JŲ VARDAI NIEKADOS NEBUS UŽMIRŠTI
J. VIZBARAS - SŪDUVAS
Pavasario skaidrumas ir žydinčio birželio romantika neturėtų išblaškyti mūsų prisiminimų apie anas netolimos praeities klaikiąsias birželio dienas, kada tūkstančiai jaunų Lietuvos sūnų paaukojo savo gyvybes, gindami tautos laisvės idealą, arba mirė kankinių mirtimi Sibiro plotuose.
Šių dienų Graikijoje prie istorinio Termopilų praėjimo yra pastatytas didingas balto marmuro paminklas su tokiu įrašu: “Keleivi, kas bebūtum, prisimink, kad šioje vietoje, 480 metų prieš Kristų, žuvo Spartos karalius Leonidas su 400 vyrų, gindamas Vakarų civilizaciją nuo azijatiškųjų persų barbarijos!”
Broli lietuvi! — Pavasario dvelkime prisiminkime mūsų brolius, miško partizanus, didvyriškai kovojusius ir žuvusius nelygiose kovose prieš Maskvos satrapų primestą antrąją Lietuvos okupaciją. Šiandieną okupanto prispausta tauta nedrįsta jų garbei pastatyti net paprasto granito kryžiaus, o jų kapai tenai šiandieną yra išniekinti azijatų atėjūnų siautėjimų.
Mes, laisvojo pasaulio kariai, neturėtume niekados pamiršti mūsų ginklo brolių kraujo aukos, sudėtos ant tėvynės laisvės aukuro. Jie žuvo už tėvų kapus ir gimtojo kaimo sodybas ir kad mes gyventume laisvi. ... Redde quod debes — grąžink, ką esi gavęs — skambėjo įrašas Nežinomojo Kareivio kapo kryžiuje. Jei nieko daugiau, tai bent savo pagarbą privalome mes jiems grąžinti. Pastatykime jiems nenykstantį paminklą savo širdyse, kad ateinančios Lietuvos kartos dar su didesne pagarba minėtų jų atminimą.
Sunku būtų surašyti nesuskaitomas didvyrių pavardes, kurių kapais išpuošti Lietuvos miškų plotai. Nesuskaitomų didvyrių pavardes čia tegul atstovauja dviejų didvyrių vardai: tai Juozo Lukšos-Daumanto ir Julijono Būtėno. Juozas Lukša-Skrajūnas . . . Suvalkijos lygumų sūnus, knygos “Partizanai” autorius, palikęs universiteto auditoriją, išėjo į miškus, kur žygis po žygio, virsta Laisvės kovų sąjūdžio vadovaujančiu vyru, turėjusiu, pasak pulkininko Burlitskio, visuotinai pripažintą autoritetą ir taip tampa tautiniu herojumi (plk. Burlitskis NKVD dalinių Lietuvoje vadas, pabėgęs į Vakarus ir liudijęs Kersteno rezoliucijoje). Būdamas rezistencijos įgaliotinis, Juozas Lukša 1948 m. atvyksta į Vakarus ir čia parašo knygą “Partizanai”. Nors ir turėdamas galimybę pasilikti laisvajame pasaulyje, J. Lukša, vykdydamas savo ginklo draugams duotą priesaiką, grįžta į pavergtą kraštą ir ten miršta didvyrio mirtimi, kovodamas savo vadovaujamų partizanų eilėse. Tokio būdo asmenybių, kaip J. Lukša, reta istorijos puslapiuose. Tuo jis prilygsta garsiajam istorinės Romos senatoriui Regului, kuris taip pat vykdydamas duotą priešui priesaiką, grįžo į Kartaginą ir ten mirė kankinio mirtimi.
Julijonas Būtėnas Augštaitijos sūnus, žurnalistas, didelės erudicijos vyras, daugelio Europos kalbų žinovas, gyvendamas laisvuose Vakaruose, sekė pasaulio politikos vadų užtikrinimus ir demokratinės spaudos pareiškimus. Jų įtakos veikiamas, Julijonas Būtėnas idealiai tikėjo, kad po II-jo Pasaulinio karo chaoso pavergtoms tautoms išauš laisvės rytojus. Didžiai trokšdamas laisvės savo tėvynei Lietuvai, jis pasiryžo įsijungti į greitesnį jos išvadavimą. Tuo metu jis kaip tik susitiko iš kovojančios Lietuvos atvykusį Juozą Lukšą ir jo pakalbintas, be jokio dvejojimo, išvyko į pavergtąją Lietuvą. Ten, kovodamas partizanų eilėse, jis žuvo, klastingai išduotas įsiskverbusių komunistų agentų.
Julijonas Būtėnas buvo laisvojo pasaulio lietuvių šviesioji auka prie pavergtos Lietuvos dešimčių tūkstančių aukų rezistencijos kovose (J.L. Partizanai, psl. 493).
Idėjos nemiršta, kaip žmonės, jei yra kam už jas mirti: daumantų-būtėnų ir daugybės kitų nežinomų didvyrių mirtys, paaukotos Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės idėjai tebūna mums švyturiu, rodančiu kelią dar uoliau dirbti Jos laisvei.
