. Ten Katkus laimėjo 6 patrankas ir 21 vėliavą, pats nustodamas 80 nukautų ir 100 sužeistų.
Vis nesulaukdamas pinigų ir turėdamas reikalo su bruzdančia kariuomene, kuri jau buvo jo pastangomis padidinta iki kelių tūkstančių, Katkus nusiminęs pasitraukė į Beržonų pilį, kur gyveno jo žmona su vaikais. Ten vilties visai nustojęs, jis grąsindavo karaliui užsidarysiąs pilyje ir ją išsprogdinsiąs. Gavusi žinią, jog tik po pusės metų bus gauta pinigų, kariuomenė susikonfederavo. Lisovskio vedama, jos didžioji dalis pasitraukė į Kuršą ir ten elgėsi lyg koks priešas: plėšė, degino, žudė valstiečius, niekino moteris. Tuo tarpu Varšuvos seimas gyrė etmoną dėl jo laimėtų kautynių. Kai mirė Kristupas Radvilas, 1605 m. karalius pakėlė Katkevičių į didžiuosius Lietuvos etmonus, parūpino jam Dudų ir Salų seniūnijas, bet pinigų kariuomenei vis nesiuntė. Tik Lisovskį nubaudus ir kitiems maištininkams pagrasinus bausmėmis, kariuomenėje buvo atstatyta drausmė. Buvo gauta kiek, etmono Katkaus suragintų, Lietuvos bei Lenkijos ponų pulkų pagalbai. Kariuomenės Katkus turėjo pusketvirto tūkstančio alkanų ir nepatenkintų karių. Tačiau švedų karalius pasitelkė sau karių, be švedų ir suomių, dar iš Vokietijos, Škotijos, Anglijos, Olandijos ir iš kitur. Žinodamas Katkų turint silpnas jėgas, švedų karalius rengėsi atgauti visą estų ir latvių žemę.
1605 m. rugpjūčio mėn. švedų laivynas iškėlė švedų kariuomenę trijose vietose: 5,000 Lin-dersono karių, prancūzų ir valonų ties Talinu, 5,000 paties Karolio IX švedų ir kt., ties Paernu ir 4,000 Mansfeldo vokiečių — ties Ryga. Visa toji kariuomenė turėjo susijungti ties Ryga, ją paimti, o po to atimti iš lietuvių ir visą Livoniją. Atstumtas nuo Daugavgrivos, Mansfeldas puolė Rygą, kurią ginti rygiečiams padėjo 100 Šiaulių pėstininkų ir 100 kitų Katkaus atsiųstų karių, nuo šiaurės traukė karalius ir Lindersonas su-
Jonas Karolis Katkevičius, W. Hondiaus raižinys
stiprinti puolimą. Tartuose stovėdamas, su 2,400 raitelių ir 1,000 pėstininkų, Katkus pagaliau sulaukė pasiųstų pinigų, apmokėjo ir nuramino kariuomenę ir pakėlė jos nuotaiką.
Katkui, tačiau, nepavyko sukliudyti Lindersonui susijungti su Karoliu ir jiems abiem, 1605 m. rugsėjo 23 d., susijungti su Mansfeldu ties Ryga. Apie 100 kilometrų nuo Rygos būdamas, Katkus, rugsėjo 23 ir 24 dienomis, drauge su kariuomene, dalyvavo 40-ties valandų pamaldose. Rugsėjo 25 ir 26 dienomis Katkaus kariuomenė atliko virš 80 kilometrų žygį ir sustojo ties Salaspiliu (Kircholmu), 15 kilometrų nuo Rygos.
Patyręs apie Katkaus žygį, švedų karalius pasiėmė iš ties Ryga sutelktą visą kariuomenę ir pastatydino 14,000 švedų ir samdinių prieš lietuvių 3,800 (virš 2,700 raitelių ir apie 1,000 pėstininkų). Katkaus kariuomenę sudarė jo ir jo brolio Aleksandro Katkevičiaus, taip pat Vainos, Liackio, Sapiehos, Giedraičio, Gosievskio ir kitų lietuvių bei gudų pulkai, apie 500 Kuršo ir Livonijos vokiečių, apie 500 Lietuvos totorių ir paskiri Lietuvos tarnybos lenkų bajorai. Rugsėjo 27 d. įvyko mūšis, kurį savo sumanumu, žygių nuosaikumu ir raitelių puolimų smarkumu, per 4 valandas, laimėjo Katkus, paklodamas 9,000 priešų ir laimėdamas 60 vėliavų, o pats nustodamas vos 100 nukautų ir 200 sužeistų. Švedų karalius vos spėjo pasprukti su sauja palydovų. Ryga buvo išvaduota. Šis Salaspilio laimėjimas rugsėjo 30 d., kukliai praneštas karaliui, pagarsino Katkų ne tik Lietuvoje, Lenkijoje ir Švedijoje bet ir svetur.
