Tremties Trimitas
Redaguoja — š. P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave., Racine, Wise.
RŪPINKIMĖS JAUNIMU — TAUTOS ATEITIMI
VYTAUTAS BILITAVIČIUS
“Su tautos ateitimi susirišti galima tik per savo vaikus.” Vladas Putvinskis- Pūtvys
“Vardan tos Lietuvos vienybė težydi’’. Šiuos Vinco Kudirkos žodžius kiekvienas šaulys ir šaulė turi gerai įsisąmoninti, nes tautos vienybės idėja yra vienas pačių svarbiausių Šaulių Sąjungos tikslų. Broliškai ištiesę vieni kitiems rankas, tremtyje turime statyti lietuvybės tvirtovę, kurios jokios nutautėjimo audros nepajėgtų sugriauti ir sunaikinti.
Atsikūrusi tremtyje, Šaulių Sąjunga gerai save atstovauja atliekamais darbais Lietuvos ir lietuvių tautos labui. Tačiau, labai gaila, kad daugumoje vietovių susibūrę tik vyresnės kartos šauliai, o jaunimo beveik nėra. Senieji šauliai yra tik dabartis, o ateitis priklauso jaunąjai kartai. Kokia bus mūsų jaunoji karta, tokia bus ir lietuvių tauta. Kad Šaulių Sąjunga, kaip tautos jungėja, ugdytoja ir gynėja, amžiais būtų gyva ir veikli, reikalinga į Sąjungą suburti jaunąją kartą, įtraukti ją į šaulišką veiklą, kad, laikui bėgant, išretėjus senųjų šaulių veteranų eilėms, jaunimas galėtų užimti jų vietas ir su dar didesne energija tęstų jų darbą.
Kad šauliško jaunimo darbas tremtyje yra ne tuščia svajonė, rodo gražus Čikagos pavyzdys, kur puikus jaunųjų šaulių būrys jau kelinti metai rengia vaidinimus, pasirodymus ir išvykas, šoka tautinius šokius, nenuilstamai talkininkauja Centro Valdybai ir gyvai reiškiasi įvairiose kitose visuomeninio darbo srityse. Kas galima vienoje vietovėje, galima ir kitur, tik reikia tikro noro, tvirto pasiryžimo ir nuolatinių pastangų.
Todėl, negaišdami laiko, kibkime į darbą! Šaulių vienetuose steikime sporto skyrius, o ypatingą dėmesį kreipkime į meno kuopelę. Pradedant organizuoti meno kuopeles, visų pirma, raskime meno vadovą, kuris suprastų tremties jaunimo dvasią. Toks vadovas turėtų būti vyresnio amžiaus ir jaunimo mėgiamas; tik tada turėsime tarpusavio susiklausymą ir darnų darbą bei veiklą. Meno vadovas turi susirasti sau talkininkų — tautinių šokių mokytoją, režisorių ir kt., ir tik po to, jis gali kviesti meno kuopelės narius į vaidintojų, tautinių šokių ir kt. grupes. Kuopelei didėjant gali būti išrenkami ir keli padėjėjai. Meno kuopelėje, žinoma, beveik viskas priklauso nuo vadovo; jei jis mokės gražiai dirbti su jaunimu (neatstumdamas jų naujas idėjas, sumanymus — duodamas jiems progą pravesti programą, paruošti vakarą), ta kuopelė tikrai klestės. Jaunimas pasijutęs turįs didesnes pareigas toje kuopelėje, tikrai griebsis iš visų jėgų darbo. Jaunimas su visa savo jaunystės neišsemiama energija turi nuolatos judėti, dirbti, repetuoti. Meno vadovo ir jo padėjėjų pareiga yra sudaryti tai veiklai tinkamas sąlygas, ir ne tik savo apylinkėse ar mieste, bet ir kitur, kad jaunimas su savo vaidinimais ar pasirodymais galėtų išvykti į kitas vietoves. Į meno kuopeles kviestini ne tik šauliai, bet ir kiti asmenys, jų iš karto neverčiant tapti šauliais: praktika rodo, kad ir ne šauliai, dirbdami meno kuopelėje, nejučiomis įsijungia į šaulišką veiklą ir vėliau įstoja į šaulių eiles.