Nors ir išgirtas ir išgarsėjęs, Katkus visvien buvo karaliaus ir seimo apleistas. Jis turėjo savo priemonėmis išsilaikyti Livonijoje. 1606 m. priešų paveikta, beveik visa jo kariuomenė susimokė ir Katkų apleido, pasitraukdama Brastos link. Švedai atsipeikėjo ir atnaujino Rygos puolimus. 1 d., atvedė į Varšuvą 1,600 Lietuvos kariuomenės ir liepos 6 d., ties Guzovu, drauge su Lenkijos lauko etmonu Žolkievskiu, sumušė maištininkus. Ir po to jį vis vargino kivirčai su Lietuvos didikais, ypač su Jonušu Radvilu. Tik galutinai nurimus bajorų riaušėms, 1608 m. spalio mėn., Katkus grįžo į Livoniją toliau kariauti su švedais.
Padedamas brolio Aleksandro ir pusbrolio Kristupo, kelių Radvilų ir kitų Lietuvos ponų, 1609 m. pradžioje jis surinko 2,000 karių, su kuriais veikė prieš 12,000 švedų. Juos atstūmė nuo Rygos ir net pasiekė Paernu. Deja, karalius Zigmantas tuo metu žygiuodamas prieš Maskvą, Katkui nedavė pinigų Livonijos žygiui paremti. Po sunkiausių žygių Katkui vis tik pavyko švedus aptramdyti ir sudaryti su jais paliaubas. 1611 m. kovo mėn. jis padarė paliaubas su švedais ligi gruodžio mėn. Tačiau jis buvo greitai karaliaus atšauktas ir spiriamas vadovauti žygiams Rusijoje. Jis buvo priešingas Zigmanto maskviškiam žygiui, dar 1609 m. buvo atsisakęs jame dalyvauti, kuo kiti pasinaudojo sukeldami prieš jį karalių. Tais, 1609 m., etmono artikulai buvo įtraukti į konstitucijas. Nesant etmono (suprask: Katkui atsisakius), karalius turėjo teisę paskirti laikinus pavaduotojus, vadinamus regimentoriais.
Aprimus Livonijos karui, 1611 m. Katkus, prikalbamas, sutiko eiti ginti Maskvos lietuvių ir lenkų įgulos nuo apgulusių ją rusų. Nors jam ir vėl buvo žadėta ir pinigų ir karių, jis tegavo vos pustrečio tūkstančio vyrų, kurių pusė buvo jo veteranai — lietuvių pulkai. Kita pusė buvo gauta iš paėmusių Smalenską lenkų ir lietuvių. Šitokią kariauną 1611 m. spalio 6 d. į Maskvą atsivedęs, tenykščią įgulą rado pakrikusią ir patvirkusią. Jis mėgino jai grąžinti drausmę, bet tuo tik sukėlė ją prieš save. Susikonfederavusi įgula grįžo namo; tik dalį pavyko jam sulaikyti, o konfederatus teko net ligi sienos palydėti, kad rusų nebūtų išžudyti. Tarpusaviai vadų (Gosievskio, Sapiehos ir Strusio) nesutikimai, neapmokamos kariuomenės palaidumas tuo metu, kai rusai jungėsi ir stiprėjo, neleido Katkui veikti. 1612 spalio 22 d. nedrausminga Maskvos įgula buvo priversta pasiduoti rusams. Mat, kai Katkus bandė pristatyti įgulai maistą, pramušdamas pro rusų pulkus kelią, apgultieji nedarė jokių pastangų, iš savo pusės, padėti praskinti Katkui praėjimą. Zigmantas Vaza ir jo sūnus Vladislovas buvo priversti pasitraukti iš Rusijos. Sukonfederuota kariuomenė pakriko ir net plėšė karaliaus dvarus ir bajorus. Likęs be kariuomenės didysis etmonas Katkus pasitraukė į Gudiją ir tik drausmino plėšikaujančius konfederatus.
1614 m. spalio mėn., Vilniuje, Katkus gavo įsakymą rengtis vaduoti apgultą Smalenską. Tačiau, vėl negaudamas iš seimo pinigų, vos 1615 m. spalio mėn. teatvedė kariuomenę ties Smalensku. Nuo 1615 m. lapkričio mėn. ligi 1616 m. vasario Katkus derėjosi su rusais. Derybos nutrūko. 1616 m. balandžio 26 d. seimui nutarus karą su Maskva tęsti, karo valdžia buvo pavesta karaliūnui Vladislovui Vazai, o Žolkievskiui atsisakius, kariuomenės vadovybė buvo pavesta Katkui, kuris buvo pakeltas į Vilniaus vaivadas.