Kadangi Šaulių Sąjunga yra ne tik kultūrinė, bet kartu ir tėvynės gynimo organizacija, tai ir šaulių meno kuopelėse, savaime suprantama, turi būti drausmė ir susiklausymas. Tačiau, meno kuopelės vadovas čia turi įsisąmoninti, kad esame ne savoje žemėje, bet tremtyje, ir kas buvo nepriklausomoje Lietuvoje, šiandien ne viskas jau tinka. Vadovas gali palaikyti drausmę tik savo autoritetu, taktiškumu ir tėviškai pamokančiu žodžiu.
Mieli broliai ir sesės šauliai! Tegul šie metai būna mums gyvos, judrios veiklos ir jaunimo vajaus metai! Nieko nelaukdami, visuose mūsų vienetuose įtraukime kaip galima daugiau jaunimo į šaulių tarpą. Turėdami pas save gražų, idėjinį ir tautiniai susipratusį jaunimą, žinosime, kad mūsų darbas nėra veltui, kad jį tęs naujos tankios jaunųjų šaulių gretos, tvirtai ir nesvyruojančiai žengdamos LIETUVOS KELIU.
Kpt. Osvaldas Žadvydas
Naujas Šaulių Žvaigždės Kavalierius
Kpt. Osvaldas Žadvydas, didelių nuopelnų vyras ir kovotojas dėl Lietuvos laisvės, ŠŽOT aktu 1967 m. Vasario 16-tos proga, už nuopelnus Lietuvai ir šaulių Sąjungai, tapo apdovanotas Š. žvaigžde.
Kadangi man asmeniškai yra tekę dali savo gyvenimo praleisti kartu su kpt. O. Žadvydu Lietuvos kariuomenėje, Šaulių Sąjungoje, okupacinių metų pogrindžio veikloje, todėl šia proga noriu keliais žodžiais apie tai prisiminti.
1929 m. rudenį, atvykęs į šarvuočių rinktinės tankų kuopą, atlikti karinės tarnybos, tenai radau j. ltn. O. Žadvydą. Tai buvo jaunas, energingas, visuomet linksmo ir malonaus būdo karininkas, kuris dėl draugiško elgesio su kareiviais buvo jų labai mylimas ir laukiamas pamokose ir lauko užsiėmimuose.
Kiek vėliau, jau po keletos metų, 1934 m. birželio 7-tos karinio sukilimo pasėkoje, man jau muitinės valdininkui, atsikėlusiam į Kretingos aps. Skuodo muitinės tarnybą, ten teko vėl susitikti jau kpt. O. Žadvydą, ėjusį Kretingos šaulių rinktinės vado pavaduotojo pareigas. Man įsijungus į Linkmenų šaulių būrų ir perėmus jo vadovavimą, tikrai buvo miela ir malonu vėl kartu su kpt. O. Žadvydu dirbti ir prisiminti tas gražias, šarvuotininkų eilėse praleistas dienas, čia turiu pasakyti, jog kpt. Žadvydas yra ne vien tik kariškis, bet ir didelis visuomenininkas. Jo būdui daugiau atatiko ŠS-gos veiklos dirva, apimdama karinius ir kultūrinius plotus.
Veikdamas šauliškoje veikloje, jis nesitenkindavo vien tik savo tarnybinio darbo valandomis. Jis visą savo liuoslaikį sunaudodavo lankydamas šaulių dalinius, juos instruktuodamas bei steigdamas naujus vienetus. Jo pastangomis buvo įsteigti šie Šaulių vienetai: Šventosios uosto š. br., Negarbūs piliakalnio š. br., Aisėnų š. br., Palangos š. ugniagesių komanda, Platelių š. ugn. komd., Linkmenų š. ugn. komd. ir daugelis kitų vienetų. Jis dažnai net eidavo dvigubas pareigas-netarnavusių kariuomenėje kursų viršininko, rinktinės sporto vadovo ir keliais atvejais rinktinės vado pareigas.
1940 m., rusams okupavus Lietuvą ir likvidavus LšS-gą, kpt. Žadvydas buvo atleistas iš rinktinės vado padėjėjo pareigų ir tuojaus įsijungė į pogrindžio veiklą kovai prieš okupantą.