1617 m. rudenį Vladislovas pradėjo žygį Rusijon. Tarp rugsėjo 2 d. ir spalio 12 d. Katkus apgulė ir paėmė Dorohobužą, spalio 29 d. —Viazmą, kurioje išbuvo ligi 1618 m. birželio mėn., kada Vladislovo karo taryba nutarė žygiuoti į Maskvą. Paimti Kremlių puolimu nepavyko; nors Katkus, iš viso, buvo priešingas šiam žygiui, dėl per silpnų jėgų, tačiau puolimo nesisekimu, vis vien, buvo kitų kaltinamas. Prasidėjo derybos su rusais, kurios baigėsi 1618 m. gruodžio 11 d. ir grąžino Lietuvai Smalenską su Sieversko sritimi.
Sekantį pavasarį mirė Katkaus žmona Sofija, kuri buvo palaidota Kretingoje. Nors dar ne senas (59 metų amžiaus) Katkevičius buvo jau pavargęs. Kaip ir žymusis jo tėvas, Jonas Katkevičius, Katkus buvo iš savo amžininkų griežčiausias Lietuvos savarankiškumo tradicijų gynėjas. Nors ir pasipūtęs ir griežtas, jis statė Lietuvos ir Žečpospolitos reikalus augščiau už savo asmens ar šeimos. Lenkai jį skaitė “užsispyrusiu lietuviu”. Jis nesigailėjo visam amžiui paaukoti savo turtą savos valstybės reikalams. Nors jau ir su kaupu atitarnavęs karaliui, 1620 m. jis visvien buvo vėl pašauktas valstybei ginti.
1620 m. spalio 6 d., Moldavijoje, Cecoros klonyje žuvus etmonui Žolkievskiui ir patyrus turkų sultoną rengiant žygį prieš Lenkiją, Varšuvos seimas nutarė pastatyti stiprią kariuomenę ir jos vadovybę pavedė Katkui. Varšuvoje gruodžio 5 d. Katkus iš karaliaus gavo vyriausio lenkų ir lietuvių kariuomenės vado buožę.
1621 m. liepos mėn. per Lvivą Katkus nusivedė lietuvių kariuomenę ir sujungė ją su Liubomirskio lenkų kariuomene. Lietuvių vėliavų vadai: Pacas, Eustachijus Tiškevičius, Rudamina, Sapieha, Zaviša, Korsakas, Gulevičius, Radvilas ir kiti vyko kartu su Katkum. Lenkų kariuomenę jisai rado visiškai nesutvarkytą, apie ką liepos 21 d. rašydamas Leonui Sapiehai pastebėjo: “lenkų pulkai negali lygintis su lietuvių pulkais, nors lietuviai tokį kelią padarė; neturi ko ponai lenkai tyčiotis, nes tik lietuviai čia gražiai atrodo.”
1621 m. rugpjūčio 1 d. buvo pasiektas Dniestras, rugpjūčio 16 d. jis buvo peržengtas ir sustota ties Chotinu (Chocim). Per visą rugsėjį į Chotiną traukė vis nauji pulkai: karaliūno Vladislovo kariuomenė, valuiniečiai, pagaliau ir kazokai. Rugsėjo 1-3 d. Katkus jau turėjo 70,000 kariuomenės (35,000 reguliariosios kariuomenės ir 35,000 kazokų), prieš kurią sultonas Osmanas II pastatė 220,000 (160,000 turkų kariuomenės ir 60,000 totorių).
Prieš prasidedant turkų puolimams, Katkus padrąsino saviškius prakalba. Osmano turkai atakomis puolė lietuvių-lenkų pozicijas rugsėjo 2, 3, 4 ir 9 dienomis ir ypač 15, 25 d., o labjausiai 28 d. Net ir spalio 1 d. dar jie vis puolė. Tačiau, visi puolimai buvo atmušami, nors Katkaus kariuomenė jautė maisto ir šaudmenų trūkumą ir kautynes laimėdavo tik didelėmis aukomis.
Pats Katkus vis labiau silpo nuo įsisenėjusio “kaduko” (maro). Kad ir gyvai ir sumaniai vado-Katkus buvo priverstas padaryti paliaubas su generolu Mansfeldu ligi 1608 m. spalio 30 d.
Tuo tarpu, didikų ir bajorų kivirčams su lenkų karalium virstant vis aiškesniu maištu, Zigmanto pašauktas Katkus, 1607 m. balandžio vavo gynybai, Katkus jau jautė besiartinantį galą. Rugsėjo 17 d., nebesikeldamas iš lovos, jis sušaukė paskutinį vadų pasitarimą: Rugsėjo 23 d. jis perkeliamas iš stovyklos į Chotino pilį, kur atidavė vadovavimą Liubomirskiui. Jonas Karolis Katkevičius mirė rugsėjo 24 d. pilyje. Patyrę apie jo mirtį, turkai jau rugsėjo 25 d. ir ypač rugsėjo 28 d. smarkiai puolė, bet buvo atremti su dideliais nuostoliais. Po to, prasidėjo derybos, kurios baigėsi turkų pasitraukimu. Chotinas buvo Katkaus pomirtinis laimėjimas. .