1940-1941 m., pradėjus Vokietijoje veikti Lietuvių Aktyvistų Frontui, kurio vadu buvo plk. K. Škirpa ir atėjus metui Lietuvos pogrindyje organizuoti išsilaisvinimo aktyvistų ir partizanų būrius, kpt. Žadvydas ir čia buvo vienas iš aktyvių organizatorių bei vadų.
1940 m. rugsėjo pabaigoje vokiečių pasienis jau buvo aptvertas augšta spygliuotų vielų tvora ir padalytas į dvi zonas: draudžiamąją, į kurią buvo galima įeiti tik su specialiais okupanto išduotais leidimais, ir mirties zoną, į kurią niekas negalėjo įeiti. Aš, asmeniškai persekiojamas rusiškų okupantų ir savųjų išdavikų, buvau priverstas pasitraukti į Vokietiją. Tuo kritišku momentu neradau nieko kito, kaip tik savo mielą bičiulį Osvaldą, kuris statydamas į pavojų savo paties gyvybę, ryžosi mano gyvybę gelbėti. Jis, apsivilkęs rusiškais ženklais karininko uniforma, dienos metu, motociklu privežė mane prie pat mirties zonos, ties Jokūbavą. Tiesa, važiuojant pro Jokūbavą, buvome raudonarmiečių sargybinių sulaikyti ir pareikalauti parodyti dokumentus, nes tai jau buvo draudžiamoji zona. Čia kpt. Žadvydo apsukrumas ir geras rusų kalbos mokėjimas įtikino rusų sargybinius, kad vykstame labai svarbiais reikalais ir dėl tos priežasties nespėjome dokumentų pasiimti. Vienintelis dokumentas buvo mano šaulių knygutė, kurią sargybiniai pavartę grąžino man ir numojo ranka, kad galime važiuoti. Privažiavę mirties zoną, motociklą palikome pamiškėje, o patys pėsti nuėjome pas gerai pažįstamą, pačiame pasienyje, jau mirties zonoje, gyvenusį vieno šaulių dalinio vadą Stasį Daknevičių. Su juo trumpai pasitarę ir su jo pagalba, per krūmokšniais apaugusią vietovę, priartėjome prie vokiečių pasienio, maždaug, 200 metrų atstume. Čia trumpam sustoję atsisveikinome ir skyrėmės į dvi priešingas kryptis. Aš ryžausi baigti tuos krūmais apaugusius 200 metrų ir pasiekti Vokietiją, o Žadvydas su Daknevičium grįžo atgal, kur juos okupantas galėjo kiekvienu momentu nubausti kankinių mirtimi. Tačiau mus lydėjo laimė ir mes visi pasiekėme savo tikslus sėkmingai, nors tai buvo dienos metas ir labai rizikingas žygis.
1941 m. pavasarį, prieš pat vokiečių invaziją, Žadvydas ir Daknevičius, vietinių parsidavėlių buvo išduoti ir suimti. Stasys Daknevičius buvo nukankintas, o kpt. Žadvydas kalinamas, kankinamas ir galiausiai varomas į Rusijos gilumą, tačiau laimingu sutapimu Gudijoje, prie Červenės, kai rusų NKVD vykdė masines varomų kalinių žudynes, pasislėpė tarp lavonų ir sulaukęs nakties tamsos, išsigelbėjo nuo mirties.
Po ilgos ir varginančios benamio kelionės, kaip ir daugelis mūsų tautiečių, jis pasiekė JAV ir apsigyveno Los Angeles, Kalifornijoje, kartu su savo bendrakeleive žmona, Stase. O. Žadvydas, atvykęs į Los Angeles, nors ir gerokai nuvargintas visokių išgyvenimų, nesudėjo rankų poilsiui, bet tuojau surinko savo senųjų ir naujųjų kovotojų būrį ir įsteigė šaulių vienetą, dabartinę Juozo Daumanto vardo šaulių kuopą, kuriai nuo įsteigimo ir vadovauja.
Sužinojęs apie kpt. Žadvydo apdovanojimą, sujaudintas sveikinu linkėdamas Jam ilgus ilgus metus sveikam būti, laimingai sulaukti Nepriklausomos Lietuvos valstybinio gyvenimo ir grįžti į savo numylėtą Žemaitiją, kur prie Baltijos jūros ir Birutės kalno pakartotų tuos šventus mūsų tautos žodžius: “per amžius budėję, laisvę laimėjom per aukas ir pasišventimą.” Stepas Jakubickas
ATSIMENANT V. PUTVINSKĮ
PULKININKAS JONAS VĖGĖLIS, buv. Šiaulių aps. Karo komendantas ir Lietuvos Šaulių S-gos Šiaulių rinktinės vadas, šiuo metu gyv. Hudson, N. Y., pirmasis atsiliepė į Vlado Putvinskio-Pūtvio monografijos red. komisijos prašymą, atsiųsdamas savo atsiminimus apie Vl. Pūtvį.
Plk. J. Vėgėlis su Vl. Pūtviu susipažino prieš 50 metų (1913 m. pavasary, dar caro valdymo metu), nusiųstas į Kelmės valsčių Kauno Žemės Tvarkomosios Komisijos matininku išskirstyti į vienkiemius kelis kaimus ir padalinti buvusias bendras ganyklas tarp Vl. Pūtvio Graužikų dvaro ir gretimo kaimo ūkininkų. Vėliau plk. Vėgėlis sutiko Vl. Pūtvį jau Nenpriklausomoje Lietuvoje po 1920 metų.
Prieš 50 metų (1913 m. pavasarį), dirbdamas Kauno Žemės Tvarkomosios Komisijos matininku, buvau pasiųstas į Kelmės valsčių išskirstyti į vienkiemius Preikurių, Degučių, Kiburių ir Getkančių kaimus ir padalinti buvusias bendras ganyklas — servitutus tarp Vl. Putvinskio Graužikų dvaro ir gretimo kaimo ūkininkų ir tarp Gružauskienės Padubysio dvaro ir trijų gretimų kaimų ūkininkų.
Į Graužikų dvarą atvykau vidurvasarį, kaip buvo nurodyta Raseinių žemės tvarkytojo J. Tūbelio. Graužikų ūkis darė gerą įspūdį. Laukai buvo gražiai sutvarkyti. Sodyba nedidelė, bet tvarkingi triobesiai, nedidelis jaukus parkas ir bendra švara darė malonų įspūdį. O nuo šiaurės pusės sodybą dengęs kalnas su įvairių rūšių medžių nedidele giraite, buvo puiki gegužynėms ir pasivaikščiojimams vieta su gražiais vaizdais į apylinkių horizontus.
Ūkio savininką V. Putvinskį radau Graužikuose, nors jis su savo šeima pastoviai gyveno kitame ūkyje, Šilo-Pavėžupy. Tik susipažinus, pirmame mūsų pasikalbėjime aptariant ganyklų matavimo reikalus, jis parodė savo greitą orientavimąsi ir laisvą reikalo sprendimą, kas taip jį skyrė nuo kitų, man jau žinomų, dvarininkų lenkų.
Gyvenau V. Putvinskio name. Po dienos matavimo darbų, vakarais, pasivaikščiojant parke, teko išsikalbėti su juo ir kitomis temomis. O kai vienas kitą arčiau pažinome, buvome atviresni ir lietuviškuose reikaluose. Paaiškėjo, kad jis eina skirtingu nuo dvarininkų lenkų, net kaikurių savo giminių, keliu. Tuo tarpu, jis labai gerai sugyveno su ūkininkais žemaičiais.
Jis pasipasakojo, kad bestudentaudamas buvo tiek paveiktas socializmo ir politikos, kad net savo Graužikuose buvęs įsteigęs kooperatyvinį ūkį. Jis ir visi jo darbininkai—ordinarininkai buvo sutarę dirbti ūkyje išvien, naudojant visus darbininkų ir dvaro gyvulius ir įrankius, o metų gale visą pelną pasidalinant lygiomis. Bet, po gerų norų pradžios, vėliau darbininkų tarpe prasidėjęs tinginiavimas, nerangumas, vengimas darbo, išvykimai kitur skubių darbų metu, vagystės ir kivirčai sąžiningai dirbančiųjų su darbo vengiančiais. Kooperatyvinis ūkis pakrikęs ir V. Putvinskis buvęs įtikintas, kad toks turto valdymas yra netinkamas.