7. KUNIGAIKŠTIJOS SARGYBOJE TVANO METU
Zigmantui Vazai mirus, jau ir lietuviai, drauge su lenkais, išrinko jo sūnų Vladislovą didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Tuo metu Lietuvos bajorija su lenkais daugiau bendravo. Lenkų kalba palaipsniui Lietuvoje pasidarė daugelio bajorų namų kalba. Lietuviai didikai su lenkais dažniau giminiavosi. Bet, visdėlto, Lietuva brangino savo nepriklausomybę. Visi bajorai, o ypač didikai, uoliai saugojo Lietuvos valstybės teises. Jie neleisdavo lenkams užimti augštų vietų Lietuvoje; per įvairias iškilmes ir šiaip svarbiais atvejais, Lietuvos ministeriai dalyvaudavo atskirai, saugodami ir pabrėždami savo reikšmę ir skirtingumą.
Žečpospolitos nelaimė XVII amžiuje buvo negabūs valdovai: Vladislovas Vaza (1632-1648), Jonas Kazimieras (1648-1669) ir Mykolas Kaributas Višnioveckis (1669-1673), kurie savo kvaila užsienio politika tik iššaukė kazokų, maskolių ir švedų invazijas. Tai buvo vadinamas “tvano laikmetis”, kuris padarė daug žalos Lietuvai. Kadangi vyko nuolatiniai karai, Lietuvos kariuomenė tapo ypatingu politiniu veiksniu, tuo labiau didysis etmonas, kurio urėdas per visą laikotarpį buvo Lietuvos valstybingumo saugotojas.
Mirus Katkui, į etmono ir Vilniaus vaivados urėdus veržėsi Kristupas II Radvilas. Karalius, nenorėdamas atiduoti tų vietų protestantui Radvilui, iš pradžių nedavė jų niekam, bet ilgainiui atidavė senyvam Leonui Sapiehai, 1625 metais.
Vienas iš Trečiojo Lietuvos Statuto redaktorių, Leonas Sapieha buvo žymus valstybininkas: diplomatas, įstatymdavėjas, administratorius ir karys. Šis didelis Lietuvos patriotas per visą savo gyvenimą gynė jos savarankiškumą. Dar Batoro laikais jis pasižymėjo, kaip kariškis ir valdininkas. Jo dukra ištekėjo už kanclerio Alberto Radvilo. Šie ryšiai su Radvilų gimine sustiprino Sapiehos poziciją Lietuvoje.
Leonas Sapieha gavo didžiojo etmono buožę jau būdamas 68 metų amžiaus. Sapieha nelabai tiko etmono pareigoms, bet, kadangi, jis buvo autoritetingiausias to meto Lietuvos didikas, tai jo paskyrimas galėjo duoti mažiausia progos skųstis Kristupui II Radvilui. Turėdamas savo rankose augščiausią valdžią Lietuvoje, Leonas Sapieha tvarkė krašto reikalus savarankiškai, nepaisydamas 1569 m. unijos nuostatų.
Paskutiniai Zigmanto Vazos meto karai su švedais ėjo jau Leonui Sapiehai etmonaujant. Jo buvo ir padarytos separatinės 1627 metų paliaubos su švedais, dėl kurių lenkai taip siuto. Tačiau ir etmonaudamas jis liko tik diplomatu, o kariuomenei vadovavo jo sūnus Stanislovas. Leonas Sapieha mirė 1633 metais.
Po Sapiehos mirties didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados urėdai turėjo atitekti Kristupui II Radvilui, nes 1615-35 m. jis buvo Lietuvos lauko etmonas ir pasižymėjo kovose prieš Maskvą ir prieš švedus Livonijoje. Jis pyko kodėl Zigmantas Vaza jo tuojaus neskyrė į didžiuosius etmonus. Vladislovas Vaza, kuris buvo susipažinęs su Radvilo karžygiškumu, delsė net tris metus, pagaliau pakeldamas jį į didžiuosius etmonus 1635 m. Paliauboms su švedais pasibaigus, Kristupas II Radvilas juos sėkmingai puolė Livonijoje. Jis išvijo švedus iš visos Cėsio vaivadijos. Deja, Štumdorfo paliaubos, kurias lenkų ponai priėmė 26 metams, privertė lietuvius atiduoti švedams tą, ką Radvilas buvo užkariavęs. Vladislovui susitaikius su rusais ir švedais, etmonas Radvilas nebeturėjo ką veikti. Jis mirė 1640 m.
(Bus daugiau)