Po trijų metų, jam įsitikinus, kad geros idėjos ne visos tinka gyvenime, dirbusieji visą pelną išsidalinę lygiomis ir Graužikų ūkį jis vėl pasiėmęs valdyti vienas. Sąžiningieji darbininkai ir toliau geruoju pasilikę pas jį dirbti, o sukčiai išsikėlę kitur. Keli iš tokių nusipirkę net po nedidelį ūkelį kitose vietose.
Jam vienam jau valdant ir darbininkams mokant dvigubai didesnius atlyginimus kaip kitur, po trijų metų ūkį vėl atstatęs ir net parodė įrengtą šveicariškų sūrių gamyklą, kas tais laikais buvo retenybė.
Kartą su V. Putvinskių nuėjome į šiaurės gražųjį kalną. Čia, tarpe beržų ir ąžuolų, jis parodė iš akmenų sudėtą senovės lietuvių aukurą. Ir dabar man įdomu prisiminti su kokiu giliu jausmu jis pasakojo ir vaizdavo ten senovės lietuvių maldas ir apeigas. Kalbant apie senąjį lietuvių tikėjimą ir vėliau priimtą katalikų tikėjimą, atrodė, kad jis palankesnis lietuvių natūraliai senovei, o dėlei katalikybės jam kilo daug klausimų ir abejonių.
Labai maloni ponia Putvinskienė kartą mus nustebino savo draugiškumu paukščiams. Vakaro tamsoje, užgesinus šviesas, atidarė saliono langus ir iš parko girdėjosi kaip skraido šikšnosparniai ir šaukia pelėdos. Sėdėdama kėdėje, ji pradėjo burna leisti kokius tai garsus. Į kambarį įskrido vienas, vėliau ir daugiau šikšnosparnių. Uždariusi langą ir įžiebusi šviesą ji mums parodė palubėmis skraidančius šikšnosparnius, kuriuos vėliau, žinoma, vėl išleido.
Bendrųjų ganyklų apmatavimo ir skaičiavimo darbus atlikus, atėjo diena šalių sutarties sudarymui. Vakarinė ganyklų dalis, arčiau kaimo, buvo tinkama ariamai dirvai ir sėjai, o rytų-pietų dalis, arčiau dvaro, buvo pelkė iš kurios bėgo upelis. Man nupasakojus reikalą suinteresuotiems ir užklausus kaip jie nori ganyklų plotą pasidalinti, ūkininkai atsakė, kad jie pasitiki geram savo kaimynui Putvinskiui ir kaip jis padarys, taip būsią gerai.
Ir ką gi, Putvinskis sutiko paimti sau pelkę, o ūkininkai tegul aria ir sėja geroje žemėje. Taip visi patenkinti ir pasirašė. Vėliau, Putvinskis tą pelkę užtvenkė ir pradėjo joje auginti karpes. Jis sakė: “Iš karpių nedaug bus naudos, bet nors žemės mokesčius padengs. O kaimynams su jų šeimomis reikia sėti ir iš to gyventi.” Nevienas jo kaimynų ūkininkų pasipasakojo kaip Putvinskis dalindavosi su jais savo žiniomis, patyrimais, o dažnai net ir savo turtu.
Man, trumpai begyvenant Graužikuose, buvo labai įdomu klausyti V. Putvinskio kalbų apie Lietuvos išlaisvinimą, jo svajones ir praktiškus gyvenimo patyrimus, nes ir man labai rūpėjo keliai į tautos laisvę, tiesą ir lygybę.
Teko man gerai pažinti ir jo gražiai išauklėtus ir išlavintus vaikus.
Prasidėjus I Pasauliniam karui, mano ryšiai su juo nutrūko. Jį vėl sutikdavau tik po 1920 metų, jau kaipo Lietuvos karys ir šaulys — Šaulių Sąjungos vadą.
Red. pastaba: Straipsnis iš spaudai ruošiamos Vlado Pūtvio monografijos.
1967 m. gegužės mėn. 28 d. Stasio Butkaus, Detroito šauliai suruošė kultūrinę popietę, šioje nuotraukoje yra Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus ir pirmojo Lietuvos kareivio Stasio Butkaus portretai, dovanoti šaulių kuopai šaulio Jono Butkaus ir tapyti menininko Vytauto Ogilvio. Nuotrauka K. Sragausko
